Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-22 nr. 3110

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Valdas Gedgaudas.
ORFĖJAS RUGPJŪTĮ
37
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

AKTUALIJOS 
• NERAMŪS METAI1
• KULTŪROS MINISTRAS ATSIŽVELGS Į LIETUVOS KULTŪROS IR MENO TARYBOS NUOMONĘ3
• Liudvikas Jakimavičius.
RENGINYS. DU RAKURSAI

KNYGOS 
• Aušra Martišiūtė.
ŽAIDIMO PERIPETIJOS KOSTO OSTRAUSKO JUBILIEJAUS PUOTOJE
1
• Asta Bieliauskaitė.
VISAI VYKĘS...
22
• GEOGRAFO BIBLIOTEKA
• POST SCRIPTUM1
• MICHAILAS CHODORKOVSKIS, TYLOS KALINYS
• KNYGŲ APŽVALGA3
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• ŽVILGSNIS Į KRISTUPO VASAROS FESTIVALĮ2
• Laima Slepkovaitė.
„THE SWINGLE SINGERS“
1

TEATRAS 
• BALTIJOS TEATRŲ FESTIVALIS GAIVINA BENDRADARBIAVIMĄ
• Vlada Kalpokaitė.
„MŪSŲ MIRTIES SERVISO DARBUOTOJAI – ITIN KVALIFIKUOTI“
• YPATINGO GROŽIO „HAŠIRIGAKI“ ESTETIKA

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
SURASTI PALANGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RŪMŲ PROJEKTAI

DAILĖ 
• Laima Kėrienė.
MEDALIŲ LOPŠYS TELŠIUOSE
2

POEZIJA 
• GYTIS NORVILAS23

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
NAKVYNĖ RUGIUOSE, ARBA NA IR VAIKAI! NA IR VAIKAI!..

VERTIMAI 
• Ilse Aichinger.
MANO KALBA IR AŠ
• VYTAUTAS V. LANDSBERGIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Richard Burdett.
VENECIJOS BIENALĖ: MIESTAI, ARCHITETŪRA IR VISUOMENĖ
• Kristupas Sabolius.
AIKŠČIŲ (NE)MENAS
 Darius Piraitis.
KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI
1
• POKYLIO ŠURMULYS IR VIENATVĖ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
ANAPUS KALBOS IR PATIRTIES

KRONIKA 
• KULTŪRA IR KRIMINALAI
• STUDENTAI DŽIAZUOJA!1
• PAŽINTIS SU PRANCŪZŲ VAIKŲ IR JAUNIMO LITERATŪRA5

DE PROFUNDIS 
• 10 CENTINIS RETRO1
• Skaitytojų laiškai4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

KVAPNŪS PARYŽIETIŠKI ŽAIDIMAI

Darius Piraitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės fotografija

Rugjūčio mėnesį Jurbarke vyko tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara. Skaityti – reiškia matyti“. Baltijos kultūros fondo įsteigta literatūrine premija už geriausią rašinį buvo apdovanotas Kauno „Aušros“ gimnazijos III b klasės moksleivis Darius Piraitis. Kviečiame susipažinti su laureato kūryba!

Jis pasiklydo Paryžiuje. Tik šiame mieste, kur realybė paskęsta svajonėse, o gyvenimo paveikslas tampa kvailas, tik šiame mieste Jis sugebėdavo pasiklysti.

Tada vaikinas susigalvodavo sau kitą vardą. Tai buvo Jo mažas ritualas pasimetus didelėje pakvaišusios elegancijos planetoje.

„JEAN RENE LAURENT“*, — tyliai sau sušnabždėdavo, trumpam užmerkdavo akis ir įkvėpdavo besibaigiančios vasaros oro...

Tuomet iškeldavo ranką plačioje miesto gatvėje, sėsdavo į taksi ir pasisveikinęs paprašydavo vairuotojo vežti į „La nuit“, vieną jaukiausių restoranėlių visame Monmartre.

Jis gerai įsiminė ten dirbančio padavėjo veidą. Kiekvieną vasarą judviejų susitikimas buvo įprasta scena Paryžiuje: du žmonės, nežinantys vienas kito vardų, kasmet susitinka rugpjūčio trečiąją. Padavėjas ir klientas. Pastarasis dažnai pasakoja ką nors apie savo gyvenimą, o padavėjas klauso, įterpia vieną kitą žodį. Atneša kavos ir trapių raguolių. Pokalbiai neilgi, vos dviejų ar trijų sakinių...

Jeanas Paryžiuje buvo vienas, bet anaiptol ne vienišas.

Kiekvieną vasarą tris ilgas savaites Jis praleisdavo šiame prancūziškame pasaulyje.

Tas vaikinas buvo kitoks. Atvykęs iš Lietuvos, čia Jis susikurdavo naują gyvenimą.

Rytas prasidėdavo skaitant. Išsiviręs kavos, atsiversdavo vieną mėgstamiausių prancūziškų romanų. Dažniausiai tai būdavo Françoise Sagan kūriniai. Perskaitęs kelis skyrius, Jis nuspręsdavo aplankyti tas pačias miesto vietas, kavines ar muziejus, kuriuose laiką leido romano herojai.

Pusryčiams suvalgydavo apelsiną, nes kūrinio „Sveikas, liūdesy“ pagrindinė veikėja Sesilė dažniausiai pasitenkindavo tik tokiu rytiniu užkandžiu.

Kelios ramios skaitymo valandos atnešdavo vaikinui pašėlusią ir teatrališką dieną, kupiną lengvo, bet unikalaus paprastumo...

Pietaudamas Jeanas vėl skaitydavo romanus ir vėl atsakingai „lipdydavo“ likusią dienos dalį...

O vakarais, ūmai užklupus liūdesiui, kai pasiilgdavo savo draugų, vaikinas išsitraukdavo jų mėgstamas knygas. Tai padėdavo užuosti draugystės kvapą ir pajausti šilumos skonį...

Tada, suskaičiavęs per dieną išleistus pinigus, Jeanas suprasdavo kvailą tiesą, kad vakariniam pasivažinėjimui taksi šiandien Jam neliko nė cento. Trumpam ištrūkęs iš romanų realybės, Jis nusipirkdavo metro bilietą ir važiuodavo kur nors į Paryžiaus pakraštį. Kelionėje — užtrukdavusioje kartais ilgiau nei pusvalandį — Jeanas atsargiai atitraukdavo juodos kuprinės užtrauktuką ir pažvelgdavo vidun: daugybė knygų ir laikraščių (būtina sąlyga išgyventi), galybė įvairiausių daiktų, kuriuos nusipirkdavo per dieną. Tai buvo ir kavos pupelės, statulėlės, žaisliukai, portsigarai, cigaretės, atvirukai, nuotraukų albumai, bet maža paslaptis kėlė vaikinui šypseną: VISUS šiuos daiktus pirmiausia Jis pamatydavo knygose.

Jeanas įsigydavo tik tuos rūbus, kuriais įsivaizdavo vilkint romanų veikėjus, gerdavo tik tą vyną, kurį gerdavo išgalvotų istorijų personažai, svajodavo apie tai, apie ką svajodavo realybėje neegzistuojantys žmonės.

Šiandien, kai vaikinas vėl buvo pasiklydęs Paryžiuje, vėliau grįžęs į savo mėgstamą restoranėlį Monmartre jau papietavęs sėdėjo apsuptas atverstų knygų, prie Jo priėjo padavėjas, gerai pažįstamas jaunas juodaodis prancūzas.

— Daugiau nieko neužsisakysite? — mandagiai pasiteiravo.

— Ne, nieko... Šiandien vakare išskrendu... — Jeanas nesuprato kodėl, bet tiesiog jautė pareigą tai pasakyti. Ryšis, kuris siejo šiuos du žmones buvo ypatingas ir nenusakomas, nors jie patys to nesuvokė.

— Kaip kiekvienais metais... — padavėjo balse slypėjo vos juntamas liūdesys.

— Taip, tai tarsi tradicija...

— Turbūt norėsite sąskaitos?..

— Būčiau dėkingas, — vaikinas plačiai nusišypsojo. Padavėjas linktelėjo ir nuėjo. Po kelių minučių grįžęs pateikė sąskaitą. Jeanas ant porcelianinės lėkštelės padėjo penkiasdešimties eurų banknotą.

— Ačiū, — prancūzas paėmė lėkštelę ir jau ruošėsi eiti, bet staiga apsigalvojo. — Ar būčiau labai nemandagus, jei kai ko Jus paklausčiau?..

— Ne, visai ne... — nustebo Jeanas ir truputį suintriguotas laukė, ką pasakys padavėjas.

— Man tiesiog labai įdomu... Matau jus kiekvieną vasarą... ir... man labai smalsu, kodėl jūs visada nešiojatės šitiek prancūziškų romanų?..

Vaikinas nuoširdžiai klausėsi padavėjo.

— Nenoriu, kad pagalvotumėte, jog visą laiką jus stebiu... tačiau... na, niekaip negaliu suprasti, ką vis rašote į tas knygas?..

— Šešerius metus laukėte, kad šito paklaustumėte? — Jeanas buvo šiek tiek apstulbęs. — Manau, šis klausimas turėjo jums kilti anksčiau?..

— Pone, esate visiškai teisus... Seniai laukiau progos, kad galėčiau jūsų šito paklausti, — drovus šypsnis atsirado padavėjo veide.

— Per daug ilgai pažįstu Jus, kad neatsakyčiau... — nusijuokė vaikinas. — Atsakymas labai paprastas: atvažiuoju į Paryžių vasaromis, tada sugalvoju sau kitokį vardą, nusiperku begalę knygų ir stengiuos gyventi taip, kaip gyvena tų romanų herojai...

— Kaip teatro aktorius?..

— Būtent, tai man padeda įkvėpti skanesnio oro... Skaitydamas visada jaučiu burnoje saldumą...

— Na, o jei ne paslaptis... Ką rašote į jau parašytus romanus? — padavėjui ši istorija atrodė žavinga.

— Tai, kas juose neparašyta. Na, pavyzdžiui, šiandien per pietus gėriau Café latte, bet nė viename iš mano turimų kūrinių, nė vienas mano pažįstamas herojus negeria tokios rūšies kavos. Kas gi man beliko?..

— Parašyti, jog kažkas iš veikėjų geria latte kavą... — atsakė padavėjas.

— Visiškai teisingai.

— Mielas... – nutęsė Jeanas, laukdamas kol padavėjas pasakys savo vardą.

— Pascalis**.

— Mielas Pascali, niekas daugiau, tik tekstas gali mus priversti nusišauti ar nusišypsoti... Stojo rami tyla, abu vyriškiai žiūrėjo vienas kitam į akis.

Iš Charles de Gaulle aerouosto pakilo lėktuvas, kuriame atrėmęs galvą į lango stiklą sėdėjo Jeanas. Jis žvelgė į milžinišką miestą, o ant kelių gulėjo atversta knyga...

Po kelių valandų vaikinas bus Lietuvoje, prancūziškas knygas pakeis lietuviškos, atsiras nauji vardai, Jis vėl pamirš Paryžių ir nebevadins savęs Jeanu...

O galiausiai vaikinas pats parašys romaną, ir galbūt atsiras žmogus, kuriam ta istorija atvers užmerktas akis.

Jeanas įniko skaityti knygą, kol visai netikėtai prisiminė savo tikrąjį vardą...

Tuo metu, praėjus penkioms valandoms, kai restoranėlis jau buvo uždarytas, Pascalis rado knygą, ant kurios viršelio buvo priklijuotas geltonas lapelis su užrašu: „Šios knygos pagrindinis veikėjas man primena Jus. Sėkmės. Jean Rene Laurent“. Padavėjas plačiai nusišypsojo.

„Lukas“, — tyliai vėl sušnabždėjo sau vaikinas.

Lėktuvas jau buvo labai toli ne tik nuo Paryžiaus, bet ir nuo Prancūzijos...

_________________________

* Jean Rene Laurent – tariama Žan Rėnė Loran (pranc. vardas)

** Pascal – tariama Paskal (pranc. vardas)

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 12 iš 12 
14:25:28 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba