Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

KINAS

Grįžta herojai

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Valkirija“

Įdomu, kaip kino režisieriai įsivaizduoja būsimus žiūrovus ir epochą, kurioje šie gyvena, kurdami filmus anonimiškai tarptautinei rinkai? Kaip jie mato konkretų „esamąjį laiką ir vietą“? Pastaruoju metu tenka vis kokią karinę dramą žiūrėti: ekstremalios istorinės aplinkybės – Antrasis pasaulinis karas, teigiamas herojus sprendžia aštrią vertybių pasirinkimo dramą. Gal dabartės vartotojų visuomenės žmogus – pernelyg susmulkėjęs, nustekentas kasdienės marmalienės, be didesnių polėkių, o tokie filmai tarsi kompensuoja herojiško gyvenimo trūkumą, ekstremalių pojūčių stygių? Ko ieškome, atsigręžę į karo metus – dvasios maišto ar retroblizgučių ir apžavų?..

Lietuvos kinuose rodoma juosta „Valkirija“ (2009, JAV–Vokietija, rež. Bryanas Singeris), įkvėpta istorijos, kaip 1944 m. liepos 20 d. pulkininkas Klausas von Štaufenbergas Adolfo Hitlerio slėptuvėje, Rastenburge, padėjo bombą, tikėdamasis jį sunaikinti. Filmu, matyt, norėta išaukštinti pulkininko Klauso idealistinius polėkius, atskleisti pasirengimo sunaikinti Hitlerį užkulisius, intrigas, galiausiai įrodyti, kad auka nebuvo beprasmė. (Prasmių klausimą visada nulemia požiūris, vertybių atskaitos taškas...)

Vienas pagrindinių filmo „veikėjų“ – sakyčiau, ne koks nors konkretus žmogus, o visuotinė to meto baimė. Nėra filme nė vieno, kuris gyventų kaip laisvas žmogus: eiliniai kareiviai bijo šiurpių oro antpuolių (šiuolaikinės kino demonstravimo galimybės publiką kone fiziškai „patalpina“ į kovų lauko „garso takelį“); karininkai, nujausdami prastą karo baigtį, – nieko gero jiems nežadančios ateities; perversmo organizatoriai – demaskavimo ir sunaikinimo; moterys baiminasi dėl vaikų ir vyrų (tradiciškai karinėse dramose moterys neįdomiausios, nes jos išnaudojamos kaip tipažai). (Nebent Adolfas Hitleris nieko nebijo – jis filme putlesnis, nei įsivaizdavau iš ligi šiol matytų filmų, kalba be isterijos, lėtai, žemu balsu. Ir valgo ne kokius nors gardėsius, kaip būtų galima įsivaizduoti, o kuklų ryžių dubenėlį su kažin kokiu gelsvu padažu...) Žodžiu, bijo beveik visi. Maro metu visada išauga puotų paklausa. Berlyne klesti pramogos –­ kabaretai po svastikos ženklu. Darbo turi ir kino kronikos meistrai: propagandos tikslais filmuojamas kiekvienas valdžios žingsnis.

Nieko filme nebijo Klausas von Štaufenbergas, kurį vaidina Tomas Cruise’as. Tai greičiau ne žmogus, o „vaikščiojanti“ pasiaukojimo Vokietijai be nacių idėja. Iš filmo nenuspėsi šio herojaus biografijos, silpnybių. Keista: jei karininkas toks sąmoningas, kaip jis iš viso atsidūrė Vokietijos armijoje, o nors juk galėjo ieškoti kitų būdų priešintis dar kokiais 1939 metais? Tai vienintelis personažas, teigiamas visose situacijose, juolab perversmo užkulisių derybose dėl valdžios ir numanomų postų, kur ryškėja, kad perversmininkų motyvai – ne patys kilniausi, o veikimo principas – „vienas žingsnis – į priekį, du – atgal“, neatmetant individualios naudos siekio, išdavysčių... Pulkininkas K. von Štaufenbergas jaučia, kad juo sumaniai norima pasinaudoti kaip įrankiu, kaip „technine priemone“, sprendžiant valdžios perėmimo klausimą. Ir vis dėlto net kilusi grėsmė jo gražuolės žmonos ir 3 dailių vaikučių gyvybei jo neišgąsdina. Jau finale, kai perversmininkai sučiupti, kai juos rengiamasi sušaudyti ar pakarti, pulkininkas K. von Štaufenbergas sako mirties bausmės laukiančiam ir iš baimės drebančiam bendražygiui: „Žiūrėk į akis – tauta Tavęs neužmirš!“ Kiek patetiška. Ir ar tikrai neužmiršo?..

Juokais kalbant, filmo kūrėjai baimės gniaužtuose laiko ir publiką: juk pusę filmo žmogus išgyveni, kad nenužudytų to nelabojo Hitlerio (pati žudymo, prievartos idėja, norint patobulint pasaulį, nėra patraukli), kitą pusę filmo – kad nenužudytų tų, kuriems nepavyko nužudyt... Keista, siužeto baigtis žinoma nuo pat pradžių, tačiau vis tiek „ima nervas“... Žemi garsų registrai, sumanūs išorinio veiksmo tempo ir vidinio herojaus ritmo kontrastai (pavyzdžiui, pulkininkas K. von Štaufenbergas ilgai nerimaudamas laukia, kol Hitleris, prie kurio kojų guli kažin koks didelis šuo, perskaitys perversmininkų padarytus „Valkirijos“ plano gudrius pakeitimus, kurie leistų laisviau manipuliuoti ginkluotomis Vokietijos pajėgomis). Ilgas laukimas kaitaliojamas su spartaus tempo masinėmis karinio gyvenimo scenomis. Neužmirštama detalė: nežinia koks karys laukia vado įsakymo dėl karinių veiksmų ir rūko; cigaretę jis gesina į ranką, tiksliau, į jo kraują siurbusį uodą...

Taigi sukurta dar viena karinė drama, kaip mėgstama rašyti, „paremta tikrais įvykiais“. Tikrumo ilgesys. Ne itin tikrais laikais... Ne itin tikrų žmonių...

 

Skaitytojų vertinimai


51619. pokstas2009-02-24 13:49
O Viskausas, tai juk irgi herojus.

51639. hmmm2009-02-25 09:47
ir dar koks!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:09 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba