Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
 DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

PAVELDAS

Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

DALIA TARANDAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


      2012-uosius – Muziejų metus – Lietuvos dailės muziejus pradeda Vilniuje, Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24), nuo sausio 10 d. pristatydamas užsienio šalių ekspozicijos pirmąją dalį – „Europos dailė XVI–XIX a.“, kurią vėliau papildys meno vertybės iš muziejuje sukauptų užsienio šalių gausių dailės rinkinių. Šalia 2012 m. etapais sukurtos nuolatinės užsienio šalių meno ekspozicijos, Radvilų rūmų, kuriuos XVII a. viduryje pastatė Jonušas Radvila, muziejaus lankytojai nuo vasaros dar galės susipažinti ir su kunigaikščių Radvilų giminės kultūriniu palikimu ir tarptautinėmis bei nacionalinėmis dailės parodomis: 2012 m. Radvilų rūmų muziejuje bus surengtos taip pat dvi jubiliejinės parodos, skirtos žymiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjams, jos valstybingumo gynėjams: Vilniaus vaivadai, LDK didžiajam etmonui Jonušui Radvilai ir LDK didžiajam etmonui, didžiajam kancleriui bei Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam.


Lietuvos dailės muziejaus XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinyje yra daugiau nei 300 kūrinių, supažindinančių su italų, ispanų, flamandų, olandų, austrų ir vokiečių tapybos mokyklomis, atspindinčių dailės stilių kaitą nuo renesanso iki romantizmo ir realizmo. Paro­doje Radvilų rūmų muziejuje pristatoma šios kolekcijos vertingiausioji dalis.

Vėlyvajam italų Renesansui atstovauja žymaus Kremonos tapytojo, garsios dailininkų dinastijos atstovo Antonijaus Kampio (Antonio Campi, 1523–1587) subtilus, elegantiškos formos paveikslėlis „Šventosios moterys prie Kristaus kapo“. Renesansinę ramybę, tobulą žmogaus ir gamtos harmoniją šiame kūrinyje jau kiek sudrumsčia XVI a. antros pusės manierizmo dailei būdingas dramatiškas apšvietimas, dinamiškos figūrų pozos, neramus drabužių klosčių ritmas. Manierizmo –­ pereinamojo iš Renesanso į baroką laikotarpio – dailės bruožai dar ryškesni Romos tapytojo Marčelo Venusčio (Marcello Venusti, 1512/15–1579) „Pietoje“, nutapytoje pagal Mikelandželo (Michelangelo Buonarroti) piešinį. Neįprastos kompozicijos „Pietą“ (Marija vaizduojama ne apkabinusi mirusio Kristaus kūną, o besimeldžianti į viršų iškeltomis rankomis), Mikelandželas nupiešė 1538–1544 m. savo bičiulei markizei Vitorijai Kolonai (Vittoria Colonna, 1490–1547) – vienai labiausiai išsilavinusių to meto moterų, kuri dailininką supažindino su italų intelektualų sluoksniuose populiariomis religinės reformos idėjomis. Piešinys, kurio originalas saugomas Izabelės Gardner muziejuje Bostone, sulaukė plataus atgarsio. Ne vieną paveikslą aliejiniais dažais pagal šį piešinį nutapė artimas Mikelandželo bičiulis, žymiausias didžiojo meistro kūrinių kopijuotojas Marčelas Venustis (viena iš jo „Pietų“ saugoma Borgezių galerijoje Romoje).

XVI a. antroje pusėje iš Italijos manierizmas pasklido į Šiaurės Europos šalis. Vienas žymiausių Nyderlandų manieristų buvo Bartolomėjus Sprangeris (Bartholomaus Spranger, 1546–1611). Dailininkas kilęs iš Antverpeno, dailę studijavo Italijoje, 1567–1569 m. Romoje dirbo kardinolui Aleksandrui Farnezei (Alessandro Farnese), o 1570–1572 m. – popiežiui Pijui V. Nuo 1576 m. B. Sprangeris buvo Habsburgų dvaro dailininkas, iš pradžių Vienoje, vėliau – Prahoje. Didžiausią ir vertingiausią B. Sprangerio kūrinių kolekciją turi Meno istorijos muziejus Vienoje. Tai paveikslai, kuriuos dailininkas nutapė imperatoriams Maksimilijonui II ir Rudolfui II. Mažiau žinoma Romos laikotarpio B. Sprangelio kūryba. Lietuvos dailės muziejuje saugoma „Šv. Uršulė su kankinėmis“ datuotina būtent šiuo laikotarpiu – šv. Uršulė paveiksle yra pavaizduota po savo skraiste kartu su draugėmis glaudžianti popiežių Pijų V, kuris stovi maldingai sudėjęs rankas (donatoriaus poza).

B. Sprangerio kūryba turėjo didelę įtaką Nyderlandų manieristams Harleme ir Utrechte, tarp jų – Korneliui van Harlemui (Cornelis van Haarlem, 1562–1638). Su B. Sprangerio kūryba K. van Harlemas susipažino per piešinius ir graviūras, kuriuos 1585 m. į Harlemą atvežė olandų dailės istorikas, tapytojas ir poetas Karelas van Manderas (Carel van Mander, 1548–1606). Įspūdis buvo toks didelis, kad K. van Harlemas, K. van Manderas, Henrikas Goltzijus (Hendrick Gol­tzius, 1558–1617) ir kai kurie kiti šio miesto dailininkai susibūrė į grupę, žinomą Harlemo akademijos, arba „Harlemo manieristų“, vardu. Susirinkę jie drauge piešė nuogą modelį, diskutavo dailės klausimais. K. van Harlemo „Senojo ir Naujojo Testamento alegorija“ yra puikus Harlemo manierizmo pavyzdys. Apjungdamas ir sugretindamas Senojo ir Naujojo Testamento siužetus, dailininkas šiame kūrinyje pasakoja žmonijos istoriją nuo nuopuolio iki Atpirkimo. Įspūdinga, didelio formato kompozicija yra perpildyta dinamiškomis pozomis pavaizduotų apnuogintų figūrų, nutapytų dramatiškos nuotaikos peizaže, tačiau savo ekspresija neabejotinai jame dominuojančių.

Nors manierizmas atsirado kaip natūralus atsakas į to laiko pokyčius, labai greitai jis sulaukė kritikos dėl dirbtinumo, abstraktaus filosofavimo. Bene aršiausiai prieš manierizmą pasisakė broliai Karačiai (Carracci), pasiryžę „atgaivinti“ italų dailę, sugrąžinti ją prie gamtos studijų, natūralių figūrų pozų, klasikinės dailės pavyzdžių. 1580 m. Bolonijoje jie įsteigė akademiją, kurią pavadino „Accademia degli Incamminati” (pažodžiui – „Stojusiųjų į naująjį kelią akademija“), plačiau žinomą Bolonijos arba Karačių akademijos vardu. Ši akademija turėjo didžiulės įtakos baroko dailės susiformavimui. Lietuvos dailės muziejuje saugomoje Lodoviko Karačio (1555–1619) drobėje „Kristus kape“ dailininkui bene sėkmingiausiai pavyko išsivaduoti iš manierizmo dirbtinumo ir priartėti prie baroko stilistikos. Darbas žavi emocingumu, išraiškinga šviesotamsa, o subtilus jo koloritas rodo didžiųjų venecijiečių įtaką.

Italų ankstyvojo baroko pavyzdys yra ir nežinomo XVII a. dailininko nutapyta drobė „šv. Benedikto gundymas“. Kūrinio siužetas yra gana retas, dažniau sutinkamas šv. Benedikto gyvenimą vaizduojančiuose paveikslų cikluose. Jis iliustruoja pasakojimą apie tai, kad velnias, gundydamas šventąjį, pasivertė gražia mergina, tačiau šv. Benediktas nugalėjo pagundas, nuogas atsigulęs į erškėčių krūmą. Prieš keletą metų šis paveikslas buvo restauruotas Prano Gudyno restauravimo centre (restauratorė Birutė Miškinienė) ir šiandien Radvilų rūmų lankytojams pirmą kartą yra pristatomas atnaujintas. Kartu su paveikslu buvo restauruotas ir jo originalus, dar manieristinės stilistikos rėmas (restauratorė Audronė Čižienė), visiškai sugrąžinęs kūriniui pirmykštę jo išvaizdą.

Prieš pat parodos atidarymą buvo baigtas restauruoti dar vienas puikus italų baroko tapybos pavyzdys – nežinomo XVII a. dailininko drobė „Šv. Abraomo auka“. Keletą metų jį restauravo Prano Gudyno restauravimo centro restauratorė Janina Bilotienė, sluoksnis po sluoksnio atidengdama vėlesnius užtapymus, kol darbas sušvito pirmykšte tapybos jėga. Pirmą kartą visuomenei pristatomas kūrinys neabejotinai yra vienas vertingiausių Lietuvos dailės muziejuje saugomų XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinio eksponatų, po daugelio metų sugrįžęs į ekspozicijos sales.

iliustracija
Nežinomas XVII a. italų dailininkas
„Abraomo auka“

Vilmos Šileikienės nuotrauka

Baroko laikotarpio (XVII–XVIII a.) tapyba sudaro didžiąją dalį Lietuvos dailės muziejaus XVI–XIX a. Vakarų Europos tapybos rinkinio eksponatų. Be minėtų kūrinių, italų baroko tapybos kolekcijoje išsiskiria energingai nutapytas, galingos plastikos „Šv. Paulių Atsiskyrėlis“, priskiriamas maištingajam Salvatorui Rozai (Salvator Rosa, 1615–1673). Vertas dėmesio romantiškos nuotaikos Džiovanio Gizolfio (Giovanni Ghisolfi, 1623–1683) peizažas „Draugija pajūryje“, Domeniko Brandžio (Domenico Brandi, 1683–1736) „Peizažas su karvių banda“, kaip ir kiti dailininko kūriniai praturtintas animalistiniais motyvais.

Ispanų tapybos kolekcijoje dėmesį patraukia Saragosos dailininko Fransisko Chimeneso (Francisco Ximenez, 1598–1670) drobė „Šv. Marija Magdalietė“. Studijuodamas Romoje dailininkas susipažino su didžiojo italų dailės reformatoriaus Mikelandželo Karavadžo (Michelangelo Caravaggio, 1573–1610) kūryba. Susižavėjęs šio dailininko kūriniais, savo paveikslų modeliais jis rinkosi žmones iš liaudies, svarbų dėmesį skyrė apšvietimo emociniam ir simboliniam turiniui. Ryškūs šviesos ir šešėlio kontrastai drobėje „Šv. Marija Magdalietė“ ne tik padeda atskleisti atgailautojos vidinę būseną, bet tampa tamsos ir šviesos, nuodėmės ir atgailos, materijos ir dvasios kovos metafora. Realistiniai motyvai, dramatinę įtampą sustiprinanti kontrastinga šviesotamsa yra būdingi ir kito ispano – benediktinų vienuolio Chuano Risio (Juan Rizi, 1600–1681) – kūrybai. Drobėje „Kunigas su kryžiumi“ dailininkas apšvietimu, meistriškai pavaizduota veido mimika labai įtikinamai perteikia gilią dvasinę šventojo ekstazę, būdingą į misticizmą linkusiam ispanų religingumui.

Puikus austrų baroko pavyzdys yra Johano Michaelio Rotmajerio (Johann Michael Rottmayr, 1654–1730) monumentali drobė „Lotas su dukterimis“. Panašios kompozicijos, tačiau vertikalaus formato Rotmajerio drobė „Lotas su dukterimis“ yra Augsburge, Vokiečių baroko meno galerijoje. Paveikslas nutapytas plačiais, drąsiais potėpiais, formos modeliuotos subtiliais pustoniais, kuriančiais efektingą šviesos ir šešėlių žaismą. Juntama Venecijos tapybos mokyklos, Peterio Paulio Rubenso ir dailininko mokytojo Karlo Loto (Carl Loth) įtaka.

Baroko stilių ryškiausiai charakterizuoja efektingos, dinamiškos, kontrastinga šviesa nušviestos kompozicijos, religinė ekstazė, formos puošnumas, tačiau šiam laikotarpiui buvo būdinga ir visiškai kitokios stilistikos tapyba. Protestantiškoje Olandijoje XVII a. susiformavo realistinė baroko atmaina. Olandų dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš kasdienės aplinkos, tapė gimtinės peizažus, gyvūnus, natiurmortus, buitines ir batalines scenas, pasirinktus motyvus pavaizduodavo labai detaliai, savo kūriniams dažniausiai rinkosi nedidelį formatą, tinkantį mažiems miestiečių interjerams. Olandų tapybos mokyklai Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje atstovauja Klaso van der Viligeno (Claes Jansz van der Willigen, 1630–1676), Jano van Borchelo (Jan van Borcheloo), Hendriko Feršuringo (Hendrik Verschuring, 1627–1690), Dirko van Bergeno (Dirk van Bergen, apie 1645–1690) ir kt. dailininkų kūriniai. Atskirai paminėtinas vieno žymiausių XVII a. olandų peizažistų Meinderto Hobemos (Meindert Hobbema, 1638–1709) peizažas „Senas malūnas“. Kūrinyje vaizduojamas dailininko pamėgtas saulės nušviestos pamiškės su medžiais apaugusiu tvenkiniu ir vandens malūnu motyvas, puikiai perteikiama gamtos nuotaika, apšvietimo efektai.

Dar viena, visiškai skirtinga tapybos mokykla Baroko epochoje susiformavo Prancūzijoje. Jai didžiausios įtakos turėjo XVII a. Romoje dirbę prancūzų dailininkai Nikolas Pusenas (Nicolas Poussin), Klodas Lorenas (Claude Lorrain) ir Gasparas Diugė (Gaspard Dughet), susižavėję Italijos kraštovaizdžio harmonija ir antikinio paveldo didingumu. Čia susiformavo disciplinuota, į idealizaciją linkusi klasicistinio baroko atmaina, kuriai Lietuvos dailės muziejaus rinkinyje atstovauja puikus nežinomo Klodo Loreno pasekėjo nutapytas „Italijos gamtovaizdis su piemenimis“, du Gasparo Diugė (1615–1675) itališki peizažai, Žako Stelos (Jacques Stella 1596–1657) mitologinė kompozicija „Sabinių pagrobimas“. Flamandų kilmės tapytojas Ž. Stela Romoje mokėsi pas N. Puseną. „Sabinių pagrobimą“ jis greičiausiai sukūrė XVII a. ketvirtajame dešimtmetyje, tuo metu, kai šia tema tapė ir didysis meistras (panašios kompozicijos Puseno paveikslas saugomas Niujorko Metropoliteno muziejuje).

XVIII a. viduryje klasicizmo tendencijos ėmė stiprėti ir italų mene. Ypač populiarūs tapo peizažai su antikinės Romos paminklais, kuriuos noriai pirko į Italiją plūstantys anglų, prancūzų, lenkų ir kitų tautybių turistai. Vienas žymiausių peizažų su antikiniais motyvais tapytojų buvo Džiovanis Paolas Paninis (Giovanni Paolo Pannini, 1691–1765). Lietuvos dailės muziejuje saugomose drobėse dailininkas įamžino Antikinės Romos griuvėsius su Triumfo arka ir Cestijaus pirmine. Panašaus pobūdžio yra kito italų tapytojo Džiambatisto Basio (Giambattista Bassi, 1784–1852) drobė „Tivolio krioklys“, kuriame dailininkas įamžino ne tik Italijos gamtos įžymybę, bet ir ant skardžio stovinčią rotondos formos antikinę šventyklą.

XVIII a. antros pusės – XIX a. pradžios klasicizmo dailei Lietuvos dailės muziejaus kolekcijoje atstovauja prancūzo Žano Loreno Monjė (Jean Laurent Mosnier, 1743/44–1808) nutapytas grafo Aleksandro Tolstojaus portretas, vokiečių tapytojo Karlo Kristijano Fogelio fon Fogelšteino (Carl Christian Vogel von Vogelstein, 1788–1868) sukurtas Nikolajaus Dolgorukio portretas, italo Lodoviko Liparinio (Lodovico Lipparini, 1800–1856) akademinės kompozicijos „Horacijų priesaika“ ir „Achilas“. Klasicizmo ir romantizmo stilistika jungiasi austro Franco Ksavero Lampio (Franz Xaver Lampi, 1782–1852) tapytuose fantastiniuose peizažuose.

Akademizmo, romantizmo ir realizmo bruožai pastebimi XIX a. II pusės dailininkų – vokiečių Karlo Timoleono von Nefo (Carl Timoleon von Neff, 1805–1876/77) ir Franco Defrėgerio (Franz Defregger, 1835–1921), ispano Ramono Tusketso (Ramon Tusquets y Maignon, 1837–1904), belgo Ferdinando Marinuso (Ferdinand Marinus, 1808–1890), iš Rytprūsių kilusio Karlo Šero (Carl Scherres 1833–1923) –­ kūriniuose.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:36:03 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba