Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
 ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

KNYGOS

Kruopšti būtosios dvasios archeologija

ASTRIDA PETRAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pociūtė D. MAIŠTININKŲ KATEDROS: ANKSTYVOJI REFORMACIJA IR LIETUVIŲ–ITALŲ EVANGELIKŲ RYŠIAI. – V.: Versus aureus, 2008.

Visad su baugia pagarba imu į rankas solidžias apimtimi – numatant ir turinio solidumą – monografijas, iš kurių bent keliolika puslapių „atima“ įvairiakalbiai sąrašėliai „Literatūra“ bei „Šaltiniai“ –­ taigi knyga gimė ne šiaip sau pervertus „po ranka“ bibliotekoje esančius tomus, bet savaičių savaites, mėnesių mėnesius kiūtojus kurios nors šalies archyvuose... Įtariant, jog rankraštinių dokumentų grafines vingrybes ne taip jau lengva iššifruoti, telieka prieš tokį veikalą iškart nulenkti galvą. Ypač jei tai, anot prof. V. Daujotytės, „parašyta moterų“ – be jokio feministinio angažavimosi, drįsčiau teigti, jog moters mokslininkės veikla neretai prilygsta žygdarbiui...

Šios apriorinės pagarbos nuostatos, imant į rankas Dainoros Pociūtės monografiją „Maištininkų katedros: ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai“, pasiteisino jau vien perskaičius Pratarmę. Čia tarsi trumpoje esė autorė skaitytoją „lengvai“ įveda į savo triūso –­ galim nujausti, kad tikrai nelengvo –­ erdvę, o tai –­ Italijos (įvairių Toskanos bei Šiaurės Italijos miestų) bibliotekos ir archyvai, ir baigia „motinišku atsidūsėjimu“ – padėka mamos „klajones“ ištvėrusiam sūnui...

Ne, nebūtinas nei skepsis, nei atlaidumas – sulig Pratarme eseistinis lengvumas, asmeninės gaidelės ir baigiasi, toliau skaitytojas turi susikaupti nelengvai kelionei, toli gražu ne vienlinijine trajektorija –­ įtempdamas ir dėmesį, ir atmintį, ir loginį mąstymą, pasitelkdamas turimas istorines žinias, pasirengdamas dar pasikapstyti kituose informacijos šaltiniuose.

D. Pociūtė gilinasi į ankstyvąjį reformacinių krikščionybės idėjų radimosi ir plitimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje etapą – du XVI amžiaus dešimtmečius: „Radvilos Juodojo mirtis 1565 m. užbaigė pirmosios Lietuvos evangelikų kartos laiką“ (p. 21), kurio pradžią ženklina Abraomo Kulviečio tikėjimo išpažinimas – Confesio fidei (1543).

Tai ne pirmas autorės veikalas – parašytas (monografija XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės) ar parengtas (Knyga nobažnystės krikščioniškos, 1653), ne pirmąkart ji gvildena ir LDK evangeliškos minties radimąsi, šia tema yra paskelbusi nemaža straipsnių. Ir anksčiau dėmesį buvo patraukę D. Pociūtės svarstymai apie „Abraomo Kulviečio evangeliškos sąmonės formavimosi ypatumus“ (taip vadinasi skyrius aptariamoje monografijoje) – ši figūra, regis, iliustruoja tragiškąjį evangeliškosios (ar tiesiog – laisvosios) minties variantą: kaip tik Italijoje, Sienoje, apsigynęs doktoratą, A. Kulvietis 1541-ųjų pavasarį Vilniuje įkūrė vos metus veikusią mokyklą („pirmoji Lietuvoje pasaulietinė kolegijos arba aukštesniojo tipo mokykla“, p. 99), netrukus sulaukė Bažnyčios pasmerkimo ir karaliaus Žygimanto Senojo persekiojimą įteisinančio edikto, pasitraukė į Prūsiją (dėl to į kalėjimą uždaryta jo motina), kunigaikščio Albrechto priglobtas dar spėjo pasidarbuoti Karaliaučiuje steigiant universitetą, greit mirė... A. Kulvietis istorijai paliko pirmąjį Lietuvos „Tikėjimo išpažinimą“ (Confesio fidei, 1543) – tai Lenkijos ir Lietuvos karalienei Bonai Sforcai – taigi, italei – lotyniškai parašytas laiškas (taip pat ir publikuotas), atitikęs Tikėjimų išpažinimų „žanrą“, kurį, anot D. Pociūtės, „Naujųjų laikų evangelikai atgaivino kaip pagrindinį savo doktrinos deklaravimo būdą“ (p. 123). Jau iš ankstesnių D. Pociūtės publikacijų buvau „išgirdusi“ suintrigavusią žinią: „Tikėjimo išpažinime“ A. Kulvietis pirmasis lietuvių kultūros istorijoje iškėlė ir tiesai pagrįsti pasinaudojo ne galios, kurios neturėjo, bet sąžinės (conscentia) kategorija“ (citata iš aptariamos monografijos – p. 160).

Vis dėlto pradedant skaityti „Maištininkų katedras“, greta pagarbos, būta ir baugulio – ar ne pernelyg siaura prizmė, per kurią žvelgiama į LDK reformacijos istoriją –­ na, kažkokios šalies, visai ne reformacijos „pirminio šaltinio“, atstovų galbūt visai atsitiktiniai ryšiai su lietuviais... Bet štai puslapis po puslapio –­ ir atsiveria XVI amžiaus vidurio daugiasluoksnė LDK politinio, religinio ir visuomeninio gyvenimo panorama, kurioje itališkosios gijos itin ryškios! Iš pat pradžių iškėlusi tezę, jog „pirmieji lietuvių protestantiškosios minties laimėjimai yra Lietuvos ir Italijos evangelikų kultūrinių susitikimų vaisiai“ (p. 22), autorė, verdama faktą prie fakto, monografijoje tai puikiai įrodo. Tad, manytume, ir leidinio pavadinime vertėjo iškart jautį griebti už ragų, kalbėti, tarkim, apie italų „vaidmenį“, ne apie „ryšius“, kurie galėtų būti tapatinami su asmeninėmis simpatijomis – o juk ne šiaip sau pasėdėti už Radvilos Juodojo vaišių stalo dažnas italas susirengdavo iš savo egzodo kokioj Ženevoj, Tiubingene ar Karaliaučiuj… O taip, italų evangelikų likimai įdomūs per se – knygoje rasime ir įvadinį-apžvalginį skyrelį apie evangelizmo sąjūdį Italijoje, patirsime XVI a. atgijus inkvizicijos teismus prieš „eretikus“, tad, natūralu, kad „antipopiežiška bacila“ užsikrėtę ir teologai, ir pasauliečiai italai galiausiai ėmė telktis emigracijoje, daugiausia – Šveicarijoje. Taigi šie monografijoje aptariami lietuvių–italų evangelikų ryšiai toli gražu nebuvo „gryni“ dvitaučiai – aktyvieji evangelinių reformų šalininkai italai ne tik skleidė savo mintis, leisdami knygas, apsilankydami personaliai, bet neretai imdavosi ir kurjerių, tarpininkų vaidmens, susiedami LDK didikus (pirmiausia – Vilniaus vaivadą Radvilą Juodąjį) su „tikraisiais“ protestantizmo reprezentantais – kunigaikščiu Albrechtu Prūsijoje ar Calvinu Šveicarijoje… Tiesa, reformacijos autoriteto Calvino santykiai su emigrantais italais greitai komplikavosi, pastarųjų, matyt, ir mintis, ir būdas ne visada derėjo prie „helvetų ortodoksijos“. Kad ir kaip man, protestantei, tai būtų „ne prie širdies“, teko nuryti karčią piliulę, skaitant santūraus konstatuojamojo stiliaus žinią: italai emigrantai, pabėgę nuo tėvyninės inkvizicijos, susidūrė su analogiškomis kovos prieš „ereziją“ priemonėmis: 1553 m. Calvino nuosprendžiu sudegintas ispanas Servetas, o „didieji Šveicarijos centrai ėmė vengti italų dėl heterodoksijos pavojaus“. Gal išties italų veiklumas, karštas būdas kartais juos išvesdavo iš kelio į šalutinius keliukus (tai jau mano asmeniniai svarstymai – o turtinga veikalo faktografija išties suteikia peno ir fantazijai)? Bet jų – disidentų, iniciatorių, idėjų skleidėjų, naujųjų žingsnių provokuotojų vaidmuo veikale puikiai matyti. Akmenukus maištininkų katedroms LDK teritorijoje „pamėtėjo“ ne tik Šveicarijos atstovai M. Gribaldis, B. Ochinas, G. Biandrata, V. Gentile’is, C. S. Curione’is ar itin reikšmingą vaidmenį suvaidinęs Vokietijos emigrantas P. P. Vergerijus, bet ir tiesiogiai pačioje LDK ir Lenkijoje –­ pavyzdžiui, karalienės Bonos Sforzos dvare – veikę italai (vienas žymesnių – F. Lismaninis).

Beje, galbūt kaip tik įsigilinimas į evangelizmo formas Italijoje autorei padėjo kritiškai pažvelgti į dabartinėje Lietuvos istoriografijoje mūsų (t. y. LDK, o ne Mažosios Lietuvos tradicijos) reformacijos pradininkams klijuojamas „liuteronybės“, „kalvinizmo“ ir panašias etiketes. Gi reformistinės idėjos dažniausiai reiškė siekį grįžti prie „tikrosios“ krikščionybės, prie jos ištakų, Biblijoje skelbiamas tiesas apvalant nuo žmogiškosios interpretacijos apnašų ir neketinant (bent jau pradiniame etape) tapti apibrėžtu „eretišku“ judėjimu. Štai autorė atkreipia dėmesį, jog „Italijoje ankstyvajai protestantiškojo pobūdžio ideologijai nusakyti“ greta įprasto termino „evangelizmas“ palyginti neseniai įsitvirtino ir kitas – „spiritualai“, arba, paprastai tariant, – tiesiog dvasios neramuoliai. D. Pociūtė aptaria ne tik atviro maišto (Romos bažnyčios, jos doktrinos atžvilgiu), bet ir ne rečiau pasireiškusias „simuliacines“ pozicijas (nikodemizmą). Turime progos suvokti, jog to meto dvasinės paieškos gimė būtent krikščioniškos (katalikiškosios) minties kontekste, ir tikėtina, jog kaip tik labiausiai Tiesos ir Esmės trokštančiųjų kelias netapo liniuote nubrėžta linija...

Dėkui autorei, kad perskaičiusi jos monografiją, judriame, sūkuringame XVI amžiaus fone išvydau reikšmingą, tvirtą Radvilos Juodojo figūrą – tvirtą toli gražu ne dogmatinėmis nuostatomis, o gebėjimu joms priešintis. Visai pagrįstai D. Pociūtė ironizuoja: „Kunigaikštis Mikalojus Radvila Juodasis istorikų yra paverstas tris kartus konvertavusia figūra („liuteronas“, „kalvinistas“, „antitrinitorius“)“, pažymėdama, jog „Radvila Juodasis parašė ir pasirašė tik vieną tikėjimo išpažinimą, kuriuo atsiskyrė nuo Romos bažnyčios, o visa jo įmanoma atkurti minties istorija nurodo į autentiškos religinės sąmonės ir gyvos evangelinės doktrinos fenomeną“ (p. 20). Kur kas lankstesnė tuo požiūriu LDK figūra (matyt, ir titulas tam įpareigoja) – kunigaikštis Žygimantas Augustas, galėjęs ir globoti „eretiškumu“ užsikrėtusius svečius italus, ir išleisti ediktą, nukreiptą „prieš užsieniečius“. O Radvilos Juodojo atsakymas į popiežiaus nuncijaus Lippomano laišką, regis, tapo kertiniu LDK protestantiškosios bažnyčios (maištininkų katedros) akmeniu.

Aktyvaus „fermento“ vaidmenį, ne tik rutuliojantis oficialaus Romos bažnyčios atstovo ir Vilniaus vaivados polemikai tikėjimo klausimais, bet ir jai įgyjant viešas (leidinio) formas, vėlgi atliko vienas iš italų emigrantų – Pieras Paolo Vergerijus, nekart lankęsis ir Vilniuje. Due Epistolae lotynų kalba buvo išleistas Karaliaučiuje 1556 m. ir „tapo pirmuoju plačiai Europoje išplitusiu protestantišku Lietuvos autoriaus veikalu“ (jame, be šių dviejų laiškų, esama ir Vergerijaus „prakalbos“ bei komentaro), o netrukus pasirodė ir vokiečių, ir lenkų kalba. D. Pociūtė atmeta reikštas abejones dėl atsakymo nuncijui tikrosios autorystės –­ laiško „autoritatyvus tonas, pasisakant net ir religiniais klausimais, visiškai atitinka šią išskirtinai ryškią paties Radvilos asmens ir jo kitų religinių laiškų ypatybę“ (p. 370); beje, laiško tonas net gan aštrus, kaip galime suprasti iš pateiktų Romos bažnyčios įvardijimo pavyzdžių („Babilono paleistuvė“, „laisva sugulovė“). Taigi prieš akis iškilo nenuolanki, gal kiek tiesmuka, bet tiesos ieškanti Radvilos Juodojo figūra; o tai, kad veikta buvo ne vien savo galva, bet įsiklausant į žymiausius to meto evangelinės minties reiškėjus – ir italus, ir vokiečius ar šveicarus –­ „herojaus“ erudicijos vertinimą gali tik pakelti, ne sumenkinti.

Popiežiaus nuncijų (legatą) Lenkijai ir Lietuvai Lippomaną autorė mini ne tik raštiškos polemikos su Vilniaus vaivada kontekste – šio Romos bažnyčios atstovo vargų Vilniuje aprašymas mokslinę monografiją pagyvina kai kuriomis intriguojančiomis psichologinėmis detalėmis (skaitydami „tarp eilučių“, nuncijaus pastangas bėgti iš taip nemielos Lietuvos, prisidengiant būtinybe lydėti Italijon grįžtančią Boną Sforzą, galime matyti ir kaip komediją).

Beje, tokiems istorijos diletantams, kaip šių eilučių autorė, kai kada tenka papildomai pasidomėti kontekstu, štai, pavyzdžiui, knietėjo sužinoti, kaip nutiko, kad dar iki visų unijų, žečpospolitų LDK ir Lenkija turėjo vieną valdovą –­ Žygimantą Senąjį, vėliau Žygimantą Augustą? Arba: kas yra Mažoji ir kas yra Didžioji Lenkija? Visai suprantama, kad reformatoriškos minties tyrėja veda skaitytoją savo nužymėtomis gairėmis, nesistengdama veikalo paversti tiesiog istorijos vadovėliu. Vis dėlto kai kada šioks toks konteksto pateikimas būtų pravertęs. Štai, matyt, visi ir iš sovietinių, ir iš dabartinių mokyklų esame išsinešę chrestomatinę žinią: protestantizmas atvėrė kelią pamokslams bažnyčiose gimtąja kalba, taip radosi daugelio tautų katekizmai ir kita religinė literatūra, taip pat – ir pirmoji lietuviška knyga M. Mažvydo Katekizmas. Žinia, D. Pociūtės knyga ne apie tai – ne apie reformacijos procesus Mažojoje Lietuvoje, bet provokuoja šių prisiminimus ir lyginimą su evangelinės minties rutuliojimusi LDK. Tarkim, apsidžiaugiau patyrusi: „Radvilos Juodojo įkurta spaustuvė Brastoje buvo pirmoji LDK lotyniško alfabeto spaustuvė...“ (p. 213), „Radvila Juodasis organizavo kuo platesnio žanrinio spektro knygų, reikalingų ankstyvajai evangeliškai bendruomenei, parengimą, pradedant katekizmais bei giesmynais ir baigiant pirmąja Lietuvos Biblija (1563)“ (p. 213–214), bet, tiesą sakant, sutrikau, kai situacija trumpai drūtai buvo reziumuota: „Knygos rengtos lenkų kalba, tad ankstyvoji LDK evangelikų bendruomenė reikšmingai nusipelnė religinės lenkiškosios literatūros raidos istorijai“ (p. 214). Bent trumpo komentaro tikrai norėtųsi.

Šiaip ar taip, įveikdamas šį solidų veikalą, skaitytojas turi galimybę apžvelgti teorinius Maištininkų katedrų „brėžinius“ ir pačiupinėti kruopščiai atkastas, nuvalytas nuo (skubotai darytų vertinimų) apnašų, pasirodo, neblogai išsilaikiusias jų liekanas –­ autorė atliko milžinišką dvasios archeologės darbą. O jau mūsų sielos tebyloja, ar patikėti Mikalojaus Radvilos Juodojo atsakymo popiežiaus legatui Aloisijui Lippomanui žodžiais, priimtais kaip veikalo epigrafas: Cathedram quoque veritatis, non pestilentia habeo... / Turiu teisybės, ne pragaišties katedrą...

 

Skaitytojų vertinimai


51588. taip :-) 2009-02-22 21:24
Bene pirma išsamesnė šios knygos recenzija. O mintys nė kiek nepraradusios aktualumo ir šiandien, šių laikų visuomenėje...

51602. patikslinimas2009-02-23 12:37
vis dėlto "spiritualais" Italijoje paprastai įvardijamos nuo XIX a. šioje šalyje įsitvirtinusios protestantiškos bendruomenės, pradedant metodistais ir baptistais, baigiant pastaruoju metu populiariais naujaisiais neosekmininkiškais judėjimais. nuo seno Italijoje egzistuojantiems valdensams, liuteronams ir reformatams "spiritualų" pavadinimas netaikomas.

51636. patikslintojui2009-02-25 07:38
jusu patikslinimai visai nei i tema, spiritualai yra butent renesanso italijos judejimas. Recenzija labai tvarkinga

51637. manau :-) 2009-02-25 08:39
Siaip galiu pasakyti, kad ta knyga (nors recenzijas jau kelias skaiciau, tik tokioj spaudoj, kuri labai siaurai plinta, pavyzdziui, buvo dikusija LIteraturos zurnale)buvo visu labai aukstai vertinta, bet dar liko neivertinta. Cia dievo dovana Lietuvai, nacionaline vertybe. Parasyta auksto lygio moksline studija nepaprasto grozio pasakojimu. Kaip Sverdiolas teisingai pasake diskusijoj - nebuta knyga.Apie reformacija geriau parasyta nebebus

51641. 2 patikslintojui2009-02-25 10:35
nejaugi, pvz., liuteronus ir reformatus suplaktumėt į vieną krūvą su anapabtistais? tarp jų ne daugiau bendro nei tarp liuteronų ir katalikų, gal net mažiau.

51642. patikslinimas2009-02-25 11:02
Renesansas ir Reformacija nėra vienas ir tas pats.

51645. dar patikslintojui2009-02-25 14:35
jus cia su kuo norite diskutuoti? Jeigu su autore, tai jai ir rasykit, ji jums tikrai atsakys i tokius mokyklinius klausimus

51648. patikslinimas 2009-02-25 15:31
kuriai autorei? recenzijos ar knygos? ir visų pirma čia ne diskusija, o patikslinimas. nemanau, kad bet kuri iš autorių su tuo turėtų problemų, bet kai kuriems skaitytojams supratimo akivaizdžiai trūksta. visus protestantus į vieną krūvą suplakti mėgsta tik ateistai ir ultrakatalikai. aišku, jeigu pagal sovietmečiu suklestėjusios istoriografijos tradicijas Refomacijos pagrindu laikote ekonomines, o ne teologines priežastis, tai ir nesuprantat...

51651. as2009-02-25 17:11
ejau siandinn knyga nusipirkti, bet ziu kad jau nebera, bestselseris pasirodo ar kaip cia

51663. fil :-) 2009-02-26 14:19
Sita monografija, parasyta filologes, nunese visas istoriku studijas. Bravo

51701. to "manau"2009-03-01 11:27
Literatūros žurnale? Yra ir toks? Pardon, neteko tokio girdėti.

51707. hm2009-03-01 20:53
yra toks bene kasmetinis zurnalas, leidziamas VU Filologijos faklutete lietuviu literaturos katedroj (tokiu paciu pavadinimu zurnala leidzia ir kitos VU filologyno katedros). O knygos tirazas jau visas yra ispirktas, kas labai maloniai stebina

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:02 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba