Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-02-20 nr. 3225

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• GÜNTER EICH.
Stebėk pirštų galus
5
• KRONIKA1
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS

KNYGŲ MUGĖS ĮSPŪDŽIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kritikai pasitraukė
7
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Kitokie literatūros konkursai
9
• ANTANAS ŠIMKUS.
Jei norite sutaupyti Knygų mugės metu
5

AKTUALIJOS 
• Menininkus reikia remti3
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Teksto „virtuvės“ ypatumai
2

KNYGOS 
• Naujos knygos1
• JŪRATĖ BARANOVA.
Gyvenimas po gyvenimo, pasak Danutės Kalinauskaitės
11
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kruopšti būtosios dvasios archeologija
12
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• MINDAUGAS PELECKIS.
Ikonos
9

TEATRAS 
• Dorogoi Anton Pavlovič. Patologiškas bandymas pabendrauti su genijaus dvasia2

MUZIKA 
• VYTAUTĖ MARKELIŪNIENĖ.
„Mus sujungė pasitikėjimas“

DAILĖ 
• AISTĖ BIMBIRYTĖ.
Sutapimai ir kitos Galiaus Kličiaus pasakos
• KRISTINA STANČIENĖ.
Ką sakote?!
5

ŠOKIS 
• Su baleto artistu ANTANU BELIUKEVIČIUMI kalbasi MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Šiek tiek apie paukščio Antano skrydį

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Kur dingsta pinigai
2

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Grįžta herojai
2

KRONIKA 
• Vaikiškos operos konkursą laimėjo J. Tamulionio „Bruknelė“1
• Keistuolių teatre – istorija apie Pinokį

POEZIJA 
• ARŪNAS SPRAUNIUS.
13

PROZA 
• STASYS BABONAS.
Autobusas nuvažiavo

VERTIMAI 
• MICHEL DE MONTAIGNE.
Esė
6

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ANDRIUS JEVSEJEVAS.
Žinia iš mūsų teatro „paraščių“
1

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• EDVARDAS RIMKUS.
Kelionė kalboje ir iš kalbos

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
 JURGIS VININGAS.
Žaidimo degtukais ypatumai
2
• SAULIUS VASILIAUSKAS.
Vienišo pasaulio chrestomatija
5

SKELBIMAI 
• Seminaras vertėjams

KRONIKA 
• JULIJA PETKEVIČIENĖ.
„Portfolio“ meno galerija: menas visiems
• Keistuolių teatre – svečiai iš Tbilisio

DE PROFUNDIS 
• STASYS STACEVIČIUS.
Krizių kaimo istorijos
2
• GERHARD RÜHM.
levitacija
• ALBERTAS SKYRELIS.
E p i g r a m o s
3

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS

Žaidimo degtukais ypatumai

JURGIS VININGAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Neseniai viena tapytoja, besidominti įvairiomis „dvasios nušvitimo praktikomis“, man bandė paaiškinti, koks turėtų būti kūrėjas. Jos nuomone, kūrėjas turėtų būti dvasingas, moralus, o geriausia, jog dar ir religingas. Esą gero kūrėjo vidus turi būti švarus. Tada aš paklausiau: „O ką pasakysite apie sifilitiką P. Gauguiną, kurio kolorito švarumui vargu ar prilygsta nors vienas jo kartos tapytojas?“ Ji man pasakė: „Tačiau įsivaizduok, kaip jis būtų tapęs, jei būtų gyvenęs švaresnį gyvenimą!“

Pastebėjau, jog egzistuoja nemažai taip naiviai (tebe)galvojančių žmonių. Jiems norėčiau užduoti tą nuvalkiotą klausimą: ką bendra turi estetika ir etika? Arba, pritaikius šį klausimą minėtajai damai, suteikti jam šiek tiek kitokią formą: ką bendra turi kūrybos laisvė ir atsakomybė kaip etinė vertybė? Kartais atsakomybės, norint siekti kūrybinės laisvės, kaip tik reikia atsisakyti. Lygiai taip ir P. Gauguino atveju, kuris pasielgė visiškai neatsakingai, palikdamas savo šeimą – paaukodamas ją dėl tapybos. Atsakomybė jam būtų trukdžiusi siekti kūrybinės laisvės.

F. V. J. Schellingas, kritikavęs tradicinę etiką ir panteistinį protą, rašė: „Kiekvienas gimimas – tai gimimas iš tamsos į šviesą; grūdas turi būti įbertas į žemę ir mirti tamsoje, kad prasikaltų gražesnis šviesos stiebas ir suvešėtų saulės spinduliuose (...) Kadangi ši (pradinės gamtos) esmė yra ne kas kita, kaip amžinas Dievo egzistencijos pagrindas, tai joje pačioje turi glūdėti, nors ir po devyniais užraktais, Dievo esmė, nelyginant gelmės tamsoje spindinti gyvybės kibirkštėlė.“ Kūrėjas reflektuoja šį virsmą iš tamsos į šviesą, jo įkvėpimo šaltinis – tamsa. Būtent taip ir reiktų suprasti Anos Achmatovos teiginį, jog poezija kyla iš šiukšlių. Kūrėjas keliauja į tamsą, idant surastų tašką, kuriame glūdi šviesos kibirkštis, idant įžiebtų ją, nes šviesoje tai daryti būtų paprasčiausia tautologija, labai nuobodi tautologija. Mat šviesoje šviesą perimti gali tik iš kitų, šviesoje nėra galimybės ją įžiebti, yra tik galimybė ją angažuoti. Taip esi pasmerkiamas būti šviesos laidininku, o ne jos šaltiniu, o buvimas laidininku – tai buvimas bendru vardikliu, ir apie individualizmą čia nėra jokios kalbos.

Reikia pažymėti, jog menininkas yra glaudžiai susijęs su gamta, taigi – visada šiek tiek iracionalus. Taip jis atsiduria opozicijoje etikai, kuri siekia racionalaus santykių modelio tarp individų. Tačiau taip etika „eina“ prieš gamtą: siekdama subordinacijos socialinėje realybėje, ji prieštarauja pirminei gamtos būsenai –­ chaosui. Etika visų pirma siekia tolerancijos žmogui, o estetika – gamtai, nuo kurios tasai žmogus yra nutolęs (nutolęs nuo savo prigimties). Tačiau ši tolerancija gamtai, glaudus santykis su ja kokiu nors būdu išugdo intuiciją, ką gali toleruoti, o ko – ne. Kitaip tariant, estetika išugdo ir labai tikslią etinę intuiciją. Kaip, atsiimdamas Nobelio premiją, paskaitoje teigė Josifas Brodskis: „Bet kokia nauja estetinė realybė patikslina žmogaus etinę realybę. Nes estetika –­ etikos motina. (...) Kvailutis kūdikis, su verksmu atstumiantis nepažįstamąjį arba, atvirkščiai, prie jo besišliejantis, atstumia arba šliejasi instinktyviai estetiškai, o ne etiškai pasirinkdamas.“ Šis pasirinkimas kyla iš estetinės intuicijos, taip pakylėdamas individą virš tradicinės etikos, kurioje nėra intuicijos, mat etika remiasi racionaliais sprendiniais. Beje, kūdikis gimsta iš tamsos, ir etika šitai praleidžia, nesuvokdama, jog, anot Schellingo, „be tos pirm einančios tamsos nėra Dievo kūrinių realumo; tamsa –­ jų būtinas paveldas. Vien tik Dievas –­ jis, pats egzistuojantis – gyvena grynoje šviesoje, nes tik jis vienas yra savaime. Žmogaus puikybė šiaušiasi prieš šitą kilmę iš pagrindo ir mėgina pateikti net dorovinių kontrargumentų“.

Kūrybinis veiksmas yra pasipriešinimas socialinei realybei, struktūrizuotai bendravimo ir elgesio normų. Savo estetine intuicija kūrėjas suvokia, jog toji socialinė realybė yra nutolusi nuo realybės tokios, kokia ji yra par excellence. Vadinamoji poeto kančia gimsta iš ilgesio tai realybei. Czesławas Miłoszas šį ilgesį išreiškė eilėraštyje „Kas?“: „Būkit savimi, žemiškieji dalykai, būkit savimi. / Nepasikliaukit mumis nei mūsų alsavimu, / Mes ilgimės jūsų ir jūsų esmės“ (vert. T. Venclova).

Menas, nesvarbu, ar tai būtų poezija, ar tapyba, siekia išgryninti realybę (išgryninti „žemiškųjų dalykų“ būtį), yra persmelktas nenumaldomo ilgesio tai realybei, neatpažįstamai modifikuotai proto (ideologijų, socialinių, moralinių normų). Todėl menininkas tampa svetimkūniu visuomenėje, kurios dorovingiausieji sutiktų su Platono siūlymu iš valsybės išvaryti poetus, ir panašu, kad mūsų valstybė su naujuoju „Muravjovu“ priešaky sėkmingai tai daro.

Kūrėjų priešinimąsi socialinei realybei, neetiškumą galima paaiškinti tuo, kad laisvo kuriančiojo proto nelabai suderinsi su dogmomis ir normomis. Tačiau kūrėjas, pasipriešinęs inercijai ir atsidūręs nuošalėje, stengiasi ieškoti taurių esmių, kurių etika negali pasiūlyti. Bandyti tamsoje įžiebti šviesą, kai tau šaukia: „Nežaisk su degtukais!“, yra sunkus (reikalaujantis atsakomybės visų pirma prieš estetiką, o ne prieš etiką), tačiau efektyvus realybės ir savojo Aš tobulinimo būdas, kurio nerasi jokiuose dvasios nušvitimo vadovėliuose.

Tad kaip būtų tapęs P. Gauguinas, jei būtų gyvenęs švaresnį gyvenimą? Be abejo, nuobodžiau.

 

Skaitytojų vertinimai


51634. balkytis :-) 2009-02-24 22:45
wow... to iš tavęs, Jurgi, nesitikėjau... geras straipsnis :) man patiko, kai tą tetulę pavadinai naivia atgyvena. tačiau vis dėl to aš manau, kad kurti gali ir religingi žmonės, svarbiausia nebijot, kad kokia dievybė tave nubaus už tavo kūrybą. gal būt ši mano nuomonė tai tik argumentais nepagrįstas prieštaravimas, tačiau tokiom frazėm kaip tu kalbėt nemoku. sekmės tapyboj :)

51692. dd :-( 2009-02-28 11:08
savo danties užkalbėjimas, savo silpnybių pateisinimas. Visai neaišku, kaip būtų tapęs Gogenas - ar pagal Jūsų teorijas, ar ne pagal jūsų. Norint viskam galima pritempti visokiausias teorijas, cituojant svetimas išmintis. Kadangi meninikai visokių ydų turi daug daugiau už paprastuosius, tai ir sugalvoja visokiausių teorijų savo ydoms ir egoizmams paaiškinti. O gal dar daugiau pavyzdžių galima pririnkti paieškojus labai gerai kūrusių ne tamsoje.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
14:26:59 Dec 19, 2011   
Apr 2009 Aug 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba