Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
 STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

ESĖ

Malkos ir Jonukas

STASYS STACEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija


– Skaldau malkas pas gražią moterį, ir todėl malkos yra gražios, – džiaugiasi gyvenimu Jonukas. – Kaitrios malkos, kvepia amžinybe, pušies sakais, kartais pakvimpa „Egle žalčių karaliene“ ir jos vaikais. Na, kartais, kai skaldau pas kitokius žmones, tai malkos atrodo šaltos, ne itin gražios, paniurę – lyg būtų patekę ne ten, kur reikėjo. Bet vis tiek skaldyti tikras malkas yra doriau negu „priskaldyti malkų“ politikoj, ekonomikoj, kultūroj, sporte ar bažnyčios reikaluose.

O! Šventas Jonuko darbas ir amžini atradimai. Dar šventasis Augustinas teigė: perskelk kaladę, ir joje rasi Dievą, nes Jis yra visur. Žiū, poetas Vytautas Vilimas Skripka patikslina: „Ne Dievas yra visur, o Dievo yra visur“. Ar tolygiai Jis pasiskirstęs erdvėj ir laike? Ar proporcingai daikto masei ir didumui? Ar gyvame kūne Jis gyvesnis ir Jo daugiau negu negyvame? Ar tai reiškia, jog ir su Šėtonu taip? Ar kūno arba daikto medžiaga, jo atsiradimo priežastys, paskirtis, jo amžius, egzistavimo ar naudojimo istorija, buvimo vieta, didumas, tankumas ir forma sąlygoja, kad, tarkime, veidrodėlyje, šratinuke, šovinyje ar degtukų dėžutėje Dievo arba Šėtono būna tūkstančius kartų daugiau negu pelkėje, debesyje ar apsnigtame kalne? Galbūt. Ypač tomis akimirkomis, kai negalvoju apie pelkę ar apsnigtą kalną, o imu į rankas degtukus ir... Ir dar neinu prie parako statinės, nors parako grūdeliai –­ tai irgi malkelės, tik labai sausos ir greitos. Kaip ir trotilo strypai, kaip plutonio ar urano atomai židinyje, vardu Černobylis.

Juodoji „bylina“? Juodas padavimas? Nuo pagonybės laikų.

Štai uždedu abi rankas ant seno pagoniškų apeigų akmens ir pajuntu virpesius, paslaptingą jėgą, lyg ir šaltą ugnį, kuri vis dėlto kaitina, jaudrina, ir nežinau, kas man nutiktų, jeigu su tuo neeiliniu akmeniu dviese būtume ilgai, ilgai. Šis akmuo –­ gal ne malka, o gyvų kristalų bendruomenė, židinys, kur susitinka Žemės ir Saulės jėgos, ir iš jų atsiranda jėga gal panaši į akmenio aurą, į skaidrią nematomą ugnį, ir nežinau, ar, prisijungęs prie akmens, degu, ar tik virpu ir gal skaidrėju.

Ar tame pagoniškame akmenyje, gal gyvame ir vieninteliame tokiame, kai užsimezga ryšys tarp manęs ir akmens, Viešpats tampa aktyvesnis? Jo padaugėja, Jis dairosi žaismingas, įvairialypis, spalvingas, ir tą minutę galiu tarti, jog atkuriamoj Jotvingių gyvenvietėj ar ant Aušrakalnio, ar kito alkakalnio atsibunda seni dievai? O ar mažiau Jo krikščionių Marijos skulptūroje, sveriančioj daugmaž tiek pat, tačiau trafaretinėje, šimtais egzempliorių tiražuotoje antkapiams, ne iš gyvo akmens iškaltoje, o iš gipso ar betono nulietoj? Gal labai pamaldi krikščionė atsiklaups prieš tą skulptūrą, ir, net jeigu Marija bus iš plastmasės, tarp jų užsimegs ryšys – lyg skaidri ugnis tarp dviejų malkų?

O Grūto parke? Kokios liepsnos įsidega tarp žiūrinčiojo ir keturių komunarų, tarp Lenino ir ne Lenino? Vienas mano jaunatviškas bičiulis net žmonai prisipažino, kad, žiūrint į Marytės Melnikaitės galingą skulptūrą, jam sukilo vyriškai seksuali ugnis, amžinas gamtos šauksmas ir, ir... Bet gal tai tik kodo atpažinimas formoj? Anų laikų talentingo skulptoriaus dėka paminklinė Marytė M. gavosi moteriškai seksuali, sovietiškai kovinga vedlė, paskui kurią būriais eitų kovingi patinai – kad ir Aplink žemę keturis kartus, anot Salomėjos N., apgautos bolševikų.

– Skaldau malkas pas kitą gražią moterį, – po savaitės telefonu praneša Jonukas, –­ bet šita turi išsikomandiravusį vyrą ir dukrą Raselę.

Per vieną Rasų šventę bendravome su kitu Jonuku, gamtininku ir fotomenininku, kuris pavasarį supagonėja, o rudeniop jo tikėjimas vėl keičiasi. Nuvažiavom pasitikti trumpiausios nakties ant Aušrakalnio Suvalkijoj, ir ten vyko apeigos pagal senąjį tikėjimą. Žynys, ugnies žinovas ir vilkų globėjas Petras Dabrišius pats atsivežė du maišus lengvučių malkų – iš Perkūno trenktos obels. Vieną maišą tų Perkūno trenktųjų užnešiau į Aušrakalnį, ten žynys juvelyriškai sukrovė laužą, įkūrė ugnelę, pamaitino ją pienu, duona, medumi, pasūdė, o tarp senų apeiginių akmenų, kur buvo šventinami jaunų protėvių kalavijai, Petras pašventino mūsų atsivežtus daiktus: molinę taurelę, šukas, užrašų knygelę, fotoaparatą.

Ne masinė šventė buvo, berods tik aštuoniolika likimo išrinktųjų. Ir žynys –­ ne iš daug kalbančiųjų. Prie ugnelės pakaitinęs būgną, pagamintą iš ožkos odos ir šermukšnio, jis pradėjo būgnyti. Ėjo žynys dideliu ratu aplink mus, susėdusius ar sustojusius mažesniu ratu aplink ugnį, ir gerą valandą mįslingai, lėtai kintančiais ritmais, tai tyliau, tai stipriau, skambėjo, kalbėjo jo būgnas, keldamas kiekvienam savas mintis ir jausmus. Baigęs būgnyti žynys paklausė, ar negirdėjom verkiančio vaiko.

Gal ne visi suprato tą klausimą. O žynys ant Aušrakalnio esantiems vyrams ir moterims gal norėjo netiesiai pasakyti, kad ne tik vėlės apeigose dalyvauja, ne tik Saulė, Perkūnas ir kitos galybės. Gal šią naktį – per žynio būgną – verkė norėję gimti, bet negimę mūsų gaivalingoj, tačiau nykstančioj tautoj, kur žmonių kartos lyg malkų kartos? Tai padaugėja tų malkų, tai sumažėja, tai ąžuolinių ar drebulinių daugiau įsimaišo, tai beveik­­ jokių nelieka.

Štai Marcelijus Martinaitis knygoje „Atrakinta“ eilėraštį „Kražių giedotojo liudijimai“ užbaigė tiesiog martinaitiškai: Kurie esam, gyvi pagalvokim, / kas atsitiko iki šiai dienai. / Visa tai pereis per daugybę kartų – / kaip ugnis nuo malkos ant malkos.

O mano jaunų giminaičių vaikučiai, gimę JAV, ir atskraidinti mėnesiui į tėviškę, kalba pusiau angliškai, ir... Ir kelintos kartos po manęs jauna Širvio skaitytoja pasijus besanti paskutinė ugniasergė, tos ugnies, tos... Tapusios nereikalingomis popierinės lietuviškos knygos bus perdirbamos kaip makulatūra, nors tokiu atveju jas gal geriau būtų sudeginti – padausoti, dievams ir vėlėms, per ugnį pasiųsti į „Dausas“, Gintaro Beresnevičiaus „Dausas“. Ir tos vietoj malkų būsimam laužui sukrautos knygos paskutiniam lietuviui gal asocijuotųsi su kunigaikščių kūnų deginimu Šventaragio slėnyje ar su inkvizicijos laužais viduramžių Europoj...

– Skaldau malkas pas vienišą senukę, –­­ dar po savaitės sako Jonukas. – Malkos liūdnokos, bet šiltos ir paslaptingos.

O po anų pagoniškų apeigų vieni jau taisėsi nakvoti miegmaišiuose ant Aušrakalnio ar papėdėj, kiti prie blėstančios ugnelės dar skaitėm savo ir kitų poeziją, dar norėjosi, kad ugnis būtų, bet ant to alkakalnio ir aplink jį medšakių beradom vos vos... Viena iš dalyvių prisiminė, kaip jaunystėje, kopdamas į snieguotus kalnus Azijoj, jų būrys – kuprinėse tarp pačių būtiniausių daiktų – nešdavosi ir po malką ar dvi, kad netektų užšalti, nepasiekus kalno viršūnės... Kokia skaidri ir šalta išorinė ugnis siaudžia toj kalno viršūnėj! Ir kokia turi būti tavo vidinė ugnis, kad jų santykis liktų tinkamas gyvybei, ir liktų sveikas kūnas, ir „stogas“ nepradegtų!

Tą Rasų naktį prisiminiau vieną juodaplaukę Rasą, kuri andai pasakojo, kaip, jaunutė būdama, dvejojusi: tekėti ar netekėti už inteligentiško su stipriu charakteriu vyro iš kilmingos giminės, kuri po pralaimėto 1861–1863 m. sukilimo buvo ištremta į Sibirą, ten ištvėrė katorgas ir net pasidaugino, o Lietuvon grįžo jau kita karta, išsaugojusi savo kalbą ir tikėjimą... Nevaikščiojo Sibire tie lietuviai tremtiniai į stačiatikių cerkvę, dėl to rusų net buvo praminti Nevieromis, t. y. „netikinčiais“. Ir net oficialią Nevierų pavardę paskui pasuose gavo kitos kartos, iki pat sovietmečio pabaigos tokią turėjo, paskui jau susigražino bajorišką pavardę, tą, su kuria jauni ėjo prieš carą ir jo kazokus... O dvejojančiai – ar tekėti ar ne? – Rasai jos tėvas, minutėlę patylėjęs, pasakė, kad viena malka nedega, o ir dvi malkos, jeigu ne skersai viena kitos, prastai dega.

Andai su moterimi pasiklojome miško pievoj, nakvojom po žvaigždėmis, kaip dvi gyvos malkos degėm ramia ugnimi ir žiūrėjom, žiūrėjom – lyg po valandėlės rugpjūčio skliautuose turėtų atsiverti erdvės, gal mūsų vidinės, ir pagaliau, pagaliau...

iliustracija
Antanas Obcarskas. „Kompozicija“
2011

Šildomas atsiminimų einu – lyg be tiks­lo – savo vaikystės keliais, ir apleistame vienkiemyje randu gal ir ne tris milijonus malkų, bet daug, labai daug. Pilna jų –­ senstančių, juostančių, pūvančių – malkinėje, kiaurame kluone, yrančiose pastogėse ir pašiūrėse. Čia gyveno bent kelios kartos ramių ir stiprių valstiečių, daug gimdavo, ne visi užaugdavo, moterys būdavo santūrios ir moteriškos, o vyrai šitoj giminėj buvo aukšti ir tiesūs, ilgakojai, su panašia į gandro eisena, atsidavę šeimai, uždaro būdo, neskelbiantys savo sumanymų ir nemėgstantys girtis, bet jeigu jau ką pradės – tai iki galo... Paskutinysis sodybos šeimininkas, anuometinio Merkinės tarybinio ūkio darbininkas, kai išėjo į pensiją, dar turėjo daug jėgų, ir lyg marios laiko atsirado, tai – iš neturėjimo ką veikti – vis pjovė ir pjovė sausuolius, retino gretimą raistą, vežė savo arkliuku, skaldė, krovė –­ gal sušils, kas čia gyvens po jo.

Iš šitos sodybos andai išėjo kovoti partizanas Beržas, jaunas kaimo bernas, aukštas ir tvirtas, ir vieni jį mylėjo, kiti gal keikė, treti nieko nesuprato, tik gūžėsi ir meldėsi, o jis su bendražygiais braidė po kraują, tūnojo pasalose, paklojo kažkiek stribų, paskui dalyvavo vykdant mirties nuosprendį išdavikui, per kurio išdavystę žuvo keli partizanai. O žuvusiųjų draugai, vykdydami mirties nuosprendį, iššaudė visą išdaviko šeimą – su moterimis ir mažais vaikais, namus ugnimi paleido, o mes po pusės amžiaus tegalėjom diskutuoti. Ar vaikus reikėjo išžudyti, idant užaugę nekeršytų, nekurstytų piktos ugnies? Ar nereikėjo išdaviko vaikų sušaudyti, nes gal būtų gimusios ištisos kartos, gal kažkurioj kartoj labai gražių ir didelių būtų buvę? O ką jautė pats jaunas Beržas ir jo bendražygiai, kokios ugnys degino juos iš vidaus, kai aplink bunkerį plytėjo vien sniegynai, šaltis, svetimėjantis pasaulis ir nežinia, nežinia?

O artimieji? Jie toli tremtyje, ir negi čia likę kaimynai susipras jiems nusiųsti siuntinį, jei nepriminsi? Žiū, anas kaimynas stribams samanę verda, ne savo noru, bet... Kapu dvelkia bunkeris, košmarai sapnuojasi, lyg kūne ir sieloj krūva labai skirtingų malkų degtų – vienos sausos ir pleškančios, kitos šlapios ir šnypščiančios gyvatės – visa viename. Tos malkos – tai gražiausi ir šiurpiausi atsiminimai, draugai vaikystėje ir lavonai jaunystėje, prieštaringos žinios, Amerikos ir kitokie balsai radijuje, triukšmai, trukdžiai, nuolatinė grėsmė, Dešimt įsakymų, paskutinis vado įsakymas, maldaknygė ant šovinių dėžės, abejonės, įtūžis... Ir taip norisi nors trumpai pabūti kitaip – karštoje pirtyje, prie jaukaus stalo, baltoj lovoj, mylimos glėby.

Ir vieną 1948 m. naktį mylima mergina palydi mylimą Beržą iš savo tėvų sodybos. Apie ką jie kalbasi? Ar partizanas jai prižada pergalę? Iki kurio beržo ar ąžuolo ji ketina lydėti savo karį, atsibučiuoti ir grįžti? Ar ji prižada jam ištikimybę iki?.. Iki?.. Šūviai iš pasalos –­ ir abu krinta suvarpyti kulkų. Guli jau kaip malkos, nesuspėjusios sudegti Žemėj.

Gal taip ir šildomas dangus ar dangūs, krikščionių rojus ir pagonių dausos, pragaras ir pekla. Senas yra (rodos, ne vien krikščionių posakis): Kurį Dievulis labiausiai myli, tą jauną pasiima. Tačiau? Iš to sektų, jog Viešpats jaunus labai pamilsta tam tikrais periodais, ir tuomet... Tuomet žemėj kyla karai?

Aš – beržas. / Lietuviškas beržas / Su plieno / Dalgiu / Ant peties – ne tik laiko praraja tarp partizano ir Pauliaus Širvio eilėraščio „Aš – beržas“. Beje, P. Širvys pokaryje trumpai darbavosi Merkinėje, MTS laikraštuke. Aišku, koks galėjo būti paskutiniųjų partizanų požiūris į buvusį svetimos kariuomenės frontininką ir vietinio laikraštuko žurnalistą. Bet partizanams tikriausiai buvo žinoma ir P. Širvio ankstyvoji lyrika. Ar jam iš pogrindžio buvo siųsta žinia? To paklausti paties P. Širvio nesuspėjau.

Amžininkai nemažai parašė apie Pauliaus Širvio gyvenimo „malkas“, kurioms pleškant, negaliu tos ugnies užgesinti, / nei pamest, nei kitam atiduot. Tačiau tūkstančiams vienaip ar kitaip įspūdingų malkų dar jaunystėj susikaupia per akis – jei ne patsai sau, tai kiti tau priskaldo... Vieni toms gyvenimo malkoms neleidžia degti, tik sandėliuoja jas slaptose malkinėse, kai kurie taip – lėtai ar net padoriai – ir supūva su visom šlapiom savo malkom. O kiti vos vos pakursto ir vėl prigesina savo vidinį židinį, slepia ugnį ir dūmus, o treti neslepia nei ugnies, nei dūmų, ketvirti – jauni susidegina. Tačiau užrašyti, nutapyti ar kitaip pagauti savo vidinės ugnies balsus ar liepsnelių šokį – retam pavyksta. Gal tai priklauso nuo architekto, meistrų, pameistrių, kurie sukuria gyvą židinį, vardu Čiurlionis, Širvys, Geda, Beresnevičius... Dar priklauso tai nuo laiko ir vietos ir kitų aplinkybių, su kuriomis susiduria tie vaikščiojantys židiniai, nes tokių nepavadinsi malkomis su veidais, viena malka taip nedega, nekunkuliuoja ir neužgęsta... Speigas yra gražus žodis – aną tikrą žiemą primena radijas, ir staiga aptinku, jog speigmečiu mano malkos tapo gražios, gražios, gražesnės negu rudenį, visai kitokios negu vasarą.

– Skaldau malkas pas pinigingus žmones, – po metų kalba Jonukas. – Bet malkos čia liūdnos, net paniurę, atvežtos iš „prichvatizuotų“ miškų, kertamų per anksti, iš girių, kurių jau nėra ir nebus.

O taip, pažįstu ne vieną buvusį kolūkio pirmininką ar sovietmečio ir ne sovietmečio veikėją, kurie „teisėtai“ prisigrobė miškų. Bet juk nepavogė. Vagia tik vargetos ir kvailiai – vežimais arba glėbiais. Mano pažįstamas medžiotojas, kuris gyvena M. miestelyje, pasakojo pastebėjęs, kad malkos jo malkinėje mažėja dvigubai greičiau negu jis su šeima tų malkų sukūrena. Linksmas tas medžiotojas, todėl normalioj malkoj išilgai išgręžė skylę, įtaisė ten metalinę gilzę su gera doze parako, užtaisė malką ir padėjo malkinėj. Jau kitą vakarą –­ driokst! – vieno iš kaimynų troboj. Pasak gandų, puodai su verdama vakariene pakilo, ir... „Sumedžiojęs“ malkų vagį medžiotojas tam kaimynui nieko nesakė, neskundė ir policijai, tik įdomu buvo stebėti, kaip anas kaimynas ėmė vengti šiojo.

Jeigu pavagiama malka arba kitoks daiktas – ar tai reiškia, kad pavagiama ir truputį Dievulio, kurio yra visur? Ar Jo, vagiant daiktus, pavogti neįmanoma, jeigu Jis yra visų, o ne vieno? Matyt, pavagiama truputėlis Jo, pavagiama. Antraip nesijaustume taip bjauriai, net jeigu iš tavęs nukniaukė smulkmeną, vertą vos kelių litų. O ką ir kalbėti, kai dingsta relikvija, saugota trijų ar penkių kartų. O kai – drauge su miškais, ežerais, laukais ir miestais, su visais alkakalniais ir visom bažnyčiom – šiek tiek Dievulio ne pagrobiama, o užgrobiama, užkariaujama, okupuojama, aneksuojama, kaip kad nutiko su jotvingiais, prūsais ir...

– Skaldau malkas pas Ugniasergę, –­ dar po metų paskambina Jonukas. – Ji lyg jauna, lyg jau ne, susikalba su ežerais ir gyvūnais, su visa gamta susišneka, ji mėgsta vakarais kūrenti ugnį lauke, nulieja į liepsnas vėlėms vyno šlakelį, atmintinai moka gal pusę Širvio, nemažai kitų ir vieną tavo eilėraštį – apie jūrą. Temstant, jau prie ugnies, Ugniasergė papasakojo, kaip jai, šveičiant grindis, į ranką, į bevardį kairiosios pirštą, įlindo „malkikė“ – stambi rakštis, ir bevardis su aukso žiedu ėmė tinti, tinti... Bet dar netenka nupjauti to bevardžio, ir, sukūrenusi gerą kubą malkų, Ugniasergė lauko krosnyje išdega savo keramiką – „Juoduosius angelus“, „Skrendančius“ ir...

Atidarydama parodą, apreiškia skirianti tai tėvui, mamai, broliui, kurie pavirto žvaigždelėm... Kai mes pleškam kaip gyvos malkos, kartais laimi žvaigždžių trauka.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:35:40 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba