Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ

[skaityti komentarus]

Šį kartą meno diskurse vėl straipsnis iš „Literatūros ir meno“ archyvo. Pirmą kartą laikraštyje jis buvo išspausdintas 1984 metais liepos 7 dieną. Manome, kad šis perspausdinamas sutrumpintas Broniaus Kuzmicko straipsnis dėl daugelio išsakytų minčių tebėra aktualus menu besidomintiems žmonėms.

Šio amžiaus pradžioje ir vėliau lietuvių menininkai skundėsi, kad vienas didžiausių kultūros stabdžių yra diletantizmas, savamoksliškumas, įsišakniję muzikoje, teatre, dailėje, literatūroje, meno kritikoje. Diletantiškumas kliudė augti menui, estetiniam jo poveikiui. Todėl buvo ieškoma būdų kelti meno kūrėjų ir atlikėjų profesionalumą, nes tai būtina kultūros plėtotei. (...) Ir vis dėlto kultūros akiračiuose sumirga naujos problemos, kurias, atrodo, gimdo būtent pats profesionalizmas.

Išaugęs meno profesionalumas skatina neatsilikti ir meno suvokėją – vadinamąjį meno vartotoją. (...) menas ir jo kritika šiandien nelinkę skaitytis su neišprususiu, nekompetentingu suvokėju, nori nuo jo atsiriboti. Mat dabar jau yra nemažai žmonių, sugebančių tinkamai vertinti meną.

Kad žmogus taptų išprususiu meno suvokėju, neužtenka natūralaus domėjimosi, bendros intelekcijos. Reikia ir kryptingai lavinti skonį, specialiai pasirengti. Net specialistams kartais nelengva esmingiau suvokti, kas pastaruoju metu dedasi mūsų poezijoje, muzikoje ar teatre. Reiklesnis meno mylėtojas, toldamas nuo universalaus diletantiškumo, yra priverstas vienus dalykus rinktis, antrų atsisakyti, savaip profesionalėti ir specializuotis mėgstamoje meno šakoje ar netgi jos žanre. Taigi mūsų dienomis menas rutuliojasi diferenciacijos, specializacijos linkme (...). Apie priešingą tendenciją – menų sintezę – dažniausiai girdėti tik teoriškos kalbos. Tačiau visi matome: specializacija turi polinkį vis siaurėti, specifikuotis, hermetiškėti, o tai jau varžo meno komunikabilumą ir vargu ar padeda kilti visos visuomenės kultūrai.

(...) nežinia, ar menas gali sėkmingai atlikti integruojančią funkciją, kai jis pats paženklintas vis didėjančio profesinio kameriškumo žyme? Ar šitokio perdėm suprofesinto specializuoto meno teikiami išgyvenimai nelieka izoliuoti ir svetimi daugelio suvokėjų sąmonėje, jeigu jie stokoja atitinkamo estetinio pasirengimo? Ar specializuotas menas, net ir kompetentingai suvokiamas, nežadina išskirtinių, „specialių“ išgyvenimų, nesiderinančių su mūsų dvasinio pasaulio visuma? Ar toks menas nesilpnina, užuot stiprinęs, mūsų asmenybės harmonijos? Superprofesionalėjantis menas nepastebimai darosi elitiškas, prieinamas tik tos srities išprusėliams, ir tai ne visiems, o eilinis meno mylėtojas pamažu atsilieka. Jis tarsi pametamas likimo valiai ir tada jau ne visada atsispiria prasto meno poveikiui.

Šie klausimai tampa dar opesni ir dėl to, kad mūsų meno profesionalumas auga gana netolygiai: ištobulėjo įvairių menų estetinė išraiška, tačiau kur kas mažiau pažengta turinio, t. y. kūriniuose išreiškiamų vertybių, idėjų, minčių požiūriu. (...)Vėl vertėtų pagalvoti: ar meno profesionalumas, meistriškumas yra vien išraiškos priemonių bei technikos sfera, neapimanti kūrinių turinio? O gal augantis profesionalumas turėtų tolygiai paliesti ir kūrinių turinį? Deja, susidaro įspūdis: dažnas dailininkas, dažnas poetas, ypač jaunas, profesionalumą tapatina vien su išraiškos priemonių tobulinimu, nesusimąstydamas, jog subtilėjanti išraiška labai daug praranda, jeigu ji nesusiejama su reikšmingu turiniu, originalia, aktualia tematika.

Reikšmingas turinys itin svarbus menui, kurio vienintelė išraiškos priemonė yra žodis. (...) Daugelis mūsų prozininkų eksploatuoja savo talentus, tobulindami, individualizuodami savo raštų stilių ir kalbą; atrodo, kad jiems daug mažiau rūpi analogiškai sureikšminti tų kūrinių turinį. Šiuolaikinis rašytojas, siekiantis stiliaus meistriškumo, privalėtų pasakyti ir ką nors esmingesnio, aktualesnio, užuot pasakojęs vidutiniškų žmonių vidutiniškas gyvenimo istorijas, smulkius nutikimus. (...) Reikia, labai reikia gimtąja kalba gražiai, meistriškai kalbėti ir rašyti, bet ne mažiau svarbu turiningai ją vartoti, drąsiai samprotauti apie esmingiausius, opiausius gyvenimo reiškinius. Deja, mūsų literatūroje taip būna toli gražu ne visada.

Gaila, kad literatūrai šiuo požiūriu ne kažin kiek talkina kritika, dažniausiai apsiribojanti kūrinio formos komponentų analize. (...) Rašančiųjų tarpe, atrodo, jau gilokai įsišaknijęs įsitikinimas, esą kūryboje yra svarbiau siekti formos raiškumo, negu ieškoti reikšmingo turinio, svarbiau yra, kaip sakyti, o ne ką sakyti. Nestokojame ir teoriškai grindžiamo abejingumo meno kūrinių turiniui bei tematikai, argumentuojant tuo, kad turinys paprastai yra daugiareikšmis, nelengvai nusakomas, keleriopai interpretuojamas. Girdėti nuomonių, kad meno kūriniai, konkrečiai – eilėraščiai, turi dvejopą paskirtį – jie gali būti rašomi tik pačiai poezijai, jie taip pat gali būti kuriami žmogui. (…) išprusęs poezijos gerbėjas, skaitydamas eilėraštį, turėtų ne tik mokėti išgyventi estetinį įspūdį, bet ir nusimanyti apie poeziją apskritai, suprasti, kaip eilėraštis „gyvena“ poezijos subkultūroje.

(…) Tačiau pastaruoju metu gausėja autorių (ir ne tik literatūros kūrinių), kurie sąmoningai orientuojasi tik į meno formą, laikydami ją svarbiausiu profesionalumo rodikliu. Kartu daugėja kūrinių, kurių siūlomas vertybes sugeba suvokti tik siauras ratas žmonių. Suprantama, naivu tikėti, jog kieno nors protingi argumentai ar pagraudenimai nuteiks save gerbiantį menininką pasirinkti tematiką, kuri svetima jo individualybei. Bet daugelis mūsų skirtingų individualybių menininkų vis dėlto galėtų siekti reikšmingesnio turinio, aktualesnės tematikos, žinoma, sutampančios su jų pasaulėjauta. Būtent tokių kūrinių bene labiausiai ilgisi dabartinis meno suvokėjas.

„Kultūra“ dabartiniu metu labai populiari sąvoka: ja pradedami, ja ir baigiami daugelis samprotavimų. Pati kultūra dažnai suprantama esanti visokių reikšmių ir prasmių teikėja, pati save įprasminanti visybė, savitikslė žmonių veiklos sritis, kaip ir profesionalizmas joje. Bet, nuosekliau galvodami, suprasime, kad atskiros kultūros sritys ir kultūra apskritai savo reikšme išeina už pačios savęs, remiasi į platesnį kontekstą („horizontą“). Tas kontekstas –­ tai visuomenės gyvenimas, tautos istorija, žmonių išgyvenimai ir siekiai.

Bandant suvokti, kaip kūrinys „gyvena“ kultūroje, manau, būtų naudinga atsižvelgti ir į tai, kaip pati kultūra ar jos dalis (ir meno kūrinys joje) „gyvena“ visuomenėje, jos istorijoje. Jeigu literatūros subkultūroje kūrinys gali būti reikšmingas vien tuo, kaip jis kažką sako, tai istorijos kontekste svarbiausia yra, ką jis sako, kokias vertybes, idėjas teigia ar gina (nebūtinai tiesmukai). Istorijos kontekste į pirmą vietą kyla klausimas, kaip kultūra atspindi bei įprasmina visuomeninę savojo subjekto, t. y. tautos, žmonijos, būtį, išreiškia atsakomybę dėl jų likimo, kaip ji pati paveikia istorinę tikrovę. Turiningas menas veikia ne tik kultūros raidą, veikia jis ir žmonių gyvenimą, gal ir tautos istoriją, nes atskleidžia žmonėms vertybių prasmę, paskatina jų atžvilgiu aktyviai apsispręsti. Šiandien mūsų visuomenėje auga poreikis tokio meno, tokios literatūros, kurie veiktų ne tik literatūros, kultūros teoriją, bet ir labiau atsilieptų į žmonių dvasinius poreikius, darytų efektingesnę įtaką jų mintims, jausmams.

(…) Romantikai buvo įsitikinę: kultūra gali suteikti antrąjį, šimtmečius trunkantį gyvenimą tam, kas išnyksta tikrovėje. Bet Lietuva išliko ne vien dainoje, išliko ji ir tikrovėje. Čia daug lėmė (šalia kitų veiksnių) kultūra, liaudiškos, demokratiškos mūsų krašto kultūros tradicijos. Mūsų praeities žymiųjų menininkų, ypač rašytojų, kūryba pasižymėjo liaudiškumu ir visuomeniškumu, veikė ne tik estetinius, bet ir pilietinius žmonių jausmus, palaikė liaudies žmoniškąjį orumą, ugdė tautinę savimonę. Anų laikų mūsų menininkų kūryba ne visad buvo profesionali, kartais net savamoksliška, su diletantizmo priemaišomis. Lietuvių profesionalusis menas tada dar tik mezgėsi. Tačiau profesionalumo stoka (dabar visi matome) buvo iš dalies kompensuota kūrinių turinio originalumu, visuomenine autorių pozicija. Ir čia nejučiomis susimąstai, ar mūsų menininkams profesionalams nevertėtų prisiminti anuos laikus, kai daugiau buvo galvojama apie turinį, esmę. Talentingas menininkas, matyt, gali būti ir prastas profesionalas, kartais ir tikras savamokslis. (…) Tuo tarpu siauras profesionalizmas yra linkęs į epigonizmą ir gali būti savotiška priedanga tiems, kurie stokoja kūrybinio originalumo.

Dažnas inteligentas šiandien neblogai supranta, kad „įeiti į kultūrą“ – reiškia pagarsėti, „išlikti“ ilgiau, negu faktiškai gyvenama. Gal dėl tokio supratimo dabar tiek daug norinčių darbuotis meno, mokslo, kitose kultūros srityse. (…) Tačiau gaila, kad tokį norą ne visada lydi sąžiningas darbas, atsakomybė, blaivus savo jėgų vertinimas. Dažnas pretendentas į kultūros kūrėjo garbę visiškai nesirūpina, ar geba jis ką nors reikšmingesnio nuveikti. Netrūksta savanaudiškų, ciniškų ketinimų žūtbūt pralįsti į kultūros kūrėjų nomenklatūrą – figūruoti leidyklų planuose, įgyti mokslinius laipsnius bei garbės vardus, nesugebant nei menui, nei mokslui duoti ką nors vertinga. Sakytume, dėl to nėra ko nerimauti; kultūroje visiems užteks vietos, o pats laikas atrinks, kas yra ko vertas. Ir vis dėlto palengvėjęs „ėjimas“ į kultūrą formuoja menuose ir moksluose (bent humanitariniuose) tai, ką galėtume pavadinti naujuoju diletantizmu, arba neodiletantizmu.

Tiesa, čia verta prisiminti: istorijos raidoje žinoma atvejų, kai į meną ir visą kultūrą būdavo žvelgiama tiesmukai, vien utilitariniu požiūriu, kai apie kūrinio vertingumą būdavo sprendžiama vien pagal tai, ar „teisingas“ jo turinys. Bet ar mūsų mene tai vienur, tai kitur neryškėja priešinga tendencija – polinkis apsiriboti savąja specifika, tenkintis vien išraiškos priemonėmis, technikos tobulinimu? Ar išaugęs profesionalizmas neartėja prie savotiško kultūrinio solipsizmo, kada kultūra orientuojasi tik į pačią save ir pačios savęs vardan? Gal profesionalizmui būtų kartais naudingas neprofesionalus, diletantiškas žvilgsnis į jį?

Parengė Lijana Katilevičiūtė

 

Skaitytojų vertinimai


33022. toto2006-12-04 04:52
Ketvirtis amžiaus praeity, nauja karta, santvarka nauja, laisva šalis, mintis pakeitus veltorių, stagnacija sugriauta, mokslas, media triumfuoja, internetas, komunikacijos kišenėje - atrišti visi įmanomi mazgai. - Tik panorėk ir būsi išgirstas. - Štai kur mes gyvenam!
- Sub-soc-kultūroje. Kaip vakar buvę.
- Broniaus Kuzmicko straipsnis dėl daugelio išsakytų minčių tebėra aktualus menu besidomintiems žmonėms.
- Deja.

33057. vvv2006-12-05 08:41
tokia emocinga kritika kaip "deja" deja dazniausiai ir yra viskas ka musu mieli internetiniai "komentatoriai" sugeba. Kuzmicko straipsnyje yra issakyta ne tik aktualiu minciu, bet, kas dar svarbiau, suformuluota ir aktualiu problemu. o, kad "toto" ju nerado liudija ne tiek tai, kad "Sub-soc-kultūroje. Kaip vakar buvę.", o greiciau tai, kad pas pona toto taip ir neatsirado produktyvaus skaitymo gebejimu...

33079. toto2006-12-05 23:16
Pašaipios kabutės, sarkastiška daugiskaita, nenoras/negebėjimas suprasti, masė rašybos klaidų, anoniminis priekabiavimas, poreikis pasipuikuoti, pažeminti kitą - aktuali problema.

33093. saulėgrąža :-) 2006-12-06 14:57
Taigi čia, ponaiti, ta pati problema, apie kurią kalbama ir straipsnyje. "Masė rašybos klaidų" ir "pašaipios kabutės" - tai medžiai, už kurių nematote miško. Oi, atsiprašau už daugiskaitą. Bet vis dėlto - ar ne iš čia atsiranda mokytojai, kurie už originalų rašinį rašo šešetą vien dėl gramatikos ir sintaksės klaidų? Akivaizdu, kad straipsnis visiškai teisus, o intelektualūs komentatoriai neretai pakliūva į pačių "diletantams" paspęstus spąstus.

33098. 72006-12-07 08:11
"Dažnas inteligentas šiandien neblogai supranta, kad „įeiti į kultūrą“ – reiškia pagarsėti, „išlikti“ ilgiau, negu faktiškai gyvenama. Gal dėl tokio supratimo dabar tiek daug norinčių darbuotis meno, mokslo, kitose kultūros srityse" - su sia pastraipa sutikti niekaip neina . pokalbiu , realybes shou siandien uzhgozhia bet kokia kulturos supratima. tik malonu kad toks supratimas gal vyravo 1984 .

33112. saulėgrąža :-) 2006-12-07 20:12
labai taikliai straipsnio autorius pastebėjo. ir beje, pokalbių bei realybės šou irgi yra kultūra. geriau jau eina į pokalbių šou, nei sėdi namie ir degtinę geria. pas mus gi didelio pasirinkimo niekada nebūna...

33124. varnos (dar ką nors aktualaus iš Geringo pacituokit, neužmiršę skliaustelių pridėliot)2006-12-08 19:32
Paimkit ištraukas iš Brežnevo raštų - irgi rasit "aktualių" minčių. Ar redaktoriai visai kvaištelėjo? Nežinantiems tų metų atmosferos straipsnis gali atrodyti "normalus", bet tiems, kas žino kokie tai buvo laikai - apima siaubas, kad šitie komunistiški-komjaunuoliški svaičiojimai spausdinami. Kodėl skliaustelius dėjote? Prišikot į kelnes, nes tada visa straipsnio esmė ir išlystų.

33126. saulėgrąža :-) 2006-12-08 21:55
ei, varnos, jūs manote, kad anais laikais visi vaikščiojo išsirikiavę ir propagavo komunizmą? ar tik pačios nebūsite darnaus varnų pulko vadas?juk ir pačiais gūdžiausiais tarybinio režimo laikais atsirasdavo protingų žmonių. nereikia visų matuoti viena liniuote, kitaip pačios būsite panašios į Geringą, kuriam "visi" reikškė "absoliučiai visi, pradedant kūdikiais ir baigiant seneliais".

33136. toto2006-12-09 03:04
Saulėgrąža, gražus vardas, todėl nekabink makaronų, akivaizdų faktą neigdama išimtimis. Geriau vietoj to, kad aiškintum tai, kas savaime natūralu ("atsirasdavo protingų žmonių"), galėtum išvardinti bent dešimt (iš kelių šimtų rašytojų) pavardžių /darbų /pavyzdžių (argumentų).

Pamanyk tik, "anais laikais", "pačiais gūdžiausiais tarybinio režimo laikais".
Iš kur tokios frazės? A? "Anie laikai" - tau, ir ne tik tau, ne kokia folkloro pasakorių apčiulpta, vis dar perrašinėjama geidžiama-negeidžiama, menamà-mẽnama "Lietuvos istorija". Įdomiai balansuoji. Dar net Durnių laivas II neparašytas, o tu jau kabinėji Geringo etiketę. "Anų laikų" kultūros aparato artistai, advokatai, robotai ir užduočių atlikėjai iki šiol kvėpuoja patogių darbastalių šešėly. "Anie laikai" gyvi, nesurašyti komunizmo testamentai...

33141. opa :-) 2006-12-09 08:23
Puikus straipsnis, puiki provokacija

33142. plyta :-) 2006-12-09 08:49
Straipsnis maloniai nustebino. Dziugu, kad jis paneigia tokius samprotavimus, kad neva viskas tuo metu buvo ideologizuota ir niekas nieko aktualaus negalejo pasakyti. Tai kad B. Kuzmickas tuo metu kele turinio, kaip vieno svarbiausiu meno komponentu svarba atsiribodamas nuo formalistiniu meno sampratu is pirmo zvilgsnio gali pasirodyti visai suprantama socialiai angazuoto ideologinio meno (socrealizmo) propagavimjo kontekste, taciau pazvelgus y jo samprotavimo eiga ir argumentus akivaizdu, kad straipsnis prasoka ideologiniu rasiniu lygi, o jo uzimama pozicija yra bendrazmogiska ir pakankamai auksto teorinio lygmens. Redaktoriai galetu ir dazniau taip kvaisteleti.

33148. ežeras -niekas nieko aktualaus negalejo pasakyti.2006-12-09 22:34
o plyta ...i momeneli tiesiai?

33154. saulėgrąža :-) 2006-12-10 15:49
Tototo, siūlau nepulti draskyti akių nepažįstamam žmogui ir pakeisti toną. Iš kur tu žinai, kad aš nesuprantu, apie ką šneku? O jei man šešiasdešimt metų ir aš visus tuos laikus mačiau savo akimis? Kad viskas buvo ne taip siaubinga, kaip jaunimas sau dabar įsivaizduoja: visi žygiuoja demonstracijose, kalba marazmus ir rašo ideologizuotus tekstus. Man, pavyzdžiui, Sluckis patinka, nors jis irgi gyveno TADA. Štai tau pavyzdys. Galų gale, nuo Žilinskaitės juk neapsivemdavai, ar ne? Ir visokie Juknaitės, Granausko bei Apučio stiliumi rašantys autoriai buvo aktualūs ir tada, ir dabar. Nemanyk, kad viskas buvo taip baisu, kaip tau megztos beretės pripasakojo :) Tave turbūt užgavo tas pasisakymas apie stiliaus gražumą ir temų neaktualumą. Įtariu, kad ne be reikalo: visi labai nori būti estetiški ir rašyti apie Paryžių. O jei pasisako žmogus iš komunistinės praeities, kurios tikriausiai galėjo ir nebūti, jei visi būtų buvę tokie šaunuoliai kaip Litmenio komentatoriai - tai žinoma, lengviau yra prilipdyti jam smegenų praplovimo aukos etiketę, nei įdomiai, kultūringai polemizuoti. Provokacija tam ir yra provokacija, kad galėtume ją atremti, o ne putoti įrodinėjant tai, ko pats nematei. Ir beje, dėl gražaus vardo neturiu vengti ginčų. I am what I am, ir tiek.

33155. toto2006-12-10 16:26
Saulėgrąža, pagal prisigalvojimus ir tirštus minties putėsius susidaro įspūdis, kad tau aštuoniasdešimt aštuoni metai ir du mėnesiai :). Iš kur ištraukei, kad tave nuvertinu? - Atvirkščiai, siūlau pasikelt kartelę. Be to, aš nerašiau, kad tu nesupranti, apie ką šneki. XXa pabaigos "kabini makaronus" yra prieš antrą pasaulinį buvusių populiarių "maustai", "durnini" atitikmuo. Išsiversk :).

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:23:55 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba