Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
 ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

KINAS

ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

Su Sergejumi Loznica kalbasi kino kritikas Andrejus Plachovas

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Blokada“

Kas finansuoja Jūsų filmus?

„Blokada“ nufilmuota, gavus Kultūros ministerijos paramą, Sankt Peterburgo dokumentinių filmų studijoje. Į studiją 2000-aisiais mane atvedė Aleksejus Učitelis, ten sukūriau penkis filmus. Filmą „Peizažas“ sukau už vokiečių pinigus, mes su bendraautoriu Maratu Magambetovu gavome pinigų Vokietijoje, kai filmas „Gyvenimas, ruduo“ buvo apdovanotas Leipcigo festivalio prizu.

Deja, dabar Europoje vis sunkiau gauti lėšų nepriklausomiems meninės dokumentikos filmams, nepriklausomiems nuo televizijos kanalų redaktorių nuomonės filmams. Televizijos kanalai pamažu keičia politiką, finansuojami primityvesni filmai.

Nevaidybinio kino platinimas, sakyčiau, yra simboliškas, o Jūsų filmai – iš tų, kuriuos reikia žiūrėti tik ekrane. Ar nesiūlėte filmo didžiausiam dokumentinio kino forumui – Amsterdamo festivaliui?

Nesiūliau, nes dar nebuvau baigęs. Manau, kad šis festivalis tapo dokumentininkų partijos suvažiavimu, simpoziumu tema „Dokumentika ir demokratija“. Suprantu, kad dokumentinį kiną galima naudoti politiniais tikslais, bet su menu tai neturi nieko bendra.

Ar menas apskritai dar ką nors domina?

Tai – abstraktus klausimas. Kai ką jis galbūt ir domina. Jei kalbėsime apie dokumentinį kiną, tokio pobūdžio filmų, daugiausia galite pamatyti tik per televiziją. Televizija mieliau naudoja savo tiks­lams jau sukurtą kino kalbą, o ne stengiasi ją plėtoti. Televizijos kiti tikslai ir uždaviniai – pavyzdžiui, susiję su politine konjunktūra. Kartais galima pamatyti dokumentinių filmų, kurių autoriai perrašinėja istoriją. Būna, kad filmai, siūlantys skirtingas istorijos traktuotes, naudoja tuos pačius kadrus. Kokia viso to prasmė, išskyrus „prasmes“, mums padiktuotas užkadrinio balso?

Koks Jums yra idealus dokumentinis kinas?

Idealaus kino nėra – tai abstrakcija, tačiau jei kalbėsime, kas man svarbu dokumentiniame kine, pasakysiu: pirmiausia – vaizdas. Kinas – ir komunikavimo būdas, būdas paveikti vaizdais. Maniera, filmavimo būdas turi atitikti filmo idėją. Antras svarbus elementas yra garsas: tai atskira erdvė, kurioje galima kurti. Trečias dalykas – kadro trukmė, kuri taip pat turi savo prasmę. Dar vienas svarbus elementas – forma. Įdomu dirbti su skirtingomis formomis ir bandyti skirtingas kino kalbos galimybes. „Blokadoje“ juodas ekranas ir nutilęs garsas skiria epizodus, tai sukuria praeinančio laiko įspūdį. Dabar kuriu filmą, kur kadrus taip pat skiria juodas laukas. Bet šiuo atveju juodame lauke garsas tęsiamas, ir kyla kitoks efektas. Dar kitas elementas – faktūra, filmuojama medžiaga.

Tik penktoje vietoje?

Siekiu kurti filmus apie nesvarbius dalykus, apie neišskirtines aplinkybes.

Net jei kalbama apie blokadą?

Taip. Filmo tema – kasdienybė. Tai, ką bandau daryti kine, yra antrojo plano atkūrimas. Tiesiog atmosfera. Drama nebūtinai yra susidūrimai, drama yra kiekvienoje tėkmėje. Mes pasėdėjome, patylėjome – ir praėjo laikas, o juk mes nesuvokiame laiko, kaip dramos.

Į kokius pasaulinio kino pavyzdžius orientuojatės?

Geriausi pastarųjų metų filmai man yra Guso Van Santo „Dramblys“, „Džeris“ ir „Paskutinės dienos“. Šio režisieriaus filmuose dažniausiai būna vienas įvykis, ir jis visada pabaigoje, bet nėra to įvykio priešistorės. „Dramblį“ buvo galima sukurti kitaip. Pavyzdžiui, pradėti dramatiška kolizija: berniuką nuskriaudė, jis supyko, ir štai – šaudo į visus. Tai būtų tarsi socialinis kinas. Ir priežastis aiški, ir tarsi aišku, kaip reikia elgtis. O „Dramblyje“ nėra jokio šėtono, jokio konkretaus blogio įsikūnijimo. Blogis pasklidęs erdvėje, o drama – tai būdas perteikti erdvę. Rusijoje yra trys tokio lygio režisieriai – Aleksejus Germanas, Kira Muratova, Aleksandras Sokurovas. Pridursiu dar austrus – Ulrichą Seidelį, Michaelį Hanekę, Michaelį Glawoggerį. Tai režisieriai, kurie nekomentuoja įvykių. Jie siūlo mums, žiūrovams, savo požiūrį į tai, ką matome. Šiuo atžvilgiu ir dokumentinis kinas juda subtilesnio elgesio su medžiaga link. Nors montažas, ryškumas, epizodų seka vis tiek yra autoriaus voliuntarizmas. Kai pamačiau blokados kadrus pirmykščiu pavidalu (tai maždaug keturios valandos), apstulbau, negalėjau atsitraukti. Paskui pasižiūrėjau iš jų padarytus dokumentinius filmus. Beveik viskas buvo propagandinis kinas.

Koks kitas Jūsų projektas?

Dirbu su medžiaga, kuri pernai buvo nufilmuota Baltojoje jūroje. Tai filmas apie vieną žvejų artelės dieną. Aš jau jį baigiau ir dabar rengiuosi naujam filmui, kurį taip pat noriu kurti iš archyvinės medžiagos. Noriu paeksperimentuoti – pabandyti supriešinti propagandos metodus ir kino stebėjimą. Filme bus užkadrinis balsas, kartais tai primins kino žurnalą „Mūsų šalis“. Tai pasakojimas apie vieną sovietinio miestelio dieną. Kartu tai bus ir refleksija apie tai, kas yra kinas.

Mes iki šiol nesuprantame, kaip vaizdas veikia mūsų sąmonę. Man regis, vėl atėjo ilgų planų metas – tokių, kaip Andy Warholo ar Belos Tarro filmuose.

Bet juk tai – kraštutinumas...

Tai, kas dabar yra kraštutinumas, kada nors bus pagrindinė kryptis. Dabar dokumentiniame kine dominuoja stambus planas, nes savo taisykles diktuoja televizija. Tačiau kai paplis dideli plazminiai ekranai, juos taip pat reikės kuo nors užpildyti, ir tada sugrįš detalus bendrasis planas.

Ar neketinate kurti vaidybinio kino?

Ieškau lėšų filmui pagal Vasilio Bykavo apysaką „Rūke“. Yra dar vienas bendras rusų, vokiečių ir ukrainiečių projektas.

__________________________

Parengta pagal „Iskustvo kino“ (2006, Nr.5)

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:24:06 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba