Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-22 nr. 3110

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
ORFĖJAS RUGPJŪTĮ
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• NERAMŪS METAI1
• KULTŪROS MINISTRAS ATSIŽVELGS Į LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS NUOMONĘ3
• Liudvikas Jakimavičius.
RENGINYS. DU RAKURSAI

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
ŽAIDIMO PERIPETIJOS KOSTO OSTRAUSKO JUBILIEJAUS PUOTOJE
1
• Asta Bieliauskaitė.
VISAI VYKĘS...
22
• GEOGRAFO BIBLIOTEKA
• POST SCRIPTUM1
• MICHAILAS CHODORKOVSKIS, TYLOS KALINYS
• KNYGŲ APŽVALGA3
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ2
• Laima Slepkovaitė.
„THE SWINGLE SINGERS“
1

TEATRAS 
 BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ
• Vlada Kalpokaitė.
„MŪSŲ MIRTIES SERVISO DARBUOTOJAI – ITIN KVALIFIKUOTI“
• YPATINGO GROŽIO „HAŠIRIGAKI“ ESTETIKA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
SURASTI PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTAI

DAILĖ 
• Laima Kėrienė.
MEDALIŲ LOPŠYS TELŠIUOSE
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS23

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

VERTIMAI 
• Ilse Aichinger.
MANO KALBA IR AŠ
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Richard Burdett.
VENECIJOS BIENALĖ: MIESTAI, ARCHITETŪRA IR VISUOMENĖ
• Kristupas Sabolius.
AIKŠČIŲ (NE)MENAS
• Darius Piraitis.
KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI
1
• POKYLIO ŠURMULYS IR VIENATVĖ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES

KRONIKA 
• KULTŪRA IR KRIMINALAI
• STUDENTAI DŽIAZUOJA!1
• PAŽINTIS SU PRANCŪZŲ VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA5

DE PROFUNDIS 
• 10 CENTINIS RETRO1
• Skaitytojų laiškai4

TEATRAS

BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ

[skaityti komentarus]

Rugsėjo mėnesį Estijoje, Tartu mieste, vyko tarptautinis Baltijos šalių teatrų festivalis. Apie jo idėjas, lietuvių dalyvavimą, perspektyvas su jame viešėjusia teatrologe profesore IRENA VEISAITE kalbasi RASA PAUKŠTYTĖ.

Gerbiama Irena, anksčiau festivalis, kurio pagrindą sudarė latvių, estų, lietuvių teatrų varžytuvės, vadinosi Pabaltijo šalių teatrų festivaliu ir buvo vienas populiariausių, paklausiausių ir tarp žiūrovų, ir tarp profesionalų renginių visose trijose šalyse. Kas šiandien yra Baltijos šalių festivalis, kuo jis gyvas?

Tai yra bandymas atgaivinti mūsų bendradarbiavimą. Apie tai byloja ir festivalio moto – „Savi yra kartu“. Šis festivalis leido mums anksčiau bendrauti, keistis kūrybiniais sumanymais ir laimėjimais. Po Nepriklausomybės atkūrimo jis buvo beveik užmirštas, mūsų ryšiai nutrūko. Atnaujintas Baltijos šalių teatrų festivalis turėtų kaip ir kelis tikslus. Vienas jų – skatinti mūsų visų originalią dramaturgiją, ir būtent tai estai itin pabrėžė. Festivalis Tartu susidėjo iš dviejų dalių – konkursinės programos, kurią sudarė mūsų trijų respublikų spektakliai (po du iš kiekvienos), pastatyti pagal nacionalinius veikalus. Ši festivalio dalis buvo labai gerai organizuota, spektakliai buvo rodomi su vertimais. Kitoje estų festivalio dalyje buvo išsamiai pristatyta estų pastarųjų metų originalioji dramaturgija. Deja, čia nebuvo jokių vertimų, sinopsių ar net žodinių paaiškinimų. Todėl spektaklius buvo gana sunku suvokti. Tiesa, tiktai vienas mažas, šiuo metu populiarus VAT teatras, inscenizavęs judesio ir balso priemonėmis „Kalevo sūnų“, pateikė svečiams sinopsį anglų ir rusų kalbomis. O tų svečių iš viso Baltijos regiono buvo tikrai daug..

Kitas festivalio tikslas – praplėsti Baltijos šalių teatrinio peizažo erdvę, įtraukiant Skandinavijos šalis, Lenkiją, Vokietiją, Kaliningrado sritį, Suomiją. Tai, suprantama, turėtų vykti pamažu, šios šalys turėtų iš pradžių vaidinti ne organizatorių, o tik dalyvių vaidmenis, – būtų kviečiama iš tų šalių po vieną kitą spektaklį, režisierių, teatro kritiką.

Visa tai mus vėl suartintų. Kad ir kaip mes skirtumėmės, – turime daug sąsajų.

Tiesa, dar norėčiau pridurti, kad žiūrovų susidomėjimas festivalio spektakliais buvo didžiulis, salės perpildytos. Kadangi pavėlavau užsisakyti bilietus, tai net negavau vietos į paskutinės dienos spektaklius „Nafta“ ir „Siurrealistai“.

Kada buvo atnaujintas šis festivalis, kas atrenka spektaklius, kas lemia šalių teatrą pristatančių dalyvių sudėtį?

Baltijos šalių festivalis buvo atnaujintas 2001 metais – tuomet buvo pasirašytos sutartys, rodos, tarp mūsų Teatro sąjungų. Pernai festivalis vyko Latvijoje, Rygoje, ir jame Rimo Tumino režisuotas „Madagaskaras“ gavo aukščiausią apdovanojimą. Kitąmet festivalis turėtų vykti Lietuvoje.

Deja, Tartu blankiai pasirodė ir Latvija, ir Lietuva.

Manau, kad spektakliai bei dalyviai į šį festivalį buvo rekomenduoti Teatro sąjungos, kaip vienos iš šio festivalio organizatorių, bet tikrai to nežinau. Kiekviena dalyvaujanti šalis savo lėšomis – bent jau iš dalies – įsipareigoja siųsti teatrus į festivalį. Nesu itin gerai informuota apie finansinius šio festivalio reikalus, tačiau organizatoriai teigia, kad būtent dėl susitarimų tarp šalių festivalis nėra brangus – estams jis kainavo apie 200 000 litų.

Taigi kaip lietuviškas teatras prisistatė kaimynams?

Na, kaip jau sakiau, blankokai.

Nors apie tai norėčiau kalbėti iš pradžių paminėdama ir gerus dalykus. Birutės Marcinkevičiūtės (Mar) monospektaklis „Poetė“ sulaukė tikrai gražaus įvertinimo. Aktorė pelnė apdovanojimą už Salomėjos Nėries personažo sukūrimą. Suradusi labai gerus Salomėjos Nėries eilėraščių vertimus – Anos Achmatovos ir kitų garsių poetų, išvertusi jos dienoraščius, ji turėjo drąsos suvaidinti spektaklį dviem kalbomis – rusų ir lietuvių. Tad spektaklis buvo suprantamas publikai. Be to, žiūrovams buvo išdalinti sinopsiai anglų ir estų kalbomis, žodžiu, aktorė puikiai pasiruošė festivaliui. Buvo ir šiek tiek kritiškų pastabų – dėl spektaklio dramaturgijos, kai kurių vaidybos niuansų, bet šiaip jau sunku ką nors rimtai prikišti. Birutė nugalėjo publiką.

Na, o kitas spektaklis atvyko į Tartu iš Panevėžio – tai buvo režisieriaus Ramučio Rimeikio režisuotas vaidinimas pagal mums labai brangaus autoriaus Mariaus Katiliškio 1957 m. sukurtą romaną „Miškais ateina ruduo“. Ši inscenizacija, deja, buvo sklidina štampų. Spektaklio programėlėje sakoma, kad „autorius atkreipia dėmesį į tai, kokį chaosą ir sutrikimą inspiravo šiandieninio gyvenimo normos ir kaip sunku žengti koja kojon su civilizuota visuomene“, spektaklio kūrėjai lyg ir klausia, „ar galima šiame pasaulyje išsaugoti sugebėjimą mylėti“. Tai skamba kaip gražus bandymas aktualinti Katiliškio tematiką ir romane iškeltas problemas. Deja, spektaklyje visos tos problemos neiškyla. Pasakyčiau, kad panevėžiečiai sukūrė melodramą su etno­grafiniais elementais ir nuostabia Algirdo Martinaičio muzika. Vienas estų kritikas pasakė, kad tai komercinis spektaklis, tačiau nelabai su tuo sutikčiau. Visgi manau, kad Ramutis Rimeikis nuoširdžiai stengiasi kalbėti apie nostalgiją, vertybių ilgesį, tačiau nerado tam adekvačios šiuolaikiškos teatro kalbos. Mūsų kolegos kritikai nelabai suprato, kodėl šis spektaklis buvo atrinktas lietuvių teatrui reprezentuoti.

Nepakankamai apgalvotai buvo atrinkta ir lietuvių kritikai atstovaujanti komanda, kuri Tartu festivalyje buvo traktuojama kaip lietuvių delegacija. Iškart pasakysiu, kad tie šaunūs jauni žmonės (daugiausia iš Kauno) man padarė labai gerą įspūdį, nors nė vieno iš jų nepažinojau. Juos visaip skatinčiau dirbti. Tai – Martynas Petrikas, Edgaras Klivis, Nomeda Satkauskienė, Vilma Janeliauskienė, Jūratė Grigaitienė. Rūta Mažeikienė dirbo vertinimo komisijoje ir savo vaidmenį puikiai atliko. Visi kiti jautėsi šiek tiek sutrikę. Man atrodo, puiku, kad jie buvo į festivalį pasiųsti, tačiau kritikų dalyvavimą reiktų subalansuoti, pasiųsti ir tuos, kurie turi dalyvavimo diskusijose, viešo kalbėjimo patirties. Tuomet ir naujiems žmonėms bus drąsiau ir lengviau. Dabar gi, kai reikėjo pasisakyti dėl festivalio ateities, jie tiesiog nesijautė įgalioti kalbėti apie tai, jiems buvo sunkoka, o gal tiesiog nedrąsu pasisakyti spektaklių aptarimuose.

Ar matote realias festivalio perspektyvas, kas buvo kalbėta apie jo ateitį?

Taip, tikrai matau ir suvokiu šio festivalio reikalingumą. Visų trijų Baltijos šalių kritikų pasitarime buvo nutarta siūlyti kai ką pakeisti festivalio statute. Ateityje kiekviena šalis pristatys po du spektaklius – vieną geriausią metų spektaklį, nebūtinai pagal nacionalinį veikalą, kitą – pagal nacionalinį kūrinį, pastatytą bent jau per trejus pastaruosius metus. Šalis šeimininkė turės teisę parodyti ir trečią spektaklį. Buvo taip pat nuspręsta sudaryti organizacinį komitetą, kuris nustatytų festivalio turinį ir formą. Sakėme, kad festivalio kuratorius turi būti iš tos šalies, kuri jį organizuoja. Jis turi prisiimti atsakomybę ir už savo šalies teatro pristatymą – kolektyvinės atsakomybės čia negali būti.

Manau, kad šis festivalis turi ateitį.

Yra dar vienas svarbus dalykas – 2007 metais Baltijos šalių teatrų festivalis turėtų vykti Lietuvoje. Bet tikrai nesiūlyčiau jo rengti Vilniuje. Sostinėje ir taip jau vyksta daug festivalių. Juk mums rūpi ir regionų kultūra, tad ir siūlyčiau rengti festivalį Kaune ar Klaipėdoje, Panevėžyje ar Šiauliuose.

Ačiū už pokalbį.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:25:43 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba