Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
 Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

AKTUALIJOS

KAI FAVORITAS AIŠKUS...

2006 metų Prancūzijos literatūros premijos

Vytautas Bikulčius

[skaityti komentarus]

Pernai Prancūzijos literatūrinis sezonas (kurio pradžia paprastai – rugsėjo mėnuo) prasidėjo vasarą, nes „Fayard’o“ leidykla dėjo visas pastangas, kad tik jos autorius Michelis Houellebecqas už romaną „Salos galimybė“ gautų garbingiausią Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt’ų – premiją. Šiemet šiuo atžvilgiu buvo ramu, nes minėtas rašytojas buvo užsiėmęs kino scenarijaus reikalais, daugiau galvojo apie tai, kaip statyti kino filmą pagal naują savo romaną, o kito ryškaus lyderio nė viena leidykla nebuvo numačiusi. Nieko nuostabaus, kad laikraščiai ir savaitraščiai vangiai skelbė, jog ir šįmet Prancūzijos skaitytojus rugsėjį užplūs 683 (pernai buvo 633) romanai, iš kurių 475 parašė prancūzų autoriai, o šalia jų bus pateikti 208 verstiniai kūriniai, kurių autorių didžią dalį (212) sudaro anglosaksų rašytojai. Matyt, norėdami pagyvinti literatūrinio sezono pradžią, dienraščio „Le Figaro“ žurnalistai ėmė kelti klausimus, ar įmanoma reformuoti literatūros premijas, nes kiekvienais metais jų žiuri sulaukia kritikos už savivalę, neaiškius premijų skyrimo principus, korupciją ir panašiai. Ne be reikalo laikraštis pateikė dešimt pasiūlymų, su kuriais supažindino ir literatūros premijų žiuri narius. Žurnalistai siūlė vengti, kad vienam autoriui būtų paskirtos kelios premijos, pasisakė už tai, kad į žiuri būtų įtraukti ne vien rašytojai, kad naujas žiuri narys būtų renkamas skaidriai, kad būtų viešai motyvuotas žiuri pasirinkimas, kad kas treji metai būtų atnaujinamas trečdalis žiuri sudėties, kad balsavimas būtų atviras, kad svarbiausios premijos būtų paskirtos prieš vasarą, kad būtų renkamasi iš visų per metus išleistų romanų, kad nebūtų teikiama premija mirusiam autoriui, kad būtų ribojamas atrenkamų romanų skaičius.

Šiuos pasiūlymus literatūros premijų žiuri nariai vertino įvairiai. Goncourt’ų akademijos narys François Nourissier sutinka, kad tas pats autorius neturėtų gauti kelių premijų, jis ne prieš ir žiuri sudėties atnaujinimą, kad tik joje dirbtų profesionalai. Tuo tarpu Paula Jacques, „Femina“ žiuri narė, mano, kad skirti premijas prieš vasarą netikslinga, nes vasara – laikotarpis, kai žiuri nariai gali skaityti knygas ir priimti vienokius ar kitokius sprendimus. O skaitytojai vasarai dažniausiai renkasi lengvesnio pobūdžio literatūrą. Renaudot premijos žiuri narys Jeanas Noëlis Pancrazi yra įsitikinęs, kad žiuri visais atvejais turėtų paaiškinti sprendimą viešai.Kiek didesnį šurmulį sukėlė žurnalistas, Goncourt’ų akademijos narys Bernard’as Pivot, pareiškęs, kad žiuri sudėtyje neturėtų būti rašytojų, kurie dirba vienoje ar kitoje leidykloje skaitymo komitetuose ir už tai gauna užmokestį (tokie komitetai Prancūzijos leidyklose yra suformuoti tam, kad jų nariai įvertintų gautus rankraščius ir patartų leidėjui, koks rankraštis vertas išvysti dienos šviesą knygos pavidalu). Tačiau įvairių žiuri nariai teigė, kad toks pasiūlymas nėra išgelbėjimas, nes būtent skaitymo komitetų nariai ir yra tie žmonės, kurie, perskaitę romanus, gali geriausiai juos įvertinti. Kitų nuomone, leidyklos darbuotojo nereikia laikyti parsidavėliu, be to, tobulos sistemos nėra ir negali būti. F. Nourissier pasakė, kad kai tik jis tapo Goncourt’ų premijos žiuri pirmininku, išsyk atsistatydino iš Grasset leidyklos skaitymo komiteto. Nors dabartinė minėtos žiuri pirmininkė Edmonde Charles-Roux tvirtina, kad jai niekuomet nėra skambinę leidėjai ir prašę protekcijų, ji palaiko nuomonę, kad tas pats asmuo negali būti žiuri ir skaitymo komiteto narys.

Į šį ginčą savotiškai įsiterpė rašytojo Jacques’o Brenner (1922–2001) išleistas „Dienoraščio“ („Pauvert“ leidykla) V tomas, kuris buvo pavadintas „Premijų virtuvė“. Čia autorius, buvęs Renaudot premijos žiuri nariu 1986–2001 metais, papasakojo apie padėtį literatūros premijų fronte. Jo žodžiais tariant, geriausiai šią padėtį atskleidžia Grasset leidyklos buvusio direktoriaus Yves’o Berger žodžiai: „Pirmajame balsavimo rate tu balsuoji taip, kaip tau liepia širdis, antrajame – tu balsuoji už savo leidėją“. Jis teigia, jog leidėjai puikiai naudojasi ta sistema, kad žiuri nariai skiriami iki gyvos galvos, ir jiems teikia įvairius pasiūlymus, pvz., didesnį avansą, jei jie leidžia knygą toje leidykloje, gerai apmokamas pratarmes, uždarbį už daugiau ar mažiau fiktyvų darbą, pakartotinius knygų leidimus, įvairius pažadus (tuometiniam Goncourt’ų akademijos pirmininkui Hervé Bazinui buvo pažadėta, kad jo kūryba bus išleista prestižinėje „Plejados bibliotekoje“, nors pažadas nebuvo tesėtas; Alainui Robbe’ui-Grillet už jo paramą, kad rašytojas Bernard’as Henri Lévy gautų Médicis premiją, buvo atsilyginta tuo, kad leidykla išleido jo žmonos prastą erotinį romaną).

Šitoks premijų svarstymas, matyt, paveikė „Femina“ premijos žiuri, kurią sudaro vien moterys. Šios žiuri narė rašytoja Madeleine Chapsal šiemet išleido „Vakarykštį ir šiandieninį dienoraštį“, kur ji prisimena pastarųjų dvidešimties metų įvykius ir be skrupulų apibūdina situaciją, kuri susidarė 2005 metų rudenį, kai „Femina“ žiuri narės rinko laureatą. Madeleine Chapsal suvokė, kad šešios narės buvo iš anksto susitarusios balsuoti už Régiso Jauffret romaną „Beprotnamiai“, ir ji, norėdama pasipriešinti visuotiniam pasirinkimui, balsavo už kitą autorių. Vis dėlto po kelių balsavimo ratų minėtas autorius gavo šią premiją. Už šį knygoje papasakotą epizodą „Femina“ žiuri narės pašalino iš savo gretų rašytoją Madeleine Chapsal. Protestuodama ir palaikydama savo bendražygę, iš žiuri atsistatydino kita jos narė – rašytoja Régine Deforges.

Prakalbusi apie naują literatūrinį sezoną, spauda prisiminė, kad ne vienai leidyklai literatūros premija yra nemaža finansinė paspirtis. Pernykštis brolių Goncourt’ų premijos laureatas – François Weyerganso romanas „Trys dienos pas mano motiną“ – pasiekė 350 tūkstančių tiražą ir sudarė 13 procentų Grasset leidyklos apyvartos. Tuo tarpu Ninos Bouraoui romano „Mano blogosios mintys“, pelniusio Théophraste’o Renaudot premiją, tiražas siekė tik 85 000 egzempliorių, kuris sudarė 10 procentų „Stock“ leidyklos apyvartos, nors 2003 metais tos pačios leidyklos išleistas Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, gavęs Renaudot premiją, buvo išleistas 300 tūkstančių egzempliorių ir sudarė 35 procentus leidyklos apyvartos. Kaip teigia žurnalistai, per pastaruosius dešimtmečius pastebimas premijuotų romanų tiražų lėtas mažėjimas. Prieš dvidešimt metų romanas, gavęs brolių Goncourt’ų premiją, pasiekdavo 500 tūkstančių tiražą, dabar geriausiu atveju jis gali tenkintis 300 tūkstančių tiražu. Ta pati tendencija lydi ir kitas literatūros premijas.

Šie pavyzdžiai rodo, kad Prancūzijos literatūros premijos (jų yra daugiau kaip pusantro tūkstančio) per šimtą su viršum metų virto sunkiai pajudinama sistema, nors pastaruoju laiku vis daugiau pasigirsta balsų apie jos reformos būtinybę. Bet, kaip sako prancūzai, „Paryžius buvo pastatytas ne per vieną dieną“. Vadinasi, ir tam, kad būtų pakeista visa premijų sistema, prireiks nemažai laiko.

Budelio išpažintis

Nors šiemet nė viena leidykla nepiršo savo lyderio, tačiau vasaros pabaigoje literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesį netikėtai patraukė Jonathano Littello pirmasis romanas „Geranorės“ (Gallimard’o leidykla), kuris netrukus įsitvirtino pirmoje bestselerių sąrašo eilutėje. Praėjusią žiemą Antoine’as Gallimard’as iš anglų literatūros agento Andrew Nurnbergo gavo Jeano Petit vardu pasirašytą romano rankraštį. Jo sulaukė ir kiti trys Prancūzijos leidėjai – Grasset, Lattès ir Calmannas-Lévy. Gallimard’as rankraštį atidavė į leidyklos redaktoriaus, rašytojo Richard’o Millet, rankas. Perskaitęs romaną, tas suprato, kad susidūrė su neeiliniu tekstu, primenančiu C. Malaparte’s romaną „Kaput“ (puikus romanas, kuris išleistas ir lietuviškai), ir netrukus patarė leidyklos direktoriui būtinai įgyti šio romano leidimo teises. Nedelsdamas direktorius taip ir padarė, užsitikrindamas pirmumo teisę išleisti romaną. Sklinda gandai, kad jis autoriui sumokėjo 30 tūkstančių eurų. Ėmęs tvarkyti rankraštį, redaktorius jį sutrumpino šešiasdešimčia puslapių, išvalė amerikonybes, knygos gale pridėjo žodynėlį su kariniais terminais ir SS, vermachto, policijos bei Prancūzijos armijos karinių laipsnių atitikmenimis, ir skaitytojas gavo 903 puslapių romaną, kuris pasisekimo sulaukė šiemetinėje Frankfurto knygų mugėje (sako, kad vokiečiai nupirko vertimo teises už pusę milijono eurų, o amerikiečiai – už milijoną dolerių). Leidyklos direktorius rizikavo dėl pirmojo – 12 tūkstančių – tiražo, nes paprastai niekam nežinomo autoriaus pirmasis romanas leidžiamas ne didesniu nei 5 tūkstančiai tiražu, tačiau netrukus jis gavo spausdinti papildomus tiražus. Pasirodo, autorius Jonathanas Littellas (g. 1967) specialiai pasirašė rankraštį Jeano Petit vardu, norėdamas, kad nebūtų painiojamas su savo tėvu Robertu Littellu, kuris yra išgarsėjęs romanu „Kompanija“ apie CŽV veiklą.

Netrukus visos svarbiausių literatūros premijų – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina“, Médicis, „Interallié“ – žiuri įtraukia šį romaną į savo premijuotinų knygų sąrašus. Neatsilieka ir Prancūzų akademija, kuri ketina jam skirti savo Didžiąją premiją už romaną. Tai pirmas atvejis Prancūzijos literatūros istorijoje, kai visų svarbiausių premijų žiuri įtraukia tą patį kūrinį į savo sąrašus.

Ne visi sutinka su tokia romano sėkme. Kai kas jam bando pakišti koją, peikdami jį, kad prastumtų savo kandidatus. Buvo net platintas šmeižtas, kad iš tikrųjų už šio autoriaus slepiasi kitas rašytojas, galbūt jo tėvas, kad čia galbūt kartojasi istorija Romaino Gary, kuris prisidengęs kitu – Emile’io Ajaro – vardu, už romaną „Gyvenimas prieš akis“ (1975) gavo brolių Goncourt’ų premiją antrą sykį, kad „Geranores“ galbūt parašė jo redaktorius, kurio stilius panašus į šio romano stilių. Vėliau buvo pradėta klausti, ar etiška romano pasakotoju padaryti nacistų budelį. Tokio priekaišto sulaukė ir Robert’as Merle’is už romaną „Mirtis – mano amatas“ (1953, romanas išleistas lietuvių k. 1965 m.). Tačiau ne vienas rašytojas susidūrė su blogio problema ir bandė ją vienaip ar kitaip atskleisti savo kūrinyje; tokią teisę turi ir Littellas.

Priešiška kampanija plito dar ir todėl, kad Jonathanas Littellas nemėgsta pateikti savęs žiniasklaidai, vengia kokteilių ir vakarienių su literatūros pasaulio žmonėmis, atiduoda pirmenybę vizitams po provincijos knygynus, atsisako dalyvauti televizijos laidose. Jis pritaria kanadiečių rašytojos Margaretos Atwood žodžiams: „Domėtis rašytoju todėl, kad mėgsti jo knygą, yra tas pat, kas domėtis antimis, jeigu mėgsti jų kepenėlių paštetą...“ Neatsitiktinai žiniasklaidoje yra paplitę daug išgalvotų dalykų apie rašytoją: esą jis vos išgyveno po žudynių Čečėnijoje, esą jis yra dirbęs Kinijoje, esą yra vedęs, o jo motina – prancūzė, esą jis gyvena Belgijoje ir kalbąs vokiškai. Šiuo metu rašytojas gyvena Barselonoje, kur atsikraustė vasaros pradžioje.

Literatūros premijų sezonas prasideda tuomet, kai Prancūzų akademijos paskiria Didžiąją premiją už romaną. Spalio 26 dieną ji po pirmojo balsavimo rato teko J. Littello romanui „Geranorės“. Jo varžovams – Michelio Schneiderio romanui „Merilina, paskutinieji seansai“ (Grasset leidykla) ir Vincent’o Delecroix romanui „Kas buvo prarasta“ (Gallimard’o leidykla) – teko patirti pralaimėjimo kartėlį.

Romano sėkmę patvirtino Goncourt’ų akademijos nariai, kurie lapkričio 6 dieną brolių Goncourt’ų premiją jau po pirmo balsavimo rato 7 balsais skyrė J. Littellui. Po vieną balsą teko M. Schneiderio romanui „Merilina, paskutinieji seansai“, Stéphane’o Audeguy romanui „Vienintelis sūnus“ (Gallimard’o leidykla) ir Élie’jui Wieseliui, kurio knyga nebuvo patekusi į sąrašą. Po Patricko Rambaud, kuris 1997 m. gavo šias dvi premijas už romaną „Mūšis“, Jonathanas Littellas yra antras rašytojas, pakartojęs šią sėkmę. Kaip jis pats prisipažįsta, 1989 m. jau buvo išleidęs prastą mokslinės fantastikos romaną „Bloga įtampa“. Iki paauglystės metų gyveno Prancūzijoje, vėliau ketverius metus studijavo Jeilio universitete. Paskui bastėsi po visą pasaulį, dalyvaudamas humanitarinėse akcijose. 1993 m. jis darbuojasi Sarajeve, vėliau dvejus metus praleidžia Bosnijoje, vėliau atsiduria Čečėnijoje, Afganistane, Ruandoje, Konge, Siera Leonėje. Karšti planetos taškai praturtino jo patirtį, būtiną romanui „Geranorės“. Šio romano sumanymą jis nešiojosi apie dvidešimt metų. Tiesioginis darbas prasideda 2001-aisiais. Maždaug pusantrų metų jis ruošia romano dokumentaciją. Pas­kui pradeda rašyti, ir šitai užtrunka 112 dienų, kurias jis nuo ryto iki vakaro praleidžia prie rašomojo stalo, rašydamas ranka; kompiuteriu pasinaudojo tik tvarkydamas trečią variantą. Tiesioginė paskata jam parašyti šį romaną buvo nuotrauka, vaizduojanti nukankintą Zoją Kosmodemjanskają, kurią Stalinas vėliau pavertė partizaninio pasipriešinimo emblema.

Romanas „Geranorės“ – 903 puslapių „plyta“, kuri nuo pat pradžios užhipnotizuoja skaitytoją, supindama asmeninę ir didžiąją Istoriją. Romano pasakotojas – Maksimilianas Auė, konstitucinės teisės daktaras, teisininkas, saugumo funkcionierius, SS karininkas, šturmbanfiureris, kuris įgaliotas pakelti gamybos lygį konc­lageriuose, pirmuosius savo žodžius: „Broliažmoniai, leiskite jums papasakoti, kaip viskas dėjosi“ pasiskolina iš François Villono „Pakaruoklių baladės“. Karo pabaigoje jam pavyksta su netikru pasu apsimesti prancūzu ir apsigyventi Prancūzijoje, kur jis turi nėrinių fabriką. Dabar jis ryžtasi papasakoti niūrią, bet pamokomą istoriją, vildamasis, kad jis dar gali ką nors pajusti, kad jis dar gali patirti kančią. Jo tėvas – protestantas paslaptingai dingo 1921 metais, paskui jo motina ištekėjo už prancūzo. Jis myli savo seserį dvynę Uną, su kuria jį sieja ir incesto saitai. Apipjaustytas, augintas Elzase, jis vėliau mokosi Paryžiuje. Čia jis bendrauja su profašistinės organizacijos „Action française“ nariais. Visur jis teisinasi, kad elgėsi taip, kaip skaitytojas irgi būtų elgęsis tokiomis pačiomis sąlygomis. Maksimilianas Auė save vadina geru vokiečiu, kurio tikslas – paklusti ir tarnauti. Nieko daugiau. Kadangi jis pažadėjo būti ištikimas seseriai, jis tesi žodį. Užtat savo aistrą jis patenkina su vyrais. Jis jaučia, kaip ima skęsti vis klampesniame šlykščiame purve. Tačiau jis supranta, kad kelio atgal nėra... Maksimilianas Auė – keistas esesininkas, kuris verčiau cituoja Tertulianą negu Rosenbergą. Rusijos kaimuose jis kalba graikiškai su savo aukomis, o, pravažiuodamas Paryžių, apsilanko Luvre, kur gėrisi klasicizmo epochos tapytojo Philippe’o de Champaigne’io darbais. Šitaip Maksimilianas įkūnija faustiškąjį blogį – sykiu atstumiantį ir patrauklų. Maksimilianas Auė atskleidžia vokiečių karinės mašinos sraigtelius, pasakoja apie žydų žudynes Ukrainoje, parodo vokiečių armijos tragediją Stalingrade, kur ir jis pats sunkiai sužeidžiamas, Aušvico siaubą, ir visus šiuos vaizdus lydi sugedusių lavonų smarvė, kraujo ir spermos dėmės, kurių neįmanoma išvalyti... Pasakotojas ieško galimybių, kaip išplauti gėdingą praeitį. Žmogžudystė jam ima rodytis kaip radikali išeitis. Tačiau neapykanta akina, ir suvokti pasaulį darosi nebeįmanoma.

Autoriui galima prikišti ištęstumą (ypač kai per daug dažnai įvykiai grindžiami dokumentais), tačiau jam pavyksta pakerėti skaitytoją. Romanas kupinas apmąstymų, sukrėtimų. Tačiau sykiu jis trikdo. Pasakotojas yra realistas, bet ne idealistas, jis – pragmatikas, bet ne romantikas. Jis prisipažįsta, kaip sunku pranokti save, pasipriešinti aplinkai, epochai, patogiai situacijai. Kadangi jis nepatyrė meilės vaikystėje, jis niekada nesistengė susikauti su likimu. Rašytojui pavyksta atskleisti slapčiausias personažo sielos kerteles. Per visą romaną skaitytojo nepalieka nebylus rašytojo klausimas: kaip būtumėt pasielgę jūs?

Autorius, paklaustas, kaip jam kilo sumanymas patikėti pasakojimą budeliui, atsakė, kad „budeliai nešneka. Jie neturi kalbos. (...) Bataille’o veikale „Literatūra ir blogis“ pripažįsta: „Budeliai niekada nekalba. O jei ir prakalba, jie kalba oficialia kalba“. Aš tat pastebėjau skaitydamas budelių prisipažinimus. Nė vienas iš jų nepasižymi tikra kalba. Tuo tarpu aukos pasižymi tikrąja kalba“.

Romaną sudaro dalys, kurios pavadintos kaip muzikos kūriniai: tokata, sarabanda, menuetas, žiga ir taip toliau. Literatūros kritikai šį romaną vadina barokine ir dekadentine opera, kur susipina realizmas, žiaurumas ir sapnų pasaulis.

Šio literatūros kūrinio pavadinimo prasmė paaiškėja tik paskutiniame sakinyje – „Geranorės aptiko mano pėdsakus“. Suvokdamas savo romaną kaip savotišką graikų tragedijos formą, autorius jį pavadina „Geranorės“, antiteziškai įprasmindamas Erinijas, keršto deives, kurios prisimena visus nusikaltimus. Bet romano tematika platesnė, ir jis galėtų vadintis „Dievų žlugimu“.

Rašytojas, gavęs žinią, jog jam paskirta brolių Goncourt’ų premija, pasakė, kad jis nevažiuos švęsti pergalės į Paryžių. Padėkos žodyje jis pabrėžė, kad „vienatvė ir tyla jam yra pagrindinė darbo ir net gyvenimo sąlyga“. Tuo tarpu jo romano tiražas dar iki brolių Goncourt’ų premijos pasiekė 300 tūkstančių egzempliorių.

Romano vertimo teises įsigijo veik visos Europos Sąjungos šalys ir JAV. Lieka klausimas, ar ryšis kuri nors Lietuvos leidykla supažindinti skaitytojus su šiuo kūriniu?

Už alegorijos šydo

Lapkričio 6 d. jubiliejinė (teikiama 80-ą kartą) Théophraste’o Renaudot premija po dešimties balsavimo ratų teko Kongo kilmės prancūzų rašytojui Alainui Mabanckou (g. 1966) už jo šeštą romaną „Dygliakiaulės prisiminimai“ („Seuil“ leidykla), už kurį jis gavo šešis balsus. Penkis balsus pelnė M. Schneiderio romanas „Merilina, paskutinieji seansai“. Šią premiją rašytojui lėmė dvigubas žiuri pirmininko J.M.G.Le Clézio balsas. Gal šitaip žiuri norėjo atitaisyti neteisybę, nes praėjusiais metais irgi tik dvigubas pirmininko balsas lėmė, kad A. Mabanckou romanas „Sudaužyta stiklinė“ negautų tos pačios premijos? A. Mabanckou dėsto frankofonišką literatūrą Kalifornijos universitete, Los Andžele. Pirmą romaną „Mėlyna, balta, raudona...“ jis išleidžia JAV. Čia jis parašo ir satyrinį romaną „Afrikos psichopatas“. „Dygliakiaulės prisiminimai“ yra antrasis trilogijos romanas, o jai pradžią davė „Sudaužyta stiklinė“. Premijos laureatas mano, kad rašytojas iš Afrikos neturi apsiriboti savo krašto trobele, jis privalo varžytis ir brautis į prancūzų ir kitų tautų literatūras.

Romano „Dygliakiaulės prisiminimai“ išeities taškas – afrikiečių legenda. Kiekvienas miręs žmogus turi antrininką gyvūnų pasaulyje. 42 metų Kibandis po mirties tampa dygliakiaule (šis gyvūnas ilgiausiai gyvena dvidešimt metų). Romanas atkuria nedidelio žvėrelio su žudikiškais dygliais prisiminimus. Kitaip tariant, romano pasakotoja yra dygliakiaulė, kurios užduotis įvykdyti žmogžudystes velionio vardu. Viskas klojasi puikiai tol, kol nužudomi 99 žmonės. Tačiau, imantis šimtosios žmogžudystės, dygliakiaulę apima sąžinės graužatis, ir ji leidžiasi į prisiminimus. Tai yra ilgas monologas, parašytas be skyrybos ženklų, skirtas baobabui, kurio papėdėje ir prisiglaudė dygliakiaulė. Kai kurios jos istorijos primena pasakėčias, užtat literatūros kritikai vadina autorių Afrikos La Fontaine’u. Rašytojui romane pavyko susieti žmonių, gyvūnijos ir augmenijos pasaulius ir padaryti kūrinį pusiau poetinį, pusiau filosofinį.

Théophraste’o Renaudot premija už esė atiteko Pierre’o Boncenne’o „Už Jeaną François Revelį“, kur pateikiamas šiemet mirusio filosofo, rašytojo, žurnalisto portretas. Čia atsiskleidžia savitas, skvarbaus žvilgsnio, nevengiantis tiesaus žodžio žmogus. Jis įėjo į minties istoriją fraze apie rašytoją Antoine’ą de Saint-Éxupéry: „Saint-Ex prancūzams įrodė, kad beprasmė kvailystė tampa gilia filosofine tiesa, jei ji atplėšiama nuo žemės ir pakeliama į septynių tūkstančių pėdų aukštį“.

Istorija vaikų akimis

Spalio 30 dieną „Femina“ premija po keturių balsavimo ratų buvo paskirta anglų kalba kalbančiai, bet prancūzų kalba rašančiai Kanados rašytojai Nancy Huston už jos romaną „Įtrūkių linijos“ („Actes Sud“ leidykla). Ji nurungė Françoise Henry romaną „Marteno svajonė“ (Grasset leidykla), taip pat brolių Patricko ir Olivier Poivre d’Arvor romaną „Išnykti“ (Gallimard’o leidykla).

Nancy Huston – žinoma rašytoja Prancūzijoje. Ji išgarsėjo romanais „Tamsybių įnagiai“ (1996) ir „Angelo žymė“ (1998). Premijuotame romane ji suteikia žodį keturioms vienos šeimos kartoms, kurių kiekvienos atstovas tampa romano pasakotoju tada, kai jam vos šešeri metai. Jų pasakojimais autorė grįžta atgal, į Istoriją. 2004 metai. Pirmuoju pasakotoju tampa Solomonas, kuris dar vadinamas Solu. Jo motina visais būdais stengiasi apsaugoti sūnų nuo pasaulio žiaurybių. Tačiau mažasis Solas greičiau primena pabaisą, nes, pasitelkęs internetą, susipažįsta su visomis Irako karo baisybėmis, tuo labiau kad jo tėvas, nors ir žydas, palaiko militaristinius JAV siekius, nukreiptus prieš Iraką.

1982 metai. Prieš skaitytojo akis iškyla Solo tėvas Rendelas, kai šiam tada irgi buvo šešeri metai. Jį Manhatane auklėja greičiau jo tėvas, nenusisekęs dramaturgas, negu jo motina istorikė Sadi, ieškanti savo motinos kilmės šaknų. Ji išsiaiškina, kad jos motina Era buvo vokiečių pagrobta iš ukrainiečių ar lenkų šeimos; tuomet ji pereina į judaizmo tikėjimą ir įsikuria Haifoje. Jos vyras, nors ir žydas, taip pat sūnus nepatenkinti, kad atsikraustė į šalį, iš kur buvo išvyti palestiniečiai. Tai pirmasis Libano karas – Sabros ir Šatilos įvykiai, kurių metu geriausios vaiko draugės šeima buvo išžudyta.

1962 metai. Dabar prabyla Sadi. Ją augina seneliai, nes jos motina Era, būdama dainininkė, to negali daryti. Senelė ją auklėja griežtai, norėdama išugdyti gerą pilietę ir dorą šeimos moterį. Nenuostabu, kad Sadi tik ir svajoja, kaip greičiau susitikti su savo motina.

1944 metai. Sadi motina Kristina, kurią visi vadina Era, sužino, kad jos šeima nėra tikra. Ji yra įvaikinta, nes buvo pagrobta iš ukrainiečių ar lenkų šeimos pagal specialią programą, norint „germanizuoti“ užsieniečių vaikus ir jais papildyti tas vokiečių šeimas, kurios vienaip ar kitaip jų neteko. Visus šiuos pasakojimus jungia vienas bendras bruožas – nė vienas vaikas nėra laimingas. Autorės tvirtinimu, tėra „įtrūkių linijos“. Visi pasakotojai susiduria su Antrojo pasaulinio karo pasekmėmis, visi savaip įsivaizduoja blogį. Galbūt mieliausias yra Rendelo pasakojimas, tačiau visas romanas tarsi teigia, kad Istorijai nerūpėjo vaikiškų sielų viltys ir troškimai.

„Femina“ premija už geriausią užsienio rašytojo romaną teko airių rašytojai Nualai O’Faolain už romaną „Čikagos Mėjos istorija“ („Sabine Wespieser“ leidykla). Tai istorija apie May Duignan, airių merginą, kuri 1890 metais, kai jai sukako devyniolika, paliko tėvynę ir atsidūrė JAV. Čia ji vertėsi prostitucija, vagiliavo, šoko kabarete, dalyvavo ginkluotuose apiplėšimuose, buvo reketininkė ir vagių pasaulio galva. Amerikoje ji išgarsėjo kaip Čikagos Mėja. Mirė ji Filadelfijoje 1929 metais.

Rašytoja bando suvokti priežastis, kodėl jos herojė – netradicinė nusikaltėlė, besiblaškydama tarp vedybų ir žmogžudysčių, skurdo ir briliantų, nuotykių ir vienatvės, nesugebėjo atrasti savęs...

„Femina“ premija už esė buvo paskirta rašytojui Claude’ui Arnaud už veikalą „Kas mumyse sako „aš“?“ (Grasset leidykla), nagrinėjantį tapatybės mįsles.

Draugystės jėga

Tą pačią dieną, kaip ir „Femina“ premija, buvo paskelbtas Médicis premijos laureatas, po pirmo balsavimo rato gavęs penkis balsus. Juo tapo žurnalistas Sorjas Chalandonas (g. 1952) už antrąjį romaną „Pažadas“ (Grasset leidykla).

Romane pasakojama šiuolaikinė Filemono ir Baukidės istorija. Veiksmas vyksta bevardžiame Bretanės kaimelyje, toli nuo didžiųjų miestų triukšmo. Septyni vaikystės draugai duoda priesaiką, kad jei mirtų sutuoktiniai Etjenas ir Fauvetė (jie taip myli vienas kitą, kad nusprendžia mirti kartu, kad nė vienam nereikėtų likti vienam), jie ir toliau turėtų dėtis, kad nieko neįvyko, šitaip priešindamiesi visagalei Mirčiai. Kad tik toliau būtų nukelta gedulo akimirka... Sykį vienas iš septynių draugų ima galvoti, kas atsitiktų, jei jis sulaužytų pažadą...

Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, teko rumunų rašytojui Normanui Manea (g. 1936) už romaną „Chuligano sugrįžimas“ („Seuil“ leidykla). Jis dėsto viename Niujorko valstijos koledže. Yra išleidęs romanus „Priverstinė laimė“, „Prousto arbata“.

„Chuligano sugrįžimas“ pasakoja apie slaptą autoriaus sugrįžimą į gimtąją šalį – Rumuniją, kurią jis paliko 1986 metais. Tai skausminga kelionė (jis nori aplankyti 1988 metais mirusios motinos kapą), kupina nusivylimų. Tiesa, jis dar vaikystėje patyrė deportacijų siaubą, kai su tėvais ir seneliais buvo ištremtas iš gimtosios Bukovinos todėl, kad buvo žydas. Vėliau jis randa nusiaubtus gimtuosius namus, tačiau džiaugiasi išlikęs gyvas. Jaunuolio idealizmas pasireiškia ir tuo, kad socialistinėje Rumunijoje jis tampa komunistu. Tačiau pasirenka inžinieriaus profesiją, kad būtų kuo toliau nuo ideologijos. Vėliau jis palieka partiją, nes nenorėjo paklusti viršininkų įsakymams. Pradėjęs rašyti, jis susiduria su Rumunijos saugumu, jį persekioja cenzūra. Paradoksalu, bet po diktatoriaus Ceausescu mirties jis tampa nekenčiamu nacionalistinės inteligentijos asmeniu. Šit kodėl 1997 m. jis vyksta į Rumuniją slapta, šit kodėl jis save vadina chuliganu, nes diktatoriaus laikais chuliganas reiškė liaudies priešą.

Médicis premija už esė buvo paskirta psichiatrui ir filosofui Jeanui Bertrand’ui Pontalisui už esė „Ankstesniojo brolis“ (Gallimard’o leidykla), kur pasakojama apie rašytojo vyresniojo brolio nenusisekusį gyvenimą.

Merilinos paslaptis

Lapkričio 14 dieną buvo baigtos garbingiausių premijų dalybos. „Interallié“ premija, kuri skiriama žurnalistui už romaną, po šešių balsavimo ratų šešiais balsais atiteko Micheliui Schneideriui (g. 1944) už romaną „Merilina, paskutinieji seansai“ (Grasset leidykla). Šis autorius pažįstamas lietuvių skaitytojams, nes galime skaityti jo esė „Įsivaizduojamos mirtys“ (leidykla „Alma littera“), kur pateikiamos garsių menininkų paskutinės gyvenimo akimirkos.

Romane „Merilina, paskutinieji seansai“ pasakotojas žurnalistas priima Minerą, gydytoją ekspertą, kuris 1962 m. rugpjūčio mėnesį turėjo progą kalbėtis su aktorės M. Monroe psichoanalitiku Ralfu Grinsonu kitą dieną po jos mirties. Lankytojas žurnalistui atskleidžia esminę informaciją: Merilina įrašė savo prisipažinimus, kuriuos ji skyrė Grinsonui... Būdama froidizmo fanatikė, Merilina per savo trumpą gyvenimą susitikinėjo su penkiais psichoanalitikais. Tarp jų buvo ir Anna Freud, psichoanalizės pradininko dukra, su kuria ji važiavo susitikti į Londoną 1956 metais. 1960-aisiais Ralfas Grinsonas tampa paskutiniu M.Monroe psichoanalitiku (1933 m. jis bendravo su Freudu). Grinsono klientai buvo tokios įžymybės kaip Viviena Leigh, Tony Curtisas, Frankas Sinatra. Kai Grinsonas paklausė Merilinos, kam ji priklauso, ši atsakė: „Baimei“. Autorius atskleidžia jų santykius. Psichoanalitikas kviečiasi aktorę į savo namus, kišasi į jos asmeninį gyvenimą, manipuliuoja jos profesine karjera, paima iš jos asmeninius įrašus. Grinsonas nenužudo Merilinos, bet ir neišgelbsti jos. Tad dabar žurnalisto uždavinys – ištyrinėti tuos garso įrašus, kad suprastų aktorės padėtį. Ar jam pavyks? Ne, nes Merilina ieško ne tiesos, o visur stengiasi remtis išmone...

Šis romanas – aistringa ir skrupulinga freska. Tai nėra vien epochos rekonstrukcija, – romane išryškėja į mito gniaužtus patekęs aktorės paveikslas...

Šiais metais premijų dalybos buvo lengvesnės nei praėjusiais, nes patys skaitytojai atkreipė žiuri narių dėmesį į aiškų favoritą (J. Littellas). Neatsitiktinai jo romanas „Geranorės“ figūravo visų svarbiausių premijų sąrašuose. Tačiau net ir tokiam aiškiam favoritui nederėtų perdėm anksti džiūgauti, nes teisingiausią nuosprendį parašo Laikas...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:24:00 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba