Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
 JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
• HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

TEATRAS

Išsivalymas

JŪRATĖ VISOCKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Išvarymas“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka


Mano galva, M. Ivaškevičiaus ir O. Koršunovo „Išvarymą“ reikia žiūrėti kažkaip specifiškai staigiai: iš arti – iš tolo.

Taip pat į tą staigų „nuo–iki“, į lengvą slydimą sceniniu tekstu, orientuoja ir G. Makarevičiaus retrospekcinė scenografija, ir gyvai senus gabalus grojanti S. Prūsaičio roko grupė, ir dramaturgo Ivaškevičiaus kinematografiniai gabumai. Pagaliau, jeigu spektaklį imsies suvokti kaip reiškinį, kuris atsitiko mūsų scenoje emigracijos reiškinio akivaizdoje, tuomet šitas hipertrofuotų kadrų sceninis komiksas (o gal trileris?) veikia net labai kokybiškai. (Neseniai, beje, „Kitos knygos“ išleido taip pat vertingą socialinių komiksų romaną „Persepolis“.)

Kai žiūrėjau spektaklį (gruodžio 23 d.), patyrusi premjerinė publika užsisiuvusi tylėjo iki pat antro veiksmo vidurio, kol po įvairiausių žiaurių perturbacijų Benas ir Vandalas susitiko vėl ir taip, žinote, paprastai, žmoniškai ėmė šnekėtis. Staigiai per salę nuvilnijo kontaktiniai drebuliai, atodūsiai – tempas sulėtėjo, ir salei buvo leista aiškiai išgirsti draugų pokalbį – trumpą žmonijos istorijos kursą. Vėliau, kai bilietus ims pirkti normalioji publika, keiksmažodžių leksika kontaktą gerokai paankstins, ir šitas komunikacinis menas prasidės greičiau. Trilerio, komikso ar to užslaptinto reklaminio „25 kadro“ technologijos juk turi veikti kiekvieno žmogaus sąmonę.

„Išvarymas“ turėtų atbaidyti lietuvius nuo masinės emigracijos. Na, vienas iš spektaklio kūrėjų pasididžiuodamas galėtų tarti šitaip: „Jei nors vieną lietuvį sulaikiau nuo emigracijos, tai savo užduotį atlikau...“

Manau, Ivaškevičius, užrašydamas savo pjesei tokį reikšmingą pavadinimą, duoda jai svarbią kryptį, kurios ir pats nesilaiko, ir konceptualus režisierius per jėgą iš pjesės neišlaužia, ir eilinis žiūrovas nė neįtaria ją esant. Išvarymas iš rojaus, Adomas ir Ieva kažkaip nelemtai slysta ir išslysta iš spektaklio akiračio. Rytų ir Vakarų prieš­priešos, Čingischano ir Kristaus užuominos susimala su kitais juokeliais, nei Lietuva, nei Anglija, du poliai, dramaturgiškai nefunkcionuoja, netransliuoja apie save žinių iš rojaus ar pragaro (na, išskyrus vieną sumaitotą patriotinę dainą ir tikslų atributą – tautinę vėliavėlę, prisegtą prie invalido vežimėlio –­ reikia manyti, tas vežimėlis po daugelio metų tebevažinėja ir reklamuoja tėvynę toje pačioje Anglijoje; o iš tiesų vėliavėlės tylusis vaidmuo spektaklyje yra pats geriausias). Išvarytieji iš Lietuvos nežino, kad jie tokie yra. Tai kokia gi čia drama. Dėl ko liejasi trilerio kraujas, dėl ko baltuoja plikai nusirengiančių herojų kūnai?

Provokuodama galėčiau paklausti: galbūt „Išvarymą“ reikėtų pavadinti „Išsivalymu“? („Dieve mano, tegul tik važiuoja!.. Get out!“ – rašė ir V. Gedgaudas savo recenzijoje „Menų faktūroje“.)

V. Anužio vaidinamas foninis Benas Antrasis (jau pasenęs ir per visą ilgiausią spektaklį sėdintis ir komentuojantis savo praėjusį gyvenimą iš to vežimėlio) yra suragėjęs šašas ant spektaklio kūno, kuris ir nenusikrapšto, ir nepratrūksta. A. Storpirščio jauniklis Benas Pirmasis neišeina iš kadro, kovoja už savo būvį visais raumenimis ir dantimis kaip supermenas. Šitie teoriškai susisiekiantys indai, deja, praktiškai charakteriais nesikabina viens už kito, nes galų gale prasimušusiam ir kietaširdžiu britų policininku tapusiam herojui I toli iki tos herojaus II vėliavėlės.

Vieninteliu realiai išvarytu iš savo motinos-tėvynės vaiku vadinčiau tik Vandalą (M. Repšys), tokį tipišką lietuvišką piemenuką iš vidurio kaimo, kitaip sakant, treninginį lochą. Jisai netėvynėje neišlieka, žūsta, vėliau veiksme apsireiškia po šuns kauke. Už širdies griebia epizodas, kai du draugeliai, nusirengę tamsoje ir šaltyje, iš sąvartyno ropščiasi ant urbanizuotos Temzės pakrantės (kaip reta, šįkart natūraliai su spektakliu suaugusi vaizdo projekcija) ir šoka maudytis jau tarsi į tėvynės upę...

iliustracija
„Žydrasis Dunojus”
Martyno Aleksos nuotrauka

NDT, per pusmetį įsirašęs į repertuarą spektaklius „Visuomenės priešas“ ir „Išvarymas“, tapo susireikšminusia visuomenine įstaiga, kuri turi teises, galias ir pareigas paro­dyti tai visuomenei, kokia negraži ji yra. Prikišamai parodyti oficialiame meniniame veidrodyje. Su grandiozinėmis masuotėmis, žiūrovų salės ir scenos ribų suardymu, gyvos muzikos ansambliu, su tuoj pat transliuojamu į vaizdo projekciją scenoje filmuojamo aktoriaus veidu, su nuogais kūnais ir nuogais tekstais ir t. t. Anas NDT naftalinas išdulkintas, aikštelė išvalyta. A. Večerskio domino piknikus pakeitė A. Liugos ir M. Budraičio konceptualūs laukinio kapitalizmo pastoliai. Ir puiku. Pagirtinas reformatorių triūsas.


Po „Išvarymo“ dvasinei pusiausvyrai atgauti labai tiko J. Strausso baletas „Žydrasis Dunojus“ (sausio 3 d.).

Ryškus operos renesansas ir ramus klasikinio baleto stabilumas įrodo, kokia vaisinga panacėja nūdieniame mene gali tapti ir tampa forma – griežti rėmai apsaugo nuo plintančio neprofesionalumo pelėsio, nuo begalinės kūrybinės laisvės, destruktyvių Babelio bokštų.

Dramos teatre artisto reikšmė vis menksta, o štai operos ir baleto scenoje jis puikiausiai tebekaraliauja (jei pasiekia profesinių aukštumų).

Mūsų baleto primabalerina M. Hamanaka iki šiol oficialiai vertinama atsargiai, nors tokio lygio artistė su lietuviška pavarde jau seniai būtų apdovanota kokia nors nacionaline premija. Hamanakos profesinis pasiruošimas, choreografinė technika labai išskiria ir atskiria ją nuo likusios mūsų baleto trupės. Tiesa, šiuo atveju galima prikišti (kostiumų dailininkui ir režisieriui), kad spektaklyje mažoji „japoniško porceliano“ Ana, itin kukliai aprengta, tirpsta ir dažnai ištirpsta fone stotingų partnerių, kurios išpuoštos pūstom štrausiškom suknelėm.

Mano akimis žiūrint, pagrindinis herojus, jaunas kompozitorius Francas (A. Pau­lauskas), pasiklydęs trikampyje tarp dviejų moterų ir kuriamos muzikos, vis dėlto netampa tuo menamu „Žydrojo Dunojaus“ Johannu Sraussu. Baletui pritrūksta nedaug ir kartu daug – polėkio.

Spektaklio pabaigoje dirigentas M. Staš­kus, tarsi vaidindamas garsųjį kompozitorių, atsisuka į žiūrovų salę ir mosteli, kviesdamas prisijungti, susilieti, dvasiškai atjaunėti. Publika, žinoma, neišdrįsta. Bet ir pats spektaklis tarsi stanginasi, bet neišdrįsta panirti į muzikos vaikystę, nemoka pasiruošti ir pakilti bent trumpam skrydžiui. Kažkas vos vos vis vėluoja, masuotės artistai šoka „šalia muzikos“ ir pati muzika neišskrenda aukštyn iš orkestro duobės.

Tačiau naujasis LNOBT baletas (režisierius – maskvietis A. Melanjinas) bet kuriuo atveju – su begaliniais plazdančiais tiuliais, gaiviom spalvom ir iš numirusiųjų galinčiais prikelti valsais, su prima Hamanaka –­­ yra labai sveikintinas reiškinys mūsų rūškanojo teatro padangėje. Žiūrovai (mačiau net tris dviaukščius autobusus šalia teatro) turi galimybę dalyvauti Vienos pokylyje.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:35:27 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba