Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
 Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

KINAS

DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA

Politinio golemo lipdymas

Tadeusz Sobolewski

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Kaip tai daroma“

Gruodžio 1–7 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino teatre, vyks Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), kurio programoje – daugybė pasaulinio garso filmų, įvairiausiuose forumuose suburiančių tūkstančius žiūrovų, apdovanotų garbingais prizais. Šia publikacija atkreipiame dėmesį į du festivalio filmus, sudominusius pasaulio dokumentinių filmų gerbėjus. Tai Vilniuje jau viešėjusio režisieriaus Marcelio Lozińskio naujas filmas „Kaip tai daroma“ ir režisieriaus Sergejaus Łoznicos „Blokada“.

Skundžiamės lenkų vaidybiniu ir dokumentiniu kinu, esą dažniausiai filmuojamos visuomenės gyvenimo pakelės, neliečiamas centras, nesigilinama į demokratijos užkulisius. Tą nuolat daro savo laidose televizija. Tačiau reikia tik kino režisieriaus ir kino salės, kad galėtume prasibrauti pro televizijos vaizdus, kurie yra visuomenės scenos bendraautoriai. Pasižiūrėti į socialinį teatrą iš šalies nepatikliu, nustebusiu žvilgsniu.

Turime tokį filmą – tai ilgo metražo dokumentinis Marcelio Łozińskio filmas „Kaip tai daroma“. Kartus, skatinantis priešintis, veikiantis paradoksaliai. Pamatę jį norėtume, kad jis nebūtų atsiradęs, kad įvykiai būtų susiklostę kitaip, o jo herojus mirktelėtų mums iš ekrano ir pasakytų: „Tai buvo tik žaidimas“.

Gal kada nors jis taip padarys, bet jau ne filme. Ekrane viskas vyksta iš tikrųjų, nors prasideda tarsi Larso von Triero „Idiotų“ pokštas. Tačiau jis žiauresnis, nes yra tikras, ne kino fikcija: eksperimentas pradeda veikti tikrovę. Mūsų akyse tarsi politinis golemas sukurtas herojus dalyvauja rinkiminėje partijos kampanijoje. Buvome įtraukti į pokštą, kuris iš pradžių atrodo absurdiškas, bet vieną akimirką juokas padvelkia siaubu. Lieka slegiantis bejėgiškumo jausmas. Nesitikėjome, kad, prasidėjęs kaip „realybės šou“, eksperimentas nuves taip toli.

Lyderio atranka

Trejus metus kurtas dokumentinis filmas, sumontuotas iš šimtų nufilmuotos medžiagos metrų, fiksuoja sociotechninį eksperimentą. Andrzejaus Lepperio (lenkų politikas populistas, žemės ūkio ministras – red.) įvaizdžio kūrėjas Piotras Tymochowiczius kameros akivaizdoje savo noru surengė kažką panašaus į politikų mokyklėlę. 2003 m. buvo paskelbta „politinio lyderio atranka“. Laikraščio „Gazeta Wyborcza“ reporteris rašė: „Atėjo per šimtas žmonių: mokinių, bedarbių, prekybininkų, mokytojų, pensininkų. Juos vertino kelių asmenų komisija: psichologas, kirpėja, vizažistė, operatorius. Jie turėjo atrinkti žmones, kurie pasižymi kuo nors, kas po 15 nemokamo mokymo mėnesių iškels juos į politikos viršūnes. Regis, komisija labiau domėjosi ne tuo, ką kandidatai sakė, bet tuo, kaip jie kalbėjo. Buvo svarbu gestai, balsas, dikcija. Dauguma dalyvių įsivaizdavo save kaip prezidentus, kiti apsiribojo svajonėmis apie savą ministeriją arba vietą Seime. Visi turėjo sutikti, kad jų pavardė bus paskelbta filme, kurio darbinis pavadinimas – „Kandidatas“.

Tikrovėje įvyksta tai, kas buvo numatyta scenarijuje. Tuo blogiau jai. Daug kandidatų pasitraukė, nes atpažino įžūlų manipuliavimą. Tačiau atsirado lyderis, kuris pasinaudojo mokslais ir nusprendė įžengti politikon. Jam padėjo prigimtiniai dalykai: jaunystė, nuoširdus žvilgsnis, simpatiška išvaizda. Jis buvo geriausias. Bandomuosiuose simuliuotuose gatvės mitinguose Darekas vaidina jaudinamai nuoširdžiai. Jis kartu su kitais eksperimento dalyviais pasisako prieš karą Irake, prieš sveikatos tarnybos abejingumą, prieš netolerantišką požiūrį į neįgaliuosius. Galiausiai jis vis dėlto patenka į partinę „Samoobronos“ tribūną kaip jaunimo atstovas. Regime jį iš arti, žinome, kokių triukų jis griebiasi, matome, kaip jam ploja, nors iš to, ką jis sako, neišlukštensi nė vienos minties.

Tymochowicziaus dalyvavimas žadėjo žvilgsnį į valdžios užkulisius. Buvo galima tikėtis politikus demaskuojančio filmo. Tačiau tai nuolat matome televizijos pokalbių šou.

Juoktis iš politikų – paplitęs paprotys, reakcija į viešą paranoją. Marcelio Łozińskio filmas labiau apnuogina ne „juos“, o „mus“. Jis pastato žiūrovą į nekomfortišką situaciją, rodo situaciją, kai negali atskirti autentikos ir padirbinio. Galėjome matyti Varšuvos gatvėse vieną iš Tymochowicziaus hepeningų ir apsigauti, patikėję jo šūkiais, galėjome įvertinti jo dalyvių įkarštį. Galėjome matyti Dareką iš tikrųjų, kalbantį jaunų politikų vardu, pagaliau kaip „Samoobronos“ jaunimo padalinio šefą.

Gundymas ir distancija

JAV gyvenantis Andrzejus Walickis rašė apie tradicinį lenkų inteligento vaidmenį, esą jis turi būti „nepriklausomas stebėtojas“. Paradoksas, bet tam, kad angažuotumeisi ar susirūpintum visuomenės gyvenimo būsena, reikia distancijos. Tokią distanciją gali suteikti kinas, kuris, priešingai nei televizija, vykstant seansui „išima“ mus iš tikrovės, suteikia geidžiamą svetimumo efektą.

Šiame filme kalbama ne apie konkrečias partijas ir konkrečius politikus. Tai perspėjimas, kad demokratija gali virsti tuo, ką po 1989 metų Jacekas Kaczmarskis pavadino „demokratūra“, kai idėjos praranda reikšmę politiniam gyvenimui, kai tiesa pasirodo besanti niekas, o žiniasklaidos įvaizdis – viskas.

Łozińskio filme galima pajusti baimę, kylančią žmogui, puikiai pažinusiam komunistinio „bėgimo nuo laisvės“ mechanizmą. Apie tai kalbėjo garsūs 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio dokumentiniai Łozińskio filmai „Kaip gyventi“, „Mikrofono bandymas“, „Amato pratybos“. Iš socialistinės idėjos, kuri iš pradžių skatino išnaudojamuosius maištauti, išaugo ideologija, žmones paverčianti vergais. Łozińskis klausia, ar pernelyg sekli demokratija, tampanti apsimetinėjimu, negali sukurti naujų prievartos ideologijų?

Neseniai „Gazetos świątecznos“ filosofas Leszekas Koczanowiczius pateikė Vakarų politologų nuomones apie panašų pseudodemokratijos modelį, kurį filme apnuogina Łozińskis. Idėjų konkurencijos, politinės diskusijos vietą užima politinių rinkodarų kova, kandidato reklamavimo menas. Politinė programa, individualios pažiūros, moraliniai barjerai, kurių peržengti negalima, praranda prasmę.

Būtent tokią cinišką ir amoralią demokratijos viziją, traktuojamą kaip normą, prieš kamerą savo klientams perteikia Tymochowiczius. Ar tai demokratijos „klaidų ir perlenkimų“ apnuoginimas, ar pavojingas abejojimas ja? Filmo herojus, Tymochowicziaus mokyklos pirmūnas Darekas iš Tychų miestelio, iš esmės pasirodo labai į jį panašus.

Kad sužadintų žiūrovų pasipriešinimą, režisierius turėjo pasirašyti sutartį su gundytoju. Jis stebi veiksmą, įtraukdamas į jį žurnalistą, kuris bando sukelti Darekui abejonių. Tuščiai. Gundytojo argumentai stipresni. Perspektyvos, kurias jis žada, juk tokios įdomios!

Tačiau man gaila to vaikinuko iš Tychų. Filmas jį visapusiškai kompromituoja kaip politiką, nors, kita vertus, gali padaryti jam neplanuotą reklamą. Jis gali vaikinuką moraliai sukrėsti. Melo detektoriaus rezultatų pasirašymu pradėtas žaidimas bus žaidžiamas toliau, jau ne kine. Norėčiau, kad Darokas, jį baigęs, liktų sveikas.

__________________________

Parengta pagal laikraštį „Gazeta Wyborcza“, 2006 11 24

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:24:04 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba