Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
 JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

KNYGOS

Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės

Tekstas, skaitytas per D. Kalinauskaitės knygos „Niekada nežinai“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kalinauskaitė D. NIEKADA NEŽINAI. –­ V.: Baltos lankos, 2008.

Galbūt ir klystu, bet man atrodo, kad Danutės Kalinauskaitės novelių knyga „Niekada nežinai“ netaps kultine jaunimo knyga. Ji kalbasi su tomis/tais, kurioms/kuriems jau per keturiasdešimt. „Kai uždera mirčių, o taip beveik atsitinka po keturiasdešimties, imi stebėti, kas darosi su išėjusiųjų daiktais“, sako novelės „Daiktai“ naratorė. Kad suvoktum D. Kalinauskaitės sukurto numanomo pasaulio žavų trapumą, turi būti nuėmusi(-ęs) gal net ne vieną ne tik mirčių, bet ir kitų praradimo patirčių derlių. Šioje srityje turi būti prityręs „ūkininkas“. Tada perskaičiusi(-tęs) pasakysi taip, kaip kad apie šios knygos pasakotoją paprastai pasakė viena mano draugė: „Man ji patinka. Ji tokia subtili.“ Galvojau apie tai, kaip iššifruoti tą žodį „subtili“. Pasakyti jautriai pagavi būtų lyg ir per paprasta. Subtilumas tarsi reikštų gebėjimą per daug neįsismarkauti, kai ką nutylėti, sakant nutilti ir iki galo nepasakyti. Bet vis dėlto –­ sakyti. Man Kalinauskaitės tekstai irgi patinka – dėl to, kad jie visgi bando pasakyti. Ne tik gražiai literatūriškai išrašyti ar aprašyti. Jie byloja. Juos skaitydama, prisiminiau A. Camus, sakiusį, kad rašytojas neišvengiamai užuolankose slepia numanomą filosofiją, kaip tam tikrą koncepciją. Manau, kad rašytojui net nebūtina, gal net geriau jos nedeklaruoti. Tai interpretatorių darbas. Atrodo, kad D. Kalinauskaitės pasakojimai mintija apie neišsemiamas praradimų spalvas. Ir pridurčiau – gelmes. Būtent apie tą iki galo nenusakomą gelmę tarsi bitė apie medų sukasi visų novelių pasakotojų (bet kurios lyties) dėmesys. Autorė tarsi to neįvardija, nemoko ir nepranašauja, tiesiog lieka atvira praradimų siunčiamiems ženklams, neįkyriai nutylėdama, bet vis dėlto prie jų nuolatos grįždama, kad literatūriškai puikiai parašytu tekstu pagardintų šį skaitytojos(-o) gomurį kutenantį skonį. Ne tik novelės „Išregistruoti vaiduoklį“ pasakotoja ieško „prarasto laiko“ – gyventų vietų, išnykusių daiktų (p. 64). Net ir paskutinėse rinkinio novelėse, kurios turėtų jau liudyti pasakotojų bandymus išlįsti iš „karvės pilvo“ (t. y. didžiulės kančios, kylančios iš prisirišimo prie paties prisirišimo), tęsiamas šis galimų praradimų tyrimas. Novelėje „Meilė ir kt.“ pamažu sudyla meilė, miršta vienas pagrindinių veikėjų, mylimosios išduotas. Novelėje „Kalėdos su svetimu“ prarandamas pasaulis kitų žmonių pavidalais. Pagrindinis veikėjas Kalėdas pasitinka vienas, nes pastaruoju metu gyvenąs tik su katinu, ir jį aplankanti tik lietpalčiu prisidengusi tuštuma. Kas ta tuštuma? Tai viena mįslingiausių šių novelių intrigų. Pagrindinis veikėjas mąsto apie savižudybę, jis žino, kad yra retėjantis oras po stiklo gaubtu (Sylvios Plath sukurtas savižudžių klasikos įvaizdis). Jis sau mąsto: „Guli lovoje priešaušriais, oras aplinkui gumuliuojasi ir dar, rodos, regėtum daugybę įstabiausių dalykų, o matai tik viena –­ lyg žvelgtum iš upelio dugno – virš tavęs tamsiame vandenyje atsispindintį pat­anatomo veido mėnulį. Kas gali ten daugiau atsispindėti, kai kojos nykštys segi morgo numeriuką...?“ (p. 165) Netgi linksmiausioje novelėje „Kartą Tunise“, kur trumpa turistine kelione nesėkmingai bandoma atsisveikinti su praeitimi prieš vykdama į Afriką išsiblaškyti, pasakotoja mano, kad ten ji gali prarasti vaiką ir save pačią: „Afrikoj gali būti iškepta, suvalgyta, o kauliukai – suverti į vėrinius genties vado žmonų kaklams papuošti, ir kam pasiskųsi...“ (p. 94). Grįžtant namo, lėktuvui leidžiantis, pasakotoja savo džiaugsmo ištakas mintyse išsako sūnui. Ko ji džiaugiasi? Reziumuoja: „kad mudviejų kaukolės dar su mumis“ (p.120). Suvokdami praradimą kaip pamatinį galimą gyvenimo po gyvenimo nuotykį, D. Kalinauskaitės pasakotojos ir pasakotojai geba vertinti patį buvimą nereiklioje kasdienybėje. Ypač įtaigiai ši jausena aprašyta novelėje „Pacifistinis“: „Man patinka, kai nieko nevyksta –­ jokie įvykiai. Patinka paprasta kasdienybė. Ir kai joje kaip pro vandenį prasišviečia buvimo prasmė. Ir paslaptis... Kai rudenį veidrodiniu ežero paviršiumi staiga ima bėgti antys, į tylą kaip šovinių seriją paleisdamos vandens papliūpas, kol pakyla, mane iki ausų smegenų persmelkia nerimas be priežasties“ (p. 145). Tačiau šios būsenos rašytoja neromantizuoja ir neidealizuoja, o reikliu minties skalpeliu demaskuoja: „Kai nori nenori, bėgant metams, sendamas imi atsiskirti pats nuo savęs ir tampi sau trečiuoju asmeniu – savo paties liudininku, kurio jau niekas šiame pasaulyje nebegali nustebinti, kai imi pasiduoti –­ suvoki, kad praeitis „korėja nuo užmaršties“, o ateities nebėra, svarbus tampa „čia ir dabar“, kurį kažkas pavadino rojumi. Mažmožiai“ (p. 123).

Antrą sykį, jau kaip knygą, skaičiau D. Kalinauskaitės noveles visiškai neprofesionaliai, labai lėtai, meditatyviai, kaip mokė stoikai, iš ryto po vieną novelę, kad paskui dieną galėčiau ją apmąstyti, prisiminti kokią nors frazę, nuotrupą, bandydama savaip „už uodegos sugauti“ pagrindines neišsakytos koncepcijos įbrėžas. Eidama į virtuvę plauti indų sakydavau sau, kaip dažna D. Kalinauskaitės novelių pasakotoja – „einu liuobtis“ („Apsiliuobiu –­ rudenine muse pašeriu San Sanyčių. Žvilgsniu išvarpau visas lentynas ir podėlius“, p. 52). Manau, kad D. Kalinauskaitė surado absoliučiai tikslią frazę nusakyti ir moters senatvę. Kaip atpažinsi save, kad pasenai? Tada, mąsto sau novelės „Kartą Tunise“ veikėja, kai išėjusi į gatvę ridikiulio rankeną imsi spausti kaip „amžinąjį ginklą prieš pasaulio absurdą“. „Pamažu tampi oru, kurį visi kerta kiaurai, nes nebeliko būtinybės tave apeiti“ (p. 118). Gardėjausi skaitymo malonumu, kylančiu ne vien iš literatūrinės teksto kokybės. Prislopinta pasąmonė, rašė R. Barthes’as, taip pat yra viena iš skaitymo malonumo ištakų. Pirmojoje rinkinio dalyje skaitymo malonumas telkėsi kažkur ties gomuriu, bandant nuslopinti galimą raudą dėl pernelyg tiksliai pasakytos frazės apie išsiskyrimą su išėjusiais ar išeinančiais artimaisiais ir jų pasauliu. Pirmosios dalies veikėjai įsiklauso į sakais virtusį susicukravusį sustojusį laiką. „Sunku pareiti namo, kai gėlių lysvės kūpso kaip apsnigti kapų gauburėliai“ (p. 56). Pirmosios novelės „Namo“ veikėja, grįžusi namo tam, kad padėtų tėvui išbūti jam likusį laiką, girdi namuose dūlėjimo garsą. „Dumsoje sudūluoja daiktai – jau gyvenime po gyvenimo“ (p. 9). Ji jautriai suvokia kito žmogaus neviltį: „Jis žinojo, kad ateis laikas, kai liks vienas, – kada nors visi lieka po vieną, – bet neįsivaizdavo, kad ta tuštuma –­ begarsė, besvorė – su tokia jėga spaus ausų būgnelius ir knežins kaulus“ (p. 26). Atsisveikinimo su tėvais ir gimtaisiais namais motyvas – viena iš jautriausių asmens egzistencinių patirčių. Rašytoja nevengia ir kitų kertinių egzistencinių temų – kančios, vienatvės, mirties. Atvirkščiai – tai yra jos tekstuose neįkyriai rusenantis, kaip sakė A. Camus, konceptualinis leitmotyvas. Mano galva ji įtaigiausiai lietuvių literatūroje yra aprašiusi artėjančią žmogaus mirtį novelėje „Užtrauktukas“ (jau įvykusią, ko gero, aprašė Sigitas Parulskis esė „Šiaurinė kronika“, projektuojamą – Giedra Radvilavičiūtė esė „Esminiai pokyčiai“). Tai tarsi tyrimas nežinomybės akistatoje. Ką rašytojos sukurta veikėja suvokė, atvykusi marinti tetos? Daug ką. Pavyzdžiui, bandai suvokti mirtį, bet patiri tik savo ir kitų sutrikimą artėjančios kito žmogaus mirties akivaizdoje. Tetos vyras pasakotojas klausia: „Bet pati mirtis... Kas ji? Kokia ji? Ar ji turinti kokį nors kvapą?“ (p. 74). Klausimas be atsakymo. Į jį atsakyti bukvalno, kaip dėdė norėtų, visai neįmanoma. Pasakotoja gali tik nusakyti sau ją vaizduotės sukurtais įvaizdžiais: „(...) mirtis sėdėjo lovos kojūgalyje žoržeto suknele, kokią nuotraukoje dėvėjo mano močiutė, palikusi mamą ir tetą našlaitėmis dar mažytes, ir ant basos kojos siūbavo bato laivelį“ (p. 72). Sėdėdama šalia tetos, ji jautėsi esanti tarpupasaulyje. „Atrodė, kad teta iškvepia dar šį pasaulį, nuo išsipildymo jau beveik sudilusį, o iškvepia –­ aną“ (p. 77). Kodėl pasakotoja suvokė šį mirties neapčiuopiamumą ir išslydimą? Todėl, kad ji refleksyvi. D. Kalinauskaitės tekstai patraukia ne tik jau minėta literatūrine kokybe, egzistencine drąsa ar tuo vadinamuoju „subtilumu“. Jos kuriamos veikėjos yra ir kažkokios „savos“ –­ gal dėl to, kad protingos. Ir tas jų protingumas yra skoningas. Jos geba iš savo intensyviai išgyvenamos patirties padaryti gilias, tarsi mažoką jų pasaulėlį toli pranokstančias išvadas. „Stovėjau tetos galvūgalyje beveik be amo. Buvau tiek daug skaičiusi apie mirtį, galvojusi –­ Žanas Polis Sartras, Džonas Faulzas, Viljamas Folkneris, Epikūras, pagaliau Sigitas Parulskis... Sakoma, beletristiką apie mirtį ypač mėgsta vitališkos, gyvenimo aistrą ir tuštumą stipriai jaučiančios natūros, bet dabar juokeliai jau buvo pasibaigę. Saugus atstumas išnykęs ir mirtis tetos namuose, mažuose kaip degtukų dėžutė, pamažu tapo kūnu, o aš nežinojau paprasčiausių dalykų: kaip turiu elgtis, ką reikia daryti, kai tavo artimo kūnas virsta vandeniu...“ (p. 79).

Dėl šios atviros egzistencinės pajautos išrašymo D. Kalinauskaitės sukurtus pasakojimus priskirčiau vadinamajai Sigito Parulskio „Šiaurės Atėnų“ mokyklai. Mano galva, taip rašyti proza pradėta tik po S. Parulskio esė-novelės „Šiaurinė kronika“ publikacijos. O iš kur šis S. Parulskio sumanymas? Galima tik spėlioti. Gal jis kilo po Witoldo Gombrowicziaus įsimintinų trijų tomų dienoraščių pasirodymo lietuvių kalba. Viskas tikėtina. Lygiai taip pat tikėtina, kad jei ne anų „Šiaurės Atėnų“ „auksiniai laikai“, gal D. Kalinauskaitė apskritai nebūtų grįžusi į literatūrą. O jei ir būtų grįžusi, ko gero, būtų rašiusi kiek kitaip. Gal net ne taip įtaigiai ir įdomiai. „Šiaurės Atėnų“ mokyklą išskirčiau ne pagal žanrą. Visai nesvarbu, kokio žanro kūrinius rašai ir kaip tą žanrą pavadinti – esė ar novelėmis. Galima rašyti ir panašaus pobūdžio romanus, kaip Andrius Jakučiūnas „Tėvynę“. Galima rašyti poeziją, kaip kad rašo Aidas Marčėnas, taip pat „patyrimininkas“, nesibaiminantis atsiverti „ribinėms patirtims“ ir tuo tampantis artimas šiai vadinamajai mokyklai. Atėniečius jungia tam tikra pasaulėjauta, gal net šiek tiek – pasaulėžiūra. Reziumuojant tai galima būtų pavadinti drąsa sakyti, tiksliau „drąsa rašyti kiek įmanoma nemeluojant mirties akivaizdoje“. Norint, būtų galima surasti ir jaunesnių šiai „mokyklai“ artimų kūrėjų (nebūtinai sekėjų) – kad ir poetus R. Stankevičių ar D. Petrošių. Sakau –­ vadinamajai mokyklai, nes niekas jos nei būrė, nei kūrė. Ko gero, nenorėtų prisiimti atsakomybės už jokią mokyklą ir jos pradininkas, o pagrindinės jos tęsėjos (G. Radvilavičiūtė bei D. Kalinauskaitė) tokią priklausomybę turbūt net neigtų, jausdamos pakankamą savo individualaus (nors tarpusavy nelygintino, bet vis dėlto labiau panašaus nei skirtingo) talento galią. Be to, šiandieną kalbame tarsi jau apie tos „mokyklos“ aidą. Tarsi ji pamažu jau virsta istorija. Danutės Kalinauskaitės knyga paliudijo, kad vis dėlto –­ gyvąja.

 

Skaitytojų vertinimai


51597. nu nu2009-02-23 08:58
nu nu vis tiek nesuprantu tų totalinių liaupsių. Kažkaip ,, gelmėse" kaip ir nepaskendau...

51612. tiesiai sviesiai2009-02-24 12:03
Ach, ta Baranova. Na, ach, ach. Tiesiog ach. Kažkaip net seksualu.

51617. Nu2009-02-24 12:22
Nu kaip visada pulsim visi viena ir ta pati nagrineti, t.y,. liaupses sakuneti

51629. AišV2009-02-24 18:43
hm, Šatėnų mokykla. Šiaip žinodamas melo/tiesos konstatavimo I ešelono fazę, niekada rimtai nežiūriu į tai - ieškau, kaip ir webtinkle, periferinių (II ešelono) "message". Pas Barnauskienę (Baranovą) niekada nerandu. Kažkoks eurometafizinis steerilumas jos "pranešimuose". Kaip ir čia.

51632. just like - AišV2009-02-24 22:12
tiesiog norėjau pasakyt, kad parulskis yra nulis, bet ne nulis kažkam (solveiga daugirdaitė). Ir kodėl reikia žaist savicencūrą (užkoduotą durnių iš jankių). Soli, negi esi prostututė "minčiai", think again.

51646. Geras2009-02-25 14:41
,, Ir tas jų protingumas yra skoningas" Moterų protas skoningas. Geras.

51661. raimis2009-02-26 13:04
"Atrodo, kad D. Kalinauskaitės pasakojimai mintija apie neišsemiamas praradimų spalvas. Ir pridurčiau – gelmes. Būtent apie tą iki galo nenusakomą gelmę tarsi bitė apie medų sukasi visų novelių pasakotojų (bet kurios lyties) dėmesys." Tikslu, taiklu, įžvalgu, esminga.Man malonu skaityti J.Baranovos recenzijas/įžvalgas/interpretacijas.

51668. chim2009-02-26 19:08
Bet gyvybės tai nėra, viskas apskaičiuota ir apgalvota, kaip Maximoj, madingų prekių išpardavimas...

51677. raimis> 516682009-02-26 21:54
Stipriai pasakyta ir taikliai...Čia ir problema labai rimta - savaiminės spontaniškos gyvybės nepriteklius mūsų prozoje...

51688. durniai2009-02-28 09:44
priespriesa gyva/negyva menui taikyti gali tik empiriniai durniai

51693. raimis 2009-02-28 11:09
gyva/negyva pačios literatūros kontekste, o ne empirikoje...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:11 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba