Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Žinia iš mūsų teatro „paraščių“

ANDRIUS JEVSEJEVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Equus“
Nuotrauka iš teatro „Menas“ archyvo

Jau be galo seniai praėjo tas metas, kai mažesni Lietuvos miestai ir miesteliai sugebėdavo bent šiek tiek atsverti kultūrinę sostinės monopoliją. O juk buvo laikai, kai ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos, teatro mėgėjai veržte verždavosi į Šiaulius ar Klaipėdą stebėti iškiliausių Aurelijos Ragauskaitės, Povilo Gaidžio spektaklių, tuomet dar visiškai jaunų Sauliaus Varno ar Gyčio Padegimo sceninių eksperimentų... Ne veltui sakoma, kad ir mažytį miestelį Nevėžio pašonėje miestu padarė ne kas kitas, o iš meninių ieškojimų ir klajonių po Vakarų Europą grįžęs režisierius Juozas Miltinis. Todėl dar ir dabar retkarčiais atrodo, jog Maestro pasitraukus iš teatro, savotiškai sustingo ne tik jo vardu pavadintas teatras, bet ir visas Panevėžio miestas.

Paskaičius J. Miltinio mintis apie teatrą, susidaro įspūdis, jog labiausiai režisierius nekentė kūrybinio nepaslankumo, pasyvumo, užsisėdėjimo vietoje. Paradoksalu, tačiau šiandien Maestro pats rymo, patogiai įsitaisęs (ar „įtaisytas“) masyviame marmuriniame soste, ir ramiu, šaltu, iš pirmo žvilgsnio net abejingu žvilgsniu palydi kiekvieną, kulniuojantį pro šalį. Ir tik priėjus arčiau, gerokai įsižiūrėjus, galima pastebėti šelmiškai susišiaušusius plaukus, tarsi teigiančius „ne visai žemišką“ šio menininko prigimtį. Regis, jog lygiai taip pat – ramiai bei patogiai – šiandien gyvena ir J. Miltinio įkurto ir išpuoselėto teatro trupė, savuosius „ragučius“ parodanti itin retai. O teatras, žinia, gyvas tol, kol juda, kvėpuoja, veržiasi į priekį. Turbūt ne veltui Panevėžį pamiršti baigia ir mūsų teatro kritika. Deja, ir pastaroji retkarčiais nestokoja išankstinių nuostatų ar net tam tikros arogancijos apraiškų. Veikia ir provincijos teatralų dažnai minimas vadinamasis „sostinės sindromas“, nors Vilniaus scenose kasmet rodomi panevėžiečių gastroliniai (t. y. – reprezentaciniai) spektakliai ypatingais meniniais atradimais taip pat nestebina... Ką gi, turbūt visi norime gyventi patogiai.

Visada šventai tikėjau, kad dėl vienų ar kitų priežasčių socialinėje ir kultūrinėje periferijoje atsidūręs kūrėjas yra provincialus tik tiek, kiek jis pats toks nori būti. Todėl kiekviena žinia apie sėkmingai mūsų teatrinio gyvenimo „paraštėse“ besidarbuojantį menininką –­ dvigubas džiaugsmas.

Kartu ir liūdna, ir smagu, jog šį kartą tenka kalbėti ne apie legendinį J. Miltinio dramos teatrą, o apie kitą, pastarojo šešėlyje išdygusį teatrinį darinį, skambiu pavadinimu „Menas“. Kurį laiką šis teatriukas Panevėžyje labiau garsėjo savo kavine nei meniniais laimėjimais, todėl netikėtai pasiekusi žinia apie itin įdomų naują pastatymą be galo stebino ir intrigavo. Kalbu apie anglų dramaturgo Peterio Shafferio „Equus“, kurį „Mene“ dar praėjusio teatrinio sezono antroje pusėje pastatė režisierius Rimas Morkūnas.

Nuo pigių blizgučių ir greito maisto apsvaigusioje mūsų visuomenėje imtis statyti skausmingą trijų valandų trukmės dramą – jau savotiška rizika. Tris valandas išlaikyti prikaustytą dėmesį – velniškai sudėtingas darbas, reikalaujantis ne vien įdomios dramaturginės medžiagos ir aiškaus režisūrinio jos matymo, bet, svarbiausia, labai stiprios atlikėjų komandos. Tačiau būtent čia R. Morkūnas, surinkęs itin įvairialypę, įvairaus amžiaus ir profesinio pasirengimo aktorių kompaniją, regis, ir išlošė. Tiksliau, išlošė teatras, savo repertuare nuo šiol turintis puikiai lankomą, kokybišką ir, svarbiausia, emociškai paveikų spektaklį. Panevėžiečių „Equus“ turbūt jau galima laikyti kultiniu spektakliu: pertraukos metu teko nugirsti, jog nemaža dalis žiūrovų spektaklį žiūrėjo trečią ar net ketvirtą kartą. Ir išties, „Equus“ – tikra dovanėlė inteligentiškajam Panevėžio jaunimui.

Naujasis „meniečių“ spektaklis – savotiškas psichoterapijos seansas, kurio metu pasakojama istorija apie jauną vaikiną Aleną Strengą, nežinia dėl ko vieną dieną išbadžiusį šešiems žirgams akis. Šio nusikaltimo ir jaunuolio užsisklendimo savyje priežastis aiškinasi vaikų psichiatras Martinas Daisertas, paragintas teismo darbuotojos Hesteros. Jiedu kartu išgyvena svarbiausius Aleno vaikystės epizodus (juose veikia religijos fanatikė motina, ateistas tėvas ir pirmoji vaikino meilė Džilė), stipriausiai paveikusius psichinę jaunuolio griūtį. Seanso metu išaiškėja keistas jaunojo Aleno potraukis žirgams, balansuojantis tarp savotiško religinio fanatizmo ir fizinio geismo įsivaizduojamai žirgo pavidalo dievybei – Equus. Spektaklio režisierius susitelkia ties Aleno istorija, o paraleliai vykstančią košmarų kamuojamo daktaro Daiserto vidinę dramą tarsi palieka nuošalėje.

Didžiausia spektaklio dorybe ir neabejotinu atradimu galima pavadinti patyrusio aktoriaus Vidmanto Fijalkausko, suvaidinusio daktarą Daisertą, ir Aleno Strengo personažą sukūrusio Pauliaus Pinigio duetą. Jiedu puikiai suvokė dramaturginę medžiagą, tiksliai ir aiškiai užčiuopė savųjų personažų esmę. Ir jei V. Fijalkausko profesinės galimybės jau seniai pažįstamos ne tik Panevėžio, bet ir sostinės teatralams, tai jaunojo P. Pinigio aktorinė intuicija ir didžiulis sceninės tiesos jausmas itin maloniai nustebino.

R. Morkūnas spektaklio personažus apgyvendina pustuštėje, sterilioje scenoje, kurioje testovi pora kėdžių, staliukas, lentyna ir dubuo su vandeniu. Gilumoje matosi „apnuoginta“ metalinė konstrukcija – pakyla, virš kurios rodomos vaizdo projekcijos. Erdvė nepretenzinga, galinti tapti tiek gydytojo kabinetu, tiek arklidėmis, tiek kino teatru. Tiesa, scenų kaita, perėjimai iš vienos erdvės į kitą retkarčiais pasirodė kiek ydingi ir perdėm iliustratyvūs. Ar būtina, prakalbus apie arklius, ekrane nuolat rodyti skaidrių principu besikeičiančias arklių nuotraukas, o vos paminėjus Jėzų – nukryžiuotojo atvaizdą? Panašūs klausimai kyla ir prisiminus kai kuriuos garsinius spektaklio sprendimus. Žiūrovas juk ne kvailas, jis pats puikiausiai jaučia emocinės įtampos akimirkas. Kam jas kiekvieną sykį dar pabrėžti nerimo nuotaikas primityvokai iliustruojančiais muzikiniais intarpais? Nori nenori tenka pasakyti – „sviestas sviestuotas“. Neįtikino ir perėjimai nuo psichoterapijos seanso prie jaunojo Aleno Strengo vaikystės prisiminimų: ištarus magiškąjį „o buvo taip“, iš už kulisų it koks Pilypas iš kanapių pasirodo vienas ar kitas personažas, ir, suprask, čia jau stebi praeitį. Gal vis dėlto režisieriui vertėjo visus spektaklio veikėjus susodinti scenoje, o pereinant iš „čia ir dabar“ į „ten ir tada“ ir atgal pasitelkti apšvietimą ar paprasčiausią teatrinį sąlygiškumą? Galbūt taip būtų dar labiau koncentruota pastatymo idėja ir tvirčiau pagrįsta spektaklio, kaip psichoterapijos seanso, koncepcija.

Nepaisant visų šių iškilusių klausimų, spektaklis neskęsta, o gan tvirtai stovi ant dviejų banginių – V. Fijalkausko ir P. Pinigio – nugarų. Jie puikiai jaučia savo scenos partnerį, tiksliai ir aktyviai reaguoja į kiekvieną ištartą žodį, atliktą veiksmą, gestą ar mestelėtą žvilgsnį. V. Fijalkauskas psichiatro Daiserto personažą kuria, regis, labai natūraliai, su visa reikalinga psichologine motyvacija. Kartais atrodo, jog į savo veikėją, negailestingai „skrodžiantį“ vaikų gyvenimus, jis žiūri ne be lengvo sarkazmo ar bent pašaipos. Aktorius taip meistriškai lengvai valdo tekstą, lyg žongliruotų teniso kamuoliukais. Čia nėra jokių nereikalingų pauzių, kiekviena intonacija tiksli, savalaikė, aktoriaus judesiai ir gestai plastiški, pamatuotai išraiškingi, atliepiantys ištarto teksto mintį. Gal tik emociškai stipresniuose epizoduose, ypač spektaklio pabaigos scenose, aktorius prasiveržia su ne visai reikalinga jėga. Tačiau čia koją pakišti galėjo ir retsykiais pernelyg rėksmingai užgrojanti muzika, pasiglemžusi nemažą dalį paskutiniųjų monologų.

P. Pinigio santykis su savuoju personažu komplikuotas jau vien dėl to, kad jis vaidina savo bendraamžį. Jaunasis aktorius Aleną Strengą, regis, traktuoja kaip gan normalų bręstantį jaunuolį, labiau kamuojamą besikeičiančio požiūrio į pasaulį, o ne kokios nors psichinės negalios. Iš pradžių Alenas pasirodo susigūžęs, susikaustęs, tarsi gintis pasirengęs žvėriūkštis, tačiau palengva įgauna pasitikėjimo ne tik savimi, bet ir Daisertu, patinkančia mergina Džile, jis išsitiesia, žiūrovų akivaizdoje išoriškai ir iš vidaus sutvirtėja. Ir tyliai niūniuojamus monotoniškus reklamos džinglus keičia staigios, sprogstančios agresijos ir pykčio proveržiai. P. Pinigis puikiai suvaldo ganėtiniai sudėtingą dramos tekstą, jo kalboje nėra jokio falšo, Aleno personažas atrodo emociškai pagrįstas, ryškus ir užbaigtas. Susitapatinti su Alenu gan sudėtinga vien dėl to, kad, regis, pats aktorius išlaiko tam tikrą atstumą, kartais savąjį personažą stebėdamas lyg iš šono, kartais su didžiuliu įkarščiu nerdamas į pačias Aleno sielos gelmes. Jaunajam „Meno“ žiūrovui gerokai artimesnis turėtų atrodyti ne tiek pats P. Pinigio kuriamas personažas, kiek tam tikras jo, kaip socialinio marginalo, tipas.

Viso spektaklio metu neapleidžia mintis, jog jaunasis P. Pinigis – tai savotiškas aktorius grynuolis: netašytas, aštrių kampų, kiek grubokas, stačiokiškas (tai ypač matosi, stebint aktoriaus judėjimą scenoje, gestikuliavimą), bet neapsakomai tikras. Kas šį deimančiuką, atrastą „Meno“ jaunimo dramos studijoje, šlifuos – parodys laikas. Pirmieji bandymai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo nesėkmingi...

Spektaklis galėtų daryti dar stipresnį įspūdį ir įgautų daugiau vientisumo, jei nebūtų gan nemažo kokybinio atotrūkio tarp pagrindinių ir epizodinių vaidmenų atlikėjų. Dar Vytauto Kaniušonio režisuotose „Literatūros pamokose“ teko įsitikinti, kad Ovidijus Kazarinas geba kurti pakankamai įdomų ir spalvingą sutrikusio doruolio charakterį – panašiai pažvelgti į vaidmenį lyg ir reikėjo spektaklyje „Equus“. Tačiau aktoriaus sukurtam Frenko Strengo personažui neretai ryškesnių spalvų, aštrumo ir pritrūkdavo (ypač prisiminimų scenose – juk vaiko atmintis viską truputį deformuoja, iškreipia, kiek sutirština spalvas). Dėl tų pačių priežasčių kiek raiškesnės norėjosi ir Džilės (Sandra Juzėnienė), nors iš esmės aktorė visiškai neblogai įkūnijo jaunos, kiek naivokos bręstančios merginos personažą. Deja, visiškai neįtikino deklamacinė motinos Doros Streng (Elona Karoblytė) intonacija, su tam tikru patosu pabrėžiant kiekvieną žodį. Patyrusi aktorė pasižymi išraiškingu balsu, giliu ir subtiliu balso tembru, tačiau, kai kiekvienas žodelytis vienodai svarbus – viskas netenka prasmės ir tampa vienodai nebesvarbu. Visiškai priešingos problemos kamavo Hesteros vaidmens atlikėją Alioną Kuriakiną. Atrodė, kad aktorė visiškai nesuprato (ir net nesistengė suprasti) ne tik savojo personažo buvimo scenoje prasmės, bet, regis, nė vieno ištarto sakinio minties. Nedažnai teatro scenoje tenka išvysti žmogų, skiemenimis skaidantį visiškai monotoniškai, tarsi akmenukus beriamą tekstą.

Nepaisant tam tikro aktorinio broko ir kai kurių gan tiesmukų bei iliustratyvių režisūrinių sprendimų, spektaklis atrodo netgi labai neblogai pavykęs. O finalinės abiejų veiksmų scenos – Aleno ir Daiserto emocinių atsivėrimų kulminacijos – darniai apjungia visus spektaklio elementus ir tampa be galo paveikios. Režisieriui šiomis scenomis neabejotinai pavyko sužadinti tai, ką galėčiau pavadinti savotišku metafiziniu siaubu. Tai jausmas, kuris nori nenori kelia šiurpą, priverčia susigūžti, tačiau tuo pat metu apvalo ir išlaisvina – panašius pojūčius patirti tenka anaiptol ne dažnai. Su tuo spektaklio kūrėjus ir norisi nuoširdžiai pasveikinti.

„Equus“ – itin tvirtas ir veržlus žingsnis, kartu su jau minėtomis „Literatūros pamokomis“ galintis žymėti naują, prasmingą „Meno“ gyvavimo etapą. Ir jei kadaise mintis apie menkiausią Panevėžio teatrų konkurenciją galėjo skambėti šventvagiškai ar bent absurdiškai, tai pastarojo meto teatrinės patirtys kalba pačios už save. Ir jei ne meninės ambicijos, tai gal bent ant kulnų minantis konkurentas pagaliau privers suktis jau kurį laiką buksuojantį Panevėžio teatrų malūną.

 

Skaitytojų vertinimai


52695. Monika :-) 2009-05-01 21:57
Mačiau tik kai vaidino Martynas - Alleną, o ne Paulius(matomas nuotraukoje).Tai įvyko vakar. Spektaklio pabaigoje,pačioje kulminacinėje psichiatro kalboje išryškėjo visa tiesa,kurio žiūrovas laukė,bet kartu palikdama vieną "menką" dilemą ,kurią galima priimti labai individualiai ,spręsti pačiam žiūrovui: " Būti normaliu ir atsisakyti vienintelės gyvenimo aistros ar pasilikti visuomenės įvardijamu bepročiu tačiau turėti tą aistrą (Nes psichiatras aistrą gali panaikinti, tačiau sukurti - ne)." Aš radau keletą asociacijų su Gėtės Fausto personažu ir psichiatru.Tačiau pati aplinka(scenografijos elementai ir visa kita) sukuria tokią subtilią ir tiesiog prašančią suklusti ir įsiklausyti į kiekvieną personažo žodį, atmosferą. Iš kitos pusės žvelgiant, tai labai įprasta ir gal net eilinė istorija, kurią įtakojo šeimos galvų konfliktas. Todėl manau ,kad tai laaabai aktualu šiais laikais.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:27:01 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba