Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
 Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

VERTIMAI

INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

Juhasia Kaliada

[skaityti komentarus]

Juhasia Kaliada gimė 1981 metais Gomelyje. Baigė teisės studijas. Jos eilėraščiai ir proza spausdinti daugelyje Baltarusijos literatūrinių ir kultūrinių leidinių. 2005 metais išleista jos apysaka “Invicta, arba Lemtingoji Afanasijaus klaida” sulaukė plataus atgarsio, kai kas ją net pavadino “didžiausiu šio dešimtmečio baltarusių literatūros skandalu”.

___________________

Afanasijus išėjo į gatvę. Buvo tamsu. Nė vieno žibinto geltona šviesa neapnuogino kiemo: jo kieme apskritai nebuvo žibintų. Šaltas juodas oras buvo prisigėręs drėgmės, per smulkios, kad ją galėtum vadinti lietumi, ir per tirštos, kad tai galėtų būti rūkas. Glaudžiai debesų aptrauktas dangus kabojo pernelyg žemai, ir namą tyliai apsupusių sustingusių tuopų viršūnės skendėjo šitame žemame danguje. Afanasijus mėšlungiškai įtraukė galvą į pečius, dar giliau susikišo rankas į kišenes, įtariai apsidairė ir nervingai nužingsniavo tolyn nuo namų.

Jis jautėsi sergąs: po visą jo kūną buvo išsilieję kažkokie nuodai, verčiantys jo rankas vietoje įprastų judesių lakstyti keistomis trajektorijomis. Kinkos drebėjo; šis drebulys karkartėmis nubėgdavo nugarkauliu, per visą nugarą, per sprandą, jam atrodė, kad ir jo smegenys ima virpėti, o jo pirštai mėšlungiškai, nevaldomai gniaužė kišenių turinį: degtukus, išbyrėjusius iš sulūžusios dėžutės, metro žetonus, raktus, kažkokius popiergalius… Afanasijus ištiesė ranką, delnu pasiglostė žandą, kaktą, apsičiupinėjo visą veidą: jis degė. Šio karščio negalėjo atvėsinti nei ledinis oras, nei veidą aplipusi dulksna, sumišusi su šaltu jo prakaitu.

Taip, jis sirgo. O, kad tai būtų įprasta liga, normalioje visuomenėje suvokiama kaip neplanuotas poilsis! Tuomet ir jis galėtų, kaip ir visi laimingi ligoniai, gulėti lovoje, prisidengęs antklode, ir, pasikišęs po galva tris pagalves, pulteliu junginėti televizijos programas – kiekvienai po penkias minutes, ištiesti ranką staliuko link, pasiimti nuo jo tai aviečių arbatos, tai sausainių, tai knygą, sušvokšti viršininkui per telefoną: „Taip… Sergu…“, atsilošti ant pagalvių, užmerkti akis ir mėgautis gyvenimu be rūpesčių.

Bet ne. Afanasijus jautė, kad jo liga ne tokia. Širdis plazdėjo lyg prieš infarktą. Prieš valandą pabandęs prigulti, jis pajuto, kaip dirba jo gendantis variklis: širdelė daužėsi krūtinėje, pulsavo rankų ir kojų pirštuose, bildėjo per patį ausų būgnelių vidurį: taip, sugavęs paukščiuką, visa ranka jauti jo mažyčio kūnelio plazdėjimą. Ne, Afanasijaus liga buvo keista, neįprasta, ji gąsdino savo nežinomybe. Ji neleido Afanasijui nei prisėsti, nei prigulti; tai ji išvarė jį iš namų į vakaro dulksną, tai ji, liga, vijo gatvėmis liesą, nerangų Afanasijaus siluetą, vertė jį be jokios priežasties bėgti į naktį. Jei Afanasijus būtų davęs valią savo kūnui, jo judesiai būtų virtę beprasmiais nervų ligonio spazmais. Todėl Afanasijus žingsniavo plačiu žingsniu per šlapią asfaltą, tarsi išverstas išvirkščiai, tarsi jausdamas taikinį, kreida išpieštą jo tarpumentėje. Jis beviltiškai bandė išlaikyti šaltą protą, bandė suteikti prasmės savo naktiniam bėgimui, nusibrėžti kokį nors maršrutą priešiško gimtojo miesto žemėlapyje.

Lyg tyčia cigarečių kioskas už kampo sutiko jį iš vidaus sklindančia tamsa ir tuštuma. „Taip tik geriau!“ – sušuko vidinis balsas, ir Afanasijus nulindo į gretimų kvartalų kiemus. Jis paspartino žingsnį, perėjo ištuštėjusį kelią, paskui, pakliuvęs į svetimus kiemus, tiesiog puolė bėgti. Jam atrodė, jog jį iš šių svetimų namų, iš šitų svetimų langų, užgesinę šviesą, tyliai seka dešimtys akių. Žiūrėkit, dėdulė bėga, koks juokingas, ilgšis, liesas dėdulė, žiūrėkit, bėga kaip stirna, tarytum mažas vaikas! Afanasijus tik dar giliau įtraukė galvą į pečius ir ėjo, žiūrėdamas sau po kojomis, bet nieko nematydamas: jis nematė balų, kelkraščių, krūmokšnių. Porą kartų jis įlėkė veidu į šakas, bet kažkaip sugebėjo neišsidurti akių. „Taip geriau, taip tik geriau!“ – šaukė vidinis balsas, vydamas Afanasijų į priekį.

Staiga viskas sustojo.

Taip drumzlinas miesto upeliūkštis, net nesuspėjęs pasijusti upės dalimi, nustėręs pamato prieš save beribį vandenyną.

Afanasijus išniro iš kiemo tamsos į neono šviesų užlietą prospektą ir sustojo. Šviesa tekėjo prospektu tarsi galinga upė, auksaspalviai kriokliai skalavo namų fasadus, spindėdami neskubriai švysčiojo įvairiaspalviai žaibai; tai žali, tai rožiniai, tai violetiniai virpesiai tarsi mažytės bangos riedėjo asfaltu, stiklo vitrinose skaidėsi ir milijonus kartų dalijosi lemputės, ir viskas buvo lyg iš stiklo: skaidru, švaru, laiminga ir ramu. Pačiame šio galinga srove vilnijančio žaidimo viduryje lyg trilobitai jūros dugnu slinko automobiliai, už stiklinių namų sienų buvo justi tvarkingas, ramus judėjimas, o neono šviesoje tarsi grakščios margos žuvytės zujo mergaitės.

Gupijos, skaliarai, mergaitės, mergiotės, merginos, mergiščios, mergos judėjo į visas puses, rinkosi mažais būreliais, vėl išsivaikščiodavo, stovėjo, šypsojosi, juokėsi, linksmai pasakojo ką nors labai įdomaus, šnibždėjo kam nors į ausį ką nors labai paslaptinga, užmerkdavo akis, slėpė veidus dovanotose puokštėse; jos prausė veidus šioje įvairiaspalvėje neono šviesoje, atsukdamos jam tai savo nuostabų priekį, tai žavingą profilį, vyniojosi ant pirštų žaismingas plaukų sruogeles, siūbavo rankinukais. Jos gyveno šioje šviesoje, jos džiaugėsi gyvenimu, jos buvo laimingos.

Afanasijus keletą minučių lyg įbestas stebėjo šią visiškai nemotyvuoto gyvenimo džiaugsmo šventę, ir kelias iki jo tikslo, išganingojo kioskelio su cigaretėmis, jam ėmė atrodyti neįveikiamas. Pagaliau jis iššliaužė lyg žaltys iš savojo skersgatvio ir tuojau pat gavo uodega per nosį nuo vienos auksinės žuvelės: ji plaukė tarsi karalienė tiesiais pečiais, išdidžiai nešė savo profilį, pasigriebusi už parankės kažkokį tritoną, ir gana juntamai brūkštelėjo rankinuku per Afanasijaus ranką, net nepastebėdama jo. „Dieve!“ – nejučia sušnibždėjo Afanasijus, keliais žingsniais pasiekė kioską, įkišo pinigus pro langelį, pagriebė savo pakelį, drebančiais pirštais praplėšė plėvelę ir įsibruko į dantis cigaretę.

Jis atsirėmė nugara į vieną iš metro įėjimą supančių klevų, pakėlė prie lūpų blėstančią liepsnelę, išpūtė mažytį debesėlį ir pažvelgė į dangų. Dangus pamažu keitė spalvą.

Afanasijaus akyse pasirodė ašaros. Jos išriedėjo iš akių ir palei šnerves nušliaužė iki pat smakro, palikdamos ant skruostų du sūrius takelius.

Bet jo ašarų niekas nepastebėjo. Kam įdomus prie metro verkiantis keturiasdešimtmetis vyras, beveik dviejų metrų ūgio, vyras paprasčiausia striuke, juodais džinsais… Kam?

Afanasijus žiūrėjo į dangų.

– Dieve! – nejučiomis jis ėmė melstis. – Dieve! Išgirsk nors kartą mano žodžius! Kam tu mane sukūrei? Kam? Ar tu pats gali atsakyti į šį klausimą? Kam tu sukūrei mane? Kam davei man tokią niekam tikusią išvaizdą, tokį niekam tikusį likimą, niekam tikusį vardą? Ar tu pats žinai, kokia mano egzistavimo pras­mė? Mano gyvenimas – Dieve, ar tu nors mane matai? – mano gyvenimas… Aš – juokdarys, štai kas aš, juokdarys Afanasijus, ir visi tie mano traukuliai, mano spazmai, visas mano gyvenimas! – tai juokdario cirko numeris! Dieve, išgirsk mane! Dieve, atsakyk į mano klausimus!..

Afanasijus užverktomis akimis žiūrėjo į dangų. Jis sudėjo į šią šventvagišką maldą visus neišsakytus dalykus, susikaupusius per pastarąsias dienas.

Koks tu kvailas, Afanasijau. Žiūri į dangų ir nori pamatyti ten Dievą… Užsimerk, Afanasijau, užsimerk. Ieškok Dievo viduje.

Tai aš tave sukūriau.

Tai aš: tu atsiradai vos prieš keletą puslapių, ir tu man tikriausiai nepernelyg patinki, todėl ir išėjai toks, koks esi – keturiasdešimtmetis, nelaimingas, kamuojamas kritinės stadijos depresinės psichozės. Ir tavo vardą aš parinkau ilgam.

Ketinu netrukus tave palikti, ir tu liksi vienui vienas su savo niekam tikusiu likimu ir vardu. Bet tu man reikalingas, Afanasijau, taip, reikalingas! Tu man padėsi išspręsti kai kuriuos klausimus, ir, kas žino, galbūt man liks laiko atsakyti į tavuosius!

Eik, Afanasijau, gyvenk, kaip moki, aš dar grįšiu pasiimti tavo sielos, o dabar man reikia tave palikti, manęs laukia kiti personažai, kiti žmonės, iš tiesų neturintys su tavimi nieko bendra. Dar daugiau, tu niekada jų nesutiksi, nesusidursi su jais gatvėse, nes jie ne tos, jie iš visiškai kitos dimensijos.

***

Taigi Afanasijus dingo, ir kartu su juo dingo jo realybė, jo dimensija – jis pasislėpė tarsi užversto knygos puslapio tekstas, užleisdamas vietą kitiems laikams ir kitoms erdvėms.

2001-aisiais Minske vieną rugpjūčio rytą lyg iš po žemių pasirodė mergina. Buvo po aštuonių ryto. Ji išėjo iš „Čeliuskiniečių parko“ metro stoties – išėjimas į dešinę prieš traukinių eismo kryptį – ir pasuko Kalinino gatvės link. Mergina vilkėjo džinsais ir žydru megztinėliu, ant kairiojo peties kabojo kelioninis krepšys, kurio svoris lenkė ją į priešingą pusę, o užsimiegojęs veidas liudijo, jog naktį ji praleido traukinyje.

Mergina buvo vardu Ženia, ji buvo šiek tiek panaši į mane, bet tik šiek tiek: tik išvaizda ir įpročiais. Niekas, ir aš nesu išimtis, niekas negali nugyventi dviejų gyvenimų: už save ir už personažą. Apie literatūros personažus nepasakysi: „O! Čia pats autorius!“, nes žmogaus gyvenimą sudaro milijonai smulkmenų: rankų plovimas, miegas, valgio ruošimas, vaikų gimdymas, laukimas autobuso stotelėje, kojinių adymas, dantų pastos pirkimas, ėjimas per gatvę. Žmogus yra iš mėsos ir kaulų, o literatūros herojus visada taip ir lieka tik po puslapius išmėtyta abėcėlė…

Tuo tarpu mergina vardu Ženia nuėjo Kalinino gatve pro senus triaukščius namus, statytus tuojau pat po karo. Buvo paskutinės rugpjūčio dienos, vis dar buvo šilta, bet ore jau tvyrojo salsvas nykimo kvapas, kažin kokia lemtis, rami rudens nuojauta, krintantys lapai, laužų dūmai, pirmosios vėsios dienos, lietūs ir tamsa. Bet kol kas dar tebebuvo rugpjūtis, ir šviežias ryto oras kartu su saulės spinduliais vis dar gelbėjo šią vasarą.

Ženia praėjo vaistinę už kampo, perėjo Kuzmos Čiorno gatvę ir nejučiomis paspartino žingsnį, kad priartintų seniai lauktą susitikimą. Ji pasuko į skersgatvį prieš pat mokyklą ir pagaliau įėjo į kiemą tarp gelsvų „chruščiovnamių“.

Šie namai su mažyčiais narveliais vietoje butų, su kiemais be žibintų, namai, kuriuose šiltas vanduo išjungiamas po dvyliktos valandos nakties, šie namai, apaugę prisiminimais tarsi laivo dugnas dumbliais, galų gale įgyja romantiškumo, išskleidžia savo paslėptą grožį, pagaliau ima žadinti švelnumą ir priverčia juos pamilti.

Ženia mėgo šį skersgatvį, šitą namą, šitą žalią kiemą: ji kadaise čia gyveno. Ji priėjo paskutinę laiptinę, palipo tris laiptelius iki prieangio, atidarė senas fanerines duris, nudažytas tamsių plytų spalva, ir paskambino į duris pirmajame aukšte.

Skambutis, tarškėdamas lyg šarka, nuaidėjo per butą. Tai buvo tikrai keistas skambutis, nežinia, iš kur šeimininkai jį iškniso. Ženia neatitraukdama rankos skambino toliau: buvo visai tikėtina, jog buto gyventojai tokią ankstybę ramiausiai miega.

Taip ir buvo: gal po trijų minučių bute pasigirdo žingsniai, ir durys atsidarė tarsi Sezamas, Ženia pagaliau įėjo į vidų ir nusimetė sunkų krepšį ant grindų po kabykla. Mergina rožiniu pūkuotu chalatu žengtelėjo atgal, ir jos suspaudė viena kitą glėbyje.

Tai buvo ne kokie seilėti mergiški bučiniai, tai buvo nuoširdus seniai nesimačiusių žmonių, bičiulių, kurių draugystei nekliudo jokie atstumai, poelgiai ir įvykiai, pasisveikinimas.

Mergaitės stipriai paplekšnojo viena kitai per nugarą, tarsi išbandydamos viena kitos tvirtumą, ir atsitraukė, kad pažvelgtų viena kitai į akis.

– Pagaliau!

– Taigi tu vis tiek miegojai!

– Trys mėnesiai, Ženka, trys mėnesiai! – Ira tebekalbėdama nuėjo į kambarį. – Aš apie tai kalbu. Tavęs nebuvo tris mėnesius.

Ženia praėjo pro ją ir, išsidrėbusi fotelyje, susikėlė kojas ant staliuko. Ira klojosi lovą. Ant jos rožinio chalato nugaros ryškėjo didelis juodas hieroglifas. Niekas nežinojo, ką jis reiškia. Iros plaukai buvo ataugę du centimetrus, ir jiems dar nereikėjo kirpėjo.

– Gal ir nieko… Na taip, reikia nors kartą gyvenime tai padaryti dėl įvairovės.

– Apie ką tu? – Ira dar kartą plačiai mostelėjo užtiesalu, nepatenkinta paskutiniuoju bandymu suteikti sofai žmonišką pavidalą.

– Apie tavo galvą.

Ira nustojo galynėtis su sofa, atsisuko į bičiulę ir atsiraitojo kairę chalato rankovę iki peties.

– Ką ten galva! Geriau pažvelk čia.

Ženia nukėlė kojas nuo staliuko, pasilenkė prie Iros ir prisitraukė jos ranką arčiau prie akių. Randai jau beveik buvo užsitraukę, bet, atidžiau įsižiūrėjus, dar buvo galima išskaityti: „MANĘS NĖRA“.

– Taiiiiiip… Tai labai, labai… Ir kas gi nutiko?

– Oi… – Ira atitraukė ranką, nuraitojo rankovę, šiek tiek susiraukė. – Čia tokių dalykų buvo…

– Kas? Kas buvo, ar tu man pasakysi, ar ne? Pjaustosi rankas, man nieko nesako…

– Klausyk, ko tu čia vis klausinėji, – Ira, nuėjusi į virtuvę, jau žvangino arbatinuku, – vis kas ir kas… Tuojau susėsim, papusryčiausim, arbatos išgersim… Čia tokių dalykų buvo, kad trimis žodžiais nepapasakosi.

– Aš juk ir neprašau tavęs trimis žodžiais, – Ženia jau nusiramino ir vėl buvo besusikelianti kojas ant staliuko, bet staiga, tarsi kažką supratusi, pašoko.

– Klausyk! – įsiaudrinusi sušuko ji, akimis tyrinėdama kambarį ir kai ko nerasdama. – Klausyk! O kur Katia?

Vietoje atsakymo pasigirdo indų žvangesys virtuvėje. Ženia dviem žingsniais atsidūrė ten ir užlėkė tiesiai ant juodo hieroglifo: Ira įsijautusi pjaustė dešrą, svogūnus ir bėrė į keptuvę. Ženia, įsitikinusi, jog rado savo paieškų tikslą, atidarė ir uždarė šaldytuvą, vienu žvilgsniu ištyrinėjo virtuvės spintelių turinį, greitai sulakstė į vonią ir paklausė:

– O Katia čia daugiau nebegyvena?

– Na matai, ir pati supratai, – atsakė Ira nekaltu tonu, bet paprastai už tokio tono ir slypi svarbūs įvykiai.

– O kuo čia dėta Katia? – atsargiai paklausė Ženia, nujausdama, jog atsakymas nebus labai ilgas.

– O! – Ira pakėlė peilį. – Katia čia daug kuo dėta! Ir Katia dėta, ir Igoris dėtas, ir apskritai daug kas dėtas! Tu net neįsivaizduoji…

Ira atsisuko į bičiulę.

– Klausyk, Ženia, sulakstysi alaus? O dar geriau degtinės.

– Še tau, – apsimetė supykusi Ženia, nors pati jau rišosi raištelius, – aš atvažiavau, o man dar ir alaus eiti… Juk tu žinojai, kad aš atvažiuosiu, galėjai ir iš anksto pasirūpinti… Beje! O ką, Igorio irgi nebėra?

Ira išėjo į koridorių.

– Tau pinigų pakaks? Nebėr, nebėr, tik greičiau grįžk.

Iros balsas išdavė didžiulį liūdesį.

Iš baltarusių kalbos vertė VYTAS DEKŠNYS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:24:06 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba