Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
 Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

ŠOKIS

Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Beliukevičius su Nina Antonova – pas de deux A. Adamo balete „Žizel“
Nuotrauka iš A. Beliukevičiaus asmeninio archyvo

Jaukiuose namuose, glaustame draugų rate minėjome Tavo, Antanai, jubiliejų –­ septynias dešimtis. Maestro Elegijus Bukaitis sakė: ,,Tai šis berniukas vienintelis iš klasikinio šokio gavo penketą Vaganovos mokykloje.“ Ar nejauti nuoskaudos? Netapai nusipelniusiu artistu, šiandien jubiliejaus proga niekas neskyrė spektaklio, gal liko nesušokti išsvajotieji vaidmenys?

Jokios nuoskaudos nejaučiu. Dievas daug iš manęs atėmė, bet daug ir davė. Aš visuomet juokaudavau: „Dievas stumia iš priekio, o velnias iš užpakalio.“

Tavo jubiliejaus vakarėlyje vėlei Elegijus Bukaitis, keldamas taurę, prisiminė, kaip jis, našlaitis, vasaros atostogų metu viešėdavo Tavo tėviškėje Mijaugonyse. Iš ryto prašydavo Tavo tėvo, kad leistų nors arklį po kiemą pavedžioti – nenorėjo dykas sėsti už pusryčių stalo. Matyt, namai buvo svetingi, dosnūs.

Tėvai man davė daugiau nei galėjo duoti. Motina, nors baigusi tik keturis skyrius, buvo apsiskaičiusi. Gyvenome prie klebonijos, ten – didelė biblioteka, motinos džiaugsmas. Prisimenu: ją pakviečiau į „Aną Kareniną“. Aš šokau mužiką, yra tokia partija. Po spektaklio priėjo prie motinos korespondentė ir paklausė: „Ar jūs ką nors suprantate?“ Gražus atsakymas: „Jūs ką, vaikeli, neskaitėte „Anos Kareninos“?“ Tėvas man paliko didelį dalyką – darbštumą. Mene, ir ne tik, galima šio to pasiekti tik darbu, o jei dar turi bent kiek talento... Turbūt buvau pirmas Lietuvos kaimo berniokas, kuriam likimas lėmė šokti dviejose didžiosiose scenose – Peterburgo ir Vilniaus.

Tas gyvenimas prie klebonijos – savitos pamokos?

Tėvas Jonas, klebono ūkvedys, puikiai išmanė žemės ūkį. Nors buvo mažo ūgio, bet nepaprastai stiprus. Jėgą paveldėjau iš tėvo, galėdavau pakelti sunkiausią baleriną.

Tik neminėkime, ginkdie, tų balerinų pavardžių... Tavo jėga ir dabar stebina. Pamenu slogią, dabar – juokingą dieną: guliu paslikas ligos patale, o judu, baleto artistas ir mano žmona rašytoja, išnešate sugedusį šaldytuvą. Kikendami, be vargo. Ir manyk po to, kad menininkai gležni. Tai, sakai, iš vaikystės parapijos atėjo ir liko esmė?

Motina Marija tvarkė bažnyčią. Bažnyčia irgi yra teatras – taip sakau gerąja, gražiausia, kilnia prasme. Būdamas dešimties, tapau klapčiuku šv. Trejybės bažnyčioje, vėliau tarnavau zakristijonu. Kunigas mišias aukodavo lotyniškai. Kiekvieną jo žodį prisimindavau, galėdavau atkartoti. Ir dabar man geriau kreiptis į Dievą lotyniškai.

Baleto mokslai – Vilniuje, Peterburge. Kaip ir kodėl rinkosi mažasis zakristijonas nuo Kaišiadorių?

Atvažiavau į Vilnių. Įstojau į dešimtmetės muzikos mokyklos choreografijos skyrių. Nors baleto nebuvau matęs.

Bet juk matei ką nors?

Tik operetę Kauno muzikiniame teatre. Mane, vienuolikmetį, sužavėjo Karlo Millöckerio „Gasparonė“. Mama norėjo, kad stočiau į žemės ūkio technikumą, bet aš sakiau: „Noriu būti artistas.“

Pakalbėkime apie pirmąją Tavo šokių mokyklą, jos mokytojus.

Pirmasis mano mokytojas buvo Vytautas Grivickas. Jo bei primų Henriko Kunavičiaus, Genovaitės Sabaliauskaitės pastangomis prie dešimtmetės muzikos mokyklos įkurtas choreografijos skyrius. Tai buvo svarbus įvykis Lietuvai. Ten prasimokiau trejus metus. O metai buvo labai sunkūs...

Dėl mokyklos savitumo?

Dėl bėdų namuose. Tėvą, tuomet kolūkio pirmininką, nuteisė ketveriems metams ir ištrėmė į Sibirą – neva už tai, kad linai buvo pasėti kartu, o surišti – tik pamanyk – atskirai. Menu, kaip motina kepdavo žirnių blynus ant žuvies taukų. Iki šiol juntu tą kvapą ir žirnių nemėgstu, man primena badą. Mama viską išpardavė, norėdama tėvui padėti, samdė advokatus, bet advokatai, pats žinai, visais laikais...

O mokykloje dvejus metus dėstė Vytautas Grivickas, jis buvo tikras diplomatas. Šokti plie mus mokė vaizdžiai, sakydavo: „Jūs esate įsprausti tarp dviejų sienų, o dabar turite taip ir įtūpti.“ Trečius metus dėstė Bronius Kelbauskas, jis ne taip vaizdžiai aiškino. Atsimenu, kartą išsirengė, jam tuomet buvo per penkiasdešimt, ir rodė kaip reikia šokti assemble. Jis man patarė: jei nori šokti kaip Nižinskis, surask klampią vietą ar smėlį ir šokinėk. Vasaros atostogų metu aš taip ir dariau.

O kaimas? Juk ne visiems žinoti, kas tas Nižinskis, o kas Kelbauskas...

Pusė kaimo susirinkdavo žiūrėti, ką aš čia išdarinėju.

Štai iš kur Tavo šuoliai, Tavo paukščio skrydis – iš smėlynų, iš klampumos... Dabar kalbėkimės apie Peterburgą, tuomet Leningradą, Agripinos Vaganovos baleto mokyklą.

Į Vilnių atvažiavo pedagogas Jananis ir atrinko penkis berniukus, šešias mergaites. Pirmasis mokytojas – Nikolajus Petrovas, o kitas – garsusis Aleksandras Puškinas. Visuomet prisiminsiu, kaip jis pasišaukė mane ir sako: „Antonai, tu neturi jėgų, nusipirk sviesto, dar ko pavalgyti.“ Ir duoda man dvidešimt penkis rublius. Labai mumis visais rūpinosi. Turėjau nuostabų rusų kalbos ir literatūros mokytoją Kirilą Palej, kuris mokėjo daug kalbų: prancūzų, italų, vokiečių, buvo išsilavinęs žmogus. Mano dėstytojas buvo ir Michailas Michailovas – jis anksčiau buvo ne tik puikus šokėjas, charakterinių vaidmenų atlikėjas, bet nuostabus aktorius. Mokykloje aš Sergejaus Prokofjevo „Pelenėje“ vaidinau Tėvą. Dalyvaudavome ir Marijos teatro pastatymuose, Leonidas Jakobsonas statė Aramo Chačaturiano baletą „Spartakas“, ten šokome masinėse scenose. Vaganovos mokyklos mokiniai dalyvaudavo kasmetiniame koncerte Marijos (tuomet Kirovo) teatre –­ šokau Roberto Lacho valsą. Su Leokadija Aškelovičiūte šokau Žemčiūgo pas de deux iš baleto „Arkliukas kupriukas“.

Bet juk buvo ir bokso treniruotės. Esu girdėjęs, kad uoliai gynei nuo skriaudikų legendinį šokėją Rudolfą Nurejevą – Tavo bendraklasį. Nepakęsdavai patyčių. Tu ir dabar esi skriaudžiamų gynėjas, Tau rūpi teisybė, Tu nuolat skubi pagelbėti. Ar todėl bandei derinti tai, kas nesuderinama – baletą ir boksą?

Ne, ne... Rūpėjo to meto lietuvių boksininkų pergalės, labiausiai – Šociko. Mano bendraamžiai prisimena fantastišką Koroliovo ir Šociko dvikovą, jie supras mano ryžtą. Netoli Vaganovos mokyklos buvo pionierių namai, ten lankiau treniruotes. Suprantama, kad vieną dieną baleto pedagogai griežtai pasakė: privalai rinktis.

Dėl Tavo pasirinkimo turėtų apgailestauti sporto gerbėjai. O baleto gerbėjams priminsime: baigęs Vaganovos mokyklą dirbai Vilniuje. Kaip sekėsi, kokius vaidmenis šokai?

Dažniausiai šokau solines partijas, bet ne pagrindines. Eduardo Balsio „Eglėje žalčių karalienėje“ šokau Gintarą ir Ąžuolą, Piotro Čaikovskio „Spragtuke“ –­­ princą. Bet Peterburgas taip giliai krito man į širdį, kad aš apie nieką kita nemąsčiau, tik kaip vėl grįžti. Žurnale „Kultura“ perskaičiau: skelbiamas konkursas į Michailovsko operos ir baleto teatrą. Parašiau prašymą, kurį vyriausiasis baletmeisteris Vytautas Grivickas suplėšė. Sakė: niekur neišeisi, niekur neįstosi. Bet buvau užsispyręs.

Suvokiamas judviejų elgesys – mokytojo ir mokinio. Pasisekė mokiniui – Tau. Laimėjai konkursą ir septynis sezonus šokai tuometiniame Mažajame teatre.

Peterburgas išties ypatingas. Jis man –­­ antroji tėvynė. Kiek ten visko pamačiau, kiek aplankiau – Ermitažą beveik kas savaitę, teatrus. Šokau daug: Cezare’o Pugni’o balete „Arkliukas kupriukas“ Kobylicą, Adolphe’o Adamo balete „Korsaras“ Korsarą, pas de trois „Gulbių ežere“, Prigožino balete „Pragaro ratai“, Sergejaus Prokofjevo „Klasikinėje simfonijoje“, Asafjevo „Rada ir Loiko“ –­ Eigoną.

Neslėpsiu nuo skaitytojų, kad atsakymus į klausimus apie vaidmenis iš Tavęs plėšte išplėšiau. Palikau vieną kambaryje ir liepiau surašyti ant popieriaus lapo. Ar tai atsakymas, Antanai: šokau viską... Prisimenu, kaip a.a. Jonas Katakinas pasakojo, kokį įspūdį jam paliko Tavo Mėlynas paukštis. Jonas kartodavo, kad tokio Paukščio, kaip Beliukevičiaus, jam daugiau neteko matyti. O juk Tu ir tikrai primeni paukštį.

Grįžęs į Vilnių beveik be repeticijų šokau „Miegančiojoje gražuolėje“ Mėlyną paukštį. Per pirmąjį pasirodymą nustebau: pašokau pirmąją variacijos dalį, o salėje – plojimai. Lietuvoje tuomet tai –­ neįprasta. Buvau toks sujaudintas, kad toliau neatsimenu, ką ten šokau, kaip... Vėliau sušokau Princą „Spragtuke“, Jonį „Ant marių kranto“, Ugnių „Audronėje“.

Bet įsimintiniausią vaidmenį gal pasakysi greitai, be vargo – nereikės plėšti.

Įsimintiniausias man Dimitrijaus Šostakovičiaus baletas „Panelė ir chuliganas“, ten aš šokau chuliganą, o Svetlana Masaniova – panelę. Ir dar yra kai kas įsimintina mano gyvenime...

Kas?

Noriu paminėti primą Henriką Kunavičių. Dažnai dubliuodavau jo partijas. O Henrikas – toks geranoriškas, toks nepavydus, kas reta tarp baleto artistų. Sakydavo: „Tu, Antanai, tik šok, bet žiūrėk –­ geriau už mane.“

Dirbai pedagoginį darbą...

Galiu didžiuotis, kad aš suradau Jurijų Smoriginą. Nuvykau į Kauną rinkti vaikų baleto mokyklai ir... nieko neradau. Einu koridoriumi, matau – simpatiškas vaikinas. Klausiu: „Tu nori šokti?“ „Noriu“, – atsako. Jurijus Smoriginas atėjo į ketvirtą specialybės klasę, toje klasėje mokėsi ir Petras Skirmantas. Metams baigiantis, Jurijus buvo įvertintas penketu su minusu, nors komisija siūlė penketą ir pliusą. Pasipriešinau, baiminausi, kad ims didžiuotis. Į baleto mokyklą esu pririnkęs daug vaikų, man tai buvo svarbus ir mielas darbas, nes mokytojui be vaikų nėra kas veikti.

Jurijus Smoriginas Tavęs nepamiršta, mini pagarbiai. Dabar, Antanai, jau nebeturi mokinių, bet kokia šeima!

Turiu tris dukras, tris vaikaites ir vieną vaikaitį. Pirmoji dukra Aleksandra –­ Peterburge. Lietuvoje dukros Andrėja ir Gabrielė – aš su jomis laimingas, manau, kad ir jos.

O dar minėkime Tavo žmoną baleto koncertmeisterę Olgą, jos mielą svetingą mamą Niną Semionovną, Tavo įdukrą studentę Liudą, jaukius namus Kalvarijų gatvėje, kur nuolat murkia katinai ir katės, derlingą sodą. Minėkime ir naują Tavo profesiją, kurią drįsčiau vadinti kinologija. Bet apie tai, ko imasi baleto artistai, išėję į savo ankstyvas pensijas, gal kitą kartą. Tu, likęs be scenos, vėliau – ir be pedagogikos, nepražuvai. Tai svarbiausia.

Gero Tau skrydžio, pasakos paukšti Antanai!

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:14 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba