Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-12-23 nr. 3359

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ČESLOVAS MILOŠAS.
Apie angelus
24
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• Mielieji literatūros bičiuliai, skaitytojai ir rašytojai,6
• Kitas numeris išeis
sausio 6 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

POLEMIKA 
• AURIMAS ŠVEDAS.
Laikraštinės dabarties virsmų istorija
9
• DARIUS KUOLYS.
Lietuviai ir lenkai: tradicija ir stereotipai
84

LITERATŪRA 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Pro apsakymų konkurso langą
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Tikrojo gyvenimo ilgesys
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• RIMA POCIŪTĖ.
Nuogu kūnu prieš sustingusią istoriją
1
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vaikams ir suaugusiems
1

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Jaunųjų atlikėjų vakaras Kompozitorių namuose
3

CHRONO 
• DONALDAS STRIKULIS.
Kipras...
1
• KIPRAS PETRAUSKAS.
Iš mano atsiminimų
4

DAILĖ 
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Jurio Bergino paroda „Porcelianas“
3
• LIJANA ŠATAVIČIŪTĖ.
Japonijos kultūros daigai lietuviškoje dirvoje

PAVELDAS 
• JONAS TITAS.
Sakralinio meno pasijos Anykščiuose

POEZIJA 
• ANDRIUS PATIOMKINAS.
Iš „Kasdienybės kronikų“
17
• DEIMANTĖ BANDZEVIČIŪTĖ10

PROZA 
 GEDIMINAS KUKTA.
Miša
7

VERTIMAI 
• GIUSEPPE PONTIGGIA.
Leidyklos skaitytojas
6

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Traukinys švyturio link
111

SKELBIMAI 
• Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas

DE PROFUNDIS
„Renkuosi moralistus, / kurie man
nežada nieko.“ Wisława Szymborska
 
• ERNESTAS PARULSKIS.
Trečias geriausias daiktas
19

kultūra.pl 
• Gerbiamieji bičiuliai,
• Įteikta Česlovo Milošo metų premija
• VYTAUTAS TOLEIKIS.
Milošas – rimtas iššūkis Lenkijos ir Lietuvos mokykloms
7
• Menininkai Europai3

Skaitytojų pasikalbėjimai 
• Aštuoniasdešimt aštuntoji savaitė872

PROZA

Miša

GEDIMINAS KUKTA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotrauka iš asmeninio archyvo


Girdi, šitas kaimas čia nė kojos nežengs, mostelėjo susispietusių už tvoros miestelėnų pusėn grafas Miša ir įsakmiu rankos judesiu liepė liokajui užtraukti palėpės lango užuolaidą.

Tuomet klestelėjo į ąžuolinį krėslą, sunėrė ant pilvo rankas, atlošė galvą, užsimerkė ir, rodos, sumanė numigti popiečio miego. Tačiau per ilgus ištikimos tarnystės metus liokajus mintinai žinojo šeimininko charakterį, todėl nesitraukė nuo krėslo ir, iš nuobodulio krapštydamas savo panages, laukė tolimesnių pono nurodymų. Ir štai, po kelių minučių grafas kažkaip konvulsyviai kostelėjo, lyg busdamas iš gilaus sapno, krečiamas šalčio pasipurtė ir pažvairavo į lūkuriuojantį liokajų. Tu dar čia, vangiai nusistebėjo ir su jam būdingu staigumu sušuko: „Atnešk laikraštį, dramblio kaulo dėžutę ir konjako, Viktorai! Ir greičiau!“

Taip, taip, žinoma, dėžutę, Viktoras pavartė akis, papurtė galvą ir pašaipiai linktelėjo: „Klausau, pone.“ Žaibiškai apsisuko, neišlaikęs pusiausvyros nežymiai kluptelėjo sukaukšėdamas kulnimis, spėjo atsitiesti ir oriai nulingavo durų link.

„Dėžutė, – riktelėjo pavymui grafas Miša ir spragtelėjo pirštais: – Nepamiršk dėžutės!“

Kur jau čia pamirši, suburbėjo liokajus ir užvėrė duris.

Likęs vienas grafas Miša nedrąsiai apžvelgė apytamsį kambarį, pabarbeno pirštais į krėslo ranktūrį, lėtai praskleidė užuolaidą, atsargiai ištiesė kaklą ir pro siaurą plyšelį nedrąsiai dirstelėjo į sodą ir minią už tvoros.

Miestelėnai vis dar stovėjo prie fasadinės tvoros dalies ir romiais žvilgsniais glostė vasarnamį. Išgirdęs kokį nors iš namo sklindantį virptelėjimą, aukštas, augalotas, plačių pečių ceremonmeisteris iškeldavo dešinę ranką, laikydavo pauzę, žvelgdavo kantriai per petį į paradines duris, bet, niekam nepasirodžius, nuleisdavo prie juosmenį veržiančio diržo. Neiškentę įtampos orkestrantai pradėdavo groti pasveikinimo maršą, tačiau žaibiškai perlieti piktu ceremonmeisterio žvilgsniu, vėl nuleisdavo akis ir toliau kapstydavo smėlį išeiginiais batais. Tuo tarpu euforijos pagauti žmonės tuo pačiu ritmu tai pasistiebdavo ant pirštų galiukų pasiruošę dainai, tai vėl grįždavo į pradinę padėtį giliai atsidusdami... Ir taip –­ nuo pat ankstyvo rytmečio.

Laiptuose pasigirdo žingsniai ir grafas išgąstingai paleido medžiagos kraštelį.

Grįžęs liokajus pristūmė prie grafo kojų stalelį, patiesė nežinia kelintų metų laikraščio numerį, įpylė į taurę konjako ir atsargiai, specialiai virpindamas ranką, pastatė baltą matinę dėžutę.

Viskas, ko prašėte, bei dar daugiau, demonstratyviai nusilenkė ir pliaukštelėjo delnais.

Pro duris įžengė grafo Mišos kambarinė su virėja, čežėdamos prisiartino prie pono, nusilenkė ir padėjo ant stalo kažin kokį daiktą, suvyniotą į baltą drobę.

Miestelis sveikina sugrįžusį grafą ir linki geros vasaros, išpyškino virėja ir dirbtinai išsiviepė. Tuo metu kambarinė vikriai tuptelėjo ir įsitvėrė virėjai į parankę. Abi žengtelėjo gerokai atgal, lyg ką tik būtų patiekusios bombą.

Drąsiau, šeimininke, paragino Viktoras, nors visi žinom, kas po tom skepetom... Paskutinius žodžius tyliai prakošė pro dantis, vėl užvertė akis, krestelėjo galvą ir sąmokslininkiškai mirktelėjo moteriškėms. Tos sukikeno.

Grafas Miša su neslepiamu pasišlykštėjimu atlenkė kraštelį medžiagos, tuomet kitą, kol atsilaisvinusios klostės atidengė naminį pyragą su razinomis.

Voilà, pamaiviškai suplojo rankomis liokajus ir paragino kambarinę su virėja sekti jo pavyzdžiu. Kol trijulė pliaukšėjo delnais, grafas atkabino nuo pyrago sukepusią raziną, iš visų pusių apžiūrėjo ir, nurijęs siaubo gumulą gerklėje bei sukaupęs visas jėgas, ramiai, kiek leido jo krinkantys nervai, liepė nešdintis „su šia velniava, tai yra, su šituo daiktu, kuo...“.

Norėjot pasakyti, py-ra-gu, ar ne taip, šeimininke? Viktoras pasilenkė ir bakstelėjo pirštą į traškią plutą.

Su šituo, taip, pyragu, sumišęs greitakalbe ištarė grafas Miša, ir trijulei nešdinantis iš akių ir su miestelėnų dovana tursenant per kambarį, atgavęs formą riktelėjo: Ir kuo greičiau!

Vėl likęs vienas, grafas Miša liestelėjo dramblio kaulo dėžutės paviršių, atsargiai pasidėjo ją ant kelių ir iki sutemstant, kiek apsiraminęs, stumdė iš vienos jos pusės į kitą brangenybes, kartkartėm pakalbindamas auksinę segę ar tardamas malonų žodį žiedui su ametisto akimi.

Į šį mažą pietryčių miestelį grafas Miša atostogauti atvyksta jau dvidešimt metų. Pirmomis birželio dienomis, vos tik nuo kalvų padvelkia šiltesnės oro srovės (virėja su kambarine atsiunčiamos dar gegužės mėnesį). Niekas tiksliai nežino, kokiu būdu jis pasiekia miestelį. Nė vienam gyventojui neteko progos jo sutikti nei traukinių stotyje, nei prasilenkti miestelį kertančiame kelyje. Jie instinktyviai jausdavo, kuomet grafas atsirasdavo „tarp mūsų“. Nuo tos dienos oficialiai buvo skelbiama vasaros pradžia: grafas paprastų žmonių kasdieniame gyvenime jau seniai tapo patikimiausiu laiko orientyru. Ir jei, žiūrėk, kas nors turguje ar smuklėje susiginčydavo, kurį mėnesį į pasaulį atėjo kalvio dukters vaikas ar kada degė klebonija, tik ir girdėdavai: „tą ir tą dieną dar prieš grafui pasirodant“, „ne, grafas tuomet dar svečiavosi“, „praėjus trims mėnesiams po grafo išvykimo“ – toks svarbus šis didikas buvo bendruomenei.

Ką jau bekalbėti apie tris miestelio „palaimintuosius“, mačiusius grafą savomis akimis!

Pirmasis, gydytojas, į vasarnamį buvo iškviestas prieš penkerius metus, vieną lietingą liepos pavakarį. Grafui prasidėjo bjaurus dusulys, gydytojas jo „rezidencijoje“ praleido visą naktį. Rytą miesto aikštėje apsuptas miestelėnų, vyras buvo verčiamas iškloti viską, ką matė, girdėjo ir užuodė vos peržengęs slenkstį, tačiau mažakalbis tarnautojas dar labiau atsitvėrė tylos siena. Minėjo etiką, konfidencialumą ir kitokius paprastiems žmonėms sunkiai suprantamus paaiškinimus. Vieniems tai sukėlė amžiną, bet gerai slepiamą (negali žinoti, kada prireiks gydytojo paslaugų) pyktį, kitiems – taurią pagarbą.

Antrasis, medžiotojas, ta pačią vasarą buvo paprašytas sugauti, virėjos žodžiais tariant, „milžiniškai didžiulį“ pacą grafo virtuvėje, ir kai vargais negalais, užspendęs kampe, jis tą pacą nudobė kirvuku ir iškilmingai patiesė ant kilimo svetainėje, „Jis nusileido laiptais, pasveikino mane kuo maloningiausiais žodžiais ir apdovanojo auksine moneta“.

O mėgstamiausias, tiesa, ne visų – kiti tai laikė grynu pramanu – buvo batsiuvio pavainikio, dėl palaido elgesio užsitarnavusio miestelio plevėsos vardą, pasakojimas apie jo ir grafo Mišos susitikimą. Tai įvyko praeitą rugpjūtį, kuomet jaunuolis susimylėjo su grafo kambarine. Rėžė sparną aplink tvorą, zyzė ir įkyriai prašėsi vidun. Pirmos meilės nutvilkyta kambarinė vieną vakarą atkėlė vartus, įsileido atkaklų bernioką į grafo valdas ir per agrastų krūmus nusivedusi į sodo gilumą, prie šaltinio, kur augo seni žilvičiai, turėję paslėpti įsimylėjėlius nuo šeimininko akių, pasisodino ant akmens ir apibėrė karštais bučiniais. Ir kai jaunuolis, išvargintas kambarinės glamonių, sodo pakraščiu slinko namo, prieš tai merginos detaliai informuotas apie slaptą spragą tvoroje, netikėtai vasarnamio balkone išvydo grafą, vienais marškiniais besisukinėjantį mėnulio šviesoje. Jis grūmojo tamson, kalbėjosi su savimi, kol į balkoną įbėgo trys žmogystos, nutvėrė jį už alkūnių, glostė it vaiką ir kikendamos nusivedė kambarin.

Ši istorija tapo tokia populiari, jog iš aplinkinių miestelių atklydę prekybininkai ar šiaip prašalaičiai tuojau pat ieškodavo smuklėje batsiuvio pavainikio, sodindavosi jį šalia, vaišindavo alumi ir primygtinai prašydavo dar kartą papasakoti „istoriją apie nuogas grafo blauzdas“.

Kiekvienais metais, vos tik miestelį apskriedavo žinia apie grafo Mišos atvykimą, mero žmona, apkūni, raudonų skruostų moteriškė, iškepdavo didžiulį pyragą, miestelėnams sugužėjus prie vasarnamio, iškilmingai laikydavo jį prieš save baltoje drobėje ir laukdavo pasirodant jei ne per metus išsiilgtojo poilsiautojo, tai bent virėjos. Ta paimdavo dovaną, elegantiškai nusilenkdavo, padėkodavo grafo vardu ir vėl užkeldavo vartelius. Niekas to pyrago taip ir nepaliesdavo. „Bulką“, kaip mėgdavo vadinti Viktoras, nukišdavo į indaujos gilumą, kol ji sudžiūdavo ir virsdavo neįkandamu daiktu. Po kelių dienų liokajus nunešdavo pyragą prie šaltinio sode ir įmesdavo vandenin. Srovė nuplukdydavo jį į parko tvenkinį, kur jis gerą dieną plakdavosi į aukštus meldus, primindamas baltą katiliuką, o suminkštėjęs nugrimzdavo į dumblą.

Vakarėjo. Grafas stumdė brangenybes dėžutėje, ant sienų raibuliavo šešėliai, miestelėnai sliūkino nuo grafo vasarnamio su deglais rankose, vienas kitas neramiai atsisukdavo, bet supratęs, jog ugnis tik krečia kvailus pokštus tamsoje – niekas palėpės lange nepasirodė – traukė tylomis namo.

Slinko dienos. Miestelėnai nors ir nesirodė prie vasarnamio, bet nepamiršo, koks didis svečias pas juos atostogauja. Nebuvo nė dienos, kad neišgirstum kieno nors lūpose grafo vardo, o kunigo sekmadieninių pamokslų žodžiai „Jis visada su jumis“ kvailus, bet geraširdžius žmones nuteikdavo viltingai.

Tačiau įpusėjus birželiui, grafą Mišą pasiekė siaubinga žinia. Negana to, jog vieną rytmetį jį klaikiai išgąsdino mero dukra, maža mergaitė, paslaptingai prasprūdusi į vasarnamio oranžeriją ir atviru vaikišku žvilgsniu perliejusi gėlėmis besi­žavinti grafą, tai likus savaitei iki vasaros saulėgrįžos šventės buvo sužinota – į kasmetinį jo balių neatvyks nė vienas svečias.

Grafą ištiko nervinis šokas.

Viktoras dvi naktis budėjo prie lovos, keitė šaltus kompresus ir girdė poną raminamąja arbata. Trečią dieną ponas pakirdo iš miegų, pažvelgė apsiblausęs į liokajų, riktelėjo: „Zina, net ta!“ Ir vėl smuko į patalus. Visgi nuo grafaitės Zinaidos, senų laikų draugės iš didžiosios Tėvonijos, rytojaus dieną grafas Miša gavo emocingą laišką, kuriame ji skundėsi atsinaujinusiais, „tiesiog nepakeliamais nugaros skausmais“. Tiesa, jau tą patį vakarą po laiško išsiuntimo grafaitė Zinaida buvo pakviesta į vieną saloną pasišokti, kur ne tik lengvai sukosi parketu ir tarp svečių buvo karūnuota dailiausia pobūvio dama, bet gyvai dalyvavo džentelmenų pokalbiuose lošiant kortomis ir pati šaipėsi iš „vargšo nusigyvenusio Mišos“. O kai atsargiai rinkdamas žodžius vienas džentelmenas pasiteiravo apie jos ir grafo pažintį, dama skubiai paneigė bet kokius „prasimanymus“.

Paskutinės dienos iki šventės slinko vienodai. Neprisileisdamas artyn nei liokajaus, nei virėjos su kambarine, grafas be nuotaikos slampinėjo tuščiais vasarnamio kambariais, vartė giminės albumus ir skaitė senus laiškus. Tuo tarpu Viktoras savo tamsiame galiniame kambarėlyje kruopščiai skaičiavo santaupas, o virėja su kambarine kas vakarą plepėjo virtuvėje ir slaptomis rūkė iš šeimininko nugvelbtus papirosus...

Vasaros saulėgrįžos šventė, kaip ir kasmet, buvo švenčiama miestelio parke. Tvenkinio pakrantėje buvo sukrautas didžiulis laužas, moterys padengė stalus po medžiais, o vyrai iš lentų sukalė pakylą, ant kurios sulipę orkestrantai, pagaliau gavę progą pagroti, linksmino šokančias poras. Iš aludės buvo atridentos trys statinės, tad geros nuotaikos netrūko.

O didžioji atrakcija laukė vidurnaktį: miestelio meras, mažas liesas vyrukas, tikra žmonos priešingybė, iš didmiesčio parsivežė fejerverką – bengališkų ugnelių malūnėlį. Suaugusieji ir vaikai būrėsi prie nematyto prietaiso, šnabždėjosi ir nekantriai laukė jo įžiebimo. Meras linktelėjo ceremonmeisteriui, tas pajudino ranką, nuo pakylos būgnininkas pradėjo mušti ritmą ir netrukus susirinkusiųjų veidus nušvietė besisukantys ir šaltas ugnies drožles į šalį mėtantys malūnėlio sparnai. Žmonės žiūrėjo į baltą šviesą nuščiuvę ir tylūs.

Ir tuomet minioje kažkas aiktelėjo.

Iš parko medžių tamsos išniro siluetas. Lyg šviesos paviliotas naktinis drugys prie miestelėnų artėjo grafas Miša. Susivėlęs, nesiskutęs, įsmeigęs žvilgsnį į vieną tašką, užgesusį malūnėlį, grafas sustojo žolėje ir dar kelias minutes žvelgė į, atrodytų, tebedegantį fejerverką. Grafo akys buvo paklaikusios, bet kartu tokios skaidrios ir romios.

F-f-f-okusas, sumikčiojo ir apžvelgė minią.

Tuomet apsisuko ir delnu braukdamas rasą nuo parko žolės dingo tamsoje.

Patekėjus saulei, bendruomenė sutartinai nutarė –­ viskas, kas dėjosi po vidurnakčio, tebuvo kolektyvinė haliucinacija. Kiek apsiraminę, miestelėnai išsiskirstė po namus.

Tą patį rytą grafą Mišą ištiko katatonija. Virėja rado sustingusį šeimininką ant virtuvės grindų. Nejudrios, nieko nematančios akys žiūrėjo į lubas. Rankose grafas gniaužė iš stalčiaus ištrauktas baltas mero žmonos drobes ir niekam, nei Viktorui, nei iškviestam gydytojui, nepavyko jų išplėšti. Ir nešant grafą Mišą į svetainę, jos tempėsi grindimis, baltos ir lengvos, it nuotakos šydas. Vakare, gerokai sutemus, grafas buvo slapta išgabentas iš vasarnamio ir rytiniu traukiniu išsiųstas į artimiausią ligoninę. Nieko nedelsdami, kitu traukiniu iš miestelio pasišalino ir liokajus bei virėja su kambarine.

Girdėjau, praėjus mėnesiui pasikorė batsiuvio pavainikis. Kalbama, jog prieš tai jaunuolis įsilaužė į grafo vasarnamį, ketino prisiplėšti auksinių monetų, bet, nieko nepešęs, ilgai klaidžiojo miestelio apylinkėmis pavargęs ir liūdnas, ir jei ne smalsi mero dukra, įsmukusį į negyvenamo namo rūsį, jis iki šiol sūpuotųsi kilpoje.


 

Skaitytojų vertinimai


76656. juste2011-12-25 23:18
Truputį šiurpu, bet vis tiek įdomu ir malonu skaityti neblogai parašytą tekstą. Linkiu sėkmės.

76690. šis autorius 2011-12-26 11:15
ne man.

76762. muse2011-12-27 12:50
panašu į ištrauką iš (istorinio?) romano. bet tuomet, jei tai buvo carinės okupacijos metas, miesto vadovas nesivadino meru. Magdeburgo teisę turintys miestai savo savivaldos vadovą vadino BURMISTRU. tačiau aukščiausia valdžią turėjo VAITAS, jei ką

76764. ...2011-12-27 12:51
tiesą pasakius, nesupratau koks šio rašinio tikslas?

76804. hmm..2011-12-27 19:36
gerai parašyta, su intriga, bet pabaiga silpnoka.

77144. krapas2011-12-31 20:51
Geras tekstas, paredaguoti gal kiek reiktų.

77429. Sandra2012-01-04 11:21
Taip taip, išmesti pusę būdo aplinkybių. Skaityti neįmanoma.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Sausio

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 3 
2:13:10 Jan 9, 2012   
Dec 25 Jan 24
Sąrašas   Archyvas   Pagalba