Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
 KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

DAILĖ

Ką sakote?!

Grybų kaimo vasaros plenero paroda galerijoje „Kairė–Dešinė“

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūratė Neimantienė Grybų kaimo plenere. 2008 m. vasara

Į dailininkų plenerus ir jų metu sukurtus darbus dažnai tenka žvelgti įtariai. Ir ne dėl asmeninių savybių ar išankstinio neigiamo nusiteikimo. Tikrovė tokia –­­ pleneruose, besimėgaujant marga ir greitai besikeičiančia kolegų draugija, geriamas vynas, alus etc., plepama, kepami kepsniai ir ne visuomet geri, dėmesio verti kūriniai... Todėl ir pažiūrėti šią vasarą Švenčionių rajone, Grybų kaime penktą kartą surengto vasaros plenero keliavau nusiteikusi panašiai. Nors – Eglės Vertelkaitės, Lidos Dubauskienės, Birutės Zokaitytės, kvietusių čia pasisvečiuoti, kūryba šio renginio įvaizdį gerokai kėlė.

Menininkus radau čia smagiai bendraujančius. Atrodė, kad kaimas – ne tiek kūrybinė dirbtuvė, kiek idėjų „perykla“. Iš čia jos parsivežamos namo, į dirbtuves, studijas, kur ir įgauna aiškesnį pavidalą, nebūtinai tiesiogiai susijusį su vietos, laiko ir kitomis objektyviomis aplinkybėmis. Grafikių, keramikių draugiją papildė ir muzikantai – sodyboje vyko „gyvos“ roko muzikos koncertai, įsikūrė tikra įrašų studija. Malonius pašnekesius prie gardaus kepsnių dūmelio buvo žadama materializuoti po pusmečio – žiemą... Jaukios menininkų gūžtos šeimininkai – vilniečiai Viktoras ir Danguolė Butkai.

Galerijos „Kairė–Dešinė“ trečiojo aukšto salėje šiuo metu veikianti plenero paroda nepanaši nei į jo dalyvių „atsiskaitymą“ už Grybuose praleistą laiką, nei į kaimiškos aplinkos dokumentavimą. Tai, lyginant su kai kuriais garsiais, senas tradicijas turinčiais plenerais, svarbi aplinkybė. Štai apie vieną tokį menininkų susibūrimą teko skaityti, jog vargšai jo dalyviai turi pavaizduoti net pastatus, kuriuose buvo apgyvendinti, ir ne šiaip sau, o „normaliai“ – realistiškai, atpažįstamai, tiksliai... Tiesa, Grybų kaimo plenero pradžia lyg ir susijusi su tam tikra duokle sodybos šeimininkams – menininkai tuomet originaliai ištapė trobesių sienas, langines; užtat vėliau jokiais ypatingais pageidavimais kūrėjų niekas nesaistė.

Nedidukė ekspozicija byloja ir tai, kad šis pleneras – kamerinis, o menininkai ir sodybos šeimininkai gerai vieni kitus pažįsta ir naujus dalyvius kviečia ne dėl skaičiaus, o vertindami jų kūrybą, ko gero, ir asmenines savybes. Tą pastebiu ne veltui –­ kai kuriose tradicinėse vasaros kūrybinėse stovyklose tarp būrio vidutinybių, žiba, pavyzdžiui, Stasio Eidrigevičiaus talentas... Ši simbiozė nėra sveika nei vieniems, nei kitiems. Man (galbūt ir kitiems) atrodo, kad nuo asmeniško, sava patirtimi ir intuicija paremto žinomų menininkų hierarchijos olimpo išskirtinis kūrėjas nužengė tiesiai į turgaus aikštę. Ir įsimaišė į rėksmingą, ne itin mandagią ir išprususią minią... O kitų darbai greta šiojo, lyg tyčia, atrodo dar kuklesni...

Pastebėjau ir tai, kad Grybų kaimo plenero menininkai nesigviešė ir į išskirtinį kokių nors tradicijų (kūrybos, stiliaus, istorinių etc.) puoselėtojų, perėmėjų vaidmenį. O tą taip mėgsta daugelis kitų lietuviškųjų pleneristų! Nesvarbu, kad plika akimi matyti išsivadėjusios, nenaujos idėjos, šlubuojanti plastinė kalba ir nuvalkiotos metaforos, „garbinga“ etiketė laikoma gero tono ženklu. Grybuose susirinkę menininkai neslėpė, kad šis susibūrimas gimė tarsi iš nieko, „tuščioje“ vietoje, užsimezgus malonioms pažintims, –­ dvasiškai artimiems žmonėms susitikus „laiku ir vietoje“... O tam tikros tradicijos, atpažįstami, etaloniniai dalykai rasis savaime, plenerams vykstant toliau (kitą vasarą kaime ketinama surengti konkrečia idėja pagrįstą susibūrimą, kviesti daugiau dalyvių). Arba – nesiras, ir tai nėra blogai. Beje, sekant minėtų plenerų pavyzdžiu, galima juokais šiems menininkams patarti vaizduoti grybus ir grybavimą! Taip ir veiksmo vieta būtų įamžinta, ir lietuviškosios tradicijos prisimintos... O kiek poteksčių, dviprasmybių, subtilių užuominų ir netikėtų dalykų čia galėtų atsiverti!

Parodoje eksponuojama plenero dalyvių grafika, keramika, fotografija, piešiniai. Dėl įvairių priežasčių čia įsidėmėjau šiuos darbus: šmaikščią Jūratės Neimantienės, Agnės Šemberaitės keramiką, monochromiškas, subtilias tonų ir nuotaikų variacijas Lidos Dubauskienės kūriniuose, Eglės Vertelkaitės ir dailininkės dukros Emilės grafiką, kovojančius vyrus Birutės Zokaitytės piešiniuose. Agnės Šemberaitės miniatiūriniai žvėriūkščiai – ilgaausiai kiškiai – kaukučiai tarsi tolima ir linksma aliuzija į kaimiškos aplinkos „anapusybę“, čia gyvenančias pasakiškas būtybes, namų dvasias. Dailininkės sukurtoje nepretenzingoje moters figūroje atpažįstame emancipuotos, elegantiškos miesto poniutės, atsidūrusios kaime, laikyseną. Ji pasitempusi, klausiamai palinkusi priekin; ilgą, žemę šluojantį apdarą papildo vietoj dailios kepuraitės ant galvos įsitaisiusi stambi žiurkė. Ši moteris nepriima jokios kritikos ir apsimeta esanti gerokai protingesnė arba kvailesnė, negu yra iš tikrųjų; dedasi negirdinti pastabų, o jos povyza tarsi įžūlokai klausia: „Ką sakote?“ Eglės Vertelkaitės ir Emilės kartu sukabinti miniatiūriniai grafikos lakštai nuteikė dvejopai; čia tarsi džiaugiamasi su šeima praleistomis kūrybingomis dienomis, tačiau kalbama ir apie rimtesnius dalykus: menininko statusą ir vaidmenį, racionaliu mąstymu grindžiamų ir intuityviai atrastų dalykų skirtumus, suaugusiojo ir vaiko pasaulius. Eksponuojamose fotografijose plenero dalyviai užfiksavo vieni kitus –­ tai socialinė renginio dimensija. Ji byloja, kad šiems menininkams draugija maloni ir reikalinga, kad tam tikri tarpusavio ryšiai, kolektyvinis idėjų generavimas ar tiesiog buvimas kartu gali maitinti kūrybą, tapti pozityviu veiksniu. Beje, parodos atidarymo vakarą sužinojome ir apie muzikinį plenero „derlių“ – koncertavo grupė „Mark“ ir pristatė kompaktinę plokštelę „Strangers“, „išnešiotą“ plenero Grybuose metu, taip pat – vokalistė Miglė Vilčiauskaitė – „Migloko“.

Taigi pleneras ir nedidelė jo metu sukurtų darbų ekspozicija pakeitė mano nuostatas apie panašius menininkų susibūrimus. Pasirodo, Lietuvoje vykstantys plenerai gana įvairūs – tiek geografijos, tiek idėjų požiūriu. Svarbu, kad juose būtų kuo mažiau dirbtinumo, skambių lozungų ir šūkių, pataikavimo rėmėjams ir kiek įmanoma daugiau nuoširdumo, noro ir laisvės kalbėti ką nori, pasirenkant sau svarbią išraišką ir formą.

 

Skaitytojų vertinimai


51662. Gerbiamai Ritai2009-02-26 13:17
Miela Rita, dazniau rasyk, negaliu ziuret kaip is leto skausmingai mirsta dailes skiltis. Vyksta nuostabiu parodu visur, O cia, visi kurti ir akli.

51675. maciau2009-02-26 21:40
visai nebloga si paroda - gal neskubekime lekti tik i arkas, rotuses ir smicus - pasidairykime ir i tylesnius reiskinius, kurie irgi yra ne ka blogesni o juk ypac arkose, rotusese ir t.t. tiek shudo buna pakrauta, kad tik turek sveikatos atlaikyti

51676. 3102009-02-26 21:49
oooo.... chebra, kur vyksta nuostabiu parodu, ir as noriu!!!

51683. Nuostabi paroda2009-02-27 12:48
jei dar nesibaige -Akademijos galerijoje a.a. Slizio paroda

51684. skonio reikalas2009-02-27 14:07
kas Slizys neretai taip arti chalturos, ant ribos. neeee, i Slizi neisiu. va i Splitt instaliacija paziureti kita savaite = taip

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:17 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba