Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
 GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

PROZA

Dogvilis 2

GENOVAITĖ BONČKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Jau kurį laiką, kai grįždama namo įeinu į laiptinę, mane apima svetimumo jausmas, tarsi pataikau ne į savo namą. Tokia ji nauja, švari ir neįdomi. O anksčiau turėjau tikrai retą, odiozinę laiptinę, į kurią buvo galima atvesti žmogų, kad šis patirtų šoką.


Laiptinė prieš penkiasdešimt metų buvo išdažyta sovietiniais chaki spalvos dažais, bet jie apsilaupė, o nemažas plotas buvo nuspardytas, apspjaudytas, apvemtas, apsisiotas ir apkakotas – neperdedu. Sienas puošė aistringi užrašai, pašto dėžutės buvo sulankstytos. Prieš metus savivaldybė pakabino naują skelbimų lentą – ji buvo sudorota ir supjaustyta per kelis mėnesius.


Anuomet, kai drebančiom studentiškom rankom nunešiau pas notarą portfelį pinigų ir pakeičiau bendrabutį į nenusakomą prabangą – šį pirmą nuosavą butą, už mano sienos gyveno žvairas žemaūgis narkotikų platintojas, kurį periodiškai gaudė ir sodino policija. Jis mėgo azartinius žaidimus ir mano laiptų aikštelėje su apsipūtusiais sėbrais smagiai pliekdavo iš pinigų, o skolų klausimus spręsdavo fiziškai. Ant laiptinės sienos dažnai būdavo pritaškyta šviežio kraujo, o kartą aikštelėje radau kuo tikriausią kraujo balą. Ačiū dievui, ne savo. Vieną dieną narkotikų dilerį policija supakavo galutinai, jų butas po susirėmimo išdaužtu langu pusmetį stovėjo užantspauduotas, kol jį galų gale iš varžytinių nusipirko jauna šeima.


Virš manęs gyveno ir tebegyvena orus, jau išėjęs į atsargą stambus policijos karininkas. Jo prekyba – kaukolinio pilstuko mazgas – laikėsi kur kas geriau nei narkotikų ir visą dešimtį metų jam netrūko klientų. Išėjus žmonai, pulkininkas, pritardamas sau gitara, girtas bliaudavo liūdnas dainas, o paryčiais negalėdavo užmigti: jį buvo galima matyti kieme, išvedusį pravėdinti žvilgančią pilką katę.


Kas dieną pas jį laiptais į penktą aukštą kaip dūšelės į dangų slinko žemiausio rango pijokai. Kitaip nei lošėjai, jie buvo visai nepikti. Kartą karininkui skilo talpos, kur laikė techninį spiritą, dugnas, tad spiritas ėmė gražiai varvėti pro mano virtuvės lubas. Jų uždažyti viršutinio buto šeimininkas atsiuntė apyjaunį, matyt, žydrą pijoką –­ išsikvėpinusį, galantišką ir mandagų. Nuo to įvykio praėjo dešimt metų, švelnusis pijokas tebežingsniuoja į viršų: daugkart mačiau jį prislėgtą gyvenimo negandų, saldžiai padėjusį galvą ant laiptų ar net tysantį lauke. Būdavo neramu – ar nesušals žmogus, ar nenumirs? Dabar jis atrodo kaip septyniasdešimtmetis, sulaužyta nosimi, pražilęs, sulinkęs, o tos pakeliui į anapilį dūšelės toliau slenka laiptais, retkarčiais susipainiodamos ir pasibelsdamos į mano duris – faktiškai jau šios žemės svečiai.


Pirmame aukšte vegetavo kuo tikriausia bomžė. Nors jos bute, kaip ir visuose kituose, būta karšto vandens, praustis nemėgo. Didesnę dalį dienos pusiau nusmukusiom kelnėm stovėdavo pirmo ir trečio aukšto laiptų aikštelėse ir dvokė, bet man einant pro šalį saldžiai sučiulbėdavo:

– Kaimynuke, gal paskolintum du litus?

Laukdama svečių, su baime galvodavau: ar laiptinės puošmena jau ant laiptų?.. Kartą vietoj išlūžusių laiptinės durų galų gale buvo įdėtos naujos – su kodine spyna. Šiai būtybei nepatiko uždarinėjamų durų garsas ir ji jas išlaužė.


Antrame aukšte gyveno tipiškas etaloninis girtuoklis atitinkama nosimi ir didele nuoširdžia šypsena. Kartą pamatęs per televiziją, jis pradėjo man sakyti komplimentus, o kai praeidavau pro jį, laiptų aikštelėje su draugais besigaivinantį alučiu, pavymui išgirsdavau:

– Matai, kokią turime kaimynę! Žvaigždė...


Kiti kaimynai lindėdavo savo butuose. Vos įsikėlusi, kartą pasibeldžiau į priešais gyvenančio bedarbio duris:

– Viskas čia pūva, per stogą varva, laidai svyla. Ir tas namas tuoj sugrius, o mus valdžia išmes nachui, – pareiškė jis.

Kitą kartą kieme bandžiau valyti aptaškytą automobilio stiklą. Iš antro aukšto išlėkė stambi į sovietinę pardavėją panaši boba su berete ir mane apstaugė. Jos metodas pasiteisino – daugiau ką nors plauti kieme net į galvą neateidavo.

Vieną dieną užsisvajojusi nepasisveikinau su kitu savo aukšto kaimynu – praplikusiu pensininku. Jis man atskaitė ilgą pamokslą, koks nemandagus yra jaunimas. Ta proga su juo daugiau nebesi­sveikinau.


Bedarbis gyveno su žmona ir neseniai mokyklą baigusia gerai įmitusia dukra. Kartą dukra susidėjo su čečėnu. Iš seno mėlyno autobusiuko mūsų kieme jie ėmė prekiauti arbūzais, tame pat autobusiuke sutemus ir mylėdavosi, kol galų gale gimė vaikas ir įsimylėjėliai ėmė nesutarti. Laiptinės ramybę perskrosdavo riksmai:

– Idiot, blet’! Ja žit’ ne chočiu!

Galų gale „idiotas“ dingo, paskui kažkur dingo ir dukra, o rytietiško veido anūkas visiems laikams liko pas senelius.


Tais laikais mano sena skalbiamoji mašina leisdavo vandenį. Kartą, išeidama į darbą, palikau ją skalbti, o grįžus namo didelė bala sėmė net koridorių. Nubėgau pas apačioje gyvenusius senukus:

– Nieko, mūsų vonios lubos plastikinės, – guodė jie mane.

Kai apipyliau juos dar tris kartus, pro durų akutę pamačiau senuką su įrankių dėžę laikančiu sūnumi.

– Matom, kad jūs viena moteriškė nesusitvarkote su santechnika, tai mes viską jums sutaisysime.

Kai mano dukra garsiai klausydavosi muzikos, susitikę mane jie tik padejuodavo:

– Seni mes žmonės, negalim užmigti. Bet suprantame, patys buvom jauni...

Kartais matydavau laiptais su dviem šuniukais kūprinant išsišiepusią bedantę senutę, kuri jau aiškiai kalbėjosi su dvasiomis, o dar kelis kartus laiptų aikštelėje teko išvysti neįtikėtinai storą žmogų juodais akiniais, matyt, aklą. Su kitais kaimynais nesusidūriau išvis.


Šį rudenį sutriko miegas. Tariausi su gydytojais, psichologais, galų gale – net su ekstrasensais.

– Matyt, miegate anomalioj zonoj. Grįžkite namo, paskambinkite man ir padėkite ranką ant sienos. Nustatysime, kur jums dėti lovą, – nusprendė ekstrasensė.

Kad ir kokiame kambary, ant kokios sienos dėliojau rankas, ragana tik raukėsi:

– Blogai, netinka, netinka.

Radome tik vieną vietą, kur galėtų stovėti rašomas stalas. Ten jis, beje, ir stovėjo.

– Niekaip nesuprantu, negali visas butas būti anomalus, tarsi pas jus viskas užteršta. Gal čia buvo kokia gamykla? – negalėjo suprasti ragana. – Ateity tą butą būtinai parduokite.

Butą aš jau seniai pardavinėjau ir be raganos, bet vos įėję į laiptinę pirkėjai bėgdavo lauk. Tada ir apsisprendžiau imtis laiptinės remonto akcijos. Žinojau, kas čia užteršta, ir labai gerai.


Vietoj narkomanų įsikėlęs kaimynas jau prieš pusmetį energingai bandė rinkti kaimynų parašus remontui, bet meistrai kiek pakėlė kainą ir kito parašų rinkimo jis atsisakė. Pabandžiau pereiti kaimynus, bet duris atidarė tik penki žmonės. Pradėjau ieškoti remontininkų. Suvokdama, kad didžiąją dalį mokėsiu viena, norėjau susitarti kuo pigiau. Atsivesdavau aprodyti sienų. Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs išlįsdavo entuziastingasis kaimynas ir imdavo rikiuoti, kaip viskas turi būti padaryta. Supratę, kad dirbti teks ilgai ir sunkiai, dažytojai užsiprašydavo milžiniškos sumos.

iliustracija
Antanas Obcarskas. „Peizažas. Zelva“.
2011

Galų gale buvo surasti pusbrangiai remontininkai. Darbas prasidėjo.


Kai pirmąją remonto dieną grįžau namo, laiptinė buvo pilna nugramdytų dažų atplaišų. Iš apačios sklido pikti bobučių balsai:

– Kas visa tai daro? Nori apiplėšti mus prieš pat šildymo sezoną?

– Dabar žmonės viską sau leidžia, tegul tik nemano, kad mokėsim!

– Pasišnekėkite su kaimynais, nes jie visą dieną eina ir mus keikia, – taktiškai paprašė suplukę dažytojai.

Išgėriau kavos, apsirengiau šventiniais drabužiais, pasiėmiau segtuvą, į kurį surašiau visas išlaidas ir išėjau į žygį. Neslėpsiu –­ šio susitikimo su tikrove vengiau visą dešimtį metų. Bet trauktis nebuvo kur.


Pradėjau nuo savo aukšto. Nesisveikinantys pensininkai suburbėjo:

– Kitame name žmonės nusidažė laiptinę daug pigiau.

Bet pinigus davė. Bedarbis pinigų neturėjo:

– Pinigai pas žmoną, kai grįš iš darbo, pasakysiu, kad užeitų.

Užlipau į penktą aukštą. Pilstuko varytojas iškart atkišo pinigus ir suraitė labai įmantrų parašą:

– Šį parašą sukūriau dar karininkų mokykloje, – bandė flirtuoti.

Keistoji senutė, glostydama šunis, teisinosi:

– Marti man neduoda pinigų. Nė lito.

Storasis aklas žmogus, jei išvis dar buvo gyvas, durų neatidarė. „Gal jis ir kurčias?“ –­ atėjo mintis.


Susikaupiau leistis žemyn. Du pirmojo aukšto gyventojai davė tik po pusę sumos. Pasibeldžiau pas bomžę:

– Eik šalin! Nieko neduosiu, – jos akys buvo kaip įsiutusio žvėries.

Ketvirtųjų durų niekas neatidarė, bet iš kaimynų sužinojau, kad tame bute užrakinta pūva senutė, kuri jau nebegali judėti ir kažkas jai atneša maisto.


Pakilau į antrą aukštą. Duris atidarė senyva aukšta moteris. Paniekinamai nužvelgusi, ėmė pasakoti, kaip savo rankomis išsiremontavo butą, vis dėbteldama į čia pat ant fotelio snaudžiantį nusenusį vyrą.

– Dabar nebeleidžiu vyrui švęsti jokių ten gimtadienių – nėra ko leisti pinigų! O jūsų darbininkai per brangūs. Ir dirba blogai. Ateikite, kai darbai bus baigti. Jei bus už ką – sumokėsime.

Jos kaimynė, kadaise perauklėjusi mane dėl automobilio plovimo, gyveno keistais kandeliabrais nukabinėtame bute, kuris priminė apmūsijusius rūmus.

– Be reikalo neperspėjote žmonių, –­ pradėjo mokytojos balsu, – jie jums pinigų neatiduos! Bet jūs sakykite: „Dėkokite, kad aš tai darau, kiek metų gyvenote purve?“ – staiga toną pakeitė ir ištraukusi iš skrynelės iškilmingai atnešė pinigus.

– O darbininkai mane labai myli, vis ateina vandens, – valiūkiškai sukikeno, man išeinant.

Gerojo alkoholiko nebuvo namie, duris atidarė jo narkomanas sūnus, bet žmona, išlindusi jam iš užnugario, jį tik pastūmė, stvėrė man už rankos ir nutempė į virtuvę.

– Ateikite rytoj dieną, kai nebus sūnaus, gal ką nors galėsiu duoti, – mirktelėjo kaip sąmokslininkė ir lygiai taip pat mikliai išstūmė mane lauk.


Užlipau į trečią aukštą. Senukai, kuriuos tiek kartų apipyliau, pinigus davė iš karto:

– Ačiū, kaimyne, mažai mums beliko, žmona labai serga, bent iš gražesnės laiptinės mus išneš...

Duris iš dešinės atidarė apsimiegojęs jaunuolis:

– Klauskite mano mamos, nieko nežinau. O visi butai davė? Tai kodėl mes turim?

Kito buto duris atidarė energinga dažais išsitepusi moteris.

– Dabar remontuojamės patys, viskas labai brangu, – rūsčiai pareiškė.

– Mes užmokėsim... – teisinosi smulkučiai tėvai, žvilgčiodami jai iš už nugaros.

Paskutinio trečiojo aukšto kaimyno idėja buvo verta Grand Prix:

– O kas jūs tokia? Surinksite pinigus, o paskui ateis mokestis už remontą iš savivaldybės? Iš kurio jūs buto?

– Iš 53, tpfu, supainiojau, iš 56... Tai ką, turiu atnešti savivaldybės raštą?

Bet jis nebediskutavo.

– Tu juos kaip vampyrus trauki į dienos šviesą, o jie ir šnypščia. Nejauku dabar jiems bus spjaudyti, vemti... – juokėsi draugai.


Kai po savaitės kančių išmušė remonto pabaigtuvių valanda, paaiškėjo, kad remontininkai neplaus grindų:

– Mes ne valytojai, o dažytojai. Jei bomžai nebūtų vaikščioję pirmyn atgal, grindys būtų švarios.

– Tada neatiduosime jums šimto litų, –­ užsispyrė mano kaimynas.

– Grindų plovimas nebuvo įtrauktas į sutartį, – net pamėlynavę ginčijosi statybininkai.

Netyčia žvilgtelėjusi žemyn, pamačiau, kad jie spaudžia kumščius.

– Neduokit padloms, tegul valo! – pasigirdo sutartini šūksniai iš apačios.

– O gal neatiduodam penkiasdešimt? –­ bandžiau švelninti padėtį.


Statybininkai nusispjovė ir išėjo. Kaimynas sekė juos iki pirmo aukšto, skaičiuodamas visas klaidas, o laiptinę išplovė gerojo alkoholiko sūnus narkomanas iš antro aukšto. Jis triūsė visą valandą, nušveitė viską, ką galėjo, ir taip netikėtai užsidirbęs didelei dozei atrodė be galo laimingas. Švytėdama leidausi blizgančiais laiptais, man pavymui bobutės kartojo:

– Telaimina jus viešpats! Kaip gerai, kad mūsų laiptinėje gyvena toks žmogus! Atleiskite, jei kuo nors jums nusikaltome, telaimina...

O vakare paaiškėjo, kad per remontą buvo pavogti kai kurių kaimynų kilimėliai, ir man reikės juos nupirkti.


Remontas kainavo 4000, iš kaimynų surinkau tik pusę sumos, bet tai jau neturėjo reikšmės. Sienos buvo nuskustos, nuplautos ir perdažytos, bet kai vakare grįžau namo, pajutau, kad tas užsiteršimas, apie kurį kalbėjo ragana, dabar nebe sienose, o manyje. O paskui ėmė vaidentis, kad man išvis nėra vietos niekur šiame mieste, po šiuo dangumi, ir to nepakeis net geriausia pasaulyje laiptinė ar kaimynai. Gal įlįsti į švęstą vandenį ir kurį laiką ten mirkti? Naktį sapnavau, kad mano bute susirinko kaimynai ir visi sėdėjo ant bjauriausių suklypusių taburečių, kažkokių dėžių ir išvis kur papuola. Kai kurie norėjo užimti kelias kėdes ir stumdėsi. O kambario gilumoje ant pakylos stūksojo didelis, žaižaruojantis mano sostas. Iškilęs virš šio pasaulio ir virš kitų pasaulių taip pat. Jis buvo iš tiesų didingas – nebuvo nieko, kas nebūtų valioje to, kas į jį atsisės. Aš lipau per kaimynus, broviausi sosto link, bet atsibudau taip jo ir nepasiekusi.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:35:56 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba