Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
 EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

VAIZDAS PRO „VARTUS“

Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Danutės Gambickaitės
nuotrauka


Tadas Gindrėnas – jaunosios grafikų kartos atstovas, turintis savitą braižą, dėl kurio yra aiškiai matomas Lietuvos meno lauke. Juodai baltas linoraižinys, o jame – švari linija, ryškūs kontūrai ir žiūrovą stebinčio žmogaus portretas. Švarių linijų ir ryškių kontūrų estetika atsiranda dėl grafiko naudojamos technikos – linoraižinio. Minkštas linoleumas leidžia gana tiksliai valdyti rėžiamą liniją (kuri atspaude bus balta), tuo tarpu kitose grafikos technikose menininko norus gali pakoreguoti metalinės ar medinės klišės gaminimo techniniai niuansai.

Tai, kad piešinį formuoja balta linija, leidžia sudėlioti kompoziciją iš stambių tamsių dėmių, o tai tiesiausias kelias į ryškų įspūdį ir greitą atpažinimą – čia galima prisiminti grafinio dizaino (logotipų) ar komikso kompozicijų principus.

Ši technika, beje, pastaruoju metu grafikų naudojama gana retai, Gindrėno darbuose išgryninta. Menininkas savo kompozicijose naudoja tris dėmių tipus –­ juodą, beveik baltą ir dryžuotą. Juodas būna fonas, baltas būna žmogaus portretas, dryžuotas – jo kūnas arba tai, ką portretas „sako“. Ne perkeltine meno „kalbėjimo“ prasme, o iš komiksų perimtu „kalbėjimo“ vaizdavimo būdu – apskritimu su nuoroda į kalbančiojo burną. Arba į pakaušį, jei norima parodyti, kad mintis neišsakyta, o tik sugalvota.

Įdomu matyti žmonių portretus (kartais juos būtų tiksliau vadinti tiesiog galvomis, kartais biustais ar torsais) Gindrėno darbuose kaip kompozicinius vienetus. Instinktyviai mėginau palyginti Gindrėno jaunuolius su žymiausiais žmonėmis lietuvių grafikos istorijoje – Stasio Krasausko raižinių žmonėmis. Krasauskas kūrė gražų ir tuo pačiu metu tipinį žmogaus bei jo kūno atvaizdą, kaip įdomiausią, išraiškingiausią ir labiausiai atpažįstamą kompozicinę formą. Tai gražaus žmogaus tipažas, modulis, kurį galima visaip lankstyti ir taip ieškoti įvairių emocijų. Tuo tarpu Gindrėno galvos irgi kompozicinis vienetas, tik čia formos išraiškingumą nusveria tam tikras sociokultūrinis krūvis. Gindrėno estetika primena tokius reiškinius kaip pieštinė reklama (grafinis dizainas), kurios principais rėmėsi popmenas, ir trafaretinių piešinių kultūra, vystoma gatvės meno atstovų. Pastarasis reiškinys, kai dažai tepami ar purškiami ant sienos per kartoninį trafaretą, iš vakarietiškų didmiesčių gatvių ir metro stotelių nedingsta jau turbūt penkis dešimtmečius ir kaip estetika jau priglaustas reklamos kūrėjų. Nes tai jaunatviška, madinga, atpažįstama. Žinoma, Gindrėno braižas yra savitas, tačiau būtent dėl to, kad jis įvedė šią estetiką į lietuvišką akademinę grafiką, buvo taip greit pastebėtas ir tapo gerai atpažįstamas. Be to, galvos Gindrėno kompozicijose visos jaunos, individualios, simpatiškos, šiuolaikiškai (ar kiek subkultūriškai) trumpai apkirptos (ir visai nesvarbu, jeigu dėl kompozicinių sumetimų). Tai šio menininko kompozicijoms suteikia tam tikros kultūrinės erdvės ir mūsų laikmečio dvasios, su kuria malonu tapatintis.

2008 m. baigęs grafikos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, po metų Gindrėnas surengė parodą „Miestovaizdžiai ir miestiečiai“, kuri buvo parodyta Vilniaus, Klaipėdos ir Panevėžio galerijose. Ketvirtadieninėje „Vartų“ galerijos peržiūroje bus rodomi naujausi jo darbai. Anksčiau visus stebinęs linoraižiniui neįprastai dideliais formatais, šiuose darbuose perėjo prie mažo formato. Vis dėlto stebinimo dėmuo išlieka, nes drobės su apskritimo formos atspaudais užtemptos ant rombo formos porėmio. Be to, drobės paviršius lakuotas, lyg klasikinės aliejinės tapybos. Netikėtai popmeno ir gatvės meno estetika įgauna Renesanso epochos atributus – rombas ir apskritimas laikytos idealiomis kompozicinėmis formomis, o ir aliejinės tapybos istorija prasidėjo Renesanse. Patys portretai, ateinantys iš ankstesnių darbų, naujuosiuose pasikeitę. Susikoncentruota vien į veidus, ir jie tauresni, nebe taip primenantys mūsų laiką. Darbe „Begalybė“ tebėra komiksinis „kalbos“ apskritimas su Gindrėno mėgstamu riebiu ženklu X, kuris, regis, kompozicijose veikia kaip nuoroda į įvairias neiginio formas: nebuvimą, atsisakymą, nenorėjimą, kad būtų. Užsimerkusios merginos atvaizdas, kilniais bruožais primenantis Sandro Botticelli’o moters įvaizdį, pažymėtas juodu tašku ant žando, sumenkina jos taurumo įspūdį ir prideda skausmo bei gėdos. Darbe „Bus“ pasirodo pirmoji ilgaplaukė Gindrėno kompozicijose, jos galva uždėta ant sferos, todėl ji tobula (dar viena renesansinė sąsaja tarp geometrinių kūnų ir tobulumo), tik neįgali. Tame pačiame darbe atsiranda ir anksčiau Gindrėno kompozicijose nematytas dangus, o jame – dieviška akis. Dangiška, o tiksliau, kosmiška atmosfera sutalpinta ir į mažą atspaudą „2“. Tad naujuose Tado Gindrėno darbuose atsiranda įvairesnių kultūrinių jungčių, atmosfera intymėja, nors erdvė kompozicijose platėja. Įdomu, kas vyks toliau.

Naujausi Tado Gindrėno darbai bus eksponuojami „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje sausio 19–25 dienomis.


T. Gindrėno grafikos darbas „Bus“ – 4 viršelyje


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:35:31 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba