Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-12-23 nr. 3359

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ČESLOVAS MILOŠAS.
Apie angelus
24
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mielieji literatūros bičiuliai, skaitytojai ir rašytojai,6
• Kitas numeris išeis
sausio 6 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POLEMIKA 
• AURIMAS ŠVEDAS.
Laikraštinės dabarties virsmų istorija
9
• DARIUS KUOLYS.
Lietuviai ir lenkai: tradicija ir stereotipai
84

LITERATŪRA 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pro apsakymų konkurso langą
3

KNYGOS 
 ANA AUDICKA.
Tikrojo gyvenimo ilgesys
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIMA POCIŪTĖ.
Nuogu kūnu prieš sustingusią istoriją
1
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vaikams ir suaugusiems
1

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Jaunųjų atlikėjų vakaras Kompozitorių namuose
3

CHRONO 
• DONALDAS STRIKULIS.
Kipras...
1
• KIPRAS PETRAUSKAS.
Iš mano atsiminimų
4

DAILĖ 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jurio Bergino paroda „Porcelianas“
3
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Japonijos kultūros daigai lietuviškoje dirvoje

PAVELDAS 
• JONAS TITAS.
Sakralinio meno pasijos Anykščiuose

POEZIJA 
• ANDRIUS PATIOMKINAS.
Iš „Kasdienybės kronikų“
17
• DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ10

PROZA 
• GEDIMINAS KUKTA.
Miša
7

VERTIMAI 
• GIUSEPPE PONTIGGIA.
Leidyklos skaitytojas
6

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Traukinys švyturio link
111

SKELBIMAI 
• Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas

DE PROFUNDIS
„Renkuosi moralistus, / kurie man
nežada nieko.“ Wisława Szymborska
 
• ERNESTAS PARULSKIS.
Trečias geriausias daiktas
19

kultūra.pl 
• Gerbiamieji bičiuliai,
• Įteikta Česlovo Milošo metų premija
• VYTAUTAS TOLEIKIS.
Milošas – rimtas iššūkis Lenkijos ir Lietuvos mokykloms
7
• Menininkai Europai3

Skaitytojų pasikalbėjimai 
• Aštuoniasdešimt aštuntoji savaitė872

KNYGOS

Tikrojo gyvenimo ilgesys

ANA AUDICKA

[skaityti komentarus]

Zelčiūtė D. GASTROLĖS.
– Vilnius: Alma littera, 2009.


Zelčiūtė D. PALEISK MANO RANKĄ.
–­ Vilnius: Versus aureus, 2011.


Dovilė Zelčiūtė beveik vienu metu leidžia skirtingų žanrų knygas – eilėraščių ir prozos. Į retorinį klausimą, ar poetė rašo prozą, ar prozininkė – poeziją, būtų galima atsakyti: rašo dvi Zelčiūtės, viena yra poetė, kita – prozininkė. Tiesa ir tai, kad rašytojos poetinė jausena daro įtaką ir romano audiniui. Pagrindinė jo veikėja paauglė Akvilė yra pradedanti poetė. Romane vaizdžiai aprašoma pirmųjų eilėraščių publikavimo patirtis. Šis momentas Akvilės gyvenime sutapo su jos mylimojo, trisdešimčia metų vyresnio teatro aktoriaus džiaugsmu. Mylimasis jaučiasi atradęs jauną talentą, pasitarnavęs publikacijai, apdovanotas meile, todėl su Akvilės tekstais tapatinasi absoliučiai: „Mano Andrius karštligiškai ieško publikacijos. Nurodau puslapį. Jo rankos dreba. Atsisėda lovoj, ieško degtukų, užsidega cigaretę. Negaliu atitraukti akių. Nieko nebenoriu, glaustis, būti šalia, alsuoti tuo kvapu, tegu ir su vynu, su kelių dienų prakaitu bei tabaku sumišusį, tačiau JO kvapu, lyg tai būtų mano pačios dvasios alkis“ (p. 167). Gebėjimas išgyventi tokias išskirtines akimirkas, pakylėtus gyvenimo momentus yra ne tiek susiklosčiusių aplinkybių, kiek talento jas susikurti ir atpažinti ženklas. Akvilės sąmonės lauko nukreiptumas, jo įtampa akivaizdžiai yra pajungta išgirsti būtent poetinį būties gaudesį. Tačiau romanas parašytas pagal gerai suvoktas šio žanro taisykles. Čia pasakojama nuosekli istorija, kurioje susipina net kelios prasminės linijos: teatro pasaulio išgyvenimas, prarasto laiko ieškojimas ir meilės istorija, kaip jauno žmogaus savęs tapatumo steigtis.

Žvelgiant į romaną iš kultūros sklaidos perspektyvos, tai visų pirma yra knyga apie teatrą. Teatro pasaulis trapus: jis fiksuojamas kritiniuose straipsniuose, teatro teorijoje, prisiminimuose, išlikusiose nuotraukose, dabar jau – net ir vaizdo įrašuose. Tačiau visa tai – tik papildomos perspektyvos, nes jose išnyksta gyvoji teatro dvasia: spektaklis, kaip įvykis, kaip nepakartojamas vyksmas. Akvilė net nebando žodžiais apčiuopti teatro, kaip meno erdvės, nes ji tarsi ištirpusi teatre: juk nemąstome apie orą, kuriuo kvėpuojame, kol mums nepradeda jo trūkti. Pasakotojos gyvenimas neatsiejamas nuo teatro, kuriame dirba abu jos tėvai. Kitas pasaulis romane niekaip nepasirodo, čia neveikia jos bendraamžiai, kiti paaugliai. Iš bendraamžių jai svarbi tik vyresnioji sesuo Rožė. Atrodytų, kad Akvilės draugai, mylimasis, tėvai ir ji pati yra galimi tik teatre. Teatro kasdienybė, pamatyta iš užkulisių augančio vaiko žvilgsniu, gali pasirodyti visai nepoetiška, pernelyg paprasta ir atpažįstama. Tačiau Akvilė reflektyvi – suvokia, kur esanti, žino esanti „teatro žmogus“, o „ne teatro žmones“, tokius kaip jos mylimojo Andriaus žmona, mano esant žemesnės kategorijos. Rašytoja su švelnia ironija atskleidžia paaugliškos savimonės egocentrizmą. Kita vertus, kartais neaišku, ar Akvilės intelektines galimybės yra jos pačios – paauglės, ar jai priskirtos iš laiko distancijos –­ suaugusios bei patyrusios rašytojos.

Akvilė geba abstrakčiai suvokti ir apmąstyti teatro ir realybės santykį. Ji net randa kriterijų teatrui ir realybei atskirti. Realybė yra tai, kas nenuspėjama, kas negali būti numatoma, suplanuota: „Visą rytmetį manęs neapleidžia įkyrus, pažįstamas ir nuolat grįžtantis jausmas, kad mano veiksmai, tėvų ir sesers judesiai – tik gerokai nuvaidinto, mielo ir pažįstamo spektaklio dalis. Ir kad netrukus, tuoj tuoj, prasidės tikrasis gyvenimas, o dabar –­ tik įžanga, repeticija, mes taip gerai mokame tekstą ir plaukiojam po įprastas mizanscenas tarsi po kūdrą, viską atliekame be jokių didesnių pastangų, netgi kiek atsainiai. Tačiau tuojau, netrukus, gal net Š I A N D I E N įvyks kažin kas labai tikra, neplanuota, sukrečiama, tai, kas negali būti iš anksto nuspėta, nei parašyta, juolab surepetuota“ (p. 18).

Visas tekstas yra parašytas laikantis vienos pasirinktos laiko perspektyvos: pasakotoja yra paauglė, ir rašytoja nešokinėja pirmyn atgal, tarsi kortas maišydama laiko rakursus. Šuolį laike –­ įveikiant trisdešimt penkerių metų tarpą – matome tik paskutiniame skyrelyje „Žiema“. Paskutiniai romano akordai apsuka rakursą. Jei paauglė ilgisi realybės, tai suaugusi pasakotoja nebežino, kas yra tikroji realybė. Kyla įtarimas, kad teatro realybė taip įsisunkia į ją patyrusių žmonių kraują, kad tampa tikresnė už patį gyvenimą: „Kiek laiko jau aš taip guliu? Ar žinau šito žmogaus vardą? Iš kurios pjesės šio brėkštančio ryto scena? Ir kas joje – mano?“ – retoriniais klausimais pasakotoja baigia savo istoriją (p. 185). Skaitytojui irgi gali kilti keli klausimai: ar paauglės mergaitės savęs paieškos istorija galėjo būti papasakota taip, tarsi nebūtų buvę to trisdešimt penkerių metų tarpo? Ar įmanoma nuo sąmonės nutrinti laiko apnašas ir vėl pamatyti pasaulį vaiko žvilgsniu, nežinančiu savo ateities perspektyvų? Juk penkiolikos metų autorė tokio romano nebūtų pajėgusi parašyti. Ar beįmanoma prikelti mirusią praeitį „taip, kaip ji iš tikrųjų vyko“? Nesvarbu – realybėje ar vaizduotės paribiuose. Šis D. Zelčiūtės romanas veda prie hipotezės, kad vaizduotės pasaulis ir yra pati tikriausia realybės dalis.

Siekis grįžti į prabėgusį laiką yra viena jaukiausių prasminių romano linijų. Rašytojai pavyksta atsargiai jį prisišaukti per pagarbą kasdienybės detalėms. Vaizdas tapomas patyrimiškai: „Rajono partorgas bukas kaip avinas. Nors matyti, kad geraširdis. Stoviniuoja kampe, ranką jam sveria juodas odinis diplomatas, akivaizdžiai sklidinas gėrybių. Sofija, Laimutė ir teta Elona dengia ant sustumtų skersai salę trijų ilgų stalų baltus didelius popieriaus lapus. Dėdė Tolia ir Kilbauskas sustato rudus alaus, permatomus Stoličnaja degtinės ir tamsiai žalius Buratino limonado butelius. Vis gražiau…“ (p. 84). Tekstas parašytas tarsi kino filmo scenarijus brandaus amžiaus lietuviškosios inteligentijos Amarkordui. Mergaitė aplinkinius stebi ne kaip operečių personažus, nors jie dažnai tapomi kaip gana juokingi keistuoliai. Ji juos stebi šiltu ir mylinčiu žvilgsniu: priima jų kančią kaip savo. Paskambinusi mamai, kad praneštų apie teatro aktoriaus – tos dienos jaunikio, neištvėrusio būsimos laimės perspektyvos, Kilbausko savižudybę, mergaitė sako: „Vestuvių nebebus. Mes mirėme“ (p. 183). Į jos „aš“ įeina ne tik mylinti šeima ir jos patikimi santykiai, bet ir visi žmonės, su kuriais susiliečia. Rašytojai pavyksta atskleisti prabėgusio laiko trapumą ir žavesį, parodant paauglės sąmonės vientisumą, jos absoliutų aiškų įsitikinimą, kad yra dalykų, pranokstančių laiko ir erdvės ribas. Ir toks pamatinis, nepriklausomas nuo laiko dalykas yra meilė. Visų pirma bendražmogiška, o erotinė – juo labiau. Iš pradžių paauglės meilė trisdešimčia metų vyresniam tėvų kolegai, išgėrinėjančiam įmetėjusiam aktoriui atrodo kaip paauglės sąmonės kliedesys. Tačiau tai nesiliauja. Atklysta Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ šešėlis. Tarsi romanas būtų perrašomas iš pačios mergaitės perspektyvos ir tarsi ji būtų aktyvioji santykio pusė – jo kūrėja ir įkvėpėja. Meilė reiškiasi kaip apsėdimas, ignoruojama kasdienybės rutina. Mergaitė vien tik svajonėse tampa nėščia pati savo meile, tarsi kartoja nekaltojo Marijos prasidėjimo siužetą, tik šį sykį Dievo vietą paauglės meilės pasaulyje užima vyresnis vyras. Nesvarbu, kad aktorius, nesvarbu, kad labai talentingas, bet vis dėlto ne Šventoji Dvasia, o vyras, kaip reali konkretybė. Tačiau perskaičius romaną kliedesio ir pernelyg ankstyvo vaikiško erotizmo aspektai ištirpsta tarsi prabėgęs laikas. Šiame romane meilė atskleista kaip likiminis pašaukimas, kaip išskirtinė jausena, svarbiausia asmens gyvenamąjį pasaulį struktūruojanti prasminė gija: „Būti tavo mylimąja / metų griūty / nušalvėjusį kovą / prieš pat šaknų persodinimą / kas dar įžūliau svaigiau / labiau be sąmonės / skylančio ledo traškėjimas / per miegą / bent per miegą / būti“ (p. 47) rašo jau poetė D. Zelčiūtė eilėraščių rinkinyje „Paleisk mano ranką“... Nesvarbu, ar tokia meilė yra liguistas apsėdimas, ar talentas – retas pašaukimas. Kai ji tampa likiminiu ženklu, ji yra ir viena, ir kita tuo pat metu. Bet kita vertus, nesutampa nė su viena alternatyva, iki galo neatsiskleidžia.

„Kaip mąstyti apie tai, kas nemąstoma?“ – svarsto G. Deleuze’as knygoje „Kinas II. Vaizdinys-laikas“. Ir čia pat cituoja danų režisieriaus Carlo Th. Dreyerio filmo „Gertrūda“ pagrindinės veikėjos pokalbį su savimi: „Ar aš buvau jauna? Bet juk aš mylėjau. Ar aš buvau graži? Bet juk aš mylėjau. Ar aš gyvenau? Bet juk aš mylėjau.“ Tikėjimas ir yra mąstymas apie tai, kas nemąstoma, sako G. Deleuze’as. Šiandien mes daugiau nebetikime šiuo pasauliu, toliau tęsia jis mintį, –­ mes netikime netgi tais įvykiais, kurie mus ištinka: meile ir mirtimi. Tik tikėjimas šiuo pasauliu, anot G. Deleuze’o gali atstatyti žmogaus ryšį su tuo, ką jis mato ir girdi. Būtina, sako filosofas, kad kinas fiksuotų juostoje ne pasaulį, o mūsų tikėjimą šiuo pasauliu. Tą tikėjimą, – galima atsakyti G. Deleuze’ui, – gali grąžinti ne tik kinas, bet ir literatūra. D. Zelčiūtės romano ir poezijos knygos lyrinės herojės pažymėtos panašaus tikėjimo ženklu.


 

Skaitytojų vertinimai


76651. vertinimas2011-12-25 22:54
perdaug žodžių

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:13:34 Jan 9, 2012   
Dec 25 Jan 24
Sąrašas   Archyvas   Pagalba