Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
 Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

PROZA

RAMYBĖS AKMUO

Fantastinė humoreska

Loreta Gražina Latonaitė

[skaityti komentarus]

...Tai buvo paprasčiausias pilkas akmuo. Apačioje apkerpėjęs ir pusiau apneštas smėliu, akmuo niekuo nesiskyrė nuo kitų tokių pačių akmenų, gausiai prisisėjusių šiame apleistame priemiesčio lauke. Galas žino, ar ledynai, ar žmonių rankos suvilko visus tuos akmenis į šį Dievo apleistą užkampį. Suvilko ir pamiršo, kaip užmirštame rūsyje arba mansardoje kadaise mėgtus, o dabar nebereikalingus daiktus...

Velniškai skaudėjo galvą. Visiškai nebegalėjau galvoti. Nesugebėjau nė sekundę sukaupti dėmesio. Visokių raštų krūva ant mano stalo katastrofiškai didėjo. Vos besulaukiau pietų pertraukos. Skubėdamas po rašomuoju stalu išbarsčiau centus, skaudžiai prisivėriau pirštą, o tarpduryje vos neapverčiau Ginto. Gerai, kad bent viršininkas šiandieną nepasirodė, nes, ko gero, būčiau jam nutrenkęs skrybėlę. Bendradarbiai žvalgėsi tarp savęs ir užjaučiamai lingavo galvas: „Arba šefas išskalbė, arba Gita paskelbė profilaktikos savaitę...“

Mano mielieji kolegos, jūs, kaip visada, beveik teisūs. Šefas, arkliagalvis Benas, tasai karjeristas, nusprendė mane išėsti. Nežinau, kas jam nepatiko – ar aš pats, ar mano žavioji žmona Gita, ar mano inteligentiškoji uošvė. O gal jam ne prie širdies jaukus mano penkių kambarių butelis (Gitos kraitis), o gal jį erzina mano baltoji „Mazda“ (uošvio atminimas), arba negali pakęsti itališkų obuolių aromato iš mano kuklaus kolektyvinio sodo... Net savo gamybos vynas, išlaikytas sodo dviaukštės mūrinės vilos rūsyje, nesuminkštino to arkliaširdžio, tfiu, velnias, arkliagalvio širdies...

...O viskas prasidėjo nuo nekalto pokalbio. Kalbėjome apie vaikus, kiekvienas gyrėsi saviškiais. Aš – taip pat. Ko gi atsilikti? Kitų vaikai lanko sustiprinto anglų kalbos dėstymo mokyklą? Mano – taip pat lanko. Nesvarbu, kad tik per dideles pažintis įtaisiau. Kiti raito figūras ant ledo? Raito. Ir manieji – ne prasčiau. Na, o dėl muzikos, tai ne tik Gracijonas, bet ir Gitana, nors ji tik trečiokė, kad ir šiandieną galėtų konkurse dalyvauti. Ne vienam pianistui profesionalui nosį nušluostytų! Džiaugtis turėtų šefas tokiais inteligentiškais bendradarbiais, o jis – atvirkščiai. Prikibo, ko vaikus kankiname su visokiomis tomis muzikomis, anglų kalba, baleto bei dailiojo čiuožimo rateliais. Kankiname? Viešpatie, atleisk tam barbarui, nes jis nežino, ką sako. Matyt, neturi prieaugio, kad nesupranta mūsų pasišventimo vaikams. Babianskienė anądien pavėlavo į darbą, nes jos vos nesudraskė knygyne prie Patacko eilių rinkinio, tai šefas ją išvadino snobe. Ne, jūs tik pamanykit – žmogus veržiasi prie kultūros vertybių, o jam mat snobė! Kai sužino, kad kas iš bendradarbių kur nors turi „blatą“ (neturi „blato“ mūsų dienomis tik kvailiai ir tokie, va, arkliagalviai), tai tada, brol, laikykis! Suvalgys. Užgrauš. Kaip štai mane dabar baigia suėsti. Psichopatas pasidariau. Nebemiegu. Dar blogiau – žmonos mylėti nebegaliu. Ir iš kur bus jėgų ir noro, jeigu kiekviename susirinkime, konferencijoje, kiekviename oficialiame susiėjime tik ir girdžiu šefo balsą: „Ponas N........skas atsilikusių pažiūrų... nesavikritiškas... nesąžiningas... trūksta patriotizmo... nesiveržia Europon...“ Na, žinote, tai iš kur bus noras žmoną glamonėti? Atsikirsti bijau – matė, žaltys, mane su Eufemija. Pasakysi žodelį prieš – apšauks amoraliu elementu. O tada – sudiev, svajone, užimti kada nors (ne amžinas gi) to arkliagalvio vietą.

Tai velnias! Kurgi pietauti, kai galva plyšta nuo sunkių minčių, o artimiausią kavinę užplūdo turistai iš Laplandijos? Įslinkau į troleibusą – nuvažiuosiu į praš­matniausią miesto centro restoraną. Tegul pašvilpia. Reikia išsiblaškyti. Ir susikaupti. Nesu juk bedarbis, bet kas žino, ar negaliu juo tapti... Yra, yra apie ką pamąstyti...

Kodėl gi aš amoralus, jeigu Gita pati kalta dėl mano romano su Eufemija. Juokinga, vedžiau aš, vargšas studentėlis, Gitą dėl jos grožio, proto, gero būdo (anaiptol ne dėl buto, pinigų ar mašinos, kaip iš pavydo plepa mano skyriaus kai kurie nevykėliai). Ėjo metai, Gita sustorėjo, subanalėjo, pasidarė grubi, ir dar daug visokių negražių dalykų prisidėjo. Ji pati į namus atvedė Eufemiją. Jauną, gražią, liekną, protingą... Kaip ten sakė Puškinas: „Menu akimirką žavingą...“ Na, argi aš kaltas, kad neatsispyriau...

Po velnių, kur tas elektrinis kaliošas mane nugabeno? Ką – pats kaltas? Ne į tą troleibusą pataikiau? Taigi, perspektyva! Gelia galvą, į skrandį nuo bado mėšlungis įsisuko. O aš riogsau miesto pakraštyje. Ir prieš akis – pilkas murzinas akmuo. Jaučiu – tuojau krisiu. Ir skubiai užsiropščiu ant pilkojo akmens...

... Maloni akmens vėsa gaivino mano pavargusius sąnarius. Ir alkio nebejutau. Pakėliau galvą – nė galvos nebeskauda. Tarsi kitomis akimis apžiūrėjau lauką. Nustebęs pamačiau, kad ir diena graži, ir laukas jaukus, žalias, ir pilki akmenys visai simpatiški, patrauklūs. Aš net stebėjausi tokia permaina. Kur dingo mano irzlumas? „Tai kvailys...“ Net pašokau – aplinkui buvo tuščia. Tik aš pats ant pilko akmens...

„Kas kvailys?“ – „Ogi tu kvailys. Lakstai, blaškaisi, keikiesi – kas iš to? Prisilakstysi iki infarkto, ir tiek“. – „Taigi, prisilakstysiu. O ką daryti? Darbe tasai arkliagalvis neduoda ramybės, o namuose žmona su uošve gyvam kailį neria... Jeigu dar apie Eufemiją kas nors suuostų...“ – „Ir suuostys. Jeigu taip šakosies, tikrai suuostys... Ir žmona, ir šefas“. – „Ko gąsdini? Eik tu ten, nežinau, kas tu toks, – negąsdink, patark...“ – „Ramiau, brangusis. Vėžiu nesergi? Ne. Tai ko nesijauti laimingas, ko vis skundiesi? Stiklinės akies, medinės kojos neturi? Tai ko aimanuoji? Saviauklos imtumeisi. Apie jogus girdėjai? O ir šiaip visokiausių mokslų ir teorijų daugybė...“

Kur ne. Girdėjau. Kai po mėnesio pratybų žmona mane užtiko miegamajame stovintį ant galvos, neišsisukau nuo vizito pas psichiatrą...

...Gyvenimas nepalengvėjo. Bet susiradau draugą. Bent porą kartų per savaitę važiuodavau į užmiestį pas „savo“ akmenį. Geras, protingas ir sumanus buvo tasai neišvaizdus akmuo. Be jo tikriausiai nebūčiau šios dienos sulaukęs. Pirmiausia – „mano“ akmuo man padėjo atjaunėti. Ėmiau pirkti ir gerti kefyrą, penktą valandą ryto visus namiškius keldavau mankštos daryti. Po valandos, jei nelydavo, visa mano šeimynėlė pusvalandį lakstydavo apie devynaukštį namą. Vaikai ir aš pats buvome sužavėti šia naujove, žmona tylėjo, tik uošvė grėsmingai raukėsi. Bet nekreipiau dėmesio – kuri gi uošvė nesirauko? Ir po pusės metų mudu su Gita tapome lyg devyniolikmečiai. Dabar jau ir jinai prieš miegą kartu su manimi stovi ant galvos. Darbe visi negali atsistebėti. Palaukite, manau sau, ne tiek pamatysit...

Kiekvieną poilsio dieną jau nuo pat ryto įsitaisydavau prie „savo“ akmens. Norėjau duoti šiam akmeniui kokį gražų ir kilmingai skambantį vardą, bet akmuo pasipriešino. „Aš – akmuo. Ir to užtenka. Tiesa, tau pavyko užmegzti su manimi ryšį. Pažiūrėk į kitus akmenis – jie taip pat gyvi, su savo mintimis ir nuomonėmis. Ir jie visi laukia žmonių – savo būsimų draugų. Ne kiekvienam akmeniui patinka bet koks žmogus, ne kiekvienam žmogui reikalingas akmeninis draugas... Aš tavęs laukiau kelis tūkstančius metų. Ir sulaukiau. Ir tie visi akmenys, kuriuos matai šiame lauke, kada nors sulauks savo draugų...“

Žodžiu, tapau nebeatpažįstamas – ne tik kūnu, bet ir dvasia. Nupirkau visai šeimai abonementus į simfoninius koncertus, namuose kiekvieną vakarą kilnojau „štangą“. Mat stengiausi išlaikyti pusiausvyrą tarp augančio fizinio ir protinio tobulumo. Nupirkau sau klarnetą, o žmonai – portatyvinius vargonus. Vakarais mūsų bute iki vidurnakčio aidėjo Bacho fugos... Nepersimiegoti ir mums, ir kaimynams sveika. Krinta svoris, šviežesnė galva.

O kai stojo žiema, tai visą šeimyną, neišskiriant nė uošvės, sustačiau ant slidžių. Dabar galėjome visi kartu aplankyti mano pilkąjį akmeninį draugą.

Po pirmosios tokios išvykos uošvė pareiškė išvažiuojanti pagyventi pas sūnų – jo mažesni vaikai, labiau reikalingi jos globos. Abu su Gita ašarodami nuvežėme mamytę pas Gitos brolį, gyvenantį, beje, tame pačiame mieste.

Gita nebesiskundė manimi. Aš ja –­­­­­­ taip pat. Vienu metu net ėmė graužti sąžinė dėl mano romano su Eufemija. Tuo labiau kad, išaugus mano psichiniams ir fiziniams poreikiams, Eufemijos, kaip moters, idealas smarkiai nublanko... Jinai jau nebeatrodė verta tokios aukos kaip mano karjera ir šeimyninė laimė. Aš jau net ėmiau sukti galvą, kaip čia laimingai, be skandalo atsiimti savo šliures iš Eufemijos miegamojo...

Ir čia man padėjo mano keistasis, nuostabusis draugas. „Tu labai pasikeitei. Aišku, į gerąją pusę. O ką tavo šefas?“ – „Tasai skystablauzdis? Argi jis ką nors pastebi, išskyrus save? Visiškai nesidomi savo darbuotojais...“

Trumpai tariant, liko įveikti paskutinę kliūtį. Bičiulio patartas, pavasariop namie suruošiau grandiozinį pobūvį. Šalia šefo pasodinau Eufemiją. Netrukus Eufemijos miegamajame mano aksominių šliurių vietą užėmė šefo atlasinės šlepetės... Pasikeitimas įvyko tyliai, inteligentiškai, supratingai, kaip sako medikai, „neskausmingai“.

Buvau laisvas, nuo nieko nepriklausomas. Atvirkščiai – dabar šefas buvo mano rankose. Jeigu tik papurkštaus, aš jam tuojau: „Perduokite nuo manęs širdingiausių linkėjimų žaviajai Eufemijai...“

O vasarą tasai arkliagalvis Benas susirgo. Seniai laikas! Tik neaišku, ar čia Eufemijos nuopelnas, ar taip kokia cholera, o gal infarktas prikibo... Gal iš nuoskaudos, kad Eufemija vyriausiojo buhalterio šlepetėmis susidomėjo... Kaip ten bebūtų, šefas daugiau darban pas mus nebegrįžo. Išėjo savo noru, taip sakant, dėl prastos sveikatos... Dabar, girdėjau, gydosi kurortuose, laisvalaikiu renka degtukų dėžutes ir iš tolo aplenkia sijonuotas ir kelnėtas eufemijas...

Šiaip ar taip, reikalas atliktas. Šefo kėdė skubiai reikalavo naujos sėdynės. O kodėlgi tai negalėtų būti manoji? Nėra žmogaus be dėmių. Mėnulis – ir tas dėmėtas. Aš mažiau negu mano kolegos. Gintas, va, pagyrūnas, silpnavalis, bobišius ir plepys. Nikodemas myli čerką, Eugenijus nepraustaburnis keikūnas, o Babianskienė – patys girdėjote – snobė! Elytės neskaitysime. Šioji dar neapsiplunksnavusi, jokių pretenzijų dar neturi ir negali turėti. Taigi, viskas už mane.

Ir pagaliau tai įvyko! Tą pačią dieną buvau paskirtas skyriaus vedėju ir tą pačią dieną turėjau vykti į ilgalaikę komandiruotę – į naujai iškeptų vedėjų pasitobulinimo kursus. Išskubėjau net neatsisveikinęs su vaikais ir savo akmeniu geradariu.

...Kai grįžau, buvo pats viduržiemis. Siautė pūgos, todėl slidžių teko atsisakyti. Tuo labiau kad nesolidu viršininkui kaip kokiam vaikėzui po laukus su slidėmis bastytis. Ir troleibusu bei autobusu nustojau važinėti. Vis tie reikalai. O čia darbovietės „Audi“ prie šono. Na, tai ir riedi per miestą asmeninio vairuotojo vežiojamas. Ir tiesiog nepatogu savo darbuotojo prašyti, kad nuvežtų į užmiestį prie kažkokio apšepusio akmens. Dievaži, nepatogu. Taip ir atidėliojau pasimatymą su savo akmeniu draugu... Tuo labiau kad ir reikalo nebuvo. Išsipildė visi mano lūkesčiai ir svajonės, o šeimyninis gyvenimas tapo patvaresnis už betoną. Ar ilgam? Na, žinote, čia jau ne jūsų reikalas...

...Taip atėjo ir vidurvasaris. Guliu aš vieną naktį šalia savo mieliausiosios Gitos ir niekaip negaliu užmigti. Neramu kažko, tarsi kirmelės viduje vartytųsi. Ir svarbiausia – viskas gerai, nėra jokių priežasčių nerimauti. O neramu, ir tiek. Tarsi pamečiau, tarsi užmiršau kažką svarbaus. Bet ką? Graužia sąžinė dėl Ginto, kurį anądien aprėkiau, kad drumsčia ramybę Elytei, gal gaila tos knygų žiurkės Babianskienės, kuri visą savo algą iššvaisto knygoms, o paskui peni šeimyną sausais makaronais? Ne, ne tas... Tai kas gi?

Vos sulaukiau ryto. Darbe tylomis išdalinau bendradarbiams raštus ir nieko neaprėkęs (stebėtinas reiškinys!) sprukau pro duris. Atsargiai apėjęs snaudžiantį vairuotoją manojoje „Audi“, įšokau į troleibusą. Pažįstamomis gatvėmis dūmiau į pažįstamą lauką... Bet kai paskutinėje stotelėje išlipau, pamaniau, kad ne ten pataikiau išlipti. Priemiesčio nebeliko! Ir jokių akmenų nebeliko! Manąjį akmenį, pasirodo, taip pat vakar kažkur išvežė... Visur žiojėjo milžiniškos duobės, riaumojo ekskavatoriai ir buldozeriai. Miestas puolė lauką kaip įnirtęs žvėris. Toje maišalynėje beprasmiška klausinėti, kur išvežė apšepusį pilką akmenį. Apšauktų bepročiu...

...Taip netekau draugo. Bet juk aš optimistas. Jeigu atvirai, tai kam gi man dabar draugas? Dvikojai draugai – dar šiaip taip praverstų. O akmuo? Tik nereikalingas laiko gaišinimas. Taigi, kaip ir Eufemija, taip ir akmeniu pavyko nusikratyti tyliai, mandagiai, tarsi prieš savo valią. Ir tuo pačiu laiku išvežė visus tuos akmenis iš šio priemiesčio, nes pastaruoju metu į šį lauką įjunko Nikodemas. Tas pats, kuris tyko mano vietos. Neišdegs! Per maža smegeninė, o patarėjų nebeliko. Taigi, nėra ko gailėti. Nei man, nei kam kitam.

...O vis dėlto įdomu, kur dabar atsidūrė „mano“ akmuo? Kada dabar ir kokį draugą besusiras?

 

Skaitytojų vertinimai


33038. Lygis2006-12-04 15:18
Va čia tai lygis - tikras lietuvių literatūros veidas.. Kai būna kažkas neįprasčiau, tuoj daug neigiamų komentarų - o čia ramu, taip ir turi būti... Visgi tas Šlepikas teisus - tokius tekstus ir reikia dėti...

33113. saulėgrąža :-) 2006-12-07 20:23
Tylu ramu dėl vienos vienintelės priežasties: niekas nežino, kas ta autorė, kur dirba, su kuo bendrauja, kaip atrodo ir ką šneka. Ir nėra apie ką pletkint, nėra prie ko prikibti, visi sėdi pasimetę, savo nuomonikes sau patiems tyliai išsako ir nebesiginčija, ar čia mėšlas, ar ne. Man irgi taip buvo, kai pirmą kartą Litmenyje spausdinausi: anei vieno komentaro! Žavu.

33118. rudra2006-12-08 14:52
O ką čia, saulėgrąža, šnekėt? Taip neįdomu, kad net ir kalbėt apie tai nuo...bo...du...

33121. nastia2006-12-08 17:02
Ko tu čia saulėgrąža isterikuoji? Man dar neteko matyti, kad prie kokio nors truputį genialaus kad ir nežinomo autoriaus kūrinio nebūtų nei vieno komentaro. O jei ir tu buvai tokį patį pilką, nuobodų marmalą parašius, tai gal geriau pasidžiauk, kad nieks nieko nesakė. P.S. Kodėl gi tu pati, brangioji, nusileidi iki anoniminių komentuotojų lygio? Va - sėsk ir išanalizuok šį visų apleistą tekstą. Loretai Gražinai bus malonu, o ir pati jausiesi gerą darbą padarius.

33128. saulėgrąža :-) 2006-12-08 22:07
Ta ta ta ta ta. Jokia aš tau ne brangioji ir nėra čia ko manęs provokuoti. Subjektyvi nuomonė, ir tiek. Pati išpūti muilo burbulą. Isterikai, beje, nesišypso, o aš šypsausi. Nes man visai patiko pats faktas, kad toks apsakymas čia atsirado. Kad neigiami komentarai parodo aukštą kūrinio lygį - visiškas kliedesys. Jis parodo komentuotojų išprusimą ir tulžies kiekį. Ir beje, iš kur ta išankstinė nuostata, kad rašau "pilkus marmalus"? Paklausk Šlepiko nuomonės. Pasiteirauk, kodėl nieko dvasingesnio čia neįdėjo. Gal dėl to, kad niekas nerašo? Ar eilė per didelė? O gal dėl to, kad tas priverstinas dvasingumas jau per gerklę lenda?

33139. Fantastas2006-12-09 04:18
Jokia čia fantastika.Juolab, humoristinė fantastika. Humoro nerasta.

33150. Osaka2006-12-10 01:47
na nepasakyciau , kad kazkas labai ypatingo, tas akmuo siaip gal visai ir zavi figura, toks ale simbolis musu materialistiniu laiku. stilius ats rasymo ir minties primena Ivanauskaites "Placeba".ganetinai banali ideja pasakyciua, zavumo gal suteikia tiktai tie simboliai.

33169. nastia :-) 2006-12-11 16:02
Saulėgrąža, žiūrėk ir aš šypsausi. Ar jau dabar nebereikės muštis? Kabiniesi į atlapus ir prie žodžių, o esmė ištirpsta procese. prrrr..

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:23:58 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba