Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Prenumerata galios nuo vasario mėnesio.
Kalendoriniams teatro metams baigiantis
Valdas Gedgaudas: Kalėdiniai parodymai(4)
Bendradarbiaujant su redakcinėmis struktūromis
Konstantinas Borkovskis: Ne tik šventės, bet nuolat su mumis
Kas išliko atminty po prabėgusių teatrinių metų
Helmutas Šabasevičius: Tikintis atsinaujinimo
Baleto metai
Pokalbis su Vitu Karčiausku
Tomas Pabedinskas : Naujos istorijos
Kaip aprašyti fotografijos dabartį
Tradicinė anketa
Tapome informaciniais narcizais
Gary Oldmanas apie „Bastūną, siuvėją, kareivį, šnipą“
Nauji leidiniai
Krėsle prie televizoriaus
Gruodžio 23 – 29
Gruodžio 23–29 d.
Gruodžio 23–sausio 1
Gruodžio 23–sausio 1
7 MD: Parodos
Gruodžio 23 – sausio 1

Agnė Narušytė

Vieną rytą lengvai ir neatsakingai snigo. Neatsakingai, nes šitaip kruopščiai surinktos snaigių figūros nusileidusios į miestą išnykdavo nė kiek nepridengdamos vakarykštės dienos nuovargiu pasruvusių šaligatvių, nuo lapkričio lietaus vis dar neišsipagiriojusios žolės, ant suolo miegančio valkatos, šunų išmatų – nieko. Danguje – iš lėto krentanti begalybė, žemėje – viskas kaip visada. Ruda. Dabar, kai rašau, yra likęs tik to vaizdo prisiminimas – oras po truputį šąla, jau galima čiūžtelėti per balas, bet sniego kaip nėr, taip nėr.

 

„O, kad Kalėdoms pasnigtų!“ – vakar išgirdau, kaip Vilniaus dailės akademijoje prie tualetų viena kitai atsiduso valytojos. Pažvelgiau pro langą į Botanikos sodą – nieko. Čia mano galvoje pradėjo suktis vienas užmirštas filmas. Tiksliau – jo pabaiga. Nuo darbų ir nemeilės nusikalusi moteris, nebesugalvodama, kaip nuo despoto vyro išgelbėti save ir vaikus, jiems sumigus, Kalėdų proga atsuka dujas. Bet staiga ji mato – už lango sninga. Puola visus žadinti, atidaro langą, užsuka dujas ir sako visa švytėdama: „Žiūrėkit!“ Kokia laimė. Baltos Kalėdos. Sniegas išgelbėja kokias dešimt gyvybių. Suteikia vilties. Dabar gyvenimas bus kitoks. Kodėl tie balti šalčio kąsneliai tokie galingi? Argi ne keista?

 

Visose žieminėse svajonėse ir pasakose sniegas ne tiek paslepia, kiek panaikina kasdienybę, apibendrina pasaulį, spindinčiu dangčiu prislegia jo ištižimą, išbalina aikštes ir pievas lyg ką tik išskalbtas drobes. Sniegas bekvapis. Ir begarsis, tik moka girgždėti po kojomis. Sniegas viską pataisys: nebebus nei duobių, nei šiukšlių, nei vasaros mirties įrodymų. Stogai nebeskylėti. Medžiai nebesurūdiję. Batai nebešliurpsi. Visur gražu, viskas tobula, ypač kol tų paklodžių nepripėdavo diena. Ir niekas dar nenori galvoti apie būsimą pajuodusį kiautą, kuriuo visą žiemą uždengtos gatvės atrodys lyg Marso laukai. Iš pradžių bus tiesiog balta. Pauzės tuštuma. Tokiame pasaulyje rimtai dirbti neįmanoma – tai tiesiausias kelias į šventę. Štai apie ką svajoja valytojos. Ir visi kiti. Apie mažytę laisvės iliuziją, plonesnį ar storesnį svajonės sluoksnį – tik paslėpkite nuo mūsų tikrovę!

 

Bet kodėl taip reikia, kad snigtų būtent per Kalėdas? Juk ir šiaip – šventė. Ar nevertėtų pataupyti naujo, ką tik iškritusio sniego toms pustamsėms dienoms, kai nebus nei mirgančių lempučių, nei angelais aplipusių eglių, nei pasakų apie dovanas nešantį senį, nei prie vieno stalo susirinkusių kūnų šilumos?

 

Ne, taip nieko neišeis. Reikia efekto. Nėra lengva pajusti, kad Kalėdos – kai kas daugiau nei leidimas prisivalgyti ir svaigti nuo pat ryto. Ir gauti krūvą nereikalingų, bet mielų daiktų. Per daugybę metų ritualas nusidėvi. Pasimeta jo prasmė. Kažin dėl ko čia mes... O štai ant žemės nusileidęs sniegas gali kilstelėti sielos likučius aukštėliau. Vėl nekalta balta Lietuva. Kaip nuotakos suknelė. Dar nesutepta iš šaukšto iškritusiais burokais. Be to, Kalėdos – stebuklų metas. Taip skelbia reklama ir kitos manipuliavimo masine sąmone priemonės. Todėl reikia, kad sniegas retušuotų stebuklą kuriantį mechanizmą. Šventės paveikslėlyje neturi matytis, kaip virš galvų iškelti darbininkai sušalusiais pirštais kabina lemputes ir raudonas žvaigždes ant stulpų. Kaip privalomai nuo popierių atitraukti biurokratai slankioja po parduotuves tikėdamiesi, kad bent ten pavyks įsivaizduoti kitų žmonių norus. Kaip naktimis paskubomis baigiami epochiniai darbai, už kuriuos reikės atsiskaityti fondams ir ministerijoms. Kaip virtuvių tropikuose mamos išdarinėja silkes, smulkiai pjausto virtas morkas ir bulves, kepin...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


2011-11-18
Živilė Pipinytė: Faustui ankšta


2011-11-16
Živilė Pipinytė: Ar buvo „Antis“?


2011-12-15 - 2012-01-07
Paroda Vilniuje: Kazimiera Zimblytė (Kazė). Piešiniai ir monotipijos
2011-12-15 - 2012-01-07
Paroda Vilniuje: KSENIJA JAROŠEVAITĖ
Populiaru







Rodoma versija 1 iš 7 
23:22:27 Dec 25, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba