Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
 MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

VERTIMAI

Esė

MICHEL DE MONTAIGNE

[skaityti komentarus]

Norėčiau pateikti dviejų M. de Montaigne`io esė vertimus. Pati prieš keletą mėnesių baigiau prancūzų literatūros magistrantūrą Leideno universitete (Nyderlanduose), kur rašiau darbą apie Rabelais recepciją Lietuvoje. Mano darbo vadovas paprašė pasidomėti ir Montaigne`iu, kokia jo vertimų istorija Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse, Rusijoje... Taip aš susisiekiau su Montaigne`io vertėjais į lietuvių, latvių ir estų kalbas. Nė į vieną šių kalbų visa Montaigne`io kūryba nėra išversta, tiesa, Estijoje vertėja po truputį stumiasi pirmyn, išversdama vis po keletą esė. Tuo tarpu Rusijoje, visų Montaigne`io tekstų vertimas pasirodė dar 1958 m., o dabar beveik kasmet išleidžiama po esė rinkinį ar atskiromis temomis suskirstytų tekstų. Manyčiau, kad reikėtų atnaujinti Montaigne`io vertimą ir į lietuvių kalbą, kad vieną dieną galėtume visą rinkinį skaityti gimtąja kalba. Kol kas išverčiau tik porą esė, bet planuoju šį darbą tęsti.

Vertėja



II skyrius
      Apie liūdesį

Esu iš tų, kuriems šis jausmas pernelyg svetimas. Nei jis man patinka, nei jį vertinu, ne taip, kaip visas pasaulis lyg susitaręs kuo nuolankiausiai jį garbina. Jie liūdesiu pagražina išmintį, dorybę ir sąžinę: koks kvailas ir bjaurus papuošalas. Italai itin taikliai tuo pačiu žodžiu pavadino ir pyktį1. Kadangi šis jausmas visuomet būna tik žalingas ir neapgalvotas, stoikai, manydami jį esant žemą ir niekingą, savo sekėjams draudžia jam atsiduoti2.

Pasakojama, kad Psamenitas, Egipto karalius, nugalėtas ir įkalintas Kambyzo, Persijos karaliaus, pamatė savo dukterį, taip pat pakliuvusią į nelaisvę, kuomet, pasiųsta parnešti vandens, ėjo pro šalį, vilkėdama tarnaitės drabužiais. Bet, nepaisant to, kad šalia buvę draugai aimanavo ir verkė, Psamenitas stovėjo nejudėdamas ir nebylus, nuleidęs akis į žemę. Lygiai taip jis elgėsi ir matydamas sūnų, vedamą mirti. Tačiau, pastebėjęs tarp belaisvių vieną iš namiškių3, jis ėmė daužyti sau galvą ir reikšti begalinį sielvartą4.

Galėtumėm šią istoriją palyginti su tąja, kuri neseniai nutiko vienam mūsų kunigaikščiui5. Trente, kur tuo metu lankėsi, jis sužinojo apie savo vyresniojo brolio6, visos giminės ramsčio ir garbės, mirtį; po kiek laiko jam pranešė apie antrosios šeimos vilties – jaunesniojo brolio7 netektį. Pavyzdingai tvirtai ištvėręs tuos du smūgius, po kelių dienų, mirus vienam jo žmonių, kunigaikštis šios nelaimės nebeištvėrė ir, praradęs dvasios tvirtumą, pasidavė skausmui ir širdgėlai, tuo suteikdamas kai kam priežastį manyti, jog jį palietė tik paskutinysis likimo smūgis. Tačiau iš tiesų jo sielvartui tetrūko šio paskutinio lašo, kad perpildytų kantrybės taurę.

Būtų galima, manyčiau, šį pasakojimą lyginti su ankstesniuoju, jei ne Psamenito atsakymas Kambyzui į klausimą, kodėl šis liko bejausmis, matydamas apgailėtiną dukters ir sūnaus likimą, o jo draugą ištikusią dalią taip giliai paėmė į širdį: „Tokį skausmą galima išreikšti ašaromis, bet pirmųjų dviejų neįmanoma išreikšti niekaip“.

Čia, ko gero, reikėtų prisiminti ir vieno senovės dailininko8 išradimą, kai jam reikėjo pavaizduoti dalyvaujančiųjų Ifigenijos aukojime susikrimtimą, atsižvelgiant į tai, ką kiekvienam reiškė šios gražios nekaltos mergelės mirtis. Išnaudojęs visus savo meistriškumo sugebėjimus, bet dar turėdamas nutapyti mergelės tėvą, dailininkas pavaizdavo jį uždengtu veidu, tarytum jokia išraiška negalėtų atspindėti tokio dvasinio skausmo.

Štai kodėl poetai vaizduoja nelaimingąją motiną Niobę, praradusią septynis sūnus, o vėliau ir tiek pat dukterų, galiausiai virtusią uola,

Diriguisse malls9,

kad išreikštų tą niūrų, nebylų, kurčią stulbesį, kuris pribloškia mus slogiems įvykiams užklupus, ir ne mūsų jėgoms tai iškęsti.

Išties, sielvartas, pasiekęs aukščiausią ribą, užvaldo visą sielą, pakirsdamas jos veikimo laisvę. Taip mums nutinka, kai sužinome siaubingą naujieną, – jaučiamės prigauti, sustingę, be gebėjimo atlikti mažiausią judesį, tačiau po kurio laiko, sielai pratrūkus ašaromis ir aimanomis, rodos, ji vėl po truputį nusimeta ją kausčiusias grandines, išsilaisvina, pragiedrėja ir nebejaučia jokių suvaržymų,

Et via vix tandern voci laxata dolore est10.

Tuo metu, kai karalius Ferdinandas kariavo prieš karaliaus Jono našlę Budos apylinkėse, vokiečių karvedys Reišakas, pamatęs parnešant vieno raitelio kūną, kurį visi pastebėjo itin pasižymėjus aršaus susirėmimo metu, apgailėjo jį drauge su visais; vis dėlto, vedini smalsumo sužinoti, kas jis toks, kareiviai nuėmė raitelio šarvus, ir Reišakas išsyk pažino savo paties sūnų; aplinkiniams raudant, tik jis vienas stovėjo nebyliai, nepraliedamas nė vienos ašaros, neatitraukdamas nuo sūnaus akių, kol sielvarto perviršis pakirto jo gyvybines jėgas, ir jis krito žemėn negyvas11.

Chi puo dir com‘ egli arde, e in piccioi fuoco12,

teigia įsimylėjėliai, norėdami išreikšti nepakeliamą aistrą.


        misero quod omnes
        Eripit sensus mihi. Nam simul te,
        Lesbia, aspexi, nihil est super mi
        Quod loquar amens.
        Lingua sed torpet, tenuis sub artus
        Flamma dimanat, sonitu suopte
        Tinniunt aures, gemina teguntur
        Lumina nocte.
        13

Taigi tomis akimirkomis, kuomet mus užvaldo pati beprotiškiausia ir karščiausia aistra, nepajėgiame išsakyti nei savo aimanų, nei įtikinėjimų: mūsų siela apsunkusi nuo giliausių minčių, kūnas bejėgis, sunykęs iš meilės.

Kartais, pačiame meilės malonumų įkarštyje, apima netikėtas silpnumas, pamažu, pačioje aistros viršūnėje, peraugantis į ledinį šaltį, kas nustebina įsimylėjėlius14. Visos aistros, kurios leidžiasi skanaujamos ir mėgstamos, tėra pusėtinos.

Curae leves loquuntur, ingentes stupent.15

Netikėtai užklupęs džiaugsmas mus paveikia lygiai taip pat.


        Ut me conspexit venientem, et Troia circum
        Arma amens vidit, magnis exterrita monstris,
        Diriguit visu in medio, calor ossa reliquit,
        Labitur, et longo vix tandem tempore fatur.
        16

Kadaise romėnė moteris numirė iš džiaugsmo, pamačiusi grįžtantį sūnų po pralaimėjimo mūšyje prie Kanų17; tiek Sofoklis18, tiek tironas Dionisijas19 krito negyvi iš laimės; Talva20 mirė Korsikos saloje, skaitydamas apie Romos senato jam suteiktas malones. Pavyzdžių randame ir mūsų laikais, kaip antai popiežius Leonas X, sužinojęs apie Milano paėmimą, ko jis be galo troško, patyrė tokį džiaugsmo priepuolį, kad, susirgęs karštine, netrukus atsisveikino su šiuo pasauliu.21

Ir kaip senieji autoriai teisingai pastebėjo, visus pralenkianti žmogaus kvailumo išraiška atsispindi pasakojime apie Diodorą Dialektiką, kuris mirė staiga, patyręs siaubingą gėdą savo paties mokykloj22, daugybės klausytojų akivaizdoje, kuomet nesugebėjo paneigti jam pateikto argumento.

Mane tokios audringos emocijos mažai jaudina. Iš prigimties nesu labai sentimentalus, be to, kasdien samprotaudamas, aš storinu savo nejautrumo kiautą.

IV skyrius
Kaip mes išsiliejame ant netikrų kaltininkų,
negalėdami apkaltinti tikrųjų

Vienas mūsų ponų, kurį vargino sunkūs podagros priepuoliai, spaudžiamas gydytojų visiškai nebenaudoti sūdytos mėsos, įprato jiems šmaikščiai atsikirsti, jog, kankinamas stipraus skausmo, norįs ant ko nors išsilieti, ir, rėkiant bei plūstant tai dešrą, tai jaučio liežuvį ar kumpį, jam iškart palengvėja.

Ir iš tiesų, taip kaip mus nuvilia smūgiui pakelta ranka, jei ji nepasiekia taikinio ir mūsų pastangos nueina perniek; taip kaip peizažas, tam, kad trauktų akį, neturi driektis be krašto į tolį, bet priešingai, tam tikru atstumu turi turėti ribą kaip atramą,


        Ventua ut amittit vires, nisi robore densae
        Occurrant silvae, spatio diffusus inani
        23.

Taip, man rodos, ir siela, sukrėsta ir sujaudinta, pasiklysta savyje, kai jai nepateikiame grobio: jai visuomet reikia pasiūlyti ką nors, į ką ji galėtų remtis ir taip veikti.

Apie tuos, kurie itin žavisi beždžionėlėmis ir šuniukais, Plutarchas atsiliepia taip: tam, kad mūsų įgimtas poreikis mylėti, neradęs tikrojo savo pašaukimo, nedūlėtų veltui, jie susikuria sau apgaulingą ir netikrą prisirišimą24. Mes pastebime iš tiesų, jog siela, apakinta savo aistrų, verčiau susidaro klaidingus ir netikroviškus įsivaizdavimus, kartais net prieš savo įsitikinimus, kad tik neliktų neveikli.

Lygiai taip elgiasi ir laukiniai žvėrys, nukreipdami pyktį į akmenį ar į geležį, kurie juos sužeidė, ir keršydami už skausmą, kurį jaučia, kandžioja patys save.


        Pannonis haud aliter post ictum saevlor ursa
        ,
        Cum iaculum parva Libys amentavit habena
        Se rotat in vulnus, telumque Irata receptum
        Impetit, et secum fugientem circuit hastam25.

Kokių tik priežasčių neprisigalvojame, kad paaiškintume mus ištikusias nelaimes! Ko tik neapkaltiname, su priežastimi ar be priežasties, kad tik galėtume prieš ką nors sukilti! Nei šios šviesios garbanos, kurias pešioji, nei šios krūtinės baltumas, kurią, apimta nevilties, taip negailestingai daužai, pasiuntė mirtį nešantį šviną į tavo mylimą brolį: kaltų ne čia ieškok.

Titas Livijus, pasakodamas apie Romos kariuomenę Ispanijoje ir dviejų brolių, didžių pulkų vedlių žūtį, priduria: Flere omnes repente, et offensare capita26. Tai įprastas elgesys. Ir filosofas Bionas27 šmaikščiai atsiliepė apie karalių, kuris gedėdamas rovėsi plaukus: „Negi jis iš tiesų mano, kad nuplikimas palengvins netektį?“ Kam iš mūsų neteko matyti žaidėjų, kramtančių ir ryjančių kortas, kandžiojančių lošimo kauliuką tik tam, kad kam nors atkeršytų už prarastus pinigus? Kserksas plakė Helesponto jūrą, rišo ją grandinėmis, plūdo nešvankiausiais žodžiais, be to, parašė laišką Atoso kalnui28, mesdamas jam iššūkį. Kyras keletą dienų užlaikė visą kariuomenę, bandydamas atkeršyti Gyndo upei už baimę, kurią patyrė per ją keldamasis. Kaligula įsakė sugriauti vieną labai gražų namą todėl, kad jo motina kadaise jautė malonumą ten būdama29.

Pamenu, kaip vaikystėje liaudis pasakojo apie gretimos šalies karalių, kuris, patyręs Dievo rykštės skonį, prisiekė jam atkeršysiąs. Jis įsakė, kad niekas dešimt metų paeiliui Dievui nesimelstų, Jo neminėtų, anei, kol bus karaliaus valia, Jį netikėtų. Šia istorija norėta apibūdinti ne tiek tos tautos, apie kurią kalbama, kvailumą, kiek tuščiagarbiškumą. Šios dvi ydos visuomet keliauja kartu, tačiau, tiesą sakant, tokiuose poelgiuose daugiau arogancijos nei proto trūkumo.

Imperatorius Augustas, patyręs siaubingą audrą jūroje, supyko ant dievo Neptūno ir, siekdamas jam atkeršyti, šventinių žaidynių cirke atidarymo metu įsakė nuimti Neptūno statulą, kur ji stovėdavo tarp kitų dievų30. Šį jo poelgį galima mažiausiai pateisinti iš visų, anksčiau aprašytųjų, bet dar mažiau pateisinamas jo vėlesnis elgesys. Pralaimėjęs mūšį Germanijoje, vadovaujamą Kvintilijaus Varo, iš pykčio ir nusivylimo Augustas be perstojo daužė galvą į sieną, rėkdamas vieną ir tą patį: „O Varai, grąžink mano legionus“31. Tačiau beprotiškiausiai elgiasi tie, kurie kreipiasi tiesiai į Dievą ar į likimą, lyg jis galėtų išgirsti mūsų nusiskundimus, ir taip į savo veiksmus įpainioja šventvagiškumą.

Tuo jie panašūs į trakus, kurie, griaudžiant ar žaibuojant, stoja į titanišką kovą su dangumi, kad strėlių smūgiais grąžintų Dievą į protą32. Taigi, kaip byloja senas Plutarcho cituojamas poetas33,

„Neturėtumėm pykti dėl to, kas įvyko

Tai mūsų kančių nepalengvins“.

Vis dėlto mes niekuomet nebūsime pakankamai kritiški savo proto nukrypimams.
____________________________
1 Itališkai „tristezza“ reiškia tiek blogą nuotaiką, tiek pyktį.
2 Pagal šv. Augustiną, „Apie Dievo valstybę“, XIV, 82.
3 Kažką iš savo namų (domus), draugą.
4 Pasakojimas pasiskolintas iš Herodoto, III, 14.
5 Karolis de Gizas, Lotaringijos kardinolas.
6 Kunigaikštis Pranciškus de Gizas, kurį nužudė Poltro de Mėrė 1563 m. vasario 24 d.
7 Kliuni vienuolyno abatas, miręs 1563 m. kovo 6 d.
8 Timantas, Atėnų dailininkas. Ši istorija daugelį kartų pasakota senųjų autorių, kaip ir Cicerono „Oratoriuje“, XXII. Ji taip pat dažnai cituota XVI amžiuje.
9 „Suakmenėjusią iš sielvarto“ – iš Ovidijaus „Metamorfozių“, VI, 304.
10 „Ir vargais negalais sielvartas leido prasiveržti balsui“ – iš Vergilijaus „Eneidos“, XI, 151.
11 Iš Paolo Džovijo „Historiae sui temporis“ (1553 m. leidimo), XXXIX. 1595 m. leidimo variantas nežymiai skiriasi: „Karaliui Ferdinandui kariaujant prieš karaliaus Jono našlę, susidūrimo Budos apylinkėse metu vienas raitelis itin atkreipė dėmesį nepaprasta narsa. Visi jį garbstė ir apgailėjo jam žuvus, tačiau niekas nežinojo, kas jis toks, net vokiečių senjoras Reišakas, kurį tokia kareivio drąsa ypač sužavėjo. Iš smalsumo jis prisiartino prie ką tik atgabento kūno, kad sužinotų, kas gi tas narsuolis, ir štai, nuėmus šarvus, jis pažino savo paties sūnų. Tai dar labiau padidino visų gailestį, tik Reišakas stovėjo be žado, nemirktelėdamas, įsmeigęs akis į sūnaus kūną, kol sielvarto perviršis pakirto jo gyvybines jėgas ir jis krito žemėn negyvas“.
12 „Tas, kuris žodžiais pajėgia apsakyti liepsnojančią meilę, maža, išties, teturi ugnies“ – Petrarka, CXXXVII sonetas.
13 Nelaimėlis esu, / Apleistas pojūčių visų! Nes vos tave tik išvystu, / O, Lesbija, iškart aš protą prarandu, / Ištart žodelio negaliu. / Sustingo man visai liežuvis, / Liepsna išsklido mano kūne, / Ausis užvaldė ūžesys, / Tamsa užmerkė man akis“ – Katulas, III, 5.
14 „...ir kas man pačiam nesvetima“, – priduriama 1588 m. leidime.
15 „Tik menkas sielvartas plepus, tuo tarpu liūdesys gilus palieka nebylus“ – iš Senekos „Fedros“, II, III, 607.
16 „Vos tik mane pastebėjo ir pamatė aplink trojėnų karius, sutrikusi, apstulbusi ji stovėjo įsmeigusi žvilgsnį, kol šiluma apleido jos kaulus, ir ji nualpo, ilgai neatgaudama žado“ – iš Vergilijaus „Eneidos“, III, 306.
17 Šie pavyzdžiai jau buvo surinkti senųjų autorių (žr. Aulą Gelijų, „Atikos naktys“, III, 15; Valerijų Maksimą, IX, 12) ir Renesanso kompiliatorių, kaip antai Ravizijų Tekstorą „Dirbtuvėje“ (1503).
18 Pagal Plinijų, „Gamtos istorija“, VII, 54 ir Valerijų Maksimą, IX, 12.
19 Pagal Plinijų, ten pat.
20 Pagal Valerijų Maksimą, IX, 12.
21 Paimta iš Gvičiardinio, „Italijos istorijos“, 1568 m. leidimo, XIV.
22 Plinijus, „Gamtos istorija“, VII, 54.
23 „Ir kaip vėjas tuščioj vietoj tik veltui išeikvoja savo jėgas, jei pakeliui nesutinka storų miško medžių kamienų“ –­ Lukanas, Farsalija, III, 362.
24 Iš Plutarcho „Periklio gyvenimo“, I, 104.
25 „Kaip Panonijos meška dar labiau įsiunta, kai į ją pataiko libiečio strėlė, paleista iš plono diržo. Supykusi sukasi aplink savo žaizdą ir siekia įkąsti tam, kas ją pervėrė, taip persekiodama geležį, kuri sukasi kartu su ja“ – Lukanas, Farsalija, VI, 220.
26 „Visi verkti ir galvas daužyti pradėjo“ – Titas Livijus, XXV, 37. „Du broliai“ yra Publijus ir Gnėjus Scipionai.
27 Iš Cicerono „Tuskulo pokalbių“, III, 26.
28 Iš Plutarcho „Kaip suvaldyti pyktį“, V, 57.
29 Du paskutiniai pavyzdžiai iš Senekos „Apie pyktį“, III, 21 ir 22. Tik, pasak Senekos, Kaligula įsakė nugriauti tą namą, nes jo motina buvo jame įkalinta.
30 Iš Svetonijaus „Augusto gyvenimo“, XVI.
31 Ten pat, XXIII.
32 Pagal Herodotą, IV, 94.
33 „Kaip suvaldyti pyktį“, IV.

Iš prancūzų kalbos vertė
INGRIDA BAKUTYTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


51585. Prancė Varliagaudė2009-02-22 19:28
Mielieji, bukit geri, nepalikit rašybos klaidų, pataisykit antraštes - Montaigne, o ne Montaigre

51586. Prancė Varliagaudė2009-02-22 19:31
Ir Michel rašomas su viena "l"
El. Redakcija: Brangioji Prance Varliagaude, ačiū už pastabas. 
Atsiprašome už naktinio darbo klaidas.

51598. terra2009-02-23 09:56
pagaliau mūsų kultūrinėj spaudoj kažkas paprasta ir rimta. gera publikacija

51702. ne pagaliau2009-03-01 11:30
Nuobodu

51704. ne pagaliau2009-03-01 12:08
Jei nuobodu - eik į cirką. Ten meška oi kokius pokštus krečia.

58814. skaitytojas :-) 2010-05-06 01:00
Ačiū už dovanotą džiaugsmą

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:13 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba