Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
 Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

MUZIKA

Iš meilės žydintiems garsams

[skaityti komentarus]

iliustracija
Raminta Šerkšnytė. Fragmentai iš kūrinio „Paskutinės eilės“ keturioms violoms da gamba (2011)


          Praeitų metų pabaigoje (lapkričio 28 d.) Kompozitorių namuose įvyko diskusija „Naujosios muzikos dialogai: kompozitorius ir atlikėjas“. Joje dalyvavo pianistė RŪTA IBELHAUPTIENĖ, dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS, kompozitoriai ZITA BRUŽAITĖ, EGIDIJA MEDEKŠAITĖ, RAMŪNAS MOTIEKAITIS, FELIKSAS BAJORAS, REMIGIJUS MERKELYS, ANTANAS JASENKA, VLADIMIRAS TARASOVAS, muzikologai LORETA TAMULYTĖ-VENCLAUSKIENĖ, LINA NAVICKAITĖ-MARTINELLI, RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ, VERONIKA JANATJEVA, LINAS PAULAUSKIS, kiti muzikologai, kompozitoriai, atlikėjai, būrys studentų. Pokalbį moderavo muzikologė BEATA BAUBLINSKIENĖ. Spaudai parengė RITA NOMICAITĖ.


Beata Baublinskienė: Labas vakaras. Džiaugiamės, kad atėjo Robertas Šervenikas, Rūta Ibelhauptienė. Juos, Kompozitorių namų svečius, pirmiausia ir norėčiau pakalbinti: Festivaliuose „Gaidoje“ ir „Iš arti“ skambėjo simfoninė muzika, kaip sekėsi repetuoti, bendrauti su autoriais?

Robertas Šervenikas: Čia daug aspektų, bendravimas su pačiu autoriumi, ir su muzika.

Loreta Tamulytė-Venclauskienė: Gal pakalbėkime, kiek kuris Lietuvos orkestras pajėgus atlikti šiuolaikinę muziką.

R. Šervenikas: Paskutiniame „Gaidos“ koncerte grojome Xenakio koncertą, vakar gavau el. laišką iš Geoffrey Douglas Madge, pianisto. Po koncerto vakarieniaujant, jis pasidžiaugė, kaip jam buvo smagu šį kūrinį groti su mūsų orkestru, o jis tą kūrinį gerai žino, grojo jį su įvairiaisiais pasaulio orkestrais. Nuomonė žmonių, kurie atvažiavę iš svetur ir jau groję kūrinį su kitais kolektyvais, yra svarbi. Pasidžiaugia ir kai kurie užsieniečiai kompozitoriai, kurių kūriniai skamba nebe pirmą kartą, pvz.: Luca Francesconi buvo labai patenkintas didžiulio kūrinio atlikimu, jį, sakė, paskui gros Los Andželo filharmonijos naujos salės atidaryme, ir Kaija Saariaho, ir daugybė kitų, kurie čia buvo atvažiavę. Man atrodo, kad mūsų orkestras yra pakankamai pajėgus groti šiuolaikinę muziką, imliai ir greitai ją išmoksta.

Kartais atsivertęs partitūrą susiimi už galvos, nes būna sunku. Bet sunku pirmiausia yra dirigentui, besirūpinančiam, kaip greitai tą informaciją, kuri yra partitūroje, išaiškinti orkestro artistams, kad jiems kiltų kuo mažiau klausimų ir būtų kuo daugiau grojimo, girdėjimo, kas vyksta aplinkui. Labai svarbu paruošiamasis darbas. Dėl to iškyla truputį kitokia problema, kai mes laukiam natų... laukiam natų [bendras tylus juokas...], – čia rengiant mūsų, lietuvių, premjeras – ir pradedi nervintis, man būtų gerai natas turėti prieš pora mėnesių, kad būtų galima ramiai jas žiūrinėti. Praeitų metų pavasarį Londone turėjau diriguoti naują fortepijoninį koncertą. Natas man atsiuntė sausio pradžioje. Galėjau ramiai mokytis, ištaisiau klaidas, parašiau autoriui, jis kažką pakoregavo... Londone buvo susitikimas su manimi, kaip su šiuolaikinės muzikos atlikėju, aukštojoj mokykloj, pusantros valandos buvau klausinėjamas apie šiuolaikinę muziką; paskui keturiomis rankomis buvo grojamas tas naujasis koncertas, nors pirmą kartą mačiau pianistes, bet joms dirigavau. Taip vyko atviras susitikimas. Su orkestru turėjau dvi repeticijas.

Rūta Ibelhauptienė: Kartą bendradarbiaudami su Robertu patekome į kuriozišką situaciją, kai turėjome tik dvi repeticijas. Kūrinys buvo nepaprastai sudėtingas, o dirigentas partitūrą gavo paskutinėmis dienomis...Kūriniui paskirti tik dvi repeticijas yra per mažai, nes tiek laiko neužtenka muzikai pažinti...

Feliksas Bajoras: Kiek žinau, užsienyje orkestrantai savo partijas pramoksta patys, dar be dirigento, jam belieka surepetuoti interpretacinius dalykus.

R. Šervenikas: Kai kurie kompozitoriai nebenori taisyti nė vienos natos. Tai tuo geriau, jei autorius preciziškai ir apgalvotai užrašo, tačiau labai dažnai, paėmęs natas, pradėjęs mokytis ir juo labiau jau parepetavęs, pamatai, kad kažką reikia daryt, nes kūrinys neskamba... Autorius sutinka koreguoti artikuliacijos, dinamikos, faktūros ar kitus netikslumus – tai tam ir reikia repeticijų. Nesakau, kad jų reiktų daug, bet jei atbėgame natas gavę iš vakaro? O supraskime, kad programoje yra ir daugiau kūrinių. Turint penkias dienas galima koreguoti. Stačiau Tamulionio operą „Bruknelė“. Taisėme tikrai labai daug. Atsirado visokiausių dalykų, kai žodis nevisai sutampa su tesitūra, su kirčiu, kai du kartu grojantys instrumentai užgožia balsą scenoje, kai aukšti balsai vienas kitą dubliuoja, o to visai nereikia

Rūta Gaidamavičiūtė: Ar atlikėjai pakankamai parengiami dirbti su šiuolaikine muzika?

R. Šervenikas: Iš karto galiu pasakyti –­ ne.

R. Gaidamavičiūtė: Tai reikia keisti LMTA požiūrį. Ir kitas dalykas, jei festivalyje susipažįstate su kokiu tikrai įdomiu kūriniu, ar paskui atlikėjai turi šansą ramiai įtraukti jį į sezono koncertus?

R. Šervenikas: Atlikėjai turi.

Šiuolaikinės muzikos atlikimas reikalauja susipažinimo, praktikos, pavyzdžiui, aš atvažiavau iš Peterburgo konservatorijos, dar nedirigavęs šiuolaikinės muzikos. Pradėjau ją diriguoti čia. Daug diriguoti. Reikia viską mylėti, tada viskas išeis. Reikia skirti tam laiko, norėti žinoti. Nacionalinio simfoninio orkestro patirtį sudaro būtent tai, kas susikaupia per visus festivalius, ir tai yra labai gerai. O su studentais mes Berlyne prieš 10 metų grojome Martinaičio Nebaigtąją simfoniją, Balsio Koncertą smuikui su Ingrida Armonaite ir t. t. Su studentų orkestru Vasario 16-osios proga grojome Jurgio Juozapaičio kūrinį „Alkai“, jį atlikome LMTA ir teatre. Muzikos yra daug parašyta, o kiek jos neteisėtai negrojama, negaliu pasakyti. Tikriausiai daug, nes kiekvienais metais per kiekvieną festivalį skamba vis nauji ir nauji kūriniai.

Lina Navickaitė-Martinelli:Svarbus ne tik dirigentų ar programų sudarytojų, bet ir pačių orkestrantų požiūris. Po vieno šių metų „Gaidos“ koncerto socialiniame tinkle susirašinėjo kelių Vilniaus orkestrų nariai: vieni sakė, kad dabar ilgai nenorės klausytis muzikos (tiek juos išvargino vienam vakarui skirta šiuolaikinės muzikos dozė), o kiti rašė pirmiesiems pavydintys, jog ši „metinė nesąmonė“ jau baigėsi. Metinė nesąmonė – tai, kad jiems vienąkart per metus reikėjo pagriežti „Gaidos“ festivalyje. Dėl to jie vieni kitus užjaučia... Ir nesyk yra tekę susidurti su tokiu atlikėjų požiūriu. Šiuolaikinė muzika jiems – ne tik nepažinta, bet ir nenorima pažinti žemė.

Vladimiras Tarasovas: Turi būti skiriami specialūs kursai, kuriuose mokytų groti šiuolaikinę muziką, sudarytos mokymo programos.

R. Ibelhauptienė: Teorinių paskaitų apie šiuolaikinę muziką yra jau seniai, bet sistemingos praktikos – beveik nėra. Kas pats nori, kas draugų įtraukiamas – tas groja. Bei jei norima kartą per 5 metus pagroti Balsį – tai ne mokslas. Šiuo metu LMTA kaip tik galima sudaryti šiuolaikinės muzikos kursų programą.

L.Tamulytė-Venclauskienė: Nuo dėstytojo priklauso. Nuo jo pradėkim.

Linas Paulauskis: „Partiniu būdu“ jokios muzikos mylėti nepriversime, bet reikia pastebėti tas iniciatyvas, kurios pačios atsiranda. 2011 m. lapkričio 25 d. Kompozitorių sąjungos salėje įvyko Kauno Naujalio mokyklos abiturientės, kompozitorės Silvijos Miliūnaitės autorinis vakaras; ji pristatė 9 savo kūrinius, atsivežė savo ansamblį, ir buvo matyti, kad ji su tuo ansambliu kartu dirba jau ne vieną dieną ar mėnesį, rašo jiems naujus kūrinius, o jie mielai imasi juos atlikti.

R. Ibelhauptienė: Bet tos iniciatyvos dažniausiai yra pačių kompozitorių.

B. Baublinskienė: Diskusijoje kompozitoriai kol kas tyli.

Ramūnas Motiekaitis: Nusikaltę.

Zita Bružaitė: Norėčiau paklausti apie nacionalinės muzikos premjeras festivaliuose pastaraisiais metais: daug jų ar mažai? Kitose terpėse, ne festivaliuose – daug ar mažai? Tikslinuosi, nes yra daug dviprasmybių. Pavyzdžiui, po praeitų metų galvoju, kad vis tik per daug premjerų festivaliuose ir per mažai bendroje erdvėje. Kreipiasi mažai jaunų žmonių, kurie susibūrę į ansamblius, lietuvišką muziką galėtų dažniau išvežti į užsienio kraštus... Labai daug nepagrotos, ar gerai neišartikuliuotos, užmirštos mūsų muzikos. Ar galėtumėme sumodeliuoti balansą? Atlikėjus užgriūna festivaliniai tempai ir mes vieni kitus kaltiname festivalizaciniu lauku, tuomet kreipiasi įvairių specialybių atlikėjai [pvz.: vargonininkai] ir klausia, ką veikia Kompozitorių sąjunga, nes, kai jiems reikia groti gedulingą muziką, groja latvius arba Juozo Naujalio G-dur preliudą.

R. Gaidamavičiūtė: Man lietuvių muzikos niekad nebus per daug. Norėtųsi, kad sezone nors kartą per mėnesį būtų koncertas vien iš premjerų, kaip dažnai organizuoja „Jaunos muzikos“ choras. O šiaip, kai įtraukiama kartais, kaip tarp Mendelssohno Janulytė, keistai jautiesi, nei išeiti, nei neit į koncertą, o paklausyti norisi. Kokia galėtų būti lietuviškos muzikos mylėjimo periodiška išraiška?

Egidija Medekšaitė: Aš visiškai sutinku su R. Gaidamavičiūtės nuomone, manau, premjerų niekada nebūna per daug, bei, kaip ir kiekvienas kompozitorius, aš laukiu jų ištisus metus. Šiuolaikinės muzikos festivaliai ir yra erdvės lietuviškoms premjeroms skambėti. Kita vertus, festivalių metu atsiranda daugiau galimybių padiskutuoti su kolegomis, kam nesurandama laiko kasdien.

Remigijus Merkelys: Svarbiausias dalykas, kurio mes dažnai nedrįstame pasakyti – šiuolaikinės mokyklos nebuvimas Lietuvoje, ne tik ruošiant atlikėjus, mokant juos įvairiausių stilistikų ir interpretacijų įgyvendinimo, bet ir kompozitorius. Kompozitoriai turėtų būti mokomi įvairiausių komponavimo technikų, nuo įvairių sudėtingiausių kompozicinių metodų („complexity“ ir „new complexity“) ar spektrinės muzikos iki polistilistinių kompozicijų. Minimalistinės technikos lietuviams mokytis jau lyg ir nebereikia, šią stilistiką rodos jau gerai pažįstame, didžioji dauguma ryškesnių lietuvių kūrinių sukurta remiantis ar naudojant šią stilistiką. Man teko būti įvairiose kitų šalių aukštosiose mokyklose ir matyti, kaip jauni kompozitoriai mokomi kūrybinių technologijų arba, kaip aš vadinu, profesionalaus praktinio amato įvaldymo. Pavyzdžiui, Skandinavijoje jauni kompozitoriai specialiai mokomi rašyti pagal vienokį ar kitokį stilių ir egzaminui jie turi sukurti kūrinį, demonstruojantį įsisavintus įgūdžius. Pavyzdžiui, teko girdėti studentų tikrai meistriškai sukurtus kūrinius pagal Gérard Grisey spektro muzikos stilių ar Louiso Andriesseno postminimalistinę komponavimo techniką. Jų beveik negali atskirti nuo originalų, o tai parodo profesionalaus amato perėmimą. Savarankiškai kurdami jie rašys laisviau, originaliau, tačiau jau bus praktiškai įvaldę įvairias kompozicines technikas, iš kurių galės pasirinkti tinkamiausius kelius kūriniui įgyvendinti, jo geram skambėjimui. Robertas minėjo, kad būna, jog naujas lietuviškas kūrinys neskamba. Labai keista su tokiais dalykais susidurti XXI amžiuje, nes tai byloja apie kompozitorių profesionalumo problemas, kalbu daugiau apie vyresnius kolegas, kadangi jaunoji karta jau yra labiau įvaldžiusi kompozicines technikas, jaunimas gali mokytis įvairiose Europos aukštosiose mokyklose, semtis meistriškumo geriausių kompozitorių kursuose ir pan. Mano manymu, „Gaidos“ festivalyje dar nebuvo taip, kad neskambėtų koks nors simfoninis užsienio kompozitoriaus kūrinys, galbūt diskutavome apie kūrinio stilistiką ar formą, tačiau technologiškai užsienio autorių darbai, kuriuos atrenkame į „Gaidą“, šia prasme dažniausiai nepriekaištingi. Tačiau tai tik mano nuomonė, galima su ja nesutikti, ją kritikuoti. Kita vertus, nematyti mūsų problemų šioje srityje būtų kvaila – pripažinkime, kad su tuo susiduriame jau daugelį metų. Atlikėjai juk šių problemų nedrįsta, o gal net ir nesugeba išsakyti kompozitoriams (pvz.: „Gerbiamasis autoriau, šioje vietoje jūs visišką nesąmonę parašėte“ arba „ši jūsų kūrinio dalis yra grynas nesusipratimas“), jie mandagiai pagroja repeticijoje viską, kas autoriaus parašyta, o autorius grįžęs namo galvoja – ką aš čia tokio parašiau, gal reikia pusę kūrinio išmesti arba faktūrą iš esmės pakeisti ir pan. Taigi, čia tie patys su profesionaliu amatu susiję dalykai. Nebijokime patys sau to įvardyti, nebijokime pasakyti, kad čia ne viskas gerai, tuomet viskas keisis tik teigiama linkme. Beje, atlikėjams tai taikyčiau lygiai taip pat, jie labai dažnai tiesiog bijo groti šiuolaikinę muziką, ypač sudėtingesnę, nes ją groti tikrai nėra lengva, tuo labiau kai neturi specialiųjų šios muzikos atlikimo įgūdžių dar iš muzikos akademijos, kai pats empiriškai bandai suvokti, ką tu čia groji ir kodėl čia taip reiktų groti. Taigi, kaip jau minėjau, yra ryškus šiuolaikinės muzikos mokyklos poreikis.

iliustracija
Raminta Šerkšnytė. Fragmentai iš kūrinio „Paskutinės eilės“ keturioms violoms da gamba (2011)

Apie premjeras: tai yra filosofinis klausimas...

Veronika Janatjeva: ...socialinis klau­simas...

R. Merkelys: ...ir socialinis klausimas: festivaliuose naujų kūrinių užsakymai – tai parama kompozitoriams. Tačiau sumažėjo kompozitorių atsakomybė, kadangi jie žino, kad turi visas – atlikimo ir honoraro – garantijas, ir dažnai matau truputį aplaidų požiūrį į festivalio užsakymo instituciją, taigi dėl to sutikčiau su Zita Bružaite, kad galbūt reikėtų šią instituciją pakelti į aukštesnį lygį, didinti konkurenciją mažinant užsakymų skaičių, kad kompozitoriai labiau vertintų tą užsakymą, atsirandančio kūrinio kokybę. Toks būtų mano požiūris.

R. Motiekaitis: Linas teisingai pasakė –­ meilės neįkrėsi. Arba atlikėjas tą muziką myli, arba ne. Visi norime būti mylimi; atlikėjas nori būti mylimas publikos. Publika turi tam tikras vertybes. Jos yra žinomos ir daug kartų išmėgintos. Yra nusistovėję tam tikri gerai komunikuojantys muzikiniai gestai ir naratyvai. Daugiausiai jų atėję iš romantinės tradicijos ir perėję į šiuolaikinę muziką. Nesvarbu, kad nėra melodijų ir harmonijų – retorinis krūvis išlieka panašus. Atlikėjas scenoje turi veikti – daug ir akivaizdžiai, tam, kad parodytų savo sugebėjimus ir po to būtų paglostytas plojimais. Šį „veikimą“ atlikėjai be galo eksploatuoja. Scena – ne vieta kontempliacijai ar nepasakymui beveik nieko, nepasakymui iki galo. O jei kompozitorius ieško būtent to – nesusikalbėjimas garantuotas. Daug kartų patirtas jausmas – didžioji dauguma atlikėjų į mūsų intencijas nežiūri rimtai; juk mes –­ ne beethovenai ir ne čaikovskiai. Nors partitūras ir įteiksi prieš kelis mėnesius, laiko jų studijoms lieka tik paskutinėmis dienomis. Kaip pastebėjau, atlikėjai dažniausiai neturi klausimų kompozitoriui. Jei nori išsiaiškinti – tai tik techninius, bet ne estetinius muzikos aspektus

R. Ibelhauptienė: Dirbant su solistais, situacija būtų visiškai kita.

R. Motiekaitis: Gal ir taip. Tačiau labiausiai norėjau pabrėžti ne atlikimo technikos, bet muzikinės poetikos klausimus. Visi laukia scenoje muzikinio šou, pasireiškiančio akivaizdesniu ar ne tokiu matomu pavidalu – drama, revoliucija, didingumu; publika mėgsta didelius ir greitus muzikinius objektus. Bet muzika daugiau nebėra tokia „karšta“ medija, kaip pavyzdžiui filmas. XIX amžiuje simfoninė muzika, mano manymu, buvo tolygi Holivudui ar TV šou medijai. O dabar jei šiuolaikinė muzika dar nori kažkam būti reikalinga, beprasmiška konkuruoti su labiau blizgančia. Reikia imtis priešingos strategijos – minimalizacijos, net skurdumo, ne efektų, bet rafinuotos kalbos paieškų. Jeigu tą darydami mes nebūsime girdimi, na, tai toks mūsų likimas; tikiu, kad atsiras bent keletas žmonių, kuriems tokios muzikos reikia. Kai kas sako – muzikai kažko trūksta – vaizdo, video. Aš taip nemanau. Muzikai nieko netrūksta. Ko dažniausiai trūksta, tai klausytojo jautrumo, ir, tarkim, fantazijos; sugebėjimo skaityti, įsiklausyti, o tai yra visiškai priešinga buvimui apkerėtam efektingo sceninio veiksmo.

R. Ibelhauptienė: Gal atlikėjas nori, kad publika jį mylėtų grojantį klasikinę muziką, bet kai groja šiuolaikinę muziką, tai tikrai žino, kad dėl to publikos mylimas nebus [visi garsiai juokiasi]. Jis jau imdamasis groti šiuolaikinę muziką yra susitaikęs su tuo, kad publika jo tikrai nemylės.

Kita vertus, šiuolaikinė muzika neturi būti masinis reiškinys ir nereikia tikėtis, kad visa tauta eis į šiuolaikinės muzikos festivalius.

R. Motiekaitis: Tačiau prieš tai pastebėjome, kad į šiuolaikinės muzikos koncertus ateina mažai klausytojų ir išreiškėme norą, kad ateitų daugiau?

R. Ibelhauptienė: Šiuolaikinė muzika visą laiką yra kūrybinio gyvenimo priešakyje, o klausytojas dažnai nespėja suvokti, įvertinti visų šiuolaikinės kūrybos apraiškų. Nors ir būti nesuprastam, bet dalyvauti šio meto kūrybos procese, eiti pirmyn – tokia mano principinė pozicija. Dar mokyklos laikais pradėjau groti šiuolaikinę muziką, o kai pradėjau groti, tai pradėjo ir pati muzika patikti. Jeigu ne mes, lietuvių atlikėjai, lietuvių muziką grotume, tai kas tada? Juk ta muzika turi gyvuoti, o mes esame atsakingi už savo šiuolaikinės kūrybos sklaidą.

R. Šervenikas: Ne publikos meilė mums svarbiausia. Jeigu po koncerto klausytojas pasako, kad jam patiko muzika –­ tai man kaip atlikėjui yra pats didžiausias įvertinimas. O ne tai, kad aš kažkaip užsimojau ar kaip aš susišukavęs.

Kartais kompozitorius mano, kad jo kūrinys – kalbu apie orkestro kūrinius – yra labai geras, jis įdėjo daug širdies, talento... Bet iš tiesų jis nežino, ką daryti su orkest­ru. Gal elektroniniu pavidalu tas kūrinys skambėtų žymiai geriau, bet autorius lieka įsižeidęs, kad kūrinys neskamba. Prisimenu vieną tokį anekdotą: per filmo premjerą režisierius sėdi pirmoje eilėje, salėje prisirinkę daug kino kritikų, pasibaigus filmui režisierius atsisuka ir žiūri, kad nieko nebėr. Bet sako: o man patiko...

Muziką sukurti yra gerokai sudėtingiau nei ją atlikti. Čia mano nuomonė vienareikšmė.

Vos tik baigęs mokslus, turėjau pirmą rimtą Juliaus Juzeliūno autorinį koncertą. Profesorius man papasakojo kadaise turėjęs pasakyti: aš – ne Beethovenas, bet ir tu – ne Toscaninis [visi juokiasi]. Santykis aiškus, mes, atlikėjai, turime reikalauti iš savęs, o –dirigentai iš orkestro artistų, kad būtų kruopštūs. Labai daug smulkių detalių norisi apibendrintu žvilgsniu pagroti, bet du kartus taip pagrojus, trečią – nebeišeina. Tada vėl dėmesys ir darbas skverbiasi gilyn, kol neiškrapštai audinio.

V. Janatjeva: Kalbame apie individualią kūrėjo ir atlikėjo valią reikštis, bet yra dar vienas svarbus momentas – visuomeninė šių dienų sankloda. Labai ryškiai vartotojiška. Čia man atrodo, kad muzikos kūrinių ir atlikimo verpetas artėja prie tam tikro perkaitimo, yra didelė perprodukcija, labai daug vienadienių kūrinių ir vienadienių atlikimų. Tuo pačiu kaupiasi ir nuovargis. Kūrėjai nebespėja rašyti kaskart vis naujų kūrinių, atlikėjai nespėja nei jiems pasirengti, nei išlaikyti juos repertuare, rasti jiems vietos savo karjeroje. Ką daryti? Galima pasiduoti festivalinės politikos diktatui, kai naujienomis bandoma pritraukti vartotojus, kai giriamasi, kiek daug bus premjerų, bet tas niekaip negarantuoja nei kūrinių parengimo kokybės, nei išlikimo. Man atrodo, kad natūrali raida būtų tiek publikos atvėsimas tokiems kūriniams ir atlikimams, tiek pačių dalyvių pervargimas. Galbūt vaistas nuo to, ar pasipriešinimas, ir būtų, kaip Zita sakė, naujų modelių ieškojimas. Lietuvoje vis dar nėra sukurta jokių modelių, kaip reikėtų bendradarbiauti kūrėjams su atlikėjais. Užsienio kraštuose, pavyzdžiui, sėkmingai įgyvendinamas reziduojančio, su simfoniniu orkestru nuolat bendradarbiaujančio, kompozitoriaus modelis.

Feliksas Bajoras: Sovietiniais laikais buvo labai sunku. Kompozitoriai šiuolaikinės muzikos mokėsi patys, su kiekvienu atlikėju kompozitoriams teko patiems daug dirbti... Zita paklausė, ar premjerų daug, ar mažai. Tai kiekis neturi reikšmės, svarbiausia – kokybė. Pagal ką ji vertinama? Kiekvienas turi savo kriterijus, aukščiau stovintis turi savo... Reiktų atsižvelgti į tai, ar kūrinys rodo poslinkius kompozitoriaus kūryboje, ką kūrinys davė mūsų regiono kultūrai. Jis turi būti originalus. Kaip ir kiekvienas atlikėjas turėtų būti originalus.

B. Baublinskienė: Gal mažiau aštrių kampų bendraudami su atlikėjais jaučia elektroninės muzikos autoriai?

Antanas Jasenka: Elektroninę muziką kultivuoju jau 20 metų. Ir priėjau prie išvados, kad žmogus turi vieną galvojimo kryptį –­ melodiją. Ir nėra jokio skirtumo, ar rašai pagaliukams, ar rašai triukšmo muziką. Klausytojas reaguoja į tai, kas jam yra gražu. Gali būti grojama labai garsiai, ar labai specifiškai tyliai, kaip Ramūnas mėgsta, ir, jei yra muzikos tėkmė, tai nėra ryškaus skirtumo tarp akademinės ir neakademinės muzikos. Elektroninė muzika –­ absoliučiai nauja, turinti vos 100 metų patirtį. „Jaunos muzikos“ festivalyje –­ tie patys uždaviniai, tik kompozitoriai, kaip Bachas, patys yra ir atlikėjai. Tačiau siekis yra tas pats – grožis. Gali būti kampuota, dramatiška; tada su didžiausiu malonumu klausai garsų spindesio, žydėjimo. „Jaunoje muzikoje“ jau apeitas įdomybių ratas, ir sukurti vadinamąją prekę –­ jau ne taip paprasta. Suprantu, kad viskas yra prekė. Ir dar vieną dalyką supratau –­ kad ją reikia labai gerai įpakuoti.

V. Janatjeva: Nes konkurencija verčia.

A. Jasenka: Man labai patiko mintys apie perteklių. Pavyzdžiui, mano grotuve – vienas garsas. Keičiu jo dažnius, bet jo pakanka. „Jauna muzika“ nedaro prekės, tegu ateina, kas ateina, tie patys, nes skiriame mažai pinigų, o lietuvių elektroninę, improvizacinę kultūrą irgi reikia laistyti kaip gėlę. Manau, kad reikia nuoširdžiai daryti tai, ką darai, o pinigai ateis, kaip sako gerbiamas Tarasovas. Esu optimistas, noriu jaunimą paraginti drąsiai kreiptis, siūlyti. Ir nesvarbu, kad blogai kažkas išeis, nėra žodžio „blogai“, tai, kas yra daroma, jau yra vertybė.

Z. Bružaitė: Įsivaizduokime, jei viskas būtų gerai, koks tada būtų lyginamasis momentas?

R. Šervenikas: Būtų dar geriau!

Feliksas Bajoras iškėlė diskutuotiną klausimą dėl muzikos vertinimo objektyvumo. Manau, kad kiekvienas muzikos klausytojas turi savo nuomonę?

F. Bajoras: Žinoma, tegul turi.

Rūta sakė – reikia eit į priekį. Pripažinkime, juk naujas kūrinys dažnai būna seno kelio įtvirtinimas, pasikartojimas.

L. Paulauskis: Kur tas priekis?

F. Bajoras: Ėjimas į priekį – tai ieškojimas ir atradimas naujų kelių.


 

Skaitytojų vertinimai


78532. 2012-01-15 18:14
Ir kiek dar plauks tas durnių laivas?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:35:33 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba