Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
 ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

KNYGOS

Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais

ANA AUDICKA

[skaityti komentarus]


Ivanauskaitė J. ANGELO RŪBAS.
–­ Vilnius: Tyto alba, 2011.


Ivanauskaitė J. PAKALNUČIŲ METAI.
–­ Vilnius: Tyto alba, 2003.


Pasirodė neapibrėžto žanro knygutė: ji pristatyta kaip esė, bet iš tiesų yra pokalbių su angelais – maldų knygelė. Iš pradžių šie tekstai buvo sumanyti kaip vizualiosios kultūros dalis – sudarė eksponuojamo Angelo rūbo ornamentą. Šiuos užrašus iššifravo Jurga Užkurnytė, tarsi su objektyvu išdidinusi rakursą, o Sigutė Chlebinskaitė įsiklausė į vidinį skambesį, surado ritmą ir suteikė jiems vidinį kvėpavimą, suskirstė eilutėmis ir subtiliai perkėlė į tekstą.

Metafiziniu aspektu bendruomenė skyla į dvi dalis. Viena jų tęsia Netikinčiojo Tomo tradiciją: nepasitiki niekuo, ko negalima išvysti, pačiupinėti. Žvelgiant iš tokios perspektyvos ištara „jis / ji kalbasi su angelais“ reikštų kliedesį, perdėtos egzaltacijos sukeltą sąmonės išklydimą iš įprastų ribų. Nejau tie angelai iš tiesų egzistuoja? O gal tai – tik mūsų noro, kad jie egzistuotų, mūsų netikrumo, baimės, saugumo troškimo sukurtas fantazijos vaisius? Galima įtarti, kad angelai kur nors – bent jau meninėje, t. y. sukurtoje visatoje – vis dėlto egzistuoja, nes menininkų sukurti veikėjai nuolatos įtaria juos esant. Angelo metafora kartais įvardijamos pasiklydusios, šiame pasaulyje nepritapusios sielos. Islandų rašytojas Einaras M. Gudmundssonas 1993 m. išleido romaną „Visatos angelai“ (Englar alheimsins), kuriame pagrindinis veikėjas kartoja rašytojo brolio likimą: jo sąmonė skyla, realybė palengva jį išstumia, jis nusižudo. Islandų režisierius Fridrikas T. Fridrikssonas 2000-aisiais pagal šį romaną sukūrė filmą tokiu pat pavadinimu. Pagrindinis filmo herojus Paulius (vaidina Ingvaras E. Sigurdssonas) mano, kad pasaulis ne kažin kuo skiriasi nuo psichiatrinės ligoninės. „Didysis gyvenimo būgnas panašus į bliuzą, kurio turinio tu negali suvokti“, – mąsto Paulius. Savo draugams ligoninės pacientams jis išsako jų buvimą įprasminančią mintį: „Net jei sergame, esame lygūs prieš Dievą. Mes esame visatos angelai.“

Vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso filmuose (scenarijus parašytas kartu su avangardo rašytoju Peteriu Handke) „Dangus virš Berlyno“ (1987) ir jo tęsinyje „Taip toli, taip arti“ (1993) sukurtoje meninėje visatoje angelai parodomi kaip tikri angelai sargai: šalia esantys, beveik ranka pasiekiami. Jų pasaulis yra juodai baltas, tik žmonių – spalvotas. Tačiau angelai girdi žmonių mintis, o matyti juos tegali vaikai. Nutūpę ant didžiojo Berlyno angelo sparno, jie nuolat stebi žmones ir jų gyvenimą. Angelai atidūs – stengiasi atsidurti ten, kur jų labiausiai reikia: atitolinti blogą lemtį, pagauti iš balkono krentantį vaiką. „Jūs nematote mūsų. Jūs negirdite mūsų, manote, kad mes toli. O juk mes taip arti. (...) Mes šviesa. Be jūsų mes esame niekis. Jūs mums esate viskas“, – tokiu tyliu angelo kreipimusi W. Wendersas suartina žmonių ir angelų pasaulius. Filmas baigiasi dedikacija: „Skirta visiems buvusiems angelams, bet ypač Yasujiro, François ir Andrejui.“ Taip angelais įvardijami mirę žymūs kino režisieriai Yasujiro Ozu, François Truffaut ir Andrejus Tarkovskis. Angelai – tai ir įkvėpėjai, mūsų kūrybinių minčių bei sumanymų bendraautoriai.

Tuo, kad angelai egzistuoja ne tik meninėje visatoje, neabejoja angelų muziejaus Anykščiuose įkūrėja Beatričė Kleizaitė-Vasaris, kuri sakosi pati girdėjusi jų balsą. Knygoje „Angelai“ (Anykščiai: Angelų muziejus, 2011) ji rašo apie angelų įprasminimą zoroastrizme, judaizme, krikščionybėje, islame. Anot jos, krikščioniškoje tradicijoje labiausiai žinomi angelai yra arkangelai Mykolas, Rafaelis ir Gabrielis. Senojo Įstatymo literatūra dar mini Urielį, Raguelį, Sarielį ir Jeremielį. Akivaizdu, kad ir J. Ivanauskaitė buvo angelų draugų pusėje: šiam muziejui išprašė iš Jono Daniliausko dar kvepiantį dažais paveikslą „Angelas, suklupęs prieš moterį“, pati aptapė tuščius butelius linksmais angelais ir padovanojo juos B. Kleizaitei-Vasaris (ten pat, p. 208). 2005-aisiais J. Ivanauskaitė Vilniuje surengė parodą, kurioje eksponavo dvylikos angelų paveikslų seriją „Angelariumas“ (ši serija paveikslų perleidžiama ir „Angelo rūbe“). Jurgos tapyti angelai netelpa į Vakarų dailėje nusistovėjusį sakralinį kanoną: jie didingi, galingi, seksualūs. Kai kurie pasižymi ryškiais rytietiškais bruožais. Šie angelai yra tarsi pasaulinio kosminio gaisro atšvaitai: dominuoja geltonas, auksinis, rusvas paveikslų fonas. Jie turi kosminę galią atsiliepti į mūsų norus ir prašymus. Rapolas atsakingas už žemės išsaugojimą, Jofijelis –­ už dvasines įžvalgas, Babalonas – už antrąją pusę, Bubastis apdovanoja kūniškais malonumais, Zahijelis išlaisvina nuo blogų prisiminimų ir kitų pasąmonės gaivalų... Tačiau visi angelai pavaizduoti grėsmingai. Maži nuogi žmogiukai paveiksluose atrodo lyg vabzdžiai, kuriuos bet kurią akimirką gali sutraiškyti jų galia ir stiprybė. Net už dvasinę meilę atsakingas raudonasis angelas Čamujelis, naikinantis tikriems jausmams iškylančias kliūtis, taip tvirtai laiko už plaukų sučiupęs kelis žmogučius, kad jie atrodo nelyg už ausų nutverti zuikiai.

„Kodėl kai kurie tavo angelai tokie baisūs?“ – paklausė Jurgos mama, pasirodžius šiai serijai1. „Kai kurie Rilkės angelai taip pat baisūs“ – atsakiusi rašytoja. W. Wendersas taip pat pripažino, kad jo filmus „Dangus virš Berlyno“ ir „Taip toli, taip arti“ įkvėpė ir R. M. Rilke’s poezija. Jeigu angelų nematome, tai kaip galime žinoti, kokia yra jų povyza ir kodėl ji turi būti švelni? „Mano Angele, – skaitome J. Ivanauskaitės knygelėje „Angelo rūbas“, –­ kaip norėčiau įsivaizduoti Tavo veidą: / ar atrodai lygiai taip, kaip aš, / ir drauge su manimi sensti, / o gal išsaugojai tą pavidalą, / kokį aš turėjau vaiku būdama? / Gal Tavo veidas – tik kaukė, / o gal – šviesos srautas, / ne mano akims?!“ (p. 31). R. M. Rilke’s vardas nuskamba apsakyme „Labai nemalonus atsitikimas“ pirmojoje J. Ivanauskaitės knygoje „Pakalnučių metai“. Siužetas ironiškas: pasakotoją vyriškį viliodama Ilona kartais pacituoja jam kokį R. M. Rilke’s posmą, kviesdama jį aptarti: „Kaip manai, MYLIMASIS, kodėl taip kalbėjo Raineris?“(„Pakalnučių metai“, Vilnius: Tyto alba, 2003, p.137).

Pasakotojas nelabai turi ką pasakyti ir tada, kai išgirsta R. M. Rilke’s eilėraščio citatą, kuri vėliau pasikartos meditacijose ant Angelo rūbo: „Kas / jei surikčiau, / išgirstų mane / iš angelų būrio? / Jei kuris ir priglaustų ūmai mane prie krūtinės / subyrėčiau nuo jo didingesnio buvimo.“ Jis tiesiog apsidairo, ar nesimato kur angelų: „Užverčiau galvą, tikėdamasis išvysti angelų spiečių. Dangumi plūdo tik tiršti dūmai iš gretimo fabriko kamino“ („Pakalnučių metai“, p. 137). Tad rašytoja čia šiek tiek ironizuoja.

Meditacijose ant Angelo rūbo J. Ivanauskaitė pratęsia R. M. Rilke’s mintį: „Nes grožis tėra baisybės pradžia, / kurią dar ištverti įstengiam, / stebėdamiesi, / jog per menka jai būtų mus sudoroti. / Baisūs visi Angelai. / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai Baisūs visi Angelai / Baisūs visi Angelai / Baisūs“ („Angelo rūbas“, p. 101). J. Ivanauskaitės novelių veikėjams ne visi angelai yra baisūs. Jie gali būti ir švelnūs –­ žydri. Štai novelės „Kada ateis Godo?“ („Pakalnučių metai“) pasakotojas, laukdamas merginos, mintyse kuria tokią artėjančio vakarėlio programą: „Aš irgi buvau pasiryžęs negerti, sėdėti štai taip įsmeigęs akis į nebūtį, rūkyti ir šypsotis tolimam žydram angelui, kurio nėra šioje žemėje“ (p. 5). J. Ivanauskaitės meninėje erdvėje angelai beveik visada turi spalvas. Angelariume jie net ir vadinami pagal jas: Žaliasis Rapolas, Mėlynasis Nut ir taip toliau.

J. Ivanauskaitė nėra vienintelė, lietuvių literatūroje kalbėjusi apie angelus. Perleista Ričardo Gavelio apsakymų rinktinė pavadinta „Tylos angelas“ – taip vadinasi vienas iš kūrinių. Jame pagrindinis veikėjas prirūkytame bare duso nuo kalbų, kai staiga „lėtai įsklendė dailus angelas baltu lygiu rūbu ir tylėdamas paženklino Bobo kaktą“. Bobas nėra tuo visiškai tikras, jis svarsto: „O gal to nė nebuvo, gal tik paveikslo figūros vėl sustingo vildamosi, jog daugiau pajudėti nebereiks. Bet jeigu Bobas regėjo angelą, net ryškiau nei padūmavusias figūras, kurios vis pajudėdavo, – galbūt šis vis dėlto buvo, be garso atsklendė į vidų, o paskui ištirpo ore kaip cigaretės dūmas“ („Tylos angelas“, Tyto alba, 2006, p. 148.). Galima tikėti, kad Tylos angelas vis dėlto apsilankė, nes bare įsivyravo tyla.

J. Ivanauskaitė, kaip ir R. Gavelis, vaizduotėje žaidžia su galimais paraleliais pasauliais. Sumanymą keisti erdvės ir laiko rakursus bei konstruoti literatūrinę erdvę iš įvairiausių galimų erdvinių perspektyvų teoriškai galima įvardyti postmoderniu. Tapyboje tokie apvertimai vadinami siurrealizmu. Ryškus eksperimentavimo „kas būtų, jeigu būtų“ pavyzdys – belgų siurrealisto René Magritte’o kūryba. Literatūroje tokie eksperimentai dažnai vadinami absurdo literatūra. Jos korifėjus yra Samuelis Beckettas. Siurrealizmo ir absurdo literatūros įtaka juntama J. Ivanauskaitės novelių rinkinyje „Pakalnučių metai“. Literatūrinis tekstas kuriamas žaidžiant –­ su jaunatvišku, netgi išdykėlišku užsidegimu. Vienos iš savo veikėjų savimonę rašytoja apibūdina taip: „Ji mėgo žaisti pati su savimi, su savo keista siela, kuriai buvo leidžiama viskas (…). Ji kūrė šedevrą žaisdama, kalbėdama, kvailiodama su savo vaizduote. Tik paklausykite, kaip ji atsiduoda savo sielos žaidimui, stengdamasi nugalėti pasiutišką didmiesčio tuštumą!“ („Pakalnučių metai“, p. 53).

Eksperimentai su laiku struktūruoja ne vieną rinkinio novelę. „Kas būtų, jeigu viena diena staiga dingtų iš kalendoriaus?“ „Kas būtų, jeigu Naujieji metai, kurių kažkodėl labai laukiame, imtų ir niekada neateitų?“

J. Ivanauskaitė eksperimentuoja ne tik su galimomis erdvėmis ir galimais paraleliais pasauliais, bet ir su absurdo ir siurrealizmo klasikų sukurtais ženklais. Novelėje „Kada ateis Godo?“ susitinka R. Magritte’as ir S. Beckettas. Žinodamas, kad Godo niekada neateis, pasakotojas tol vaikšto pas Irmą jo laukti, kol galiausiai pats tuo Godo pavirsta. Tačiau Godo niekada niekas nematė. Kaip gi jis turi atrodyti? Eidamas Katedros aikšte, pasakotojas sutinka pažįstamą, kuris klausia: „...vaikeli mielas, kas gi tau šovė per tokius karščius vaikščioti su paltu ir dar katiliuku ant galvos?“ („Pakalnučių metai“, p. 18). R. Magritte’o ženklus atpažįstantis skaitytojas supranta, kad tapusio Godo pasakotojo išvaizda atitinka personažą iš skirtingų belgų siurrealisto paveikslų: paprastai iš nugaros matomą vyrą juodu paltu su katiliuku. Personažo galimybe keisti fizinius pavidalus J. Ivanauskaitė eksperimentuoja ir novelėje „Labai nemalonus atsitikimas“.

Kaip erdvių ir laikų virsmą išgyvena angelai? Kokiu pavidalu jie čia pasirodo? Juk galėtų nardyti tarp galimų pasaulių tarsi žuvys vandenyje. Tačiau angelų čia nedaug ir jiems nelabai sekasi. Novelėje „Koncertas Nr. 1“ vėl eksperimentuojama su numanoma situacija „kas būtų, jeigu būtų“: kas būtų, jeigu klausantis koncerto lauke staiga sprogtų atominė bomba? Atrodo, kad šioje novelėje susprogdinama angelų visata. Pasaulio griūties siaubas sutampa su degančio angelo klyksmu. Suklupusi pasakotoja šalia pamato išblyškusį putlų veidą – kaip Van Eiko angelų. Tai violončelininkės veidas – ši moteris aprašoma kaip turinti angelo bruožų: „Ūmai plati raudona jos suknia užsiliepsnojo, ugnis lyžtelėjo angeliškai purius plaukus. Įdomų, ar ji išgirdo goslų liepsnos kuždesį sau už nugaros? O gal tai priminė deginantį sparnų šlamesį?“ („Pakalnučių metai“, p. 31).

Galima įtarti, kad ir plika akimi nematoma, šešėlio neturinti, bet egzistuojanti būtybė –­ japonė Juki novelėje „Regėjimai geltonoje šviesoje“ – taip pat yra atklydusi iš angelų pasaulio. Ji nuoga, bet nereaguoja į aplinkinių raginimus ką nors užsimesti ir išnyksta, kai apsirengti ją paprašo Julius –­ pagrindinis veikėjas: „Ant laiptelių liko jos šešėlis ir negyvas drugelis toje vietoje, kur buvo galva“ („Pakalnučių metai“, p. 112). Gal ji tebuvo Juliaus mintis, prisišaukta iš minčių pasaulio? Šioje novelėje žaidžiama savarankiška minčių gyvavimo galimybe: „Mintys skraido spiečiais ir po kelias, sklando po vieną, būna ryškios ir margaspalvės, žydros ir mažytės, juodai raudonai blyksinčiomis akutėmis, pilkos sunkiais kvadratiniais sparnais, o kartais – oranžinės, gaiviai skambančios. Jos tik užlekia mūsų galvosna trumpam poilsiui, nutupia kaip paukščiai ar virpančios plaštakės“ („Pakalnučių metai“, p. 94). Pasakotojos žiniomis, japonai užrašo mintis ant raudonų švytinčių klevo lapų ir nuplukdo mylimajam upeliuko vandenimis.

J. Ivanauskaitė tarsi pasekė savo novelės pasakotojos užuomina ir vienumoje atklydusias mintis surašė ne ant popieriaus ar klevo lapo, o ant ilgarankovio drabužio –­­ marškinių, kurie skirti tarsi miegui, bet rankovės primena ir tramdomuosius. Galbūt šis rūbas – tai dalmatika, apie kurią rašo B. Kleizaitė-Vasaris: „Dangaus pasiuntiniai, Dievo pasiųsti žmonių pavidalu, vilkėjo dalmatiką – savotišką pončą, uždengiantį rankas, o vėliau virtusį plačiarankoviu drabužiu“ („Angelai“, p. 107). Vienoje iš „Angelo rūbo“ maldų kreipiamasi: „Angele Sarge, / sek paskui mane neatsilikdamas, / kuomet leidžiuos į pragarą, / parvesk mane atgal / iš pačių baisiausių vietų, / visada sugrąžink / iš liūdesio / ir beprotybės, iš slogių sapnų / parsivesk mane atgal, į savo šviesos ir meilės pasaulį, / nepalik manęs vienos“ (p. 177). Daugiausia kalbamasi su Angelu sargu, bet intymiam pokalbiui kviečiami ir kiti angelai. Angelas Lailah buvo tas, kuris buvo kalbėtojai gimstant ir nusprendė, kokia ji turėtų būti: „Užprogramavęs visą mano likimą / neapleisk Tu manęs ir dabar“ (p. 89). Angelo Čamujelio prašoma sustiprinti santykius su kitais žmonėmis, atnaujinti nutrūkusius ir sustiprinti visus sielos ryšius, surasti Mylimąjį. Šie tekstai tokie intymūs, kad jau nebeaišku, ar galima juos viešai cituoti ir juolab –­ analizuoti. Gali kilti pagunda traktuoti šį J. Ivanauskaitės pokalbį su angelais kaip neišsipildžiusio gyvenimo simptomą, slegiančių baimių ar artėjančios mirties ženklą. Taip interpretuoti galima, bet nebūtina. Maldose atsiranda metafizinis matmuo, kurio horizontali analizė neapčiuopia. Gali būti, kad jautri kai kurių menininkų klausai atsiveria tai, ko negirdi kiti mirtingieji, o regai –­­ tai, kas neįžiūrima kasdienybėje.

Panašiai Aido Marčėno lyrinis herojus ne tik girdi, ką kalbą angelai, bet ir geba atpažinti bei susitapatinti su jų siunčiamais ženklais: „Klausaus ką šneka angelas balse / aš nieko negirdžiu galbūt tik vėją / bet viskas tą sekundę nuskaidrėja / ir tampa man gyvenimo prasme“ („Eilinė“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 78).


____________________________________
1 Ingridos Korsakaitės liudijimas žodžiu 2011 12 20. Cituojama jai sutikus.



Pranešimas skaitytas 2011 gruodžio 20 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje,
renginyje, skirtame Jurgos Ivanauskaitės knygos „Angelo rūbas“ sutiktuvėms.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:36:01 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba