Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-10-03 nr. 2970

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Lutz Seiler.
SEKMADIENIAIS GALVOJU APIE DIEVĄ
13

PIRMASIS 
• Lutz Seiler.
SEKMADIENIAIS GALVOJU APIE DIEVĄ
6
• TRUMPAI2
• KITAME NUMERYJE5

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI1
• TEATRAI1
• KONCERTAI4
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS1

ĮVYKIAI 
• Gintaras Beresnevičius.
ERZACINĖS CIVILIZACIJOS AUŠRA
2
• Remigijus Misiūnas.
TRYLIKTOJI KNYGOTYRININKŲ KONFERENCIJA

KONTAKTAI 
• Sonata Paliulytė.
SLOVĖNIŠKOS DIONISIJOS IR LIETUVIAI TARPTAUTINIAME POEZIJOS FESTIVALYJE

POEZIJA 
• Ramūnas Kasparavičius.
ATMINTY LIKĘ ESKIZAI
18

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIAI 
• IRYNA BAGDANOVIČ
• ALESIS PAŠKEVIČIUS
• MICHASIUS SKOBLA

PROZA 
• Juozas Marcinkevičius.
MIRTIES BOKŠTAI
6

LITERATŪRA 
• Elina Naujokaitienė.
NAUJA MODERNIZMO DVASIA: JURGIO BALTRUŠAIČIO "LELIJA IR PJAUTUVAS"
13

KNYGOS 
 Karolis Baublys.
DANTIMIS PLĖŠYTI DŽIAUGSMO GABALAI
5
• RAGANYČIŲ BURTAI392
• POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 20031
• KAIP SUPRASTI MEDIJAS: ŽMOGAUS TĘSINIAI3
• NAUJOS KNYGOS9

DAILĖ 
• Jokūbas Ambrozaitis.
TARPUKARIO LIETUVOS TRIUMFO ARKA
6
• Dalia Navikaitė su filosofe Audrone Žukauskaite ir skulptorium Vytautu Žaltausku kalbasi apie parodą "Wilno-Nueva York" (ŠMC).
KOMUNIKACIJA MENO IR KOMUNIKACIJOS TEMA:
3
• Vida Mažrimienė.
BŪK ORIGINALUS ARBA ŽŪK...
7
• Vytenis Rimkus.
DAILĖS KELIAIS
3

MUZIKA 
• Eglė Grigaliūnaitė.
ŽMOGUS SU KINO KAMERA IR "CINEMATIC ORCHESTRA"
2
• Eglė Gudžinskaitė.
"VILNIUS JAZZ" MOZAIKA
4

KINAS 
• Rasa Paukštytė.
ŠIURKŠČIAI IR KARČIAI
15
• LIETUVOS KINO OPERATORIŲ ASOCIACIJA PRISISTATO1
• Rasa Paukštytė.
"VILBURAS NORI NUSIŽUDYTI"
3

KAUNO KULTŪROS PUSLAPIS 
• Algis Uždavinys.
LAISVĖ MYLĖTI IR KURTI
2
• SVEIKINAME SUKAKTUVININKĄ6
• AČIŪ VYTAUTUI PETKEVIČIUI UŽ GARBĘ, TIK…5
• GAJŪS VERTIMŲ PUSLAPIAI2

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Scholastas Minezingeris.
APIE TAI, KAS YRA GRAŽI KALBA,
14
• LIUDAS STATKEVIČIUS13

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
PSICHODELINĖS EROS ATSPINDŽIAI, INDIŠKOS SPALVOS IR GRYNAI ANGLIŠKI VAKARĖLIAI
9

KRONIKA 
• KEISTUOLIŲ SEZONE - RETROSPEKTYVOS IR KLASIKA13
• LRS
• Gintaras Kušlys.
VASAROS "PLENERŲ MARATONO" PARODA
1
• LIETUVIŠKOS SPAUDOS LOTYNIŠKAIS RAŠMENIMIS ATGAVIMO 100-mečio MINĖJIMO
• Algio Švažo atminimui.
PAUOSUPĖJ OŠIA ĄŽUOLAS
2
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR
• "VARPŲ" JUBILIEJUS PAMINĖTAS KAUNE1

DE PROFUNDIS 
• Dmitrijus Prigovas.
KABALISTINĖS STUDIJOS
1
• Dmitrijus Prigovas.
KUNIGAI IR TIKINTIEJI
3
• Ramūnas Kasparavičius.
SMĖLYNŲ PUŠIS
2
• Edvardas Vaitkus.
PALŪŽĘS GEGUŽIS
1
• TAUTOLOGIJOS JĖGA18

KNYGOS

DANTIMIS PLĖŠYTI DŽIAUGSMO GABALAI

Karolis Baublys

[skaityti komentarus]

iliustracija

Žodžių dėliotojas - tokia sau pačiam skirta diagnozė nustatoma viename pirmųjų debiutinio Dariaus Pocevičiaus rinkinio "Vieną kartą gyveno vienas žmogus" eilėraščių. Knygos pavadinimas paprastas, nuteikiantis skaitytoją apmąstyti kasdienybę, ir tik perskaitęs bent dešimtį tekstų pajunti atsidūręs dionisiškajame orgijų pasaulyje, kurį valdo troškimas ir erotika. Taigi debiutas drąsus, tačiau ar pavykęs?
Knygos struktūra gana tradiciška - be įžanginio eilėraščio, ją sudaro trys poezijos ir prozos tekstų dalys: "vieną kartą gimė vienas žmogus", "vieną kartą gyveno vienas žmogus" (tai - pati ilgiausia dalis) ir "vieną kartą mirė vienas žmogus" (kursyvas - K.B.). Tokia struktūra atspindi esminį autoriaus sumanymą: aprašyti visą žmogaus gyvenimą - nuo gimimo iki mirties.
Struktūros požiūriu įdomus įžanginis rinkinio tekstas. Pirmoji eilėraščio eilutė ("vieną kartą gyveno vienas žmogus") skamba neutraliai, sunku išskirti svarbiausius sakinio žodžius, tačiau paskutinėje eilutėje ("vienas žmogus gyveno vieną kartą") akcentuojamas gyvenimo vienkartiškumas, skaitytojas tarytum išgirsta puikiai pažįstamus Romos poeto Horacijaus žodžius - carpe diem.
Lengvai postmodernistinėms tendencijoms paklūstantiems D. Pocevičiaus tekstams būdingas posūkis nuo vertikalios prie horizontalios ašies. Kaip teigia E. Ališanka, dionisiškoji vaizduotė atmeta apoloniškąją orientaciją į saulę, orientaciją aukštyn, susijusią su šviesa, aiškumu, objektiškumu, racionalumu, ir renkasi kelią žemyn - požemio, tamsos, jusliškumo, subjektyvumo katakombas. Tasai kelias žemyn iš esmės nusako vaizduotės chtoniškąjį, "žemiškąjį" gyvenimą, besiskleidžiantį horizontalioje ašyje. D. Pocevičius savo knygoje atsisako kalbėti apie gelmę, nes gelmė tėra iliuzija.
Dėmesys kūnui, fiziologiniams procesams - vienas ryškiausių D. Pocevičiaus kūrybos bruožų. Pavyzdys galėtų būti prozinio teksto "pirmasis žodis" ištrauka:

po šita saule aš patekau lengvai.
spaudžiamas galingų raumenų spazmų, nešamas kraujo ir gleivėto vandens krioklio srovės, kaip ką tik padėtas šviežias kiaušinis pliumptelėjau į šiltą balą. mano gimdytoja porą kartų tyliai karktelėjo ir nutilo. ji net nesuprato, kad viskas jau baigta. gulėjo plačiai išsiskėtus, žiūrėjo į mane nieko nesuprantančiomis akimis, sunkiai šnopavo ir kažko vis dar laukė.


Skaitytojui, besigilinančiam į klausimą, kas minėtam poetui yra kūnas, galėtų pagelbėti Camille Paglia mintys, užfiksuotos E. Ališankos kultūrologinėje studijoje "Dioniso sugrįžimas": "Mūsų kūnai yra pagoniškos šventyklos, stabmeldiški įtvirtinimai prieš judėjų - krikščionių sielą ar protą. Apie šiuolaikinį persigėrėlį, klūpantį, dejuojantį ir per prievartą vemiantį, sakoma, kad jis "garbina porcelianinį dievą". Kai kūno chtoniškieji spazmai ima viršų, mes esame užvaldomi Dioniso. Gimdos susitraukimai menstruacijų ir gimdymo metu yra pirmas Dioniso įsiveržimas į mūsų vidurius. Gimimas yra išmestis, krintanti spazmų kaskada, bloškianti mus į kraujo upę. Mes esame odiniai būgnai, kuriuos muša gamta". Gamtos valdomas kūnas įkalina ir kartu išlaisvina žmogaus dvasią - ji patenka į visa apimantį geismų pasaulį. D. Pocevičiaus eilėraštyje "geismių geismė" ryškus svaiginantis moters kūno geismas: "tavo lūpų pienas ir medus / sodriai po liežuviu pritvinksta", "prisirpusios tavo krūtų kekės / sušvinta auksu saulės spinduliuos", "tavo bambos apvali taurė / jau vyno sklidina". Kaip teigia Lacanas, troškimas yra metonimija, nes troškimo objektas visad yra prarastas, jis niekad neduodamas tiesiogiai. Troškimas juda horizontalia trajektorija ir liaujasi tada, kai jį palaikanti energija baigiasi. Kaip ir daugelis postmoderniųjų autorių, D. Pocevičius troškimą traktuoja kaip pamatinę galią, formuojančią žmogaus būvį. Šiam autoriui artimas Lacano pasiūlytas froidiškojo malonumo principo anapus. Tai - troškimas, kuris, peržengdamas malonumo ribas, veržiasi nepasiekiamybės link. D. Pocevičiaus atveju nepasiekiamybę atstoja amžinai kirbantis filosofinis klausimas: "Ką aš čia iš tikro darau?"
Gimtis D. Pocevičiaus tekstuose neatsiejama nuo mirties. Abi šios sąvokos - dvi išeitys, kurių pirmoji ženklinama nematomų kančios grandinių, o antroji - paradoksaliais "aš" santykio su realybe išsipildymais (eilėraštis "ką reiškia"). Aukščiausiame įtampos taške gimimas ir mirtis susilieja - gimęs jautiesi lyg miręs, miręs jautiesi lyg gimęs. Vienintelis esimo ženklas - kūnas: raumenų spazmai, gleivės, kraujas. Į kūniškus pojūčius - valgymą, seksą, skausmą - reaguojama skeptiškai, su ironija. Gyvenimo chaosas kelia pesimistines mintis, išeities tašku tampa sielą gaivinantis juokas. Antai eilėraščio "septyni smėlio dėžėje" epigrafas - aliuzija į Apreiškimą Jonui: "kai pasigirs septintojo angelo trimitavimas, / bus baigta Dievo paslaptis" - skamba rūsčiai. D. Pocevičiaus tekste septynis angelus keičia septyni vaikai, einantys "į kūdrą romyti varlių", kilnojantys mergaičių sijonėlius, gulintys "paupy pilvus išvertę"… Juos stebinčiam lyriniam subjektui telieka linksmai pridurti: "aus baus bus medaus!" Susidaro įspūdis, jog autorius stengiasi apgauti skaitytoją ar tiesiog šaiposi iš jo.
Itin provokuojantis rašymo kaip erotinio akto traktavimas. Šiuo principu remiasi dauguma postmodernistinės literatūros kūrėjų, ne išimtis - D. Pocevičius. Pvz., eilėraštis "paskambink man":

tamsoje vienodi
esam šalia vienas kito

mes judam ritmingai

skamba muzika
seniai mumyse užrašyta

lipni mėnulio ranka
du klavišus vis liečia

naktį mane ir
mane kitą rytą


Šiame tekste žodžiai jungiasi taip pat, kaip santykiauja žmonės, tai metoniminis ryšys, nes jungties dėka kiekviena eilutė susieja vieną dalyką su kitu. Kaip pažymi G. Bataille`is, visi dalykai būtų regimai susiję, jeigu galėtume vienu žvilgsniu ir visumiškai aprėpti Ariadnės siūlo pėdsakus, vedančius mintį į jos pačios labirintą.
Apskritai, kalbant apie D. Pocevičiaus kūrybą, tinka S. Freudo mintis, jog visas kalbėjimas yra seksualus. Skaitydami tekstus, matome, kaip tarp sekso ir diskurso vyksta mainai. Diskursas tampa seksu. Per kalbą lyrinis subjektas išsilaisvina iš vienatvės, susilieja su dieviškuoju vieniu, suartėja su moterimi ir patiria orgazmą, ekstazę ar net mirtį. Metoniminė eroso transformacija į tekstą leidžia kalbėti apie sakralumo pėdsakus D. Pocevičiaus tekstuose. Ryškiausi pavyzdžiai: "pirmoji etikos ir estetikos pamokėlė", "labas rytas", "man trūksta", "vaisiai", "geismių geismė", "valgykla", "desertas", "ką veikiu dabar", "trumpa žmonijos istorija (senas varnas)" ir kiti.
Jei, remdamiesi R. Barto mintimis, visus tekstus skirstytume į dvi rūšis - malonūs tekstai ir palaimos tekstai, tuomet D. Pocevičiaus kūrybą priskirtume prie pastarųjų - palaimos - tekstų. Tokio pobūdžio tekstus E. Ališanka apibūdina kaip provokuojančius tam tikrą lūžį, netgi nepakenčiamus, neįmanomus tekstus, "jiems svetimas bet koks įsivaizduojamas tikslingumas - taip pat ir tikslas sukelti malonumą". Palaimos tekstuose lengvai atpažįstamas negatyviosios teologijos diskursas - chtoniškoji sakralumo paradigma. Vienas iš esminių palaimos teksto bruožų - Eroso ir Tanato susitikimas - ženklina ir pirmąjį D. Pocevičiaus tekstų rinkinį. Erotizmo ir mirties ryšys ryškus eilėraštyje "smūgiai ir žvilgsniai":

sulig kiekvienu mano
(smūgiu)
ji aikčiojo (krauju)
kaukšėjo dantimis (iš
malonumo)
(mirties) agonijoj ji
žvelgė į mane

ji žvelgė tuščiomis
(akiduobėm)
dėkingai


Šiame tekste žiaurumas ir prievarta padeda pasiekti aukščiausią erotinių išgyvenimų tašką. Kaip pažymi Susan Sontag, žmogaus seksualumas, nepaisant krikščioniškos represijos, yra sudėtingas reiškinys ir priklauso kraštutinumams, o ne kasdieninei patirčiai. Prijaukintas, numalšintas, sušvelnintas seksualumas visada lieka viena iš demoniškų žmogaus sąmonės galių - kartkartėmis stumianti mus į tabu ir pavojingus troškimus, kurių skalė plati - nuo impulso netikėtai despotiškai išniekinti kitą žmogų iki geidulingo troškimo sunaikinti savo paties sąmonę, taigi iki pačios mirties. Skaitytojui, įsigilinusiam į šią D. Pocevičiaus tekstuose plėtojamą temą, neišvengiamai kyla klausimas - kodėl lyrinis subjektas yra taip pasinėręs į erotikos ir seksualumo sferą, apimančią net mėgavimąsi keptais karveliais ar pilna barščių lėkšte (eilėraščiuose "tarp antro ir trečio koldūnų kąsnio", "kepti karveliai", "desertas", "trumpa žmonijos istorija (senas varnas)", "plytos, barščiai ir višta)"? Postmodernistinio pasaulio tragedija - Dievo mirties, kaip akivaizdaus fakto, išgyvenimas. D. Pocevičiaus lyrinis subjektas per visame kame juntamą seksualumą sugeba patirti šventumo pėdsakus. Giliausioji religijų prasmė slypi jų ryšyje su erotizmu, vedančiu į mirtį. Nepriartėjęs prie mirties, nepatirsi išganymo.
D. Pocevičiaus kūryboje erotizmo ir mirties sugretinimas tampa atspirties tašku, nukreipiančiu skaitytoją dviem skirtingomis, bet galiausiai susiliejančiomis kryptimis. Viena iš jų veda prie tolydžios būties siekio, kita - į visa apimantį tylos pasaulį. Tolydi būtis (imanencija) siejasi su G. Bataille`io sakralumo teorija. Kaip teigia E. Ališanka, imanenciją Bataille mato gamtoje, gyvuliškume. Panašiai kaip gyvulių pasaulyje imanentiškumas pasiekiamas per valgymą, žmonių pasaulyje jis įmanomas per tam tikrą intymų santykį, pirmiausia lytinį santykį. D. Pocevičiaus atveju valgymo principas iš gyvulių pasaulio perkeliamas į žmogaus būtį: "iš lėto suskaičiuot / surinkt lig galo / suvalgyt / trupinius dienos / dienos buvusios / vakar". Nuo valgymo neatsiejamas vienas dažniausių knygos "Vieną kartą gyveno vienas žmogus" įvaizdžių - dantys, burna: "aš graudžiai prašiepiu / dvi eiles aštrių dantų / iškišu liežuvį / seilę žandu nudriekiu (...)" Dantis vaizduoja ir vienas Marijos Mlinkauskaitės bei Dariaus Pocevičiaus grafikos darbas, iliustruojantis eilėraštį "valgykla".
Per Eroso ir Tanato sąjungą D. Pocevičiaus lyrinis subjektas patenka ir į tylos pasaulį. Kaip tvirtina Hassanas, gryno erotizmo gyvenimas yra tylus, ir jo kulminacija - mirtis - yra nebyli. Taigi beatodairiškas paklusimas Dioniso kerams D. Pocevičiaus lyrinį subjektą atveda į kulminaciją tyloje. Tikrasis išsipildymas pasiekiamas tuštumos šventykloje, kurioje kadaise gyveno dievai, o dabar spengia pirmapradė tyla, galinti kurti arba griauti. Nepasitikėjimas žodžiu, susvetimėjimas, dekonstrukcija - visi šie postmoderniojo vaizdijimo bruožai taip pat galiausiai atsiremia į tylą, kurios pėdsakų randama ir D. Pocevičiaus kūryboje:

tylu

kažkas
lėtai praeina
pro šalį
žingsniais atsargiais
tyliu

klausausi

iš lėto tolstu

praeinu

"ir tai praeis"

Tyla - sąvoka, kurioje slypi ir būties pilnatis, ir jos tuštuma, ir viskas, ir niekas. Tyla įsuka kaskart naują egzistencinį ratą, užpildydama ir sykiu atverdama žodžių, sakinių, prasmės spragas. D. Pocevičiaus tekstuose gyvenimas įkūnija nieką, tačiau kartu niekas įkūnija gyvenimą. Kaip kadaise teigė Th. Mannas, niekas - viena iš tobulumo formų. Niekas - didysis absoliutas, tai įžanga, o kartu - finalas, tai - "juoda begalybės pradžia", tvirtais saitais susijusi su visa apimančia Tuštuma. Nieką ir tuštumą verta garbinti, kadangi tik jų įsčiose gimsta naivioji laimė - vienintelis žmogaus stabas (eilėraštyje "tuščios galvos pagarbinimas"). Laimė D. Pocevičiaus lyriniam "aš" įmanoma tik dviejų žemuogių saujoje (eilėraštis "man trūksta") arba geidulingos moters glėbyje (eilėraščiai "geismių geismė", "paskambink man" ir kt.). Žmogaus laimę ir trumpalaikį džiaugsmą reikia plėšyti dantimis, su pasimėgavimu ragauti menkiausius pilnatvės likučius, lėkti paskui kiekvieną sekundę, čiulpti ją, laižyti liežuviu ir su pasimėgavimu nuryti.
Turinio imperatyvą ("džiaugsmo gabalus dantimis plėšyk") papildo ir tam tikra eilėraščių forma - kai kurie tekstai lyg iškramtyti, žodžiai tarytum išmėtyti gabalais. Tai ryšku eilėraščiuose "ir tai praeis", "desertas", "veiksmo!", "tarp", "skylės, jos kyšo" bei kituose.
Šalia burnos ir dantų itin iškalbingas laikrodžio įvaizdis. Prisukti laikrodžiai, bet sustabdytos jų rodyklės - ši metafora ženklina vieną dramatiškiausių egzistencinių lyrinio "aš" jausenų, iš kurios neįmanoma išsivaduoti (eilėraščiuose "ji laukia", "tiksi teka tuščia", "ką reiškia"). Laikrodžio tiksėjimas tarytum žymi esminę lyrinio subjekto nuostatą - "iš-kęs-ti".
Apskritai rinkinyje labiau pavykę poezijos tekstai. Verta paminėti išties nemažai eilėraščių: "labas rytas", "man trūksta", "tuščios galvos pagarbinimas", "vegetaras", "vaisiai", "ji laukia", "desertas", "trumpa žmonijos istorija (senas varnas)", "plytos barščiai ir višta", "būtasis kartinis", "tarp", "vėlinės", "dar gyvas", "prasideda", "ką reiškia". Prozos tekstai, ypač "pirmoji meilė", "degtukų dėžutė (karšta motinos meilė)", "paslaptys", "balansas", kur kas silpnesni, jiems trūksta įtaigos, lakoniškumo.
Knygoje gausu Marijos Mlinkauskaitės bei paties Dariaus Pocevičiaus iliustracijų. Į grafikos darbus siūloma pažvelgti kaip į tekstus. Pvz., po eilėraščiu "smūgiai ir žvilgsniai" esanti iliustracija yra ne tiek savarankiškas kūrinys, kiek minėto eilėraščio tąsa, įkūnyta kitu - grafiniu - pavidalu. Vis dėlto derėtų pripažinti, jog grafikos darbai nublanksta prieš poetinį žodį.
D.Pocevičiaus kūryba, atliepianti bendrąsias postmodernizmo tendencijas, drąsi, provokuojanti, nepaliekanti skaitytojo abejingo. Taigi tekstų rinkinio "Vieną kartą gyveno vienas žmogus" diagnozė paprasta ir aiški - debiutas pavyko.

Pocevičius D. VIENĄ KARTĄ GYVENO VIENAS ŽMOGUS. - V.: Vaga, 2003.
 

Skaitytojų vertinimai


12583. dowile :-) 2004-12-24 17:41
manau, tai labai fainiai, reiketu daug kam paskaityti, patarciau......nes siaip cia patiktu visiems :)

21167. candle :-) 2006-01-08 13:34
idomu

44314. Kapeika :-) 2008-01-19 21:09
tikrai labai ydomu.. ;]]...

55707. KEptuve :-) 2009-11-15 17:18
siaip labai idomiai :D

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 15 
14:29:06 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba