Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
 STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

PROZA

Autobusas nuvažiavo

STASYS BABONAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Persimesk batus per petį, lyg nušautą žvėrį. Basas ženk smėlio taku... Žalia pieva driekiasi ligi miško. Galva neįgrūsta į spygliuotą metalinį šalmą. Vėjas iš toli atbėga, kedena plaukus. Pečių neslegia sunki kuprinė. Tuščios rankos. Nėra „bičiulio“, spjaudančio ugnį. Tik saulė pila geltoną šviesą. Dunkso miglomis, lyg voratinkliais aplipusi miško juosta. Gal? Danguje plūduriuoja balti debesėliai.

Atsisėda ant suoliuko. Tuščia...

Iš tylos, iš už miško išniro autobusas. Dejuoja lyg sužeistas plėšrūnas, džeržgia, traška. Liuokteli prie pat kojų, atsidūsta, atveria durų stačiakampius. Kažin ar visas duris atlapojo?

– Ko sėdi? – duslus lyg dainuojantis šalia ausies moters balsas prabyla.

Ji sėdėjo ant suoliuko! Ji spoksojo... Tylėjo. Gal net nekvėpavo?

– Lipam į autobusą. Autobusas nelaukia.

Pašoka nuo suoliuko. Eis paskui Aliną. Pažino... Aliną jis pažintų ir pragare.

– Koks tu gražus. Suvyriškėjęs. Tikras riteris. Bobos kalbėjo, kad tu aklas... Žiūrėjau, kaip tu eini. Lipam į autobusą.

Suzimbė variklis. Užsidarė vienos, antros, trečios durys. Visas trejas buvo atlapojęs... Autobusas pro tėvų namučius nudundėjo. Tolo, tilo tilo.

Žmonės skrenda žudyti... Žvėrys išsirengia į medžioklę. Tu buvai tarp jų! Gal Marija iš Aušros vartų netoli sklandė?

Kada kitas atbildės autobusas? Vėl atsiras pažįstamų... Atsiras. Tegul susirenka visi pažįstami iš visų pakampių. Visiems sakys, kad varnas su lazda badė. Viena juodasparnė – į akis pridergė...

Alina tolo, mažėjo. Dar tolo, dar mažėjo. Rankoje liko mažutė sidabrinė Aušros vartų Marija: smulkios monetos dydžio, pakabinta ant šilkinio siūlo. Sugniaužei delną, stipriai suspaudei Alinos dovaną, kumščiu dūrei į dangų. Dangus toli, labai aukštai.

Grįžęs iš pragaro, Marijos atvaizdą pasikabindavai ant kaklo. Griūdavai į patalus. Sidabrinė Marija nusirisdavo nuo krūtinės, slėpdavosi prakaituotoje pažastyje. Patekėjus saulei ar suklykus sirenoms, šokdavai iš patalo, Aušros vartų Mariją į sunkų, tarsi šarvuotą, batą įsimesdavai. Žengdavai per smėlio plotus. Į pragarą eidavai. Grįždavai... Grįždavo kariai. Kartais – ne visi. Kiekvienas savo kalba kalbėdavo. Suprasdavo vienas kitą.

– Žiūrėk, juos laidoja.

Didžiuliame televizoriaus ekrane – žmonės neša atidengtus karstus. Barzdoti vyrai juose guli.

– Žiūrėk, čia tie, kuriuos likvidavome.

Ekrane plazda vėliavos. Kumščiai – iškelti į dangų.

– Taip, tie patys. Juos laidoja kaip didvyrius... Kiek daug dar liko.

– Jie gina savo žemę. Visų nepajėgsime likviduoti.

Ir tu šaudei... Likvidavai. Bekraštėje smėlio dykumoje liko šautuvas. Akis smėlis ir švinas užpylė. Žmogau, tu niekada saulės nematysi. Aklojo lazdą įspraudė į delną. Pas tėvukus ją palikai –­ atrėmei į lango stiklą. Tu – karys! Neturi šautuvo – ženk be šautuvo. Pamiršai aklojo lazdelę –­ keliauk be jos. Ženk! Nelėtink žingsnio... Dešine koja vis lepteli ant asfalto, kaire – ant smėlio juostos. Nesustok. Iš lėto kilnoji kilnoji kojas... Alina niekada to neregės! Dešinė koja nepasiekia asfalto juostos. Abiem kojom mini paplentės smėlį. Kairė koja lepteli į žolę. Ir – dešinė. Už dviejų (gal trijų?) žingsnių pievelė kris žemyn, atsirems į siaurutį vandens brūkšnelį, vėl kils aukštyn. Ne apkasas prieš tave, kareivėli, tik paplentės griovys. Pavasarį žemuogės žydi. Raudonuoja karoliukai lyg kraujo lašai. Kiek daug uogų pakelės šlaituose? Skink žemuoges, verk ant smilgos!

Skridai į karą. Niekas nevarė. Tik kvietė. Rinkosi vyrai iš pasaulio pašalių. Ir ėjo žudyti. Ar tu norėjai žudyti žmones? Mažas būdamas šaudei... ir tėvus, ir mokytojus, ir kaimynus. Draugus šimtą kartų nušovei. Šaudei iš plastikinio automato, iš medinio pistoleto. Šaudei žmones ir augai... Liūtai keliauja per smėlį ieškoti grobio. Galinga didybė – prieš tave! Gražu, net širdis kelioms akimirkoms stabteli. Paukštis čiumpa mažus vabalėlius ir kyla į dangaus skliautą. Spoksai į čiulbantį paukštį, atrodo tau, kad pats Dievas laišką siunčia – tuoj plazdantį, virpantį džiaugsmą rankose glausi. Ir žuvys žudo mažesnes už save... Žmonės nori žudyti! Ar tiesa? Žmonės svajoja žudyti... Negalima! Nekelk rankos prieš brolį. Tas, kuris trokšta žudyti į valdžią braunasi ir... paskelbia karą. Pakviečia vyrus. Tada galima žudyti. Žudyk kiek nori... Tu ne vienam įgrūdai metalo gabalėlį. Greitai skrenda besparniai parazitai. Taikliai... Kareivėli, ką ant smilgos veri? Nužudyk ką nors! Sučiupk nors vabaliuką! Atsisėda parskridėlis iš karo. Ištiesia kojas į pakelės griovį. Žolė neseniai nupjauta. Išskleisti pirštai iriasi per aštrius stagarus. Nėra vabaliukų. Nėra varliagyvių! Pirštai čiumpa stagarų kuokštą, su šaknimis išplėšia, sviedžia aukštyn. Dulkių lietutis pabyra. Dar vieną kuokštą išplėšia, nusišypso, apverčia stagarais žemyn, sugrūda į žemę. Kareivėli, žaidi? Tu nebuvai išskridęs į didelį karą. Ligi upės nukeliavai. Kojas įmerkei į skubantį vandenį. Ligi užkimimo kukavo gegutė. Žvėris tau purvinomis letenomis akis uždengė. Labai skaudėjo. Giliai į akis purvo prigrūdo. Gal švino? Neišplausi vandeniu... Niekada nematysi saulės, varnų, Alinos akių. Gal ir tavo vaikai nematys saulės? O jų vaikai? Alina užsimerkdavo... Jis užsimerkdavo. Jo rankos liesdavo merginos pečius, skruostus, akis. Lūpos akimirką prisiglausdavo prie Alinos lūpų. Saldu! Taip saldu, kad akys pačios prasiverdavo. Alina irgi atsimerkdavo. Virpėdavo baltučiai, mažom garbanėlėm krintantys, plaukai. Šypsojosi rausvos, truputį pravertos lūpos.

– Užmerk akis. Nereikia jų, – sušnibždėdavo mergina. – Liesk mane. Būk drąsesnis.

Vėl užsimerkdavo Alinos akys, rausvos lūpos dar labiau prasiverdavo. Jis irgi užsimerkdavo. Abiejų rankos klajodavo lyg šuneliai benamiai. Lūpos nepaleisdavo lūpų... Kiek po saule Alinų gyvena? Ta, kuri nuvažiavo; ta, kurią bučiuoja ir rankomis liečia; ta, kurią regi savo širdyje. Baltučiai jos plaukai gelsta. Išsitiesia garbanėlės. Jos plaukai primena saulės spindulius. Į žemės gelmes sminga, į dangaus aukštybes kyla. Apsiveja rankas, kojas, širdį. Šilta krūtinėje...

Rankos uždengia akis. Jos iš aukštai nusileido. Šiltos. Nejaugi Alinos... Svajojo jis, kad Alina dar kartą uždengs akis. Jos rankos tamsą sugertų... Ir šviną.

– Atspėk, – kvatojasi mergina. Aišku, Alina... Ji nuvažiavo? Kiek žemės takais klajoja Alinų? – Norėjau tau žemuogių pririnkti. Nei vienos mano akys nesurado.

– Neišvažiavai... Slankioji iš paskos.

– Tu nespėjai manęs pamatyti. Aš uždengiau akis. Tu ir iš balso name pažįsti?

– Ko slankioji iš paskos! – jis nukelia merginos rankas, kuo toliau sviedžia, akis plačiai atveria... Upė, miško juosta, dangus, prikabinėtas baltučių debesų, karvė, įbridusi į aukštą pievą, baikšti stirnaitė pamiškėje... Nieko nėra! Net tamsos nėra.

– Aš norėjau su kareivėliu pabūti, – Alina atsisėda šalia, pečiu atsiremia į petį. – Kareivėli, tu sugrįžai. Barškėjo žmonės, kad tau akis išdegino... Žiopsojau, kaip tu ėjai. Aš niekada netikėjau žmonių kalbomis. Kaip gerai, kad jie netiesą kalbėjo... Aklo man nereikėtų.

– Alina...

– O Marija! Nejaugi tiesa? O Marija! Už ką?

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:07 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba