Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-22 nr. 3110

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
ORFĖJAS RUGPJŪTĮ
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• NERAMŪS METAI1
• KULTŪROS MINISTRAS ATSIŽVELGS Į LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS NUOMONĘ3
• Liudvikas Jakimavičius.
RENGINYS. DU RAKURSAI

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
ŽAIDIMO PERIPETIJOS KOSTO OSTRAUSKO JUBILIEJAUS PUOTOJE
1
• Asta Bieliauskaitė.
VISAI VYKĘS...
22
• GEOGRAFO BIBLIOTEKA
• POST SCRIPTUM1
• MICHAILAS CHODORKOVSKIS, TYLOS KALINYS
• KNYGŲ APŽVALGA3
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
 ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ2
• Laima Slepkovaitė.
„THE SWINGLE SINGERS“
1

TEATRAS 
• BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ
• Vlada Kalpokaitė.
„MŪSŲ MIRTIES SERVISO DARBUOTOJAI – ITIN KVALIFIKUOTI“
• YPATINGO GROŽIO „HAŠIRIGAKI“ ESTETIKA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
SURASTI PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTAI

DAILĖ 
• Laima Kėrienė.
MEDALIŲ LOPŠYS TELŠIUOSE
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS23

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

VERTIMAI 
• Ilse Aichinger.
MANO KALBA IR AŠ
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Richard Burdett.
VENECIJOS BIENALĖ: MIESTAI, ARCHITETŪRA IR VISUOMENĖ
• Kristupas Sabolius.
AIKŠČIŲ (NE)MENAS
• Darius Piraitis.
KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI
1
• POKYLIO ŠURMULYS IR VIENATVĖ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES

KRONIKA 
• KULTŪRA IR KRIMINALAI
• STUDENTAI DŽIAZUOJA!1
• PAŽINTIS SU PRANCŪZŲ VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA5

DE PROFUNDIS 
• 10 CENTINIS RETRO1
• Skaitytojų laiškai4

MUZIKA

ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ

Kristupo vasaros festivalio meno vadovą, dirigentą DONATĄ KATKŲ kalbina DAIVA TAMOŠAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Kaip galėtumėte įvertinti festivalį, ką tik jam pasibaigus?

Tai dvyliktasis festivalis – esame vieni seniausių. 1995 metais sprendėm, ar darysim festivalį, ar rengsim koncertus. Iš pradžių buvome Vilniaus festivalis, paskui, kai šį pavadinimą perėmė Nacionalinė filharmonija, o mes nuo idėjos nenorėjom labai nutolti, pasivadinom Kristupo festivaliu, kadangi šv. Kristoforas yra Vilniaus miesto herbo simbolis. Visuomet orientavomės į Vilniaus miestą, į Vilniaus miesto savivaldybę, bandėm formuoti tam tikras Vilniaus kultūros politikos tendencijas. Norėjom ją modernizuoti, nes nuo sovietų laikų savivaldybėje kerojo inercija. Ji rėmė saviveiklą, o profesionalus menas šiai institucijai „nepriklausė“, nes tai buvo kito KGB skyriaus reguliavimo sfera...

Institucijos buvo pasidalinusios įtakos sferas?

Taip, kitas sferas reguliavo Kompozitorių sąjunga ir panašiai. Reikėjo daugelį įtikinti, kalbėti, net „laužti“, nes savivaldybininkams naujus sumanymus su profesionaliais muzikais pradėti įgyvendinti buvo nedrąsu. Jiems kultūra siejosi tik su plačiųjų darbo masių laisvalaikiu: dainų šventėmis, chorais ir kitais kolektyvais. Dabar viskas gerai, bet pradžia buvo įdomi. Taip radosi Kristupo festivalis, kuris ėmė augti.

Kaip sekasi bendradarbiauti su Vilniaus meru?

Jis palankus menams. Tradiciškai Vilniaus meras yra mūsų festivalio pagrindinis globėjas, bet šiais metais turėjome du: be Artūro Zuoko, dar ūkio ministrą Kęstutį Daukšį. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija geranoriškai parėmė festivalį: ji yra dalininkė daugelio įmonių, kurios disponuoja rėmimui skirtomis lėšomis. Šios ministerijos nuomonė, skirstant lėšas, yra, galima sakyti, lemtinga. Paramą gavome iš „Lietuvos energijos“ ir kitų rėmėjų.

Kieno nuopelnas, kad šiais metais atidaryta nauja koncertų salė – Šv. Kotrynos bažnyčia, kurioje vyko daugelis šiųmečio „Kristupo“ renginių?

Ši bažnyčia ilgai stovėjo tuščia, kol prieš keletą metų į ją netikėtai „įsiveržė“ Onutė Narbutaitė su savo oratorija „Centones meae urbi“. Paskui šią, tiesą sakant, šiukšliną erdvę pradėjo globoti „Vartų“ galerija. Ją reikėjo iškuopti. Galerija surengė parodą, prisidėjome ir mes. Tuose griuvėsiuose įvyko daug koncertų – tuomet visi pamatė ir suprato, kokia gėda, kad šitoks puikus pastatas stovi apleistas. Savivaldybė ėmėsi iniciatyvos: pasirašė panaudos sutartį su kurija (20 metų) ir įsipareigojo bažnyčią suremontuoti (iki restauracijos – dar toli). Kai reikėjo gauti lėšų, energingai padėjo miesto meras. Iki festivalio darbininkai baigė pagrindinius darbus. Faktiškai visas šis festivalis buvo skirtas Šv. Kotrynos bažnyčios atidarymui. Kitais metais vėl grįšime į kiemus ir kitas vietas.

Ši salė tapo ypatingu šių metų festivalio akcentu. Idėja pasiteisino, nes iš atsiliepimų aišku, jog tiek vilniečiai, tiek miesto svečiai džiaugiasi dar viena nauja viešų renginių erdve, esančia sostinės centre.

Taip, Šv. Kotrynos bažnyčia tampa puikia vieta koncertams. Esu čia paskirtas meno vadovu. Jau suplanavome koncertinį sezoną. Šioje salėje labai gerai skamba choras, todėl numatėme daug įvairių chorinių renginių, mat savivaldybė salę paskyrė „Jaunai muzikai“, „Ąžuoliukui“ ir mums, Šv. Kristoforo orkestrui. Ją administruoja Mokytojų namai. Kaip ir kituose panašaus tipo statiniuose, dar reikia paskliautėj pakabinti vadinamąją „burę“, kad garsas ne išsisklaidytų, o koncentruotųsi. Būtina ir sienelė, atmušanti garsą iš nugaros. Manau, laikui bėgant šiuos akustinius klausimus išspręsime.

Visą vasarą čia klausytojų netrūko – dažniausiai būdavo jų antplūdis. Daugelį atvedė smalsumas, dažną melomaną traukė noras patirti ką nors ypatinga.

Tik kelių koncertų metu buvo kelios tuščios vietos. Šiaip jau salė būdavo pilna.

Rezultatas pranoko lūkesčius?

Gal lūkesčiai buvo per dideli... Jei rimtai, galiu pakomentuoti man įstrigusius renginius. Vienas jų – Gintaro Sodeikos ir Oskaro Koršunovo kamerinė opera „Vinter“. Joje yra man labai įdomių idėjų. Viena jų ta, kad muzika necharakterizavo veikėjų, o buvo tam tikras neutralus fonas. Man ji priminė kokioj nors kavinėj sėdint girdimą muziką, kuri neįkyriai skamba kažkur fone...

Tai specialus žanras, vadinamoji ambientinio stiliaus muzika, kuri yra skirta relaksacijai, maloniai aplinkai sukurti.

Taigi, primena ambientinę muziką, bet tai vis dėlto opera, kurioje yra svarbūs rečitatyvai. Kompozitorius nustatė tam tikrus rėmus. Bet tie rėmai laisvi ir skirti ekspresyviam pokalbiui. Dar daug ką galima padaryti, kūrinį psichologizuoti. Tačiau pokalbis iš tikro yra muzikinis. Įdomu sekti, kaip rečitavimas perauga į dainavimą ir atvirkščiai. Išėjo kompaktiškas veikalas. Oskaras Koršunovas sumanė dar vieną matmenį – jis pripildė semantinius laukus. Tai dialogas, pantomima ir fantastiškai panaudota bažnyčios erdvė. Ši erdvė – sakralinė, todėl veiksmas tampa simboliškas. Tą simboliškumą suteikia bažnyčia. Mezgasi keistas dialogas, kuriame nėra įsimenamų melodijų, bet kartu – dainuojama. Ši idėja man patiko, pasirodė nauja, tad buvo labai įdomu dirbti!

Ši kamerinė opera buvo vienas didesnių ir labai sėkmingų projektų. Malonus siurprizas. O ką galėtumėt pasakyti apie kitus projektus, kuriuos išskirtumėt?

Pirmiausia esu patenkintas bendru lygiu – išskyrus porą „valdiškų“ koncertų, jie visi buvo labai aukšto lygio. Iš to, ką sekiau, didelį įspūdį paliko Sergejaus Babajano rečitalis, taip pat Polinos Osetinskajos, Luko Geniušo; ypač originalus – Petro Geniušo ir Vladimiro Čekasino projektas. Kiekvienas „Kristupo klavyrų“ koncertas buvo aukščiausios prabos, ir svarbiausia – informatyvus ir nestandartiškas.

Tai Petro Geniušo, kuruojančio fortepijoninius koncertus, iniciatyva?

Taip, tai jo nuopelnas. Iš gitarai skirtų renginių ne visi buvo tolygūs. Tačiau kokį „šposą“ iškrėtė gitaristas Reinbertas Eversas ir aktorius Benjaminas Kradolferis, „Kristupo gitaroms“ atvežę Hanso Kernerio Henze’s (1926) „Karališkąją žiemos muziką“ pagal Shakespeare’o pjeses! Tai buvo puikus monospektaklis! Abstrakti dodekafoninė kompozicija gitarai – lyg fonas, ir staiga – ironija: tie duobkasiai, išprotėjusi Ofelija... Nuostabios pagrindinių Shakespeare’o veikalų veikėjų charakteristikos. Tie, kurie suprato anglų kalbą, pabaigoje šaukė iš džiaugsmo. Taigi toks originalus, niekur dar nematytas renginys.

Atsimenu ir kitą itin originalų muzikinį monospektaklį, kurį atliko estų „Free Tallinn Trio“. Jo vokalistė ir aktorė Anne Liis Poll vartoja unikalią nonsensinę silabinę „kalbą“, o gitaristas Jaakas Sooääras bei kompozitorius, pianistas Anto Pettas kuria dar negirdėtą „kosminės“ muzikos stilių. Jie visi aukščiausios klasės profesionalai, tarptautinių festivalių dalyviai ir įžymybės.

Šiame festivalyje tokių dalykų daug. Kad ir Enverio Izmaylovo (Ukraina) bei Ralpho Townerio (JAV) gitarų duetas – vienas žymiausių pasaulyje. Apie jį gali pasakyti: „O my God!“ Tokių koncertų retai būna. Dvi gitaros, o taip skambino! Meistriški, originalūs atlikėjai. Nepakalbėjau apie sakralinės muzikos vakarus ir daugelį kitų koncertų, bet kur tik užmetu akį, atrodo, viskas buvo atlikta gerai.

Malonu girdėti, kad visi sunkumai praeityje ir darbas vyksta darniai. Vadinasi, per daugiau nei dešimtmetį idėja išsikristalizavo, sistema veikia sklandžiai?

Gerai dirba mūsų administracinė sistema. O mūsų biuras tai mažiukas – trys žmonės!

Ar ateityje numatote palikti tą pačią struktūrą?

Lietuvoje nėra nei atskirų fortepijono festivalių, nei gitarų festivalių. Yra tik konkursai arba kursai. Todėl šie mini festivaliai įtraukti į mūsų festivalį. Ateityje ieškosime inkliuzų, kurie pagyvintų Kristupo festivalį, tokių, kaip jūsų apmestas Rytų muzikos projektas. Indų, kinų arba japonų muzika atšviežintų idėjų lauką. Struktūros nelaužysim, bet pasistengsim sudėti muzikinę puokštę. Bus ir originalių sumanymų, tokių, kaip praeitais metais surengtas Jurgio Mačiūno projektas.

Visos Europos sostinės, išskyrus Vilnių, turi renginių ciklus, skirtus Rytams. Įdomu būtų ištirti, kaip miestiečiai tokį projektą sutiktų. Sprendžiant iš pavienių koncertų (indų sarodas, klasikinis šokis, japonų būgnai ir t. t.), atrodo, kad tokia egzotika traukia ir domina. Tai nepanaudota niša.

Pavyzdžiui, arabų būgnų ansamblis! Turim visokių erdvių, galėtume parinkti įdomią aplinką. Į programą tiktų įtraukti filmuotą medžiagą, videoinstaliacijas. Idėjų daug.

 

Skaitytojų vertinimai


31421. saulė2006-09-27 13:02
Kodėl nei žodžiu neužsiminta apie Dr. Kazicko globojamą vargonų ciklą?

31462. celistas :-( 2006-10-02 01:15
Uzsimenama apie KGB sefavimus anais laikais, bet kuo skiriasi nuo to dabartiniai paties festivalio meno vadovo reklaminiai akcentai, nurodant kaip kas turi buti vertinama? Keistokas susidvejinimas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:25:37 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba