Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-22 nr. 3110

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
ORFĖJAS RUGPJŪTĮ
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• NERAMŪS METAI1
• KULTŪROS MINISTRAS ATSIŽVELGS Į LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS NUOMONĘ3
• Liudvikas Jakimavičius.
RENGINYS. DU RAKURSAI

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
ŽAIDIMO PERIPETIJOS KOSTO OSTRAUSKO JUBILIEJAUS PUOTOJE
1
• Asta Bieliauskaitė.
VISAI VYKĘS...
22
• GEOGRAFO BIBLIOTEKA
• POST SCRIPTUM1
• MICHAILAS CHODORKOVSKIS, TYLOS KALINYS
• KNYGŲ APŽVALGA3
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ2
• Laima Slepkovaitė.
„THE SWINGLE SINGERS“
1

TEATRAS 
• BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ
• Vlada Kalpokaitė.
„MŪSŲ MIRTIES SERVISO DARBUOTOJAI – ITIN KVALIFIKUOTI“
• YPATINGO GROŽIO „HAŠIRIGAKI“ ESTETIKA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
SURASTI PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTAI

DAILĖ 
• Laima Kėrienė.
MEDALIŲ LOPŠYS TELŠIUOSE
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS23

PROZA 
 Jonas Mikelinskas.
NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

VERTIMAI 
• Ilse Aichinger.
MANO KALBA IR AŠ
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Richard Burdett.
VENECIJOS BIENALĖ: MIESTAI, ARCHITETŪRA IR VISUOMENĖ
• Kristupas Sabolius.
AIKŠČIŲ (NE)MENAS
• Darius Piraitis.
KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI
1
• POKYLIO ŠURMULYS IR VIENATVĖ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES

KRONIKA 
• KULTŪRA IR KRIMINALAI
• STUDENTAI DŽIAZUOJA!1
• PAŽINTIS SU PRANCŪZŲ VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA5

DE PROFUNDIS 
• 10 CENTINIS RETRO1
• Skaitytojų laiškai4

PROZA

NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

Jonas Mikelinskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Tąsyk mes, du broliukai, ėjome nuo sodžiaus pusės namų link. Ėjome mažai pramintu taku tarp gausybės iš abiejų pusių žydinčių rugių ir birbinom birbynes, padarytas iš rugių stiebo. Saulė jau buvo nusėdusi už suanglėjusių Laviškio medžių, ir sparčiai bluko dangaus raudonis, retkarčiais į aukštį išmesdamas mažyčius lyg aguonos grūdeliai paukščius. Bet naktis artėjo kažko lūkuriuodama, neskubėdama, tarsi duodama pajusti, kad gali dar kas nors įdomaus atsitikti ir nėra ko mums skubėti. Todėl birbinom birbynes užsimiršę, ilgesingai ir monotoniškai. Liūdnai ir pratisai. Tik tolumoje nuaidėjus vakariniams varpams, sustojome ir pusbalsiu sukalbėjom tą maldą, kurią dar mažus išmokė mama. Mūsų maldos nenutraukė net praskrendantis virš galvų juodas paukštis. Mes tik krūptelėjom, bet žodžių nepametėm. Po vakarinės maldos vėl ėjom ir vėl birbinom. Tik gal kiek linksmiau. Ne, dar liūdniau. Ir trūkčiodami. Tarsi mamos balsas, kai ji sirgo plaučių uždegimu, gulėjo prie šiltos sienos ir vis ne tiek dejavo, kiek pati sau skundėsi: „Taip kažkoks kipšas drasko krūtinę ir melžia širdį“. O mes, abu broliukai, jos klausėmės ir nežinojom, juoktis ar verkti: kaip gali net ir kipšas melžti širdį, lyg ji būtų pavirtusi karvės tešmeniu. Tik naktimis mama kiek nurimdavo. Mat keliaudavo į Jeruzolimą pasimelsti prie Verksmų sienos. Tačiau niekad ten nenukeliaudavo – kažkas priversdavo grįžti atgal ir pasiimti šlakelį vandens, kurį laikydavo bruzdukliu užkimštame buteliuke nuo limonado. Kai šitaip nepavykdavo nukeliauti į Jeruzolimą, jai dar smarkiau kipšas įnikdavo melžti širdies. Tada ji vien tik tyliai aimanuodavo ir prašydavo, kad Visagalis jos neatstumtų, kai pasibels į šv. Petro saugomus vartus.

Taigi mudu ėjom ir nekalbėjom. Kalbėjo mudviejų žalios iš rugio stiebo pasidarytos birbynės. Nekalbėjom, bet jautėm tą patį. Ir galvojom tą patį. Todėl ir miegas mums nerūpėjo. Rūpėjo vien iki soties prisibirbti ir visko prisižiūrėti.

Argi galėjo būti kitaip tokią naktį, kai iš visų pusių žydėjo rugiai, kai laimingai parskrido į savo lizdus paukščiai, kai raudona saulė neuždegė pasaulio, kai taip gražiai ir įspūdingai nuaidėjo vakariniai varpai, kai taip dievobaimingai pasimeldėm ir kai mūsų birbynės tik liūdnai grojo, bet neliūdnai galvojo apie dabartį ir ateitį.

Tik tada, kai iš juodo miško išlindo baltas, sočiai išsimiegojęs, bet kažko keistai nustebęs mėnulio veidas, mano brolis išsiėmė iš burnos birbynę ir paklausė:

– Ar tau neatrodo, kad dangus nusileido ant žemės?

– Dėl ko tu taip manai?

– Tikrai nežinau, bet, ko gero, dėl to, kad dangus geresnis ir gražesnis už žemę.

– Tai tu šitaip iš gerumo ir gražumo?

– O tu ne? Kai šitaip dabar mums gera, gražu, jauku? Drožiam sau tarp žydinčių rugių ir švilpaujam kaip tie Dievo paukšteliai, kuriems nereikia nei sėti, nei pjauti, nei į kluonus krauti. Smagumėlis!

– Tai tau dėl to taip, kad avis ir karves pradėjom rišti, o ne ganyti.

– Ir dėl to, ir dėl kitko.

– Kitko? Kas tai? Paaiškink!

– Tau vis taip – dėl ko, paaiškink, duok pačiupinėti ar pauostyti. Jeigu galėtum viską iš karto paaiškinti, pačiupinėti ar pauostyti, gyventi nebesinorėtų.

– Gal ir taip. Tai vėl birbsėkim ir giedokim, kaip tie dangaus paukščiai.

Ir vėl mes ėjome. Tik birbynių nebepūtėm. Nebepūtėm, bet netikėtai išbaidėm griežlę, juodą kaip anglis paukštį, kuris savo juodais sparnais sudrumstė auksinę tylą. Sudrumstė ir įlindo miškan, kuris dar labiau pajuodo. Mes sustojom ir laukėm, kol sudrumsta tyla nusistos. Kaip ir šviesa. Kai vėl pasidarė taip pat tylu ir šviesu, kaip ir anksčiau, brolis vėl tarė:

– Nebebirbkim.

– Kodėl?

– Kai šitaip gedulingai mėnulis šviečia, man atrodo, kad triukšmauti yra šventvagiška, kaip bažnyčioje per pakylėjimą. O tau ne?

– Ir man panašiai. Tai ką darom?

– Eisim ir mėnulį ganysim.

– Tu vis negali užmiršti to ganymo.

– Ganymo kaip ganymo, bet Baltaslėpsnė buvo taip pripratusi prie manęs, kad pašaukta atbėgdavo kaip šuva Sargis. Ir laižydavo man petį, skruostą, viršugalvį.

– O kodėl atbėgdavo, tu nepagalvodavai?

– Nekvaršindavau sau galvos.

– Duodavai jai duonos, negalvodamas, kad tos duonos ir mums, žmonėms, nebūdavo per daug.

– Pagalvodavau, bet Baltaslėpsnė už duoną pienu atsilygindavo.

– Taip – jos tešmuo už ją pačią didesnis.

– Man nepatinka, kad tu apie ją šitaip.

– Tai ir vėl tylėsim?

– Tylėti visada gražiau, negu kalbėti, – kirste nukirto brolis ir dar prikergė: – Tu prisimeni – mūsų senelis sakydavo: „Kas neišmoko tylėti, neišmoks ir galvoti“. O tu ką į tai?

– Tą, kad senelis be reikalo burnos neaušindavo.

– O tėvelis?

– Tėvelis į mūsų kalbas ir ginčus nesikišdavo, bet visada būdavo senelio pusėje.

– O ką tu pasakytum, jeigu aš tau kaip iš ambonos rėžčiau – tas mėnulis nieko kito nedaro, tik žvaigždes gano, – staiga nukreipė kalbą į šalį brolis.

– Pasakyčiau, kad tu ir čia vis negali pamiršti tų savo avyčių ir karvyčių, nors jos jau perrištos dobilienoje.

– Tu visada moki pasakyti taip, kad užspaudi žmogui amą.

Ir vėl mes kurį laikelį ėjome tylėdami, tik akių neatplėšdami nuo dangaus, kur aukštyn kildamas mėnulis visas žvaigždes šlavė sau nuo kelio.

– Tu matai, tu matai, kad tas mūsų mėnulis žvaigždžių negano, bet visas jas nuo tako gena, – nejučiom įgėliau broliui.

– Taip joms ir reikia, – atšovė brolis. – Tegul nesipainioja po kojom tam, kas darbą dirba.

– O kokį darbą mėnulis čia dirba dabar?

– Kepa nakvišas.

– Nakvišas? Kas tie nakvišos?

– Tokie kaip mes.

– Argi tau užkliūva tokie kaip mes?

– Žinoma, užkliūva – neina namo, o per visą naktį klajoja kaip pakaruoklių dūšelės, gąsdindamos žmones.

– Kur tu matai tuos žmones?

– Jeigu mes jų čia nematom, tai nereiškia, kad ir jie mūsų nemato.

Ir vėl mes ėjome tylėdami, tarsi galvodami, kaip raminsime išvydę mirtinai pergąsdintą žmogų. Aš nusisukau nuo mėnulio, kuris vis lindo man į akis, galvą, mintis, ir paklausiau brolio. Ne, ne aš paklausiau, bet kažkas kitas už mane paklausė:

– Ką tu pasakytum, jeigu aš pasiūlyčiau neiti šią naktį namo?

– Kaip tai neiti?

– Pernakvoti va čia, rugiuose.

– Tau galvoj negerai?

– Gerai, kaip ir tau, bet taip reikia.

– Taip reikia? Kalbi, anot mamos, kaip šlapias nedega.

– Tegul aš ir kvanktelėjęs, bet iš tikrųjų taip reikia. Man taip reikia.

– Kodil tau taip reikia? – brolis susidomėjo ne juokais.

Kai jis, tas mano brolis dvynys, kaip vandens lašas panašus į mane, taip keistai pabrėždavo „o“ ir paversdavo „ė“ į „i“, visada nuo jo lyg nuo kokio bažnyčios altoriaus padvelkdavo kodylo kvapas. Iš kur jis to išmoko, dar nebuvau išdrįsęs jo paklausti. Gal bijojau pasirodyti avigalvis, gal dėl kitokių niekų. Dabar kaip tik atėjo metas užbėgti jam už akių.

– Kodėl tu sakai – kôdil? Ne taip, kaip visi žmonės sako. Negi tik dėl to, kad tau taip gražiau ar lengviau?

– Kol tu neatsakysi į mano klausimą, aš neatsakysiu ir į tavo.

– Mat koks tu.

– Koks?

– Vis nori būti didesnis, gudresnis.

– O tu ne?

– Ne – aš iš karto sakau: „Kodil, kodil negerti, kodil išgėrus linksmam nebūti?“ Va iš kur tas tavo kodylas. Aišku?

– Čiagi to „zimagoro“ Aleksejaus daina.

– Faktas kaip blynas. Tai dabar gal, broleli, teiksies atsakyti ir į mano klausimą?

– Kokį?

– Nagi dėl to miego čia, rugiuose.

– Nežinau, net nuo ko pradėti. Tu padainavai – ir į klausimą atsakyta. O aš, jeigu tau pasakysiu, kad mano galva ir visas kūnas kažko pilnas, sklidinas, tu nepatikėsi.

– O gal ir patikėsiu.

– Patikėsi, kad su tokia mėnuliška pilnatim netilpsiu ir tarp keturių sienų? Nei gryčioj, nei kamaroj, nei seklyčioj?

– Kodėl ne – jeigu ir aš ne tuščias.

– Tu nori pasakyt, kad panašus pilnatim į mane?

– Jo.

– Tai sakyk, kaip tau ta pilnatis pasireiškia? Tau visada geriau išeina, kai reikia paaiškinti, kas ir kaip.

– Pirmiausia čia prisėskim atsikvėpti.

Ir mes, užuot vis ėję ir be galo be krašto birbsėję ir kalbėję, susėdome ant ežios. Sėdėjom ilgai. Sėdėjom pamiršę ne tik birbynes, mėnulį, bet ir patys save. Mėnulio šviesus veidas lyg nutolo, lyg apsiniaukė, lyg nusitrynė. Tarsi tėvo veidas jam skaitant šv. Mišių maldas namie pasilikusiems. O paskui viskas nušvito, žvaigždės susikibo rankomis ir mus įtraukė į savo siautulingą šokį. Mes šokom ir dainavom: „Kodil, kodil negerti, kodil išgėrus linksmam nebūti?“

Mus pažadino griausmingi žodžiai:

– Na ir vaikai! Na ir vaikai!..

Mes praplėšėm akis ir išsižiojom – už žingsnio kito stovėjo juoda moteriškė su didele rykšte rankoje. Stovėjo ir tylėjo. Tai kas tada taip išgąstingai ir kartu linksmai suriko: „Na ir vaikai! Na ir vaikai!..“? Negi ji, mama, su ta rykšte rankoj?

Tik tada, kai ji pasakė: „Eikit namo, mano kankintojėliai“, mes pažinom, kad prieš mus stovi ne kas kitas, o tik mama. Bet kodėl su rykšte rankoje? Juk jau seniai beržo koše mūsų niekas nebevaišina?

Tąsyk mes, lydimi Dievui dėkojančios motinos, koja už kojos slinkom namo, negalėdami patikėti, kad ir laimingo vaiko gyvenime gali būti tokia naktis, kai nesinori grįžti išsimiegoti į gimtąją pastogę.

O dar vėliau sužinojom, kad motina mus užklupo miegančius, kad mes sėdėjom ant ežios susiėmę rankomis, prasižioję, o mūsų birbynės, pasidarytos iš rugio žalio stiebo, buvo saldžiai ir vienodai prilipusios prie mudviejų smakrų.

Datkūnai, Vilnius, 1937–2006 m.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:25:41 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba