Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
 KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

AKTYVIOS JUNGTYS

Medinė publika

KRISTINA STEIBLYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Medinės žvaigždės“
Sigito Klibavičiaus nuotrauka

Žiūrint pastaruoju metu privisusius ir iki paskutiniosios populiarumo sekundės išnaudojamus televizijos projektus atrodo, kad šokama ar dainuojama (profesionaliai arba ne) tik šiaip sau, kad būtų užpildytos pauzės tarp vedėjų ir komisijų pasisakymų, konfliktų, kad atsikvėptų pusgirčiai arba puskvailiai kalbėtojai. Televizinę realybę papildo šiuolaikinė populiarioji muzika, ne itin gudriais tekstais ir vienodokais ritmais kalama į galvas. Tokia populiarioji kultūra tampa dideliu ir nejudriu parodijos taikiniu. Nenuostabu, kad į jį taikosi kas tik netingi: komikai, muzikantai, pati televizija ir, žinoma, teatras.

Vienas naujausių populiariosios kultūros parodijavimo bandymų dabar puošia Kauno valstybinio lėlių teatro repertuarą. Kaip spektaklio pradžioje prisipažįsta vedėjas ir šio renginio režisierius Andrius Žiurauskas, pavadinimas „Medinės žvaigždės“ maskuoja kiek aštresnę idėją: visos spektaklyje pasirodančios žvaigždės (su viena išimtimi) yra išdrožtos (ne tik drožimo iš medžio prasme). Tad spektaklyje-koncerte šmaikštaujama būtent šia tema. Tereikia atsipalaiduoti ir, pasitikint reviu žanro pastatymuose patirties turinčiais Kauno lėliukais, įsitaisius savo vietoje laukti to gaivaus parodijų spektaklio suaugusiesiems, tos puikios nuotaikos, atstojančios „vitamino C porciją visai savaitei“.

Ir iš tiesų galima šio to sulaukti: mikrofonu pavirsta šalia Riaubiškytės kniaukiančio katino Tarasovo uodega, popso „užknistas juodai“ Mamontovas popsą dainuoja, Pauliukaitis ir Smoriginas, papuošti baltais triko ir tutu stiliaus sijonais, šoka savotišką duetą (tiesa, šie veikėjai jau nebedirba kartu). Dar galima sulaukti jaunų lėlininkų tobulėjimo, pvz., per gaidžio (A. Chošnau parodija) pasirodymą aktoriai K. Žernytė, I. Taločkaitė, M. Ancevičius įtikinamai atgaivina vieną lėlę. Esama ir Vytauto Kernagio, ir netgi moralo; dar ir milžiniškų žiopčiojančių galvų, dainavimą viešumoje gerokai apribojusios Valinskienės pasirodymo su Deiviu, Šapranausko ir Smorigino stiliaus ginčų tarp gaidžio ir Žiurausko, „Delfinų“ pasirodymo, Zvonkės, dainuojančios 2005 metais „Yvos“ išleistą dainą „Berniukams“. Populiariosios kultūros kontekste dauguma šių veikėjų ir įvykių yra senienos, jau pakeistos naujais veidais, vardais ar bent jau atnaujintais pasirodymais.

Ne tik pasirinkti veikėjai, bet ir parodija „Medinėse žvaigždėse“ svyruoja tarp ganėtinai taiklios ir šmaikščios (jau minėti epizodai su Riaubiškyte ir Tarasovu, Mamontovu, Pauliukaičiu ir Smoriginu) iki visiškai pro šalį prašaunančios (Deivio ir Valinskienės duetas, Zvonkės daina „Berniukams“, iš salės pakviestas vaikinukas, norintis tapti žvaigžde grodamas galva ir labai panašus į prieš porą metų dantimis grojusį Miką, kurio žvaigždė jau beveik užgesusi). Nors šie epizodai sulaukia žiūrovų pritarimo (matyt, turinčių gerą atmintį, jei vis dar pamena kaip Valinskienė su Deiviu dainavo), vis dėlto nekūrybiškumu ir neaktualumu užgesina blykstelėjusias kelias taiklių idėjų kibirkštis.

Kai kurie parodijos šūviai į populiariąją kultūrą buvo visai taiklūs, kiti pro šalį, tačiau vienas buvo toks netaiklus, kad nebežinia net ir į ką šauta. Bet pataikyta į save. Tačiau prieš pereinant prie paties netaikliausio šūvio dar, atrodo, verta apsistoti ties pačiu tokio spektaklio atsiradimo faktu. Vienas pagrindinių spektaklio kūrėjų tikslų – pritraukti suaugusių žiūrovų į lėlių teatrą, parodyti, kad čia galima ateiti, net jei esi vyresnis nei 12 metų. Na, ateiti tikrai galima, bet, pasirodo, nelabai yra ko, nes užuot parodę kad ir pramoginį, bet vis dėlto kokybišką lėlių teatrą, spektaklio kūrėjai parodė milžiniškas žiopčiojančias galvas ir nelabai grakščią choreografiją, negalinčią išlaikyti žiūrovo dėmesio 2–3 kaukės pasirodymo minutes. Beje, panašu, kad statant „Medines žvaigždes“ nueita paprasčiausiu keliu: pasinaudota jau „Didžiajam Kauno reviu“ kurtomis kaukėmis, o kad viskas neatrodytų taip nudėvėta, pridėta keletas naujų. Net ir tai galėtų puikiausiai veikti, jei vis dėlto būtų sukurta aštri, taikli, aktuali parodija (o pridėjus dar ir autoironijos, netikėtai galima pasiekti gerų rezultatų). Pavyzdys tokios paprastomis priemonėmis kurtos aštrios, seniai neberodomos, bet ilgam įstrigusios parodijų laidos – „Radioshow“. Jų paprastai valdomomis lėlėmis kurta pikta parodija veikė ne tik dėl pasirinktos formos, bet ir dėl to, kad nebuvo pamirštas už laidos vykstantis gyvenimas, parodytas iš labai kraštutinių perspektyvų, atskleidžiančių aktyvų kūrėjų įsitraukimą į savo laiko įvykius. Kauno lėlininkai, regis, aktualijas, dabartį ir pamiršo.

Spektakliui įpusėjus, vedėjas A. Žiurauskas prasieina per salę su skrybėlaite rankoje, prašydamas paaukoti kūrėjams. Susirenka pinigų, grįžta į sceną ir tada pradeda moralizuoti, kaip neva pinigai ir padaro tas mūsų žvaigždes išdrožtas. Bet surinktus pinigus pasilieka. O kad nepastebėtume to savidro­žos fakto, į sceną išeina Kernagis – tas, kuris neva viską darė ne dėl pinigų. Užgroja „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, ir visi susigraudinę, prisimindami neseną netektį, galvoja apie tai, kad kurti tikrai galima ir ne dėl pinigų. Ir nepastebi, kaip spektaklio autoriai, „Medines žvaigždes“ kūrę, kad pritrauktų suaugusiųjų ir užsidirbtų pinigų, neleidžiantys net suabejoti V. Kernagio nekomerciškumu, drožia tokiai manipuliacijai lengvai pasidavusius žiūrovus.

O būti išdrožtam, netekti pinigų, gauti už tai barti ir pamatyti ne visai kokybišką parodiją per vieną vakarą – ganėtinai nemalonu. Ir darosi dar liūdniau galvojant apie įžūloką, išradingą, kokybišką lietuviškos televizijos parodiją televizijoje „Dar pažiūrėsim“ (dabar „Mano laida“), arba Giedriaus Savicko vandens nepraleidžiančią poeziją („Waterproof poetry“), reaguojančią į šiuolaikinę populiariąją muziką, arba „No theatre“ lietuviško teatro parodijas „Telefonų knygoje“. Vietoj žavios pramogos ir linksmo vakaro gavę ne visai aktualią, ne visai juokingą parodiją, apgauti ir truputį pažeminti kiūtiname namo. Net ir tie, kuriems parodija pasirodė verta juoko, grįžę namo, įsijungę televizorius, turėjo pastebėti, kad negavo nieko kita, nei kas rodoma ekranuose. Tiesą sakant, negavo net ir to. Keturis kartus per savaitę rodomas „Dviračio šou“ po šio spektaklio ima atrodyti dar įdomesnis. O apie taiklumą nėra ką ir kalbėti. Pataikyti į tą didelį ir nejudrų taikinį, pasirodo, galima. Tik Kauno lėliukai, matyt, taikėsi ne į populiariąją kultūrą, o į pigiai ir greitai pagaminamą pelną. Čia dar yra tikimybė pataikyti ir su „Medinėmis žvaigždėmis“.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:36:09 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba