Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
 Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

AKTYVIOS JUNGTYS

Siaubo metas

Prisiminti savo studentiškų sesijų išgyvenimus
Vilniaus universiteto dėstytojus skatino DOVYDAS PASLAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Istorijos ir filologijos fakulteto trečiakursiai paskaitoje 1950 m.
V. Vanago nuotrauka


Filosofijos daktarė Nida Vasiliauskaitė:

Nebuvau tipiška studentė, tad mano pavyzdžiu apibendrinimų daryti neverta. Greičiau atvirkščiai. Nelabai domėjausi kitais, bet buvo visaip (kaip ir visuomet): vieniems terūpėjo kaip nors gauti penkis, kitiems – aštuonis, tretiems svarbiausia buvo jaustis adekvačiai įvertintiems, ketvirtiems – suprasti, penktiems –­ „iškalti“, šeštiems – padaryti įspūdį...

Neįsivaizduoju kolektyvinio mokymosi (galbūt kai kurie bendrabučio gyventojai išmėgindavo ir tokį būdą), aš kolektyviai nieko nedariau. Man sesija reiškė tiesiog disciplinuotą knygų ir užrašų skaitymą –­ ne „siaubo metą“, nes studijavau tai, ką norėjau, kas buvo įdomu, pasitikėjau savim (TIK savimi) ir kurse mokiausi geriausiai. Tad tą ypatingą egzamino rytą tiesiog nueidavau „pasiimti“ eilinio dešimtuko (kurių dėstytojai, aišku, į kairę ir dešinę nedalydavo).

Lyginant su dabartinėmis sesijomis, epochinis skirtumas tik tas, kad anuomet –­­ neoliberalizmui dar nespėjus Lietuvos universitetų paversti verslo įmonėmis –­ nebaigti universiteto dėl nepažangumo buvo kur kas didesnė tikimybė: negalinčius ar nenorinčius mokytis išmesdavo be didesnių ceremonijų.


Filosofijos daktaras Leonidas Donskis:

Sesijų nebijodavau. Buvau knygų rijikas ir jausdavau kone sportinį azartą. Dalykus, kuriuos tikrai mėgau, studijavau iš visos širdies, o ką mėgau mažiau, įveikdavau gera atmintimi.

Mano laikais buvo daugiau noro iškvosti studentą ir sužinoti, ką ir kaip jis studijuoja – mat vyravo egzaminai žodžiu ir pranašumą įgydavo kalbantys žmonės, gebantys argumentuoti savo nuomonę.

Dabartiniai studentai yra gerokai laisvesni už gan suvaržytus mano laikų studentus, turėjusius daug ką sakyti tiesiog dėl ritualo ir oficialios doktrinos. Dorų dėstytojų, kurie gerai mokė, taip pat buvo. Laisvės stoką jie siekė kompensuoti savo profesionalumu. Bet jei būčiau studentas, rinkčiausi šiuos laikus ir laisvę.


Filosofijos daktaras Jonas Čiurlionis:

Man sesijos nebūdavo labai sunkios, nes mokytis buvo didelis malonumas.

Dabar akademinių reikalavimų yra mažiau, studentui nebereikia tiek daug skaityti. Mes kartais gaudavome ir 100 knygų literatūros sąrašą. Šiaip akademinių reikalavimų tendencijos nėra labai geros –­ bandoma nustatyti, kiek studentas pajėgus perskaityti, o kiek ne (lygiuojantis į silpniausius). Be to, mes neretai praleisdavome visą dieną atsiskaitinėdami žodžiu, o dabar dažniausiai atsiskaitoma raštu.

Aišku, didžiausias skirtumas tas, kad dabar aš esu kitoje barikadų pusėje.


Literatūrologas Regimantas Tamošaitis:

Savo pirmąją meilę pamiršau, kas ji tokia buvo, bet studijų – ne! Per sesijas gaudavau puikią adrenalino dozę, – visa ta įtampa, nerimas ir azartas, tai juk puiku! Kažką tarsi jau moku, bet dar daugiau nemoku, toks intriguojantis intelekto galios patikrinimas: ar sugebėsiu iš savo dalinių žinių rekonstruoti prasmingo žinojimo visumą? Ko nežinodavau – prikurdavau ar net ką nors originalaus išmąstydavau. To paties ir dabar reikalauju iš studentų, nes universitete reikia ne tik mokytis, bet ir pačiam mąstyti. Kartais studentai uoliai besimokydami ir mąstyti pamiršta.

Per sesijas kartais imdavo neviltis, kad negaliu visko aprėpti, išmokti iki galo. Todėl pasibaigus sesijai puldavau skaityti viso to, ko nebūdavau spėjęs išstudijuoti prieš egzaminą. Būdavo gaila ką nors užmesti – kaipgi liksiu nesužinojęs? Buvau godus žinių, tik nežinau, ar tai gerai. Gal tai liuciferiškas bruožas, tas žinojimo godulys? Gal nujaučiau, kad vėliau mokytis nebebus laiko – reikės kitus mokyti. Vienu metu buvau užsimojęs net filosofiją studijuoti, bet išsigandau, kad mano smegenys išdžius. Rimtai! Tad pasirinkau literatūrą –­ juk tai ta pati gyvenimo filosofija, tik su estetikos padažu. Bet klausimų apie substancijos kilmę ir tikslą nepamirštu. Gal ir į universitetą stojau tik dėl to, kad susivokčiau, kas aš esu ir ką čia veikiu. Kad man reikia kokio nors diplomo – tokios net minties nebuvo.

Dėstytojai būdavo reiklūs. Tokie orūs atrodė, didingi ir labai pasitikintys savimi. Visai nebijodavo studentų, kaip kartais būna dabar, kai dėstytojai tapo aptarnaujančiu personalu. Šiandien dėstytojui reikia viską apskaičiuoti, dirbti griežtai pagal numatytas programas, nes studentai gali reikšti pretenzijas. Turi galvoti kaip advokatas, viską numatyti ir apsidrausti. Paskui atsiras dekanate pareiškimų, kad tu jiems tik pasakas paistei ir jokios apčiuopiamos naudos nedavei. Turi dirbti kaip už pinigus.

iliustracija
R. Tamošaitis reliatyvumo teorijos studijų metu
R. Tamošaičio nuotrauka

O tais senais laikais, būdamas atsipalaidavęs studentas, suvokiau paprastą dalyką, kad su dėstytojais reikia protingai kalbėtis apie tau rūpimus dalykus, ir viskas bus gerai. Dar suvokiau, kad dėstytojai nėra panašūs į mokytojus, tikrinančius mokinio iškaltas žinias. Taigi man dėstytojų reiklumas patikdavo. Na, išskyrus kai kuriuos nenormalius, kuriems svarbiausia būdavo ne studento intelektas ir gebėjimas generuoti žinojimą, bet visokios datos ir niekingi empiriniai duomenys. Bet reikia visokių: kirvių ir kirvukų, peilių ir pjūkliukų.

Kolektyviai mes tik į barą droždavome, ten juk vienam nelabai... Mokydavausi tik individualiai. Kartais net dėstytojo įsikišimo vengdavau, kad jis su savo svariais patarimais nedeformuotų mano kylančios intelektualinės konstrukcijos. Paskaitė savo paskaitas, nurodė knygas ir daugiau jam nėra ko kištis. Tai juk mano sąmonė, mano žinios, mano gyvenimas –­ kaip galiu tokius intymius dvasios dalykus paversti kolektyviais? Asmens santykis su žiniomis gali būti tik labai individualus, asmeniškas. Kitaip nėra jokios kūrybos, yra tik kolektyvizmas. Nors kartais ir dabartiniai jauni žmonės man būna įtartinai panašūs į komjaunuolius. Tokie entuziastingi, tokie optimistiški, iniciatyvūs... Žiūrėk, dar ims ir sukurs kokį naujos rūšies postmodernų komunizmą.

Apskritai dabartinius studentus matau tik iš tolo. Jie vis labiau tolsta nuo manęs, o gal aš nuo jų... Studijavau juk ir reliatyvumo teoriją, kvantų fiziką, genetiką – viskas man buvo liguistai įdomu. Kai kurios studentavimo psichologinės nuostatos, atrodo, išlikusios tos pačios, lyg ir niekas nesikeičia. Mokymosi atidėliojimas paskutinei nakčiai, dėstytojo mitologizavimas, visokių prietarų sustiprėjimas. Mums anuomet labai trūko geros literatūros, o šiandien studentui trukdo informacijos perteklius. Ypač mąstymo kokybei kenkia interneto informacijos šiukšlynai, kurie neturi gelminės projekcijos. Šiandien ką nors studijuojant labai lengva internete pasitikrinti vienus ar kitus faktus (arba apsigauti, nes anonimiškame informacijų lauke viskas nepatikima), tačiau žmogui nėra laiko nei į juos įsigilinti, nei įsisavinti. Žinių, informacijos perteklius užmuša motyvaciją. Kam kažkuo vienu domėtis ir studijuoti, kai apie viską yra aibė medžiagos? Mums tada buvo lengviau, juk deficitas yra smagiau nei devalvacija. Kai nieko neturi, lakstai ir ieškai, net kurti pradedi, o kai viską turi, kokia prasmė?

Kaip ir visada, studentų yra visokių. Tačiau daugelis, kiek tenka matyti, studijuoja tikrai sąžiningai ir rimtai. Aš džiaugiuosi šių dienų studentais, man su jais tikrai įdomu. Stebiuosi, kaip randu bendrą kalbą, nes man visada rūpėjo tik mano paties buvimo prasmė, bet vis dėlto randu. Gal tas prasmės ieškojimas mus ir jungia. Kartais man atrodo, kad šiuolaikiniai studentai intelektualiai labiau išsivystę, bet nesu tikras... Žiūriu į juos ir galvoju: ar aš tokio amžiaus jau buvau toks protingas? Mano vidinis balsas sako, kad buvau, bet kartais sunku juo patikėti.

Tinginiauti žmogui ir normalu, ir sveika. Tuo jis ir skiriasi nuo beždžionės, kurios dar tik laukia darbo įrankio įsisavinimo fazė. Kartais tinginystė – dvasios savisaugos mechanizmas, blokuojantis kenksmingą ir nereikalingą informacinį triukšmą, kuris griūva ant mūsų iš visų pusių. Bloga yra tik tokia tinginystė, kai bandoma apgauti kitus, savo kolegas, kai norima gauti gerą įvertinimą tik imituojant mokymąsi. Tačiau šiandien tai tikrai reti atvejai, seniau tokių būdavo dažniau. Gal todėl, kad šiandien niekas nieko neverčia siekti, kažkuo būti, pateisinti lūkesčius. Esi laisvas, nenori – nereikia. Laisvoje visuomenėje yra daugybė veiklos būdų, o seniau jauno žmogaus vartai į gyvenimą buvo kur kas siauresni.

Nekomunistinis ir nepartinis jaunimas tada guosdavosi, savo jausmus išreikšdavo tokia liaudiška dainele:


        Kai aš jaunas buvau,
        Šile ožius ganiau...

Apie ožių ganymo semantiką bei mitologinį kodą neretai kalbamės su šiuolaikiniais studentais per literatūros interpretacijos seminarus. Tik jie dažniausiai nežino, kas tai yra. Kartais net ožio nėra matę. Tuo ir skiriasi tos mūsų studijos.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:36:04 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba