Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-22 nr. 3110

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
ORFĖJAS RUGPJŪTĮ
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• NERAMŪS METAI1
• KULTŪROS MINISTRAS ATSIŽVELGS Į LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS NUOMONĘ3
• Liudvikas Jakimavičius.
RENGINYS. DU RAKURSAI

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
ŽAIDIMO PERIPETIJOS KOSTO OSTRAUSKO JUBILIEJAUS PUOTOJE
1
• Asta Bieliauskaitė.
VISAI VYKĘS...
22
• GEOGRAFO BIBLIOTEKA
• POST SCRIPTUM1
• MICHAILAS CHODORKOVSKIS, TYLOS KALINYS
• KNYGŲ APŽVALGA3
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ2
 Laima Slepkovaitė.
„THE SWINGLE SINGERS“
1

TEATRAS 
• BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ
• Vlada Kalpokaitė.
„MŪSŲ MIRTIES SERVISO DARBUOTOJAI – ITIN KVALIFIKUOTI“
• YPATINGO GROŽIO „HAŠIRIGAKI“ ESTETIKA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
SURASTI PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTAI

DAILĖ 
• Laima Kėrienė.
MEDALIŲ LOPŠYS TELŠIUOSE
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS23

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

VERTIMAI 
• Ilse Aichinger.
MANO KALBA IR AŠ
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Richard Burdett.
VENECIJOS BIENALĖ: MIESTAI, ARCHITETŪRA IR VISUOMENĖ
• Kristupas Sabolius.
AIKŠČIŲ (NE)MENAS
• Darius Piraitis.
KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI
1
• POKYLIO ŠURMULYS IR VIENATVĖ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES

KRONIKA 
• KULTŪRA IR KRIMINALAI
• STUDENTAI DŽIAZUOJA!1
• PAŽINTIS SU PRANCŪZŲ VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA5

DE PROFUNDIS 
• 10 CENTINIS RETRO1
• Skaitytojų laiškai4

MUZIKA

„THE SWINGLE SINGERS“

Laima Slepkovaitė

[skaityti komentarus]

„Dainuok, dainuok“, – ragindavo ma­ne mokytoja, kai prakaituodama bandžiau groti Mozarto sonatos trilius ir kartu klausytis kairės rankos Alberti boso figūracijų. „Dainuok“ – tai yra taip paprasta, natūralu, malonu ir stebuklinga. Žmogus, sukūręs galybę instrumentų, mėgdžiodamas balsą, taip ir nepajėgė išrasti nieko, prilygstančio genialiam gamtos šedevrui. Žinoma, mūsų dienomis sukurta daugybė muzikos, instrumentinės savo prigimtimi, nepadainuojamos, ir mums jau beveik pavyko įtikinti save, kad ji teikia ne mažesnį malonumą nei švelnios įsimintinos melodijos. Bet kam skambinti, griežti ir pūsti Mozartą, jei jį galima išdainuoti? Klausimas retorinis, tačiau tą rugsėjo 15-osios akimirką, klausant Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncerto, jis man pasirodė pagrįstas.

„The Swingle Singers“ koncerte patyriau malonų estetinį šoką, nepaisant to, kad Swingle`o pėdomis sekančio Artūro Noviko ansamblių dėka buvau pasirengusi išgirsti būtent tai, ką išgirdau. Dar nepasigirdus nė vienai natai, buvo aišku, kad legendinis britų oktetas padainuos fenomenaliai, stulbinančiai, nepriekaištingai ir lengvai. Žinojau, kad nepasigirs nešvarių gaidų, balsai taikliai mėgdžios instrumentus (ypač mušamuosius), girdėsis galingas svingas ir programa bus pilna neįpareigojančių populiarios klasikos aranžuočių bei nerūpestingų dainų. Ir vis dėlto meistriškumas bei garso gražumas, lengvutis perregimas skambesys bei vokalinės faktūros pilnatvė nustebino, ir kiekvienas naujas atspalvis, efektas ar virtuoziškas pasažas gniauždavo kvapą, vertė netikėti ausimis ir sukeldavo nevalingą susižavėjimo atodūsį.

Vienintelis priekaištas, kurį galima būtų adresuoti „The Swingle Singers“, – pernelyg pramoginė programa ir piktnaudžiavimas virtuoziškumu. Tačiau dainininkų profesionalumas, meilė muzikai ir teigiamos emocijos turi tokią galią, kad jų muzikavimo poveikis – ne silpnesnis nei „rimtosios“ muzikos koncerto. Muzika išsprūsta iš jų lūpų kaip malonumo jūra, kaip begalinis mėgavimasis ir laimė. Grožis išgelbės pasaulį, bet kažin koks grožis: didingas ir rūstus, kupinas paslėptų simbolinių prasmių ar šis – spindintis čia pat, patrauklus, suprantamas ir mielas?

„The Swingle Singers“ greta kitų „perlų“ atliko tris Mozarto kūrinius – a cappella, vien savo balsais: turkiškąjį Rondo iš Sonatos A-dur, Simfonijos g-moll pirmąją dalį (valso ritmu) ir variacijas fortepijonui. Klausant jų kilo mintis, kad jie patys – tarsi pats Mozartas: toks pat skaidrumas, šviesa ir akinama technika. Ir toks pat nuoširdus komunikatyvumas. Jei Mozartas gyventų mūsų dienomis, jis pasirašytų sutartį su „The Swingle Singers“.

Kalbant apie oktetą, norisi rašyti „unikalus“, tačiau šį žodį reikėtų vartoti atsargiai. Šiuo metu panašių kolektyvų yra nemažai. Vien Lietuvoje Artūras Novikas subūrė tris tokias grupes, Latvijos vokalinį pasididžiavimą – girdėjome net „Eurovizijoje“, o kiek jų yra pasauly... 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Wardo Swingle’o iniciatyva ansamblis tik kūrėsi, tokio stiliaus daugiabalsis dainavimas taip pat nebuvo naujovė. ­Gospelo chorai, džiazo ansambliai, kabareto muzika – štai iš kur semtasi technikos ir patirties. Kas pirmas nusprendė pasvinguoti klasikos temomis, nėra aišku, bet ši idėja yra senesnė nei „The Swingle Singers“: užtenka prisiminti tokį reiškinį kaip simfodžiazas arba Arto Tatumo improvizacijas Dvořáko „Humoreskos“ bei kitų klasikos kūrinių temomis. Tačiau net jei „The Swingle Singers“ nėra išskirtinis, jo muzika – prabanga. Tokio pobūdžio ansamblių yra, bet jų kol kas daug mažiau nei simfoninių orkestrų.

Spaudos konferencijos metu dainininkai gyrė Lietuvos valstybinį. Tikriausiai tuo momentu jie dar nebuvo repetavę Haroldo Arleno „Virš vaivorykštės“ ir nepatyrė, kad varinių grupė vietoje lankstaus svingavimo skaičiuoja metrą ir akcentuotas silpnųjų dalių natas pučia kiek kitaip, negu tai darytų gero bigbendo trombonų ir trimitų grupė... Tačiau orkestras šiuo metu yra geros formos, ir nors ritmikos atžvilgiu pasitaikė netobulumų, tai ne dėl atsakomybės stokos, o dėl to, kad kiekvienam simfoniniam orkestrui yra sunku stilistiškai nepriekaištingai atlikti estradinę bei kino filmų muziką.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertuose mane visuomet žavėdavo mušamųjų grupės koncertmeisteris Pavelas Giunteris, o šį kartą naujai išgirdau nuostabų Romualdo Ramučio Taločkos klarnetą: jo replikos perteikė tą pačią dvasią, kurios sklidinas „The Swingle Singers“ vokalas. Keista, bet orkestro spalvos, kurios lyg turėtų praturtinti muziką, nesuteikdavo daug papildomo žavesio. Dainuojant su orkestru, „The Swingle Singers“ partijose lieka mažiau natų, o kai jie dainuoja mažiau natų – tai ne taip efektinga.

Įvertinti LVSO privalumus galėjome tuomet, kai antroje dalyje pasigirdo „siurprizas“ – Aramo Chačaturiano „Šokis su kardais“ ir panašaus energijos krūvio man nežinoma pjesė. Abu kūrinius orkestras atliko puikiai: švariai, greitai, garsiai, vienu atokvėpiu ir su sveika agresijos doze, tinkančia pasirinktų pjesių dvasiai, bet iškrentančia iš šio subtilaus vokalinio vakaro konteksto. Publika buvo sužavėta, girdėjosi entuziastingi šūksmai, aplodismentai, o aš truputį išsigandau. Laimei, angelų choras sugrįžo į sceną ir toliau skleidė nežemišką harmoniją, pindamas švytinčius daugiasluoksnius ažūrus. Gero susiklausymo pasiekia kiekvienas vidutinis džiazo kvartetas, balso judrumu gali pasigirti daugybė koloratūrinių sopranų, o pamėgdžioti būgnus į mikrofoną sugeba net moksleiviai... Bet kai visa tai susijungia į vieną ansamblį ir atliekama taip meistriškai, skoningai ir subtiliai, nevalingai imi tikėti muzikantų antgamtinėmis savybėmis. Deja, mūsų nuostabus lietuviškas „Jazz Land“ neprilygsta britiškajam stebuklui. Po to, kai trečiam bisui nuskambėjo „Kamanės skrydis“, buvau pavergta ir pakerėta. Iki tol maniau, kad taip dainuoti gali tik Bobby’s McFerrinas.

„The Swingle Singers“ sudėtis pamažu kinta, tai yra nuolatos jaunas ansamblis – jame nėra nepakeičiamo solisto. Kiekvieno individualybė – ryški ir suteikia savitų spalvų, tačiau paties ansamb­lio idėja svarbesnė už atskirus asmenis, dainininkus. Tai reiškia, kad pasaulyje – ne aštuoni vokalistai, kiekvienas galintis būti jo dalis, o daug: tiek, kad, vienam nariui palikus ansamblį, galima greitai surasti kitą. Tad stebuklas – žemiškas, bet dėl to ne mažiau nuostabus.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras surengė efektingą sezono atidarymą – tokį nekasdienišką, prabangų ir šventišką, apie kokį galima tik pasvajoti. Nesvarbu, ką girdėjome – popklasiką, sudžiazintą klasiką, estradą... Jie svingavo, dainavo „param param“ (scat vokalas), pristatė Mozarto variacijas tarsi džiazo solo seką, o atlikdami „Rožinę panterą“ pademonstravo tikrų džiazo solo, bet tai nebuvo džiazas. Jie interpretavo Brahmso, Chopino ir Mozarto šedevrus, bet tai nebuvo klasika. Jie vaidino, efektingai atrodė ir dainavo popdainas, bet tai nebuvo įprastas estradinis šou... Tiesiog muzika. Pozityvi energija, supakuota į garsą ir įsiliejanti per jį į kiekvieno klausytojo sielą.

 

Skaitytojų vertinimai


31443. kertukas :-) 2006-09-28 22:22
Ir gražiai, ir vaizdžiai, ir tiksliai aprašyta. Šalia vien pagyrų, pareikščiau ir nors kokią abejonę. Pvz., jei okteto sudėtis keičiasi, tai visai neprošal būtų kokio juodaodiško balso. Jeigu soliniame pasirodyme to niekaip nepasakyčiau, tai su simfoniniu ėmė ir suskambo "lėkštokai" balseliai ypač per Seržanto Pipiro vienišų širdžių klubą. Be abejo, buvo labai faina, nieko neprikiši. Tačiau su sinfoniniu man klausėsi ne taip įdomiai. O tokios didžiulės sudėties simfoninis ta patį Chačaturianą visai ne stebuklingai sugrojo. Mažesnis james last orkestras skambėjo galingiau, kai varė Šokį su kardais iš Gajane dar MeloDijos firmoje išleistame rinkinyje "Melodijos ir ritmai" Nr.3. Ir kodėl mūsų orkestrai (pvz. Lengvosios muzikos LTV) negali įsigyti šiuolaikinio skambėjimo mušamųjų sąstatą - rūgštele, sklamba būgnai kaip pokario laikų vidurinės mokyklos orkestrėlyje. Baisu klausyti mušamųjų...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:25:29 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba