Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-22 nr. 3110

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
ORFĖJAS RUGPJŪTĮ
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• NERAMŪS METAI1
• KULTŪROS MINISTRAS ATSIŽVELGS Į LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS NUOMONĘ3
• Liudvikas Jakimavičius.
RENGINYS. DU RAKURSAI

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
ŽAIDIMO PERIPETIJOS KOSTO OSTRAUSKO JUBILIEJAUS PUOTOJE
1
• Asta Bieliauskaitė.
VISAI VYKĘS...
22
• GEOGRAFO BIBLIOTEKA
• POST SCRIPTUM1
• MICHAILAS CHODORKOVSKIS, TYLOS KALINYS
• KNYGŲ APŽVALGA3
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ2
• Laima Slepkovaitė.
„THE SWINGLE SINGERS“
1

TEATRAS 
• BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ
• Vlada Kalpokaitė.
„MŪSŲ MIRTIES SERVISO DARBUOTOJAI – ITIN KVALIFIKUOTI“
• YPATINGO GROŽIO „HAŠIRIGAKI“ ESTETIKA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
SURASTI PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTAI

DAILĖ 
• Laima Kėrienė.
MEDALIŲ LOPŠYS TELŠIUOSE
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS23

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

VERTIMAI 
• Ilse Aichinger.
MANO KALBA IR AŠ
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Richard Burdett.
VENECIJOS BIENALĖ: MIESTAI, ARCHITETŪRA IR VISUOMENĖ
 Kristupas Sabolius.
AIKŠČIŲ (NE)MENAS
• Darius Piraitis.
KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI
1
• POKYLIO ŠURMULYS IR VIENATVĖ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES

KRONIKA 
• KULTŪRA IR KRIMINALAI
• STUDENTAI DŽIAZUOJA!1
• PAŽINTIS SU PRANCŪZŲ VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA5

DE PROFUNDIS 
• 10 CENTINIS RETRO1
• Skaitytojų laiškai4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

AIKŠČIŲ (NE)MENAS

Kristupas Sabolius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Britų trupė „Oro architektai“ Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir „Sostinės dienų“ metu vilniečiams ir svečiams dovanojo pažintį su unikaliu projektu “Lengvumas II”. Tai milžiniško mastelio pripučiama oro pilis, kuri rugsėjo 6–10 dienomis Vilniaus katedros aikštėje kvietė praeivius patirti spalvų, šviesos ir garsų įspūdžius. Naujausias britų menininkų kūrinys jau buvo eksponuotas greta penkių žymiausių pasaulio katedrų.

Skirtingai nei kitose šalyse, Vilniuje „Oro architektai“ sulaukė Katalikų bažnyčios hierarchų nepritarimo. Vilniaus arkivyskupiją papiktino „Oro architektų“ sąsaja su viena degtinės rūšių reklama. J.E. kardinolas A.J.Bačkis pabrėžė, kad „Oro architektų“ „įrenginio medžiaga ir pramogos pobūdis visiškai nesuderinama su sakraline, architektūrine ir kultūrine Katedros aikštės aplinka“. Į šiuos priekaištus „Oro architektai“ nereagavo ir nepaisant Bažnyčios nepritarimo, renginys įvyko.

„Oro architektų“ vadovas Alanas Parkinsonas sakė, kad yra tiesiog smalsus žmogus, su architektūros profesija turintis mažai ką bendra. Suprojektuoti orą jį įkvėpė grynosios geometrinės ir gamtos formos, pasaulio šventovių architektūra bei šiuolaikiniai architektūros novatoriai – Antonio Gaudi bei Frei Otto. Architektūrinis oras – tai lengvai prieinama sumodeliuota konstrukcija, vienadienė skulptūra, funkcionali ir įspūdinga. Liuminariumai jau žaižaravo laukinėje gamtoje, metropolių aikštėse, greta įvairių valdovų rūmų ir pilių.

Kiekvienas liuminariumas yra kitokios formos, tūrio ir apimties. Dažniausiai liuminariumai užima iki 1000 kv. metrų plotą ir gali pasiekti 10 metrų aukštį. Vilniaus katedros aikštėje buvo 1100 kv. metrų plotą užimanti konstrukcija. Liuminariumas pripučiamas per 20 minučių.

Kurdami liuminariumus, „Oro architektai“ orientuojasi į dažniausiai pamirštamą visuomenės dalį, kuriai nepritaikyti daugelis renginių – pagyvenusius žmones, neįgaliuosius žmones, ir aktyviai remia neįgaliųjų integraciją į visuomeninį ir kūrybinį gyvenimą. Tačiau ir sveikieji prisipažino, kad liuminariume patyrė nuostabą bei jaudulį.

Kai liuminariumas buvo pristatomas užsienyje, jo viduje nuolatos vyko įvairiausio pobūdžio renginiai: gatvės teatrų pasirodymai, kamerinių orkestrų koncertai, dainų, šokių, džiazo ansamblių ar vaidybos vakarai. Notingamšyro grafystėje vykusioje parodoje su Anglijos menų tarybos parama liuminariume buvo šokių, garso ir balso studijos pratybos invalidams. 2004 m. Europos kultūros sostinėje Lilyje buvo parodytas baleto spektaklis, kuriame atlikėjai šoko kartu su mažamečiais vaikais.

Liuminariumas – tai nešiojami ir pripučiami segmentai iš polivinilo chlorido medžiagos, kuri gaunama pagal unikalią „Oro architektų“ formulę. Plastikas pjaustomas ir klijuojamas rankiniu būdu buvusiame Notingamo nėrinių fabrike.

Liuminariumas tiesiogiai veikia pojūčius. Lankytojas keliauja šviesos tuneliais, labirintais ir po erdviais skliautais. Visų amžiaus grupių lankytojai susijaudina, kai liuminariume susimaišo ir rezonuoja spalvos, kaip jos keičia erdvės, pačių žmonių veidų bei drabužių išvaizdą. Kai kurie prisėda minkštuose kampeliuose, kiti atsigula ant grindų ir pasineria į atpalaiduojančią švytinčios spalvos ir muzikos aplinką.

„Oro architektų“ vadovas Alanas Parkinsonas apžiūrėjo Vilniaus miesto erdves ir atsakė į keletą pateiktų klausimų:

Kaip gimė „Oro architektų“ idėja?

Mėgstu potyrius, kurie leidžia pasijusti vaiku. Taip pat tuos, kurie keičia įprastą būseną. Pavyzdžiui, grožio jausmas, kurį patiri svečiam mieste, užsukęs į katedrą. Kurdamas liuminariumą, norėjau suteikti žmonėms galimybę pasijusti vaiku, perteikti erdvę per šviesos skleidžiamą grožį ir energiją. Man patinka dvasinis kontekstas, todėl neretai konstrukcijas statome prie didžiųjų Europos katedrų ir bažnyčių. Religinė architektūra veikė ir liuminariumų dizainą.

Ar teko susidurti su neigiama lankytojų reakcija?

Mes turime atsiliepimų knygų. Sprendžiant iš jų, yra daug žmonių, kurie ateina kažko ieškodami, tikėdamiesi ir labai nusivilia to kažko neradę. Tačiau tai ne meno kūrinių paroda, iš kurios žmonės išeina turėdami aiškią teigiamą ar neigiamą poziciją. Mūsų „ekspozicija“ galbūt nėra tokia intelektuali. Nepretenduojame į menininkus. Mes – oro architektai. Tad ir vertinami esame kur kas paprasčiau. Žmonės ateina ieškoti naujų patirčių, tad dažniausia sulaukime teigiamų atsiliepimų.

Liuminariumas – tai kažkas tarp architektūros, skulptūros, teatro meno, gatvės performanso. Ar bandėte rasti jam apibrėžimą?

Ne, to nedariau. Nors domiuosi pripučiamų konstrukcijų ištakomis, šia tema esu parašęs nemažai tekstų. Romėnai rafinuotiems įgeidžiams tenkinti išrado oro lovas, dar ankstesni faktai liudija pripūstų gyvūnų odas naudojus laivyboje. Mes savo pradininkais vadiname 1960-ųjų išradėjus, atskleidusius lankstaus plastiko galimybes.

Ar liuminariumo terminas turi savo istoriją?

Taip, viduramžių dokumentuose, rankraščiuose... Aš tiesiog nenorėjau, kad konstrukcijos būtų vadinamos inžineriniais terminais.

Esate prestižinių festivalių puošmena. Pasižymite išrankumu?

Festivalis gali būti bet koks – bendruomenių ir šeimų susibūrimas Anglijos kaime ar iškilmės, skirtos Nacionalinio muziejaus atidarymui. Tai, ką darome mes, neatitinka įprastų meno reiškinių formų. Tačiau ten, kur vykstame, stengiamės parodyti visa, kas mūsų valioje, ir dovanoti žiūrovams tik teigiamus įspūdžius. Galima sakyti, jog mus domina renginiai, orientuoti į kuo platesnį skirtingų sluoksnių žmonių ratą.

Liuminariumus eksponavote pačiose neįtikėčiausiose pasaulio vietovėse. Kokios gastrolės įsimintiniausios?

Liuminariumas Anglijos paplūdimyje iš tiesų atrodė įspūdingai. Teko statyti jį ir kalno viršūnėje. Liuminariumai puikiai prisitaiko prie natūralios gamtos peizažų. O dažnai tos erdvės, kurios savaime yra įspūdingos, tiesą sakant, ne visada būna tinkamos. Štai mūsų ekspozicija Gugenheimo muziejaus fotoreportažuose atrodo žavingai, tačiau tai nebūtinai reiškia sėkmę. Mūsų gastrolėse daug ką lemia bendras klimatas, atmosfera.

Kokį įspūdį Jums paliko pasidairymas po viešąsias Vilniaus miesto erdves?

Man patinka atvira Katedros aikštės erdvė, ji tikrai tinkama konstrukcijai. Pastebėjau, jog ši aikštė mėgstama ne tik jaunuomenės, aktyvaus sporto mėgėjų, bet ir vyresnio amžiaus žmonių. Vienas mūsų tikslų – pritraukti kuo įvairesnių žmonių. Manau, šioje Vilniaus vietoje – miesto širdyje – didžiausia jų koncentracija. Kita užduotis – kuo natūralesnė aplinka. Siekėme, kad Vilniuje liuminariumas ne tik būtų pastebėtas, bet ir estetiškai įsikomponuotų į demokratišką aikštės erdvę. Ko nepasakyčiau apie Europos aikštę ar Neries krantinę. Gaila, kad Rotušės aikštė remontuojama. Ši vieta man taip pat labai patiko.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:25:44 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba