Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2012-01-13 nr. 3362

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ANTANAS OBCARSKAS
• BRONĖ NEVERDAUSKIENĖ,
MONIKA ŽALTAUSKAISTĖ GRAŠIENĖ
• TADAS GINDRĖNAS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• WISŁAWA SZYMBORSKA.
Babelio bokšte

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
„Litmenio“ oazė
2
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

PUBLICISTIKA 
• Tauro g. 10-11

ESĖ 
• STASYS STACEVIČIUS.
Malkos ir Jonukas

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Sielos žaidimai ir pokalbiai su angelais
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
Tapybos horizontai Panevėžyje

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
Radvilų rūmų muziejuje – XVI–XIX a. Europos dailės paroda

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Išsivalymas

KINAS 
• A. O. SCOTT.
Tviskantis, alpstantis ir besikankinantis bežodis „Artistas“
• Kino kronika

MUZIKA 
• Iš meilės žydintiems garsams1

POEZIJA 
• Internetinis haiku konkursas1

PROZA 
• GENOVAITĖ BONČKUTĖ.
Dogvilis 2

VERTIMAI 
• PAULIS CELANAS.
Priešinė šviesa

25 PUSLAPIS 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Žieminiai atradimai

AKTYVIOS JUNGTYS 
 HANNES DÜKLER.
Fotografai ir Fabienne
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Medinė publika
• Siaubo metas

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Tadas Gindrėnas atsisuka į Renesansą

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS LAURINČIUKAS
1928 01 01 – 2012 01 08
3

SKELBIMAI 
• Menininkų, norinčių dalyvauti kultūros mainų programoje Strasbūre, atranka1
• Savaitinio žurnalo „Literatūra ir menas“ reklamos įkainiai 2012 metais

DE PROFUNDIS
„Mes neturime teisės nei galios teisti,
reikia pasitikėti. Kuo?“ Eugene Ionesco
 
• WOODY ALLEN.
Aukščiau už įstatymą, žemiau už čiužinį

KITOKIA GRAFIKA 
• Aport

Skaitytojų paplepėsiai 
• Devyniasdešimt pirmoji savaitė

AKTYVIOS JUNGTYS

Fotografai ir Fabienne

HANNES DÜKLER

[skaityti komentarus]

iliustracija
Paulo Hanseno nuotrauka

Matyti įgriuvęs stogas, atžarus ir padengtas betono krupelėmis. Kai Nathanas Weberis iš tolėliau regi ją krentant, galvoja, kad ji paslydo ir pargriuvusi prarado sąmonę. Jis čia atvyko iš Port o Prenso uostamiesčio tiesiai į Rue Marthely Seiée tam, kad nufotografuotų po žemės drebėjimo nuniokotą ir išgrobstytą vietovę. Kai Na­thanas Weberis nusigauna iki merginos, jos galvoje pastebi šautinę žaizdą. Kraujas jau ėmęs tekėti Fabienne’s Cherismos rombais margintu megztuku ir rankose neštais paveikslais su gėlių motyvais. Prieš savaitę ši penkiolikmetė mergina išgyveno gamtos katastrofą, atėmusią namus iš milijono, o gyvybę – daugiau kaip iš 200 000 Taičio gyventojų. Dabar jau ir jos gyvybė užgesusi – nuo policininko kulkos. 2010-ųjų sausio 19-oji, truputis po ketvirtos antradienio popietę, ir per porą minučių čia jau daugybė fotografų.

Nathano Weberio nuotrauką radau į „Google“ paiešką įvedęs Fabienne’s vardą. Tą dariau todėl, kad pamatęs Paulo Hanseno nuotrauką, už kurią įteiktas apdovanojimas, netikėtinai užtikau ir daugiau nuotraukų, padarytų gausybės kitų fotografų toje pačioje vietoje. Būtent todėl ir panorau sužinoti daugiau apie aplinkybes: kiekgi iš tiesų fotografų ten dirbta ir kaip gali būti, kad nė vieno jų nematyti jokioje kitoje ten darytoje nuotraukoje. Dabar jau aišku. Kolegos ir konkurentai stengiasi nepakliūti vienas į kito kadrus, kol patys fotografuoja Fabiennę ir plėšikus prašalaičius, juos įpaišydami kaip foną. Žiūrėdamas į nuotrauką klausiu savęs, kodėl jie taip vengia pakliūti į kadrą. Kad nesugriautų iliuzijos? Jei tu, kaip fotografas, dediesi norįs užfiksuoti realybę, tai kaip čia nutinka, kad mes taip retai matome reportažines nuotraukas, kuriose šmėkščioja kiti fotografai? Ar Nathanas Weberis šia nuotrauka sulaužė nerašytą fotografų susitarimą?

Paulas Hansenas yra tas žilas vyriškis su pakelta dešine ranka, stovintis už Jameso Oatway iš Pietų Afrikos su tamsžalia kepure. Aplink Paulą stovi Michaelis Mulladis iš San Fransisko, Edwardas Linsmieris iš Tampa Bei ir danas Janas Dagio. Regis, kiekvienas padaro identišką kitoms nuotrauką, bet nėra taip jau paprasta išgauti prizo vertą. Nebent pagauni gerą kampą.

2011 metų kovo 19 dieną, dieną, kai radau Nathano Weberio nuotrauką, įkėliau savo „Twitter“ profilyje nuorodą ir į ją, ir į Paulo Hanseno prizininkę. Lankytojų reakcija buvo staigi – informacija kaipmat išplatinta, o komentarai štai tokie: Blemba, vaizdas kelia pasidygėjimą tiesiog iki kaulų čiulpų; Šlykštu; Atgrasu; Sušikti parazitai; Nekenčiu visos žmonijos ir t. t. Netrukus tinklaraščiuose, komentarų laukeliuose ir laikraščiuose buvo plačiai diskutuojama: ir apie sąsają tarp etikos bei meto fotografuoti, ir netgi tai, ar iš tikrųjų Metų nuotraukos prizas (Švedijoje vykstantis konkursas, –­ vert. past.) gali būti paskirtas kam nors, kas veikiau yra masinio fotografavimo išdava.

iliustracija
Nathano Weberio nuotrauka provokacija

Retkarčiais dirbu TV4 (komercinė Švedijos televizija, – vert. past.). Praėjus kelioms dienoms po to, kai mano įrašas „Twitter“ buvo išplatintas, klausia manęs kolega, ar nenorėčiau dalyvauti „Žinių ryto“ programoje kartu su Paulu Hansenu. Tačiau atsisakau dar jiems nesusisiekus su juo –­ man visai nereikia Hanseno skalpo. Nes kažkur giliai suvokiu, kad tai visai ne unikalus įvykis, o tiesiog labai retas kas pasielgia taip kaip Nathanas Weberis ir užfiksuoja tokius dalykus. Ir tuos klausimus, kurie tūno manyje, verčiau turėčiau užduoti sau pačiam. O kas, jeigu tie vyrai iš nuotraukos rankose būtų laikę ne fotoaparatus, o bloknotus su rašikliais –­ ar ir tada reaguočiau taip aršiai? Ar fotoaparatai mus supurto? O gal tiesiog fotografų skaičius? Ar man būtų lengviau susitaikyti matant vieną fotografą? Kurgi esama to etinio skirtumo tarp žiūrėjimo į negyvą Fabienne’s kūną per atstovą (fotografą) ir buvimo vienu iš jų?

Kai Fabienne’s tėvas Osamas Cherisma atbėgo tekinas ir išvydo savo mirusios dukters kūną, nebuvo praėjęs nė pusvalandis po mirtino šūvio. Fotografai užima priekines parterio vietas, kai tėvas kilsteli Fabiennę – jis to nedaręs nuo tada, kai ji dar buvo mažytė – ir lekia pakniopstom namo, tris kilometrus Jean-Jacqueso Dessalineso bulvaru. Fabienne’s mama Amante sukniubsta suvokusi, kas įvyko. Šalimais savo sielvartą, skausmą ir neviltį riksmais lieja vyresnysis brolis Jeffas ir jaunėlė Amanda. Tą žinome, kadangi daugybė fotografų seka iš paskos visą kelią iki namų. Pirmas dalykas, kurį kažkieno į žūties vietą pasiųstas tėvas išvysta, yra krūva fotografų. Pašaliniam vargiai į akį kris tai, kad vienas jų fotografuoja visus likusius. Nebent pagauni gerą kampą. Osamui Cherismai Nathanas Weberis yra tiesiog vienas iš tos grupės kameromis apsitaisiusių vyrų, apspitusių Fabienne’s kūną. Neįmanoma įžvelgti skirtumo.

Ar išvis toks yra?


Iš švedų kalbos vertė LUKRECIJA KILĖ
Versta iš: „Fotografisk tidskrift“, 2011, Nr. 2.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 1 
20:35:24 Jan 15, 2012   
8 AM 8 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba