MYKOLAS SLUCKIS

Arnoldo Baryso nuotrauka

Pumpėnų elegijos

1. Pakeliui į karališką puotą

Stoviu
prie kelio
vienam gale Panevėžys
kitame Pasvalys
kažkur apie vidurį
glaudžiasi Pumpėnai
stoviu
dar ne šimtą metų
bet pusę amžiaus
galbūt
į keliastulpį pasirėmęs
stoviu
vieškelis
mane pastvėręs
per greitai bėgtų
miestelis
kaip titulinis
mažai ką pasakantis
storos knygos lapas
pramirgėtų
aš prasilenkčiau
su savimi
dar negimusiu
na tegul paaugusiu
landžiojančiu
tarp
dangų ienomis
atrėmusių vežimų
šnarpščiančių
kramsnojančių
uodegomis nuo gylių
besivanojančių arklių
sekmadienio didžturgyje
toje karališkoje žmonių puotoje
tame sutariančiame Babilone
kuris pusšimtį
jei ne daugiau metų
nepaliauja manyje gausti
lietuviškai žydiškai lenkiškai
rusiškai čigoniškai latviškai
lyg kriauklėje vandenynas
stoviu
vieškelis tuštutėlis
nei raminančio ratų klebetavimo
nei spindinčio arkliagrūšių aukso
nei besiturškiančių klane žvirblių
tik mano šešėlis įstrigęs
nors
pro šalį
vienas kitą lenkdami
sunkvežimiai cisternos nešasi
džipai ir taksi švilpia
gražiai paprašius
kas nors pamėtėtų
keleivį
kuris
gano savąjį šešėlį
nors labiau už viską
pasaulyje
trokštų
pasiraitojęs kelnes
tarpupirščiu
dobilo galvutę pasigavęs
pareiti basas
turgui dar neįsiošus
puotai dar neįsisiautėjus
Babilonui dar nesugriuvus

2. Upė vardu Istras

Virvagalis pievoje
nuo karvės rago nuslydęs
smuiko styga grakšti
nepaliaujanti virpėti

3. Malūnas ties Pumpėnais

Labai pamažu
iš akių miglos
rūko rietimų
išsivynioja
rytas ir jis
metelių septyniasdešimt
jei ne daugiau
lygumų vidury
ant kalnelio rymo
rodos glėbi atlapos
keleiviui
seniai pamirštam
sparnais sumosuos
neskubančią šildyti saulę
prisitrauks
nekrusteli
argi jam nesmagu
dar vieną taką
atakusį
vėjams švystelėti
su debesimis dieną
su žvaigždėmis naktį
kalbėtis
girnų ūžesiu
piklių gausmu
pėsčius važiuotus spiestų
širdį nusmelkiančiu
duonos saldžiu
Istro slėnį tvindytų
deja
apgenėtas laiko
besparnis kaip aš
malūnas ties Pumpėnais

2005-ųjų spalis

Iš ciklo „Šiaurės baladės“

Baltosios naktys

Atsėlino vagis
nakties garderobą
išsinešė
ligi purvinos striukės
nepagailėjęs dienos
gaisras negesinamas
ilgesys našlės
užtvindė erdves daubas uoksus
išdūrė langus
nuplėšė kaukes
meilės guolį sustingdė
kur slėptis aistrai?
neprarėks kitąmet kūdikis
kas ten šlaistos
tako nesirinkdamas
baltas numirėlis nepalaidotas?
išbalusi nuotaka
mylimojo nesulaukianti
perlų vėrinį sklaisto?
ei žmonės
kelią čiuopkite ne akimis
akli dar kartą apaksite
viskas aišku nebėra melo
beje neilgai karaliausim
mes baltosios naktys
sugrįš tamsa
vėl gyvensit!

Pietų Gotsunda

Alio Balbieriaus fotografija