Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
 Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

PAVELDAS

SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

Elena Mazūraitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kazimiero Jono Sapiegos herbinė aplikacija

Lietuvos dailės muziejus, 1999–2004 m. rengdamas monumentalią Lietuvos sakralinio meno parodą „Krikščionybė Lietuvos mene“, iš daugelio Lietuvos šventovių skolinosi vertingus krikščioniško meno kūrinius, kuriuos po parodos bažnyčioms grąžino jau restauruotus. Tąkart netikėtai Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios rūsyje tarp kitų sunykusių ir suniokotų kūrinių ir reikmenų buvo surasta ir P. Gudyno restauravimo centre ištirta bei restauruota Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos herbinė aplikacija, kurią parodos lankytojai matė Taikomosios dailės muziejuje. Deja, herbinės aplikacijos restauravimas dar nėra užbaigtas, nes jos savininkai šį vertingą taikomojo meno kūrinį atsiėmė ne iki galo restauruotą. Apie tai, kaip buvo restauruota kultūros vertybė, – aukščiausios kategorijos tekstilės restauratorės pasakojimas.

XVI-XVII a. Europoje tekstilė buvo labiausiai paplitusi taikomosios dekoratyvinės dailės šaka. Minkštais ir kietais, puriais ir lygiais, spalvotais ir ornamentuotais dekoratyviniais audiniais buvo puošiami rūmai ir namai, bažnyčios. Tekstilės dirbiniai puošė ir Lietuvos didikų buitį. Dvarų inventoriuose užfiksuota daugiau kaip 50 pavadinimų įvairių audinių iš Rytų, Vakarų, dalį jų gamino vietiniai audėjai. 1578 m. buvo patvirtintas Vilniaus, kiek vėliau – Kauno audėjų cechas. Tekstilės amatas ir menas visada buvo priklausomas nuo mokslo ir technikos pažangos, leidusios geriau apdirbti žaliavas, austi sudėtingesnio pynimo audinius. Atvežtinių medžiagų naudojimas rodo buvusius amatininkų ir pirklių ryšius su kitais kraštais, kartu ir mūsų valstybės norą neatsilikti nuo Europos laimėjimų įvairiose srityse. Iš istorijos šaltinių žinome, kad „1544 m. drauge su Žygimantu Augustu į Vilnių atvyko siuvinėtojas Sebaldas Linekas (kitur – Linkas), kuris čia minimas iki 1562 m.“. Gali būti, kad Renesanso laikais Europoje paplitusią aplikacinę techniką į LDK atvežė meistrai iš Vakarų, dvaruose su jais kartu dirbo ir iš jų mokėsi vietiniai amatininkai. Šia technika nežinomų meistrų buvo sukurtas Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje aptiktas audinys. Aplikacijos buvo ypač mėgstamos Renesanso laikais Europoje, t.y. XVI–XVII a., tad tikėtina, kad ši herbinė aplikacija galėjo būti sukurta XVII a. viduryje nežinomose LDK dirbtuvėse.

Herbinės aplikacijos pagrindo (fono) gelumbė per vidurį susiūta iš dviejų 244 x 117,5 cm dydžio dalių; audeklo tankis 22x18 siūlų/cm2. Audinys galėjo būti išaustas ir vietinių audėjų. Didžiausias gelumbės gamybos centras Lietuvoje buvo Vilnius, kur dirbo daug ne tik vilnos audėjų, bet ir vėlėjų bei kirpėjų. Vilniuje veikė dvi didžiulės vėlyklos. Viena priklausė miestui ir buvo įsikūrusi magistrato palivarke Leoniškėse, kita – Mamoničiams ir veikė Pavilnyje. Gerą kokybę laidavo jau XV a. minima gelumbės pūkų kirptuvė, kuriai 1432 m. suteikta Žygimanto Kęstutaičio privilegija ir nustatytos griežtos kainos, priklausiusios nuo gelumbės rūšies. Herbinei aplikacijai sukurti pasirinkti puikūs audiniai. Aksominės faktūros karališkos vyno spalvos gelumbė nudažyta tais laikais geriausiais, iš kito pasaulio krašto atvežtais natūraliais košenilio dažikliais. Turtingi iš šilkinio atlaso iškarpyti ornamentai, beje, irgi nudažyti natūraliu indigu, kitais gamtinės kilmės dažikliais ar jų mišiniais. Nors per kelis šimtmečius šilkai labai sunyko ir išbluko, galime atsekti ne mažiau kaip septynias atlaso spalvas. Herbinėje aplikacijoje aksominės faktūros gelumbė ir šilkas puikiai tarpusavy dera.

Herbinės aplikacijos dekoravimui naudoti brangūs šilkiniai audiniai tuo metu buvo importuojami iš Rytų ir Vakarų. XVI a. šilkas į LDK gabentas iš Florencijos, Venecijos ir Genujos, Vokietijos ir Turkijos. XVII a. aksomas pradėtas gaminti Vilniuje, o XVIII a. – Gardine bei Kraslavoje. Iš Prancūzijos atvežti raštuoti šilkai XVIII a. Lietuvoje buvo naudojami seniems arnotams, kuriuos paprastai siūdindavo iš prašmatnių aukštuomenės drabužių.

Dabar sunku pasakyti, kiek metrų šilko buvo sunaudota ornamentams sukurti, nes daugelyje detalių keli sluoksniai šilko sukloti vienas ant kito. Suskaičiavus paaiškėja, kad herbinėje aplikacijoje panaudoti net 27 rūšių siūlai ir dekoratyvinės apdailos juostelės. Tiesa, kai kuriais iš jų, kaip antai juodu šilkiniu siūlu ir žalvarine juostele apsuktu lininiu siūlu apsiūti tik keli herbinio skydo dekoro elementai, kitais – tik stilizuotų gėlių kotai ir svarbesni elementai. Aplikacija dar dekoruojama žalvarinėmis plokštelėmis „cekinais“ (it. zecchino) ir vadinamąja „kanitele“. Ši – vienas iš metalinių siūlų gaminimo būdų, kai plona metalinė vielutė susukama į spiralę ar kitokią formą, kuri tvirtinama prie audinio siūlu. Šie brangūs apdailos elementai galėjo būti pagaminti Gardino karališkųjų manufaktūrų komplekse arba kitose LDK dirbtuvėse. Žinoma, kad 1633 m. cechinė privilegija buvo suteikta ir sostinėje dirbusiems pozumentininkams, kurie taip pat galėjo pagaminti reikalingus priedus.

Herbinės aplikacijos lininis pamušalas tikriausiai yra vietinių meistrų darbo, nes plačiai Lietuvoje naudoti nuo seno čia auginamo lino audiniai. Aplikacijos pamušalo drobė dvinyto pynimo, 20 x 15 siūlų/cm2 tankio, susiūta iš 4 dalių.

Tais laikais buvo įprasta, kad gobelenų kartonai, vėliavų ar kitų tekstilės dirbinių piešiniai buvo kuriami tapytojų, o amatininkams ar meistrams belikdavo tik įgyvendinti jų ir mecenatų sumanymą. Tikriausiai ir herbinės aplikacijos piešinį sukūrė tapytojas, o meistrai darbą atliko tuo metu nauja, iš Vakarų kraštų perimta aplikacijos technika. Galbūt mecenatą Kazimierą Joną Sapiegą sužavėjo LDK didiko Mykolo Kazimiero Paco užsakymu Briuselyje (Jano Leynerso dirbtuvės) apie 1677 m. nuaustas gobelenas su herbais. Herbinėje aplikacijoje taip pat pagrindinė vieta skirta herbams, panaši kompozicija ir sumanymas. Ornamentais aprėmintas herbinis skydas pasakoja apie giminės kilmę ir giminystės ryšius, už skydo įkomponuota karūna ir buožės byloja apie mecenato padėtį visuomenėje, jo titulus. Galime manyti, kad laikui bėgant herbinė aplikacija atiteko giminės turto paveldėtojams, buvo pakeisti herbai, tai liudija audinio priklausymą įvairiems tos pačios Sapiegų giminės savininkams.

Gali būti, kad aplikaciją darė keli meistrai ir pameistriai, nes pasikartojantys dekoro elementai turi individualumo. Iš šilko iškirptos ornamentų detalės pridaigstomos prie gelumbės fono pagal piešinį, o paskui dar apsiuvamos, apkraštuojamos vienos ar kelių rūšių dekoratyviniais siūlais. Taigi aplikacijos detalės gerai pritvirtinamos prie pagrindo. Ornamentų piešinys ir jų atlikimo sudėtingumas priklauso nuo aplikacijoje užimamos vietos.

Audinio kraštuose kelių centimetrų pločio sendinto aukso spalvos atlaso juosta tik kartoja audinio formą. Ji apsiūta pačiu kukliausiu ir ploniausiu apdailos siūlu – linine gija, apsukta gelsvu šilku ir siaura žalvarine juostele. Juostoje tuo pačiu siūlu išsiuvinėtas spiralinis ornamentas. Po kuklios kraštinės aplikacijos juostos eina platesnė ir daugiau dekoro elementų turinti juosta, praturtinta paslaptingu karūnuotų monogramų rebusu audinio kampuose. Tas rebusas ilgai nedavė ramybės, bet jį padėjo išspręsti prielaida, kad čia, kaip kiekviename raštuotame audinyje, kartojasi atskiri elementai ir detalės, kurios apsukamos, apverčiamos ir panašiai. Taip ir šioje monogramoje: pirmosios mecenato vardo ir pavardės raidės K ir S kairėje pusėje parašomos įprastai, o kitoje monogramos pusėje matomas jau veidrodinis jų atvaizdas. Dar keli sumaniai išraityti elementai irgi pakartoti atvirkštine tvarka, ir štai paslaptinga monograma, kur raidės pranyksta barokinių ornamentų vingrybėje. Herbinio audinio paslaptingos monogramos gražiai tinka prie prašmatnių stilizuotų žiedų ir lapų ornamentų, sukomponuotų audinio viršuje, apačioje ir šonuose. Čia keli gelsvo šilko atspalviai puikiai dera su švelnia neužmirštuolių melsva, kai kur šlapio smėlio spalvos detalės atliepia karūnų brangakmenius. Mįslingos gėlių kompozicijos, monogramas vainikuojančios karūnos aplikuotos keliais šilko sluoksniais, tarsi ieškant, kokia spalva toje vietoje būtų tinkamiausia. Atrodo, lyg būtų „tapyta“ šilku, o kažkur netikėtai pasirodantis apatinio šilko kraštelis tik suteikia gyvumo, rodo meistrų kūrybiškumą. Lengvo reljefo kompozicijos apkraštuotos keliomis eilėmis gražiai susuktų, sudvejintų siūlų, gėlių kotus atstoja paslaptinga reljefinė juostelė. Karališkos spalvos aksominės faktūros gelumbėje tarsi atsitiktinai nukritusios žibėjo mažutės seno aukso spalvos žalvarinės „cekinų“ plokštelės ir „kanitelės“, deja, tik kelios išlikusios. Visi šie karūnų ir gėlių kompozicijų elementai lyg suverti ant auksinio siūlo – siauros gelsvo šilko su spiraliniu ornamentu juostos.

Gražus aplikacijos meistrų sumanymas: tarp gausiai dekoruotų audinio kraštų ir audinio centre įkomponuoto herbinio skydo lyg atokvėpiui paliktas gelumbės plotas be aplikacijų. Herbinis skydas aprėmintas išraiškingo reljefo juosta, supinta iš smaragdo, kelių atspalvių aukso spalvos, šiek tiek melsvos, šiek tie smėlio spalvos stilizuotų žiedų ir lapų. Negana to, skydas vainikuotas didžiule seno aukso spalvos brangakmeniais inkrustuota karūna, o abipus jos įkomponuoti auksu ir sidabru dekoruotų buožių elementai. Visos detalės apkraštuotos keliomis eilėmis išmoningai susuktų apdailos siūlų. Tamsaus smaragdo spalvos juostoje plonu, žalvario juostele apsuktu siūlu išsiuvinėtas spiralę primenantis ornamentas. Šalia jo siuvinėjama melsvos, aukso, smėlio spalvos šilkiniais siūlais. Visos spalvos aidu atsiliepia stambaus reljefo stilizuotų žiedų ir lapų begalybėje, sluoksnis po sluoksnio suguldytuose šilkuose. Kai kuriose detalėse suskaičiuoti 6 sluoksniai šilko. Nors per kelis amžius sunyko viršutinis šilko sluoksnis, atkurti tikrą detalės spalvą nebuvo sunku, nes kelios eilės apkraštavimo siūlų išlaikė tikrą šilko spalvą. Žalvarine juostele apsuktu siūlu išraitytas ornamentas vyno spalvos gelumbės fone žibėjo lyg tikras auksas ir pabrėžė skyde esančių herbų kilmę bei galybę. Herbų elementai iškilaus reljefo, kelių seno aukso spalvos atmainų, taip pat melsvos spalvos, apkraštuoti eilėmis gražiai susuktų apdailos siūlų. Iškilmingai atrodo ir aukso bei sidabriškai melsvų spalvų buožės. Skydą vainikuoja aukso spalvos karūna, inkrustuota smaragdo, melsvos ir smėlio spalvos brangakmenių motyvais, kuriuos perteikia atlaso blizgesys. Jo blizgesiui karūnoje, buožėse, kaip ir visame skyde, puikiai atliepė „cekinų“ švytėjimas, o mažytės „kanitelės“ auksinio atlaso fone ne tik puošė, bet ir tvirtino aplikacijos šilkus prie gelumbės.

Audinys sąlygiškai pavadintas herbine aplikacija, bet audinio centre auksą primenančios spalvos šilku aplikuoti herbai ne visai atitinka tikram herbui keliamus reikalavimus. Čia nerasime herbuose naudojamo sidabro, skydo laukai neturi spalvų ir taip toliau. Gali būti, kad buvę šilkai ar herbų detalės sunyko, gal buvo pamestos, užmirštos, kaip ir pati aplikacija.

Restauruojant herbinę aplikaciją, naujais dažytais audiniais teko sulopyti pagrindo gelumbę. Išlikę autentiški aplikacijų šilkai sutvirtinti ir papildomai uždengti tonuotu gazo sluoksniu. Aplikacijų trūkstamų apkraštavimo juostelių vietoje panaudojome nudažytą susuktą lininį siūlą, santūriai pritapusį prie originalo, puikiai atlikusį savo paskirtį ir nekonkuruojantį su autentiškomis apdailos medžiagomis.

Restauruojant man labiausiai rūpėjo amato brolių darbas, atspindintis amatų klestėjimą ir jų vystymąsi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Aplikacijos restauravimas privertė susimastyti apie paprastų žmonių sukurtus darbus, kurie išliko per ilgus amžius. Dirbdama didžiavausi, kad dalyvauju kelių amžių senumo amato pamokoje, kad, pasitikėdama savo tekstilininkės profesija, perskaičiau neišskaitomą monogramą. Gaila, joje užkoduoti ne meistro inicialai. Nenorėdama sumenkinti kitų mecenato nuopelnų tėvynei, į Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos herbinę aplikaciją siūlyčiau žiūrėti kaip į unikalų taikomosios dailės kūrinį. Šią herbinę aplikaciją suprasti, ja džiaugtis ir ją saugoti turi išmokti ne vien tie, kurie prie jos praleido daugybę darbo valandų, bet ir tie, kam dabar patikėtas tolesnis šio kūrinio likimas, nes jo restauravimas nebaigtas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:24:12 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba