Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-22 nr. 3110

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
ORFĖJAS RUGPJŪTĮ
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• NERAMŪS METAI1
• KULTŪROS MINISTRAS ATSIŽVELGS Į LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS NUOMONĘ3
 Liudvikas Jakimavičius.
RENGINYS. DU RAKURSAI

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
ŽAIDIMO PERIPETIJOS KOSTO OSTRAUSKO JUBILIEJAUS PUOTOJE
1
• Asta Bieliauskaitė.
VISAI VYKĘS...
22
• GEOGRAFO BIBLIOTEKA
• POST SCRIPTUM1
• MICHAILAS CHODORKOVSKIS, TYLOS KALINYS
• KNYGŲ APŽVALGA3
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ2
• Laima Slepkovaitė.
„THE SWINGLE SINGERS“
1

TEATRAS 
• BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ
• Vlada Kalpokaitė.
„MŪSŲ MIRTIES SERVISO DARBUOTOJAI – ITIN KVALIFIKUOTI“
• YPATINGO GROŽIO „HAŠIRIGAKI“ ESTETIKA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
SURASTI PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTAI

DAILĖ 
• Laima Kėrienė.
MEDALIŲ LOPŠYS TELŠIUOSE
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS23

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

VERTIMAI 
• Ilse Aichinger.
MANO KALBA IR AŠ
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Richard Burdett.
VENECIJOS BIENALĖ: MIESTAI, ARCHITETŪRA IR VISUOMENĖ
• Kristupas Sabolius.
AIKŠČIŲ (NE)MENAS
• Darius Piraitis.
KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI
1
• POKYLIO ŠURMULYS IR VIENATVĖ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES

KRONIKA 
• KULTŪRA IR KRIMINALAI
• STUDENTAI DŽIAZUOJA!1
• PAŽINTIS SU PRANCŪZŲ VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA5

DE PROFUNDIS 
• 10 CENTINIS RETRO1
• Skaitytojų laiškai4

AKTUALIJOS

RENGINYS. DU RAKURSAI

Liudvikas Jakimavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Buvę ir esami „litmeniečiai“ – Vacys Reimeris, Danutė Zovienė, Vytautas Rubavičius ir Kornelijus Platelis
Rimvydo Strielkūno nuotraukos

Žurnalistikos elementorius (nežinau, ar toks yra) turėtų mokyti rašantįjį atskirti įvykį nuo jo interpretacijos ir komentaro. Aprašant įvykusį faktą, subjektyvioms žurnalisto pastaboms, emocijoms, stilistinėms puošmenoms bei rakursų selekcijai neturėtų būti vietos. Laikantis šios taisyklės, beveik taip turėtų atrodyti aprašytas „Literatūros ir meno“ jubiliejinis 60-mečio minėjimo renginys, įvykęs Rašytojų klube rugsėjo 14 dieną.

Preambulė. Tikroji jubiliejaus data – liepos 21-oji, tačiau minėjimas buvo nukeltas į rugsėjį, nuogąstaujant, kad vidurvasarį gali nesusirinkti pakankamai minėtojų. Taupumo ar kitais mums nežinomais sumetimais savaitraščio jubiliejinį renginį buvo nuspręsta sujungti su Rašytojų klubo sezono atidarymu. Į šį jungtinį kultūrininkų susibūrimą susirinko pilna klubo salė, kas ne taip jau dažnai atsitinka. Čia mažiau patyręs žurnalistas tuoj pat imtųsi vardyti kai kuriuos rečiau bematomus asmenis, nusipelniusius Lietuvos kultūrai, kurie renginyje dalyvavo, tačiau objektyvusis diskursas neleidžia to daryti, nes nuopelnai – subjektyvi substancija. Nėra etalono ir svarstyklių, kuriomis galėtum pasverti, kas daugiau, o kas mažiau nusipelnęs. Arba reiktų minėti visus susirinkusius alfabeto tvarka, arba neminėti nė vienos pavardės. Taip pat neetiška būtų minėti žymių asmenų, kurie į renginį neatvyko, nors buvo kviesti.

Dėstymas. Vakarą muzikiniu pasveikinimu pradėjo pianistas Jurgis Karnavičius, paskambinęs tris M.K. Čiurlionio preliudus, kurie buvo sukurti Druskininkuose 1901-ųjų vasarą.

Klubo direktorė Janina Rutkauskienė pasveikino susirinkusius į Rašytojų klubo sezono atidarymą, trumpai apibūdino būsimos veiklos kryptis, taip pat pasveikino „Literatūrą ir meną“ su jubiliejumi ir įteikė Kornelijui Plateliui amžinai žaliuojantį lauro medelį.

Laikraščio vyriausiasis redaktorius Kornelijus Platelis pasidžiaugė, kad nesusirinko visi leidinio buvę ir esantys redaktoriai, bendradarbiai bei autoriai, nes jiems visiems sutalpinti būtų prireikę „Siemens“ arenos salės.

Žodis buvo suteiktas vyriausiam iš gyvų savaitraščio vyriausiųjų redaktorių Vaciui Reimeriui, kuris šioms pareigoms atidavė 20 savo gyvenimo metų. Poetas pasidžiaugė, kad buvo prisimintas, ir pasidalijo vienu kitu anų laikų prisiminimu apie nelengvą redaktoriavimą cenzūros sąlygomis. Jis reziumavo, kad, nepaisant galimų priekaištų, laikraščio indėlis į mūsų kultūrą buvo pozityvus. Laikraščio „užuovėjoje“, anot kalbėtojo, glaudėsi daug talentingų autorių. Čia buvo atsikviestas iš Panevėžio benzino kolonėlės dirbti korektoriumi Jonas Strielkūnas, Vytautas Kubilius su „vilko bilietu“, dėl kurio teko redaktoriui išklausyti daug priekaištų iš įvairių instancijų. Dirbo ir daugelis kitų žymių kultūrininkų, žurnalistų su savo charakteriais, turinčių savų pomėgių, dėl ko vyriausiajam redaktoriui reikėdavo kartais ir pasibarti. Pakalbėjo poetas dar apie nelengvus laikus, kai tekdavo ir padrebėti dėl drąsesnės minties, mat kviesdavo į „rūmus“ ir reikdavo aiškintis ne tik dėl tekstų, bet ir dėl poteksčių. Tokia tad buvo neišvengiama tarnyba ideologijai, tačiau pageltusiuose rinkiniuose, anot prelegento, rastume ir gausybę neblogų bei naudingų mūsų kultūros raidai ir kultūros paveldui straipsnių.

Pasidalinti pervartos laiko patirtimi bei prisiminimais buvo paprašytas Vytautas Rubavičius, įkalbėtas vadovauti laikraščiui herojiniais Sąjūdžio laikais. Dauguma kalbėtojo minčių jau buvo skelbta proginiame liepos 21-osios savaitraščio numeryje – pokalbyje „Platėjanti laisvesnės raiškos zona“. Dirbdamas sudėtingu laiku, V. Rubavičius siekė, kad laikraštis netaptų asmeninių sąskaitų suvedinėjimo arena. Anot šnekėtojo, jam tai beveik pavykę, neskaitant keleto sąmoningai suorganizuotų „nusprūdimų“.

iliustracija
Jurgis Karnavičius (dešinėje) ir pilnutėlė Rašytojų klubo salė

Jurgis Karnavičius paskambino Maurice’o Ravelio pjesę „Valtys vandenyne“, parašytą lygiai prieš šimtą metų.

Atsakingųjų sekretorių vardu buvo paprašyta pakalbėti Danutė Zovienė. Ji prisiminė ir pasveikino šaunią kompaniją, su kuria jai likimo buvo skirta kartu dirbti ir švęsti. Per dešimtmetį nuo 1984-ųjų jai teko pakeisti net keturis vyriausiuosius redaktorius. Per tą laiką vietoj spausdinimo mašinėlės atsirado kompiuteris, o anuomet antraščių šriftai buvo karpomi iš kitų laikraščių, ir negalima buvo prieiti prie spausdinimo mašinėlių, nes jų redakcija turėjo tik dvi. Tada redakcija buvo ne vien vieta, kur buvo susibūrusi „šauni kompanija“, bet ir didelė kultūros bei gyvenimo mokykla. Kompanija neišsibarstė ir per Sausio įvykius, kurie dar labiau ją buvo sutelkę, slepiant spausdinimo mašinėles, kaupiant duonos atsargas, džiovinant Džojos Barysaitės autus.

Kornelijus Platelis kalbėjo apie dabarties problemas, su kuriomis susiduria laikraštis. Jos kyla dėl sunkiai aprėpiamo knygų srauto ir keblios kritikos situacijos. „Užsiauginti kritikui, kad jo vertinimai pelnytų visuomenės pasitikėjimą, reikia penkerių metų, o koks leidinys gali tuos penkerius metus laukti, koks asmuo gali be atlyginimo tuos penkerius metus reikiamos kvalifikacijos siekti?“ – retoriškai klausė redaktorius.

J. Karnavičius savo programą baigė šventišku kūriniu – to paties Maurice’o Ravelio „Juokdario serenada“.

Dabar epistolinio žanro žodis ir veiksmo laisvė buvo suteikta aukščiausių valstybės institucijų pareigūnams bei giminingų leidinių atstovams. Prezidentūros vardu prakalbą pasakė ir dovaną įteikė Irena Vaišvilaitė, Seimo – Julius Dautartas, Kultūros ministerijos – Gintaras Sodeika. Danielius Mušinskas sveikino Rašytojų sąjungos ir „Metų“ žurnalo vardu, Rašytojų sąjungos leidyklos vardu – Valentinas Sventickas. „Nemuniečių“ desantas iš Kauno atvyko su puokšte saulėgrąžų, trilitriu medaus, kasa česnakų ir „Trejų devynerių“ buteliu.

Daugiau mažiau objektyvią (beviltiškai nuobodžią) žurnalistinę renginio ataskaitą čia galima būtų ir baigti tašku, paliekant pasaulio istorijai žinią, kad toks susibūrimas įvyko konkrečiu istorinio laiko momentu konkrečioje mūsų Žemės rutulio vietoje, o ne kur nors kosmose nežinia kada. Tokių proginių renginių vyko, vyksta ir vyks begalė – laikas nestovi vietoje, bus kitų jubiliejų, apie kuriuos rašys jau kiti, kiti gers ir vyną, pakviesti pratęsti iškilmių ir kalbų kitoje aplinkoje. Visa tai, kas sprūsta už oficialaus renginio rėmų, nebeturėtų dominti faktą aprašančio žurnalisto. Už tų rėmų prasideda beletristika, vertinimai, interpretacijos, įspūdžiai ir emocijos, kitaip tariant, – kitoks liudijimas, labiau kalbantis apie stebėtoją, stebintį įvykį, o ne apie tai, ką jis stebi. Tai jau visai kitas žanras. Pasakojimas gali prasidėti nuo bet kurio įvykio momento, jo nesaisto priedermė laikytis chronologijos ar tikslumo taisyklių, jis nepretenduoja į objektyvumą, kaip ir aukščiau parašytas tekstas yra tik to objektyvumo atspindžio simuliavimas ir imitacija.

Pasakojimas Nr.2

Nėra pati tinkamiausia patalpa didesniems pobūviams salė RS antrame aukšte. Ilgas stačiakampis stalas skaido erdvę į dvi nelygias dalis, paprastai į kitą stalo pusę žmonės nelabai eina, būriuotis linkę labiau prie durų arba kiek tolėliau iki pat palangės, kur gali pasidėti savo taurę ir užkandžius, jei jų yra. Bet argi salė svarbu, kai susirenkama pabendrauti, juoba kad prisiminti yra ką: visi čia užsukę galėtų būti pavadinti vienu vardu „litmeniečiai“, visi įvairiu laiku lyg į kokį nežinia kur vežantį troleibusą kadaise buvo įlipę, kaži kurioj stotelėj ir išlipę. Žmonės ir pagyvenę, ir kai kurie dar ne pensinio amžiaus – vos gali aprėpti šnekučiuojančių minią. Pirmas įspūdis toks, lyg būtum patekęs ne į savo, o į kitos darbovietės „sabuntujų“. Jie vieni kitus pažįsta, o tu jų – ne. Vadinas, nors ir dirbi „Literatūroje ir mene“, daugiau mažiau žinai savo autorių ratą, čia prieš akis pamatai paralelinį pasaulį, kuris irgi vadinasi „Literatūros ir meno“ publika. Gal tai buvę korektoriai, tekstų rinkėjai, skyrių redaktoriai, atsakingi sekretoriai, autoriai, kurie kadaise plušo, rašė, drebėjo dėl savo minčių, bet vieną kartą visa tai baigėsi, liko tik prisiminimai. Šitų žmonių „litmenyje“ šiandien kažkodėl nebėra. Čia, šioje salikėje, jie lyg kokia stebuklu iš užmaršties iškilusi ar prikelta iš numirusių Atlantida. Jei tai buvo rašantys žmonės, kodėl jie neberašo šiandien, juk rašymo darbas nėra toks, kaip, pavyzdžiui, statybininko ar kontoros tarnautojo – sulaukei pensijos, ir sudie, tarnybėle. Kas yra atsitikę, kad per 60 savaitraščio gyvavimo metų taip ir nesusitelkė kokia nors kultūrininkų bendruomenėlė, kuri save galėtų identifikuoti vienu žodžiu „litmenietis“, arba koks nors klubas, kaip kad visame pasaulyje buriasi.

iliustracija
Kad gyvenimas būtų saldesnis – Viktoras Rudžianskas dovanoja trilitrį medaus

Vytautas Rubavičius ir Kornelijus Platelis tik ką kalbėjo, kad, kviesdami bendradarbiauti autorius, stengėsi ir stengiasi nekreipti dėmesio į žmogaus pasaulėžiūrą, esą svarbus pats tekstas ir jo kokybė, o ne ideologinės žmogaus simpatijos ir nuostatos. Iki didžiosios pervartos buvo kitaip, tačiau petys petin telkėsi po leidinio vėliava tikrai ne apkvaitę nuo komunizmo statybos idėjų. „Literatūra ir menas“ buvo gana šilta darbo vietelė, puikus socialinis statusas, čia, be visų kitų savo reikalų, galėjai išspręsti ir saviraiškos bei „ego“ kompleksų problemas, nes savaitraščio darbuotojas valstybės pastato hierarchinėje laiptinėje buvo tikrai ne ant paskutinio laiptelio. Simptomiškas ir V.Reimerio paminėtas valdžios nepasitenkinimas, kaip į šią kompaniją tasai galėjo priimti a.a.Vytautą Kubilių, studentą su „vilko bilietu“. Jei tą klaną būtų vienijusi kokia nors kultūros idėja, nebūtų taip akivaizdžiai nutrūkusi tęstinumo gija. Belikę to tęstinumo simboliai yra tik Telesforo Kulikausko abreviatūva ir stilistė Irena Babiliūtė, tarnaujanti laikraštyje jau 38 metus, gaila tik, kad ne stilistės formuluoja idėjas, apie kurias suktųsi mechanizmų ašys. Neteisinga būtų sakyti, kad tokių uždegančių ar telkiančių idėjų nebuvo, tačiau jas turėjo ir generavo ne pats leidinys, ne vyriausieji redaktoriai, o pavieniai autoriai, kuriems pavykdavo kartais į leidinį prasmukti. Mūsų nelaimei ar gėdai, per visą sovietinę leidinio istoriją neatsirado ir tokios asmenybės, su kuria tauta būtų galėjusi sutapatinti savo viltis ir tikėjimus. Todėl ir nelėkė galvos, todėl „Literatūros ir meno“ istorijoje nėra didvyrių, kuriems reikėtų statyti paminklus, gal išskyrus tik tą vargo pelę stilistę Irutę, priglaudusią kaži kur Pavilny į savo namus aštuonias ar devynias benames kates.

– Jei dabar laikrašty parašysit, kad aš buvau saugumietis, gausit man sumokėti šimtą tūkstančių litų, – sako priėjęs prie manęs vienas buvęs „litmenietis“ su vyno taure rankoje ir priduria, kad kaži kurią dieną įsigaliojo tokia Visuomenės informavimo įstatymo pataisa. Svarstau, kodėl žmogui, netarnavusiam saugume, turėtų rūpėti, kad kas nors jį gali apšmeižti. Aišku, jubiliejus yra visai nebloga proga uoliems ir ne itin uoliems demonstratyviai pasibalinti marškinius, kas be ko, per tokį ilgą laiką juk yra atsiradę „dėmelių“. Bet jubiliejus yra ir gera proga permanyti, kas vis dėlto yra atsitikę šio leidinio tęstinumui, su kuo mes save šiandien tapatiname, vadindami save „litmeniečiais“, ir išvis – ar yra tokia integrali, kuo nors išsiskirianti idėjų buveinė „Literatūra ir menas“, kuriai visi unisonu linkėtų „nesustoti ir tęsti“.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:25:46 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba