Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
 WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco

Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

WOODY ALLEN

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jono Rustemo piešinys


Viltons Krykas įsikūręs Didžiųjų lygumų viduryje, į šiaurę nuo Šeperds Grouvo, į kairę nuo Dobs Pointo, išsyk už Planko konstantą sudarančių ūksmingųjų brūzgynų. Aplink miestelį plytinti dirva yra kruopščiai ariama. Kartą per metus iš Kina Jurai atūžiantys vėjo sūkuriai atitraukia ūkininkus nuo darbo laukuose ir nubloškia šimtus mylių į pietus, kur jie neretai pasilieka gyventi ir atidaro moteriškų prekių krautuvėles. Darganotą birželio antradienio rytą Vašburnų namų tvarkytoja Paguoda Tobijas, kaip ir kasdien per pastaruosius septyniolika metų, įžengė į šeimininkų namus. Daryti tvarkos ji ateidavo nepaisydama net to, kad prieš devynerius metus buvo atleista, ir Vašburnai brangino ją labiau nei bet kada nuo pat to laiko, kai liovėsi jai mokėję atlyginimą. Prieš parsisamdydama Vašburnams, Tobijas dirbo žirgų užkalbėtoja vienoje Teksaso rančų, tačiau, kai sykį žirgas atsiliepė, moteris patyrė nervinį išsekimą. „Labiausiai tuokart pribloškė tai, – prisimena ji, – kad jis žinojo mano socialinio draudimo numerį.“

Kai minėtą antradienį Paguoda Tobijas atėjo į Vašburnų namus, šeima buvo išvykusi atostogauti (Vašburnai slapčia įsmuko į kruizinį laivą, išplaukiantį į kelionę po Graikijos salas, ir nors tūnojo statinėse be maisto ir vandens tris savaites, bet kiekvieną naktį, lygiai trečią valandą, išslinkdavo į denį pažaisti klasių), Tobijas pakilo į antrą aukštą pakeisti lemputės.

– Ponia Vašburn pageidavo, kad jos lemputės būtų keičiamos kiekvieną antradienį ir penktadienį, nesvarbu, ar jos perdegusios, ar ne, – paaiškino moteris. – Ji dievina naujas lemputes. O štai paklodės šiuose namuose skalbiamos vos kartą per metus.

Vos įžengusi į šeimininkų miegamąjį, Tobijas kaipmat pajuto, kad kažkas negerai. Po akimirkos pastebėjo – neįtikėtina! Kažkas aiškiai buvo prikišęs nagus prie čiužinio ir nukirpęs etiketę su užrašu: „Įstatymai draudžia pašalinti šią etiketę, nebent tai padarytų savininkas.“ Paguodos Tobijas nugara perbėgo šiurpas. Jai kone pakirto kojas, pasidarė bloga. Nuojauta pakuždėjo patikrinti vaikų kambarius – na, žinoma, čiužinių etiketės buvo nukirptos ir ten. Kai ant sienos pastebėjo grėsmingai krintantį milžinišką šešėlį, jos gyslose sustingo kraujas. Širdis nusirito į kulnus, apėmė nenumaldomas noras surikti. Tačiau netrukus moteris suvokė, kad šešėlis krinta nuo jos, ir, apsisprendusi ateityje laikytis dietos, paskambino į policiją.

– Nieko panašaus dar nesu matęs, – tarė viršininkas Homeras Pagas. – Viltons Kryke tokių dalykų tiesiog nebūna. Tiesa, sykį kažkas įsilaužė į vietos kepyklėlę ir iš visų spurgų iščiulpė džemą, bet kai tai pasikartojo trečią kartą, ant stogo buvę snaiperiai įsibrovėlį nušovė tiesiog nusikaltimo vietoje.

– Kodėl? Kodėl? – sukūkčiojo Boni Byl, Vašburnų kaimynė. – Kaip begėdiška ir žiauru. Kokiam pasauly gyvenam, jeigu kažkas kitas, o ne savininkas drįsta nukarpyti čiužinių etiketes?

– Anksčiau kur nors išvykdamas savo čiužinius ramia širdimi palikdavau namie, –­­ įsiterpė mokytojas Modas Figinsas. – Bet dabar, net kai išeinu tik apsipirkti ar į svečius, visus savo čiužinius pasiimu su savim.

* * *

Vėlyvą tos pačios dienos vakarą Teksase Amarilo kryptimi raudonu fordu kaip patrakę lėkė du keliauninkai. Automobilio numeriai buvo padirbti – iš tolo atrodė visai tikroviškai, bet, patyrinėjus iš arti, būtų kaipmat paaiškėję, jog jie padaryti iš marcipanų. Ant dešinės rankos dilbio vairuotojas turėjo tatuiruotą užrašą: „Taika, meilė, padorumas.“ Kai jis atsiraitojo kairiąją marškinių rankovę, pasirodė kita tatuiruotė: „Spausdinimo klaida: į užrašą ant dešiniojo dilbio nekreipti dėmesio.“

Šalia jo sėdėjo jauna blondinė, kurią būtų buvę galima laikyti tikra gražuole, jei tik ne tas nelemtas jos panašumas į Eibę Vigodą1. Vairuotojas Bo Stabsas neseniai pabėgo iš San Kventino kalėjimo, į kurį pateko už šiukšlinimą. Stabsą pripažino kaltu dėl gatvėje numesto šokoladuko „Snickers“ popierėlio: skelbdamas nutartį teisėjas pažymėjo, kad kaltinamasis dėl savo veiksmų nė kiek nesigaili, todėl skyrė jam bausmę kalėti iki gyvos galvos be teisės sušvelninti nuosprendį.

Moteris, Doksė Naš, buvo ištekėjusi už laidojimo biuro savininko ir dirbo jo įmonėje. Sykį į jų laidojimo namus, norėdamas tiesiog paganyti akis, užsuko Stabsas. Akimirksniu įsimylėjęs, jis pamėgino su ja flirtuoti, tačiau tuokart Doksė Naš buvo pernelyg užsiėmusi kažkieno kremavimu. Netrukus Stabsas vis dėlto užmezgė su ja slaptą romaną, tiesa, ji labai greit apie tai sužinojo. Jos vyrui Vilburui, laidojimo biuro savininkui, Stabsas visai patiko, jis netgi pasisiūlė palaidoti šį už dyką, jei tik sutiks, kad ceremonija būtų atlikta tą pačią dieną. Reaguodamas į tai, Stabsas jam užvožė ir, palikęs tysoti be sąmonės, pabėgo su jo žmona, tiesa, prieš tai vietoj šios jam paliko guminę pripučiamą lėlę. Vis dėlto vieną vakarą, po trejų laimingiausių savo gyvenimo metų, Vilburas Našas ėmė kažką įtarti – paprašyta įdėti dar šiek tiek viščiuko, ji ūmai sprogo ir pradėjo blaškytis nuolat mažėjančiais ratais po kambarį, kol galiausiai šlumštelėjo paslika ant kilimo.

* * *

Homero Pago ūgis – penkios pėdos aštuoni coliai, kai mūvi kojines, kurias laiko didžiuliame kelioniniame krepšyje kartu su savo kojom. Kiek tik save pamena, jis visą laiką buvo policininkas. Jo tėvas buvo garsus bankų plėšikas, tad vienintelės progos kartu praleisti daugiau laiko jiedviem pasitaikydavo tiktai tada, kai sūnus jį suimdavo. Tėvą Pagas sulaikė devyniskart ir itin brangina prisiminimus apie kiekvieną pokalbį su juo, nors dauguma jų vyko per šių dviejų vyriškių susišaudymus.

Paprašiau Pago pasidalyti mintimis apie tai, kaip jis vertina šitokią situaciją.

– Kokia mano teorija? – pasitikslino Pagas. – Na, du klajūnai, nenustygstantys vietoj, trokštantys pamatyti daugiau pasaulio...

Netrukus jis uždainavo „Mėnulio upę“2, tuo tarpu jo žmona Ana atnešė gėrimų ir padavė man penkiasdešimt šešių dolerių sąskaitą. Kaip tik tuo metu sučirškė telefonas, Pagas šoko prie jo. Balsas kitam laido gale garsiai nuskambėjo per visą kambarį.

– Homerai?

– Taip, Vilardai, – atsiliepė Pagas. Skambino Vilardas Bogsas – policijos motociklininkas iš Amarilo nuovados. Šio miesto policijoje dirba puikūs specialistai – norintieji papildyti jų gretas privalo net tik pademonstruoti įspūdingus fizinius duomenis, bet ir išlaikyti itin sudėtingą egzaminą raštu. Iš pirmų dviejų kartų Bogsas egzamino neišlaikė: pirmuoju mėginimu nesugebėjo budinčiajam seržantui dorai išdėstyti pamatinių Wittgensteino filosofijos principų, antruoju – nevykusiai vertė Ovidijų. Galiausiai, pademonstravęs begalinį užsispyrimą, Bogsas vis dėlto gavo deramą išsilavinimą, o jo baigiamasis darbas apie Džeinės Ostin romantinį realizmą tarp Amarilo greitkeliuose patruliuojančių policijos motociklininkų iki šiol tebelaikomas klasika.

– Mūsų dėmesį patraukė viena porelė, –­­ pranešė jis viršininkui Pagui. – Labai jau įtartinai elgiasi.

– Pavyzdžiui? – prisidegdamas dar vieną cigaretę paklausė Pagas. Jis puikiai žino, kokius pavojus sveikatai sukelia rūkymas, todėl pripažįsta tik šokoladines cigaretes. Kai tokią prisidega, šokoladas ima tirpti ir kristi jam tiesiai ant kelnių, dėl to, žinant, kad policininkų pajamos nėra begalinės, vyriškis patiria nežmoniškų išlaidų už valyklų paslaugas.

– Na, jiedu užsuko į prašmatnų restora­ną, –­­ tęsė Bogsas. – Užsisakė ištaigingą vakarienę, vyno, įvairiausių desertų, o gavę sąskaitą pamėgino atsiskaityti čiužinių etiketėmis.

– Susemkit juos, – tarė Pagas. – Atsivežkit į nuovadą, tik niekam nepasakokit, kuo jie kaltinami. Sakykit, kad jų išvaizda atitinka dviejų žmonių aprašymą, kuriuos mes norim apklausti dėl nuglostytos vištos.

Įstatymas, draudžiantis pašalinti svetimo čiužinio etiketę, buvo priimtas praėjusio amžiaus pirmajame dešimtmetyje po to, kai Eiza Čonsas susikivirčijo su kaimynu dėl į šio kiemą nuklydusios kiaulės. Nesutardami, kuris jų tikrasis jos šeimininkas, vyriškiai stumdėsi kelias valandas, kol Čonsas galiausiai suvokė, kad tai visai ne kiaulė, o jo žmona. Bylą išsprendė miestelio senoliai, kurie nutarė, jog Čonso žmonos bruožai yra ganėtinai kiauliški, kad įvykusią klaidą būtų galima laikyti pateisinama. Tą patį vakarą, ištiktas įsiūčio, Čonsas įsibrovė į kaimyno namus ir nudraskė etiketes nuo visų ten buvusių čiužinių. Vėliau jį suėmė ir perdavė teisti. Teismo verdiktu pripažinta, kad „pašalinus čiužinio etiketę, pažeidžiamas kamšalo integralumas“.

Iš pradžių Naš ir Stabsas gynėsi, esą jie niekuo dėti, ir tvirtino, kad yra viso labo tik pilvakalbys ir jo lėlytė. Tačiau antrą valandą nakties porelė galiausiai nebeatlaikė intensyvios Pago kvotos, kurią jis atliko prancūzų kalba, mat įtariamieji jos nemokėjo, vadinasi, negalėjo duoti melagingų parodymų. Stabsui teliko prisipažinti.

* * *

– Šviečiant mėnesienai sustojome priešais Vašburnų namus, – pradėjo pasakoti jis. –­­ Žinojom, jog priekinės durys niekad nebūna rakinamos, tačiau įsilaužėm vien tam, kad neprarastume įgūdžių. Siekdama nepalikti jokių liudininkų, Doksė nuo sienų nuplėšė visas Vašburnų šeimos nuotraukas. Apie Vašburnus išgirdau, kai sėdėjau kalėjime, iš Veido Malevėjaus, serijinio žudiko, kuris sukapodavo savo aukas į gabalus ir jas suvalgydavo. Kurį laiką vyrukas dirbo Vašburnų virėju, bet labai neilgai – vieną dieną jie atrado savo suflė kažkieno nosį ir jį atleido. Žinojau, kad nukirpti čiužinių etiketes, jei nesi savininkas, yra ne tik įstatymo pažeidimas, bet ir nuodėmė Dievo akyse, tačiau niekaip nepajėgiau atsispirti be perstojo mane raginusiam balsui. Jei neklystu, šis balsas buvo Volterio Kronkaito3. Aš nukirpau etiketes nuo Vašburnų čiužinio, o Doksė pasirūpino jų atžalų čiužiniais. Prakaitavau, aplinkinis vaizdas ėmė lietis, netrukus prieš man akis prabėgo visa mano vaikystė, paskui – kažkokio kito berniuko vaikystė ir galiausiai – Haidarabado nizamo4 vaikystė.

Teisme Stabsas apsisprendė gintis pats, nors ir jautė tam tikrą nuoskaudą dėl sau pasiskirto užmokesčio. Aplankiau Bo Stabsą mirtininkų kameroje, kurioje, mėgindamas išvengti kartuvių, jis jau gerą dešimtmetį rašinėjo šūsnis įvairių skundų, o sykiu per šį laiką įgijo ir profesiją – tapo aukščiausios klasės oro linijų pilotu. Dalyvavau įvykdant mirties nuosprendį. Bendrovė „Nike“ paklojo Stabsui nemenką sumelę už galimybę transliuoti jo egzekuciją per televiziją ir išskirtinę teisę papuošti juodą mirtininko galvos gobtuvą savo logotipu. Klausimas, ar mirties bausmė iš tiesų veikia kaip atgrasinimo priemonė, lieka diskutuotinas, tačiau tyrimai rodo, jog tikimybė, kad nusikaltėliai po jų egzekucijos įvykdys naujų nusikaltimų, sumažėja beveik perpus.


____________________________________
1 Abe Vigoda (g. 1924) Garsus JAV kino ir televizijos aktorius, garsiajame Franciso Fordo Coppolos filme „Krikštatėvis“ (1972) atlikęs vieno iš mafijos šulų – Salo Tesijo – vaidmenį.
2 „Moon River“ – garsi Jhonny Mercerio ir Henry Mancinio 1961 m. sukurta daina, pirmąkart nuskambėjusi Blake’o Edwardso filme “Pusryčiai pas Tifani”.
3 Walteris Cronkite‘as (1916–2009) – garsus JAV žurnalistas, CBS kanalo vakaro žinių vedėjas.
4 Haidarabado kunigaikštystės Britų Indijoje valdovo titulas.




Iš anglų kalbos vertė GEDIMINAS PULOKAS
Versta iš: Woody Allen. „Mere Anarchy“. – New York: Random House, 2007.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:35:40 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba