Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-12-23 nr. 3359

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ČESLOVAS MILOŠAS.
Apie angelus
24
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mielieji literatūros bičiuliai, skaitytojai ir rašytojai,6
• Kitas numeris išeis
sausio 6 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POLEMIKA 
• AURIMAS ŠVEDAS.
Laikraštinės dabarties virsmų istorija
9
• DARIUS KUOLYS.
Lietuviai ir lenkai: tradicija ir stereotipai
84

LITERATŪRA 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pro apsakymų konkurso langą
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Tikrojo gyvenimo ilgesys
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIMA POCIŪTĖ.
Nuogu kūnu prieš sustingusią istoriją
1
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vaikams ir suaugusiems
1

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Jaunųjų atlikėjų vakaras Kompozitorių namuose
3

CHRONO 
• DONALDAS STRIKULIS.
Kipras...
1
• KIPRAS PETRAUSKAS.
Iš mano atsiminimų
4

DAILĖ 
 LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jurio Bergino paroda „Porcelianas“
3
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Japonijos kultūros daigai lietuviškoje dirvoje

PAVELDAS 
• JONAS TITAS.
Sakralinio meno pasijos Anykščiuose

POEZIJA 
• ANDRIUS PATIOMKINAS.
Iš „Kasdienybės kronikų“
17
• DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ10

PROZA 
• GEDIMINAS KUKTA.
Miša
7

VERTIMAI 
• GIUSEPPE PONTIGGIA.
Leidyklos skaitytojas
6

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Traukinys švyturio link
111

SKELBIMAI 
• Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas

DE PROFUNDIS
„Renkuosi moralistus, / kurie man
nežada nieko.“ Wisława Szymborska
 
• ERNESTAS PARULSKIS.
Trečias geriausias daiktas
19

kultūra.pl 
• Gerbiamieji bičiuliai,
• Įteikta Česlovo Milošo metų premija
• VYTAUTAS TOLEIKIS.
Milošas – rimtas iššūkis Lenkijos ir Lietuvos mokykloms
7
• Menininkai Europai3

Skaitytojų pasikalbėjimai 
• Aštuoniasdešimt aštuntoji savaitė872

DAILĖ

Jurio Bergino paroda „Porcelianas“

LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Juris Berginas. „Puodelis“. 1995


Savo likimą su Lietuva susiejusio, Kaune gyvenančio latvio keramiko Jurio Bergino jubiliejinė paroda Keramikos muziejuje įvardyta lakoniškai ir papras­tai –­­­ „Porcelianas“. Tarsi kontrastas kūrybai, kurioje visuomet remiamasi prasmės paieškomis. Nuo idėjos brandinimo prasideda kiekvieno kūrinio motyvų, detalių, technologijos atranka. Išskirčiau bent kelis požymius, iš kurių galima atpažinti Jurio kūrinius. Pirma, kruopščiai apmąstyta koncepcija ir profesinis sąžiningumas – preciziškas atlikimas. Antra, istorinė atmintis, susipynusi su egzistencijos problematika, kai bandoma atsakyti į klausimus: kas mes, kur mūsų šaknys, kas mus sieja ir skiria? Gvildendamas šiuos klausimus autorius kuria į nieką nepanašias, dažnai indų formas interpretuojančias kompozicijas iš porceliano.

Rygoje gimęs (1961) ir užaugęs J. Berginas keramiką pasirinko ne iš karto. Meno mokykloje Rygoje mokėsi tapybos, 1980–1985 m. studijavo dizainą Latvijos dailės akademijoje. Ieškodamas autentiškos raiškos jaunas menininkas išbandė įvairias meninės veiklos sritis. Jo netenkino dvimatė plokštuma, traukė trimatės formos galimybės, tad tikrąjį pašaukimą menininkas rado keramikoje.

Rengdamas jubiliejinę parodą J. Berginas nedaugžodžiavo, nebandė savo kūrybos skirstyti į periodus ar tematiką. Jis atrinko pačius būdingiausius 1995–2011 m. darbus, kurie atspindi jo kuriamo meno esmę. Čia gali išvysti keraminių natiurmortų – porcelianinių konservų dėžučių, dekoruotų politinių veikėjų portretais ir sovietine simbolika ir prikrautų per viršų besiveržiančių daiktų, kurių gali rasti ant nenukraustyto vakarykščio virtuvės stalo: tuščių cigarečių pakelių, stalo įrankių, prakąstų vaisių („Kavinukas“, 1997; „XX a. žvakidė“, 2001). Bet tai nėra atgrasiai, netgi žaisminga ir ironiška – tą lemia laisvas ir dekonstruktyvus kompozicijų pobūdis bei akinančiai balto porceliano, išmarginto portretiniais atvaizdais ir ryškiaspalviais bei auksintais akcentais, kontrastas. Sakralumas ir desakralizacija, rimtumas ir ironija, elitinės ir marginalinės kultūrų susiliejimas žymi dailininko darbus.

Jurio kūriniuose galima įžvelgti analogijas su poparto natiurmortais, tačiau akivaizdu, kad medžiaginiai akibrokštai ar atstumianti kasdienybės estetika nebuvo autoriaus tikslas. Žaisminga postmodernistinė eklektika neatsitiktinė, bylojanti apie atmintin įsirėžusius, į praeitį grimztančius sovietinės tikrovės atributus, simbolizuojančius tų laikų egzistencijos dualizmą (vienaip mąstai, kitaip kalbi), vakarietiškų blizgučių troškulį. Puodelis su besišypsančio Lenino atvaizdu iškalbingai ilsisi ant cigarečių „West“ –­­ sovietinio žmogaus svajonės („Puodelis“, 1995) –­ pakelio. Tačiau praėjus geram dešimtmečiui po šio darbo atsirado skulptūrinė kompozicija „Tarp Karlo Markso ir Johno R. Rokfelerio“ (2009), tarsi brėžianti ribą tarp socialistinių idealų ir kapitalistinės tikrovės, peršanti mintis apie pasaulio įvairovę ir skirtingų ideologijų bei socialinių platformų sugyvenimą vienoje erdvėje. Analitiniam J. Bergino žvilgsniui daug kas užkliūva šiandienos aplinkoje, jis „girdi ir mato“ –­ taip būtų galima perfrazuoti amforos „Girdžiu ir matau“ (2007) idėją. Pasaulio kritinė refleksija akcentuojama šiame ir kituose darbuose, kuriuose aplinkos stebėtoju tampa pats autorius. Kaip niekas kitas šių dienų aktualijas atitinka arbatinukas „Krizė“ (2009), primenantis rožinę riebalų pūslę, aplipintą miesčioniškos gyvensenos elementais, kiču virtusiais tautiniais simboliais, katino atvaizdu ir užrašu fat (fat cat –­ bankininko apibūdinimas Vakaruose). Šie darbai patvirtina ankstesnę užsienio menotyrininkų įžvalgą apie tiek socialistinių, tiek kapitalistinių vertybių kritiką J. Bergino darbuose.

iliustracija
Juris Berginas
„XX a. žvakidė“. 2001

Visai kitoks – tylus ir susimąstęs J. Ber­ginas kompozicijoje (2007), skirtoje Sibiro tremtyje mirusiam Latvijos dailės akademijos Keramikos studijos įkūrėjui Rudolfui Pelšei: prislopintų tonų molinio cilindro viršų užbaigia spygliuotų vielų ažūras, o šoną puošia susimąsčiusio profesoriaus portretas. Skirtingai nuo dailininkų, kuriančių portretus ant porceliano skaitmeninėmis technologijomis, J. Berginas visas detales tapo pats.

Dailininko atspirties taškas – prieškario Latvijos „agitacinio porceliano“ tradicija, ypač 1924–1928 m. Rygoje veikusi porceliano dirbtuvė „Baltars“, kurioje žymūs to meto tapytojai ir grafikai, įkvėpti nacionalinio romantizmo idėjų, art deco stiliumi dekoravo porceliano dirbinius. Ekspresyvūs, tautiniais motyvais ir politinio turinio vaizdais ištapyti dirbiniai sulaukė tarptautinio pripažinimo, plačiai pasklido po Baltijos regioną, pasiekė Lietuvą kaip kaimyninės valstybės vadovų dovanos įvairiomis progomis.

Latvija (kaip ir Lietuva) pasižymi senomis keramikos tradicijomis – ankstyviausi molio dirbiniai jos teritorijoje siekia 4 tūkst. m. pr. Kristų. Baltų virvelinės keramikos, archeologijos, mitologijos, lingvistikos paveldas, kurio pėdsakai aptinkami nuo Uralo regiono iki Baltijos krantų, pastaruoju metu ypač domina dailininką. Kultūrinėmis analogijomis apipinta kompozicija „Etruskai“ (2011), kurioje gvildenami etruskų ir baltų antropologinių tipų, ornamentikos ir kalbos panašumai. Dviejų senojo pasaulio kultūrų („Akmens amžius ir virvelinės keramikos kultūra“, 2011) simboliai jungiami grakščioje porceliano kompozicijoje, ant kurios paviršiaus nutapytame autoportrete įsiamžino pats autorius.

Prie siekio atgaivinti tradicijas galima priskirti ir J. Bergino kas dveji metai Kaune kartu su žmona Živile Bardzilauskaite-Bergins organizuojamus tarptautinius keramikos simpoziumus „Mes“, kurių trys pastarieji buvo skirti redukcinei glazūrai. Tarpukariu Lietuvoje paplitusį redukcinį degimą latvis traktavo kaip lietuviško molio meno identiteto požymį, kurį reikia puoselėti ir plėtoti. Dailininko kūrybinis portretas būtų neišsamus, nepaminėjus ir kitų iniciatyvų, už kurias jam turėtų būti dėkingi lietuvių, ir ypač Kauno, keramikai. Parodų organizavimas, katalogų leidyba, kur visą fotografo ir sudarytojo darbą atlieka pats dailininkas, Kaune vykstančių parodų ir lietuvių keramikų kūrybos pristatymai Vakarų Europos profesinėje spaudoje būtų tik dalis J. Bergino darbų, nuveiktų naujojoje jo tėvynėje.

J. Berginas yra Ženevoje veikiančios Tarptautinės keramikos akademijos (IAC) narys, o tarptautinį pripažinimą pelniusi jo kūryba nuo XX a. pabaigos išsamiai pristatyta JAV, Kanados ir Vokietijos keramikos profesinėje spaudoje. Jo biografijoje – sėkmingas pasirodymas (antroji vieta) 1995 m. tarptautinėje keramikos bienalėje Faencoje (Italija), garbės diplomas 1996 m. keramikos trienalėje „Cup-96“ Belgrade (Serbija), 1997 m. Specialusis Sidney Myer fondo Australijoje prizas (Sidney Myer Fund International Ceramics Award) ir kita.

Ar politinės ir socialinės aktualijos daugiau nedomina dailininko? Parodys ateitis. Menininkas nestovi vietoje, stebi aplinką, gilinasi į istorinį paveldą, yra dabarties meno procesų dalyvis. J. Bergino kūryba neprarado aštrumo, ji tokia pat provokuojanti ir skatinanti diskusijas.


 

Skaitytojų vertinimai


76633. agė2011-12-25 20:27
Buvo įdomu paskaityti ir pažiūrėti. Pradžioje pamaniau, kad su tuo Leninu "apsipažinau"...

77003. ups! 2011-12-29 17:35
įdomus tas puodelis. ar jis ant cigarečių dėžutės pastatytas?

77004. ups! 2011-12-29 17:37
o žvalkidė ant šprotų? ir su visais tarybiniais genijais? originalu. ypač jei tai šviesos nešėjai:)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:13:17 Jan 9, 2012   
Dec 25 Jan 24
Sąrašas   Archyvas   Pagalba