Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
 Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

MUZIKA

STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS

Asta Pakarklytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Steve’as Reichas

Nei kompozitoriaus kūryba, nei jo asmenybė neturėtų būti įkalinta akademiniame izoliatoriuje; Steve’o Reicho populiarumas ir komercinė sėkmė, paverčiantys jį kulto figūra, nesuteikia jokio pagrindo manyti, kad jis nevertas mūsų dėmesio.

Iki koncerto. Taip apie Steve’ą Reichą rašė Robertas Schwarzas – XX a. muzikos tyrinėtojas, minimalizmo specialistas, „New York Times“ žurnalistas. Ir koks gi jis teisus... Iš tiesų Steve’o Reicho populiarumas juntamas kiekviename žingsnyje, kad ir internete patekus į vietinį FTP serverį, kuriame galima rasti beveik visus jo kūrinius – nuo „It’s Gonna rain“ (1965) ir „Come Out“ (1966) iki „Tokyo/Vermont Counterpoint” (2000) ir „Three Tales“ (2002). Tokia paklausa ir aukščiausiais reitingais tarp eilinių Lietuvos piliečių galėtų pasigirti tik Bacho ir Mozarto muzika, o Beethovenas ar Chopinas net neįstengia jam prilygti, jau net neminint Arnoldo Schönbergo, Karlheinzo Stockhauseno ar Johno Cage’o, kurių kaip nebūta. Bet pasižvalgykime plačiau: Steve’o Reicho populiarumą taip pat liudija daugybė interviu tiek spaudoje (populiariuose ir profesionaliuose muzikos žurnaluose), tiek radijuje, net keli komerciniai amerikietiško tipo pokalbių šou, kurie savo laidos svečiu paprastai renkasi Holivudo žvaigždę, politiką ar šiaip skandalingai pagarsėjusią asmenybę, šį kartą dėmesio objektu pasirinko kompozitorių (!) Steve’ą Reichą.

Vis dėlto šio teksto tikslas – ne dar kartą patvirtinti akivaizdų Reicho populiarumą, bet atskleisti kai kurias žmogiškąsias kompozitoriaus asmenybės ir muzikinės pasaulėžiūros detales. Taigi, perskaičius, išgirdus ir pamačius bent 15 įvairiausios formos interviu su juo (iš 1989–2006 metų laikotarpio), galiausiai dalyvaujant jo spaudos konferencijoje Vilniuje, galvoje nerimastingai vis sukosi vienas teiginys: Steve’as Reichas irgi žmogus, kuriam būdingos žmogiškos baimės, jausmai, savitas mąstymas ir psichologija. O juk tokio populiarumo pavyzdžiai, reklamos lavina, anonsų virtinės, galiausiai bilieto kaina ir publikos kiekis jau buvo bebaigią įteigti, kad jis – dievybė.

Steve’as Reichas visuose savo interviu teigia ir pasakoja tą patį. Jis nuolat kartoja išmoktą savo gyvenimo ir kūrybos scenarijų, seniai suvoktas tiesas, vis primena kadaise patirtas įtakas. Tiesa, jis tai daro labai teatrališkai ir įtaigiai (ypač jei girdimas jo balsas ir matomas jo veidas), tarsi koks aktorius, vaidinantis vieną (bet patį reikšmingiausią) savo gyvenimo vaidmenį, tarsi vaidinantis Steve’ą Reichą. Kompozitorius tiesiog gyvena savo prisiminimų pasaulyje, vis pasakodamas savo atsiminimus, dėstydamas atradimus, tarsi atitrūkęs nuo XXI amžiaus tikrovės, tarsi paprastas, kad ir Lietuvos, septyniasdešimtmetis, kuriam praeitis yra daug didesnė realybė nei dabartinė tikrovė. Čia iš karto galima atsiminti kompozitoriaus Vidmanto Bartulio ir muzikologės Rūtos Gaidamavičiūtės begalinę interviu seriją; kokia ji vis dėlto turininga (!), nes Bartulis – labai įdomi asmenybė, kaip ir Šarūnas Nakas, Mindaugas Urbaitis ar kiti. Galima pamanyti, kad Reichui pateikiami vis tie patys klausimai, tačiau taip tikrai nėra. Kad ir koks klausimas būtų, kompozitorius jam vis tiek pritaiko vieną kurią nors savo istoriją.

Metas būtų pateikti keletą konkrečių pavyzdžių. Vienas drastiškiausių ir pagrindinių Steve’o Reicho pasakojimų –­ apie populiariosios ir klasikinės muzikos dichotomiją, kada klasikinė muzika galiausiai pavirsta izoliuota, ezoterine ir niekam neįdomia akademine muzika. Anot kompozitoriaus, nuo seno populiarios (liaudies) muzikos elementai natūraliai buvo naudojami profesionalioje kūryboje. Kompozitorius čia pamini įvairių autorių „Missa l’homme armé”, Johanno Sebastiano Bacho siuitas, Beethoveno Šeštąją simfoniją, galiausiai Bartoko ir Stravinskio muziką. Muzikoje nuolat natūraliai sąveikavo populiarusis ir rimtasis menas, kol galiausiai tą sąveiką suardė itin Reicho nemėgstamas Arnoldas Schönbergas. Jį Reichas galiausiai išvadina trumparegiu ir amžiams praeitin nugrimzdusiu kompozitoriumi, beje, daug blogesniu nei, pavyzdžiui, Kurtas Weillis, kuriam Schönbergas veikiausiai pavydėjo. Ši mintis baigiama užsimenant apie kompozitoriaus kartos, t.y. minimalistų, misiją restauruoti populiariosios ir akademinės muzikos ryšius.

Kita svarbi ir mėgstama istorija – apie lemtingąjį Steve’o Reicho žingsnį, kai 7-ajame dešimtmetyje jam užteko nuovokos, drąsos ir įžūlumo, kad pasuktų visiškai nauju keliu, nepaisydamas tuo metu itin madingo europietiškojo serializmo ir amerikietiškojo Johno Cage’o neapibrėžtumo. Reichas ne viename interviu prisipažino, kad tapti Steve’u Reichu buvo tikrai nedrąsu ir sunku, vis dėlto, sušukęs: „Žmonės, kodėl jūs apgaudinėjat save? Juk šios muzikos neįmanoma klausytis“, jis apsisprendžia kurti radikaliai priešingą meną, kuris vėl vadovautųsi prigimtiniais muzikos procesais. Daugiausia jis kritikavo serializmą ir aleatoriką: esą pats įmantriausias kompozicinis procesas ir skambanti muzika neturi jokių girdimų ir apčiuopiamų ryšių. Galima būtų prisiminti garsųjį kompozitoriaus teiginį – „Aš domiuosi suvokiamais procesais. Aš noriu girdėti procesą, vykstantį skambančioje muzikoje“.

Dar viena populiari jo istorija – apie 1970 metų kelionę į Afriką, kur jis ketino studijuoti afrikietiškąjį būgnų meną, iš pradžių Ganoje, Akros universitete, o vėliau semtis žinių net iš paties genties vado. Deja, kelionė buvo labai nesėkminga, nes tik atvykęs Reichas labai blogai pasijuto. Netrukus profesionali juodaodė gydytoja jam diagnozavo maliariją ir liepė kuo skubiau grįžti namo.

Ir tai tik nedidelė dalis mėgstamiausių Steve’o Reicho istorijų (beje, daugelį kompozitoriaus interviu galite rasti internetinės enciklopedijos Wikipedia nuo­rodose), kurios be pakitimų ir naujų įžvalgų pasakojamos jau 17 metų (o gal ir daugiau, tiesiog senesnio nei 1989 metų interviu rasti nepavyko). Sunkiai įsivaizduojama, kad, prabėgus 17-ai metų, galima mėgti vis tuos pačius kūrinius: Bacho Penktąjį Brandenburgo koncertą, Stravinskio „Šventąjį pavasarį“, Bartoko kvartetus, o nuo 2000 metų – ir Arvo Pärto bei Michaelo Gordono kūrybą. Regis, jog minimalizmas – ne tik Reicho kūrybos metodas, bet ir gyvenimo bei mąstymo būdas.

Po koncerto. Ką aš ten prieš tai sakiau? Kokių niekų ten prirašiau? Atsižadėjau visų savo žodžių tą pačią akimirką, kai tik Steve’o Reicho lazdelė palietė bongą (lapkričio 20 d. Kongresų rūmuose). Juk už kompozitorių kalba ne jo žodžiai, bet jo muzika, ne jo mintys, o darbai, ir tikrai ne anotacijos, bet skambantis rezultatas!

Nors daugelis žmonių, ne pirmą kartą girdėjusių, kaip Steve’as Reichas („Steve Reich and Musicians“) atlieka Steve’ą Reichą, teigė, kad pirmieji jų įspūdžiai buvo daug didesni, tačiau tikrai nemažai publikos daliai, girdėjusiai jį pirmą kartą, atrodė, lyg scenoje veiktų pati dievybė. Tai neabejotinai metų įvykis, vakaras, kuris atmintyje išliks visam gyvenimui; to poveikio neįmanoma ir nebūtina žodžiais išreikšti. Tiesa, vis negalėjau apsispręsti dėl vieno, ar tokį stiprų įspūdį paliko pati muzika (skambėjo „Drumming“ I dalis, „Music for Mallet Instruments, Voices and Organ“ ir „Music for 18 Musicians“), ar autentiškas, nepaprastai profesionalus atlikimas, ypač kai scenoje regi septyniasdešimtmečius, jau 35 metus grojančius kartu. Keistai skamba minimalizmo kritikų priekaištai, kad Reicho muzika primityvi, pernelyg paprasta ir grįsta vien kartojimais be jokio veiksmo. Ironiška, bet šios muzikos atlikimas itin komplikuotas ir skirtas tikrai ne kiekvienam muzikantui, o tik universaliam profesionalui. Tuo galėjome įsitikinti, klausydamiesi, kaip Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kamerinis choras „Jauna muzika“ atlieka Steve’o Reicho „The Desert Music“ (dirigavo Gintaras Rinkevičius). Beje, užsiminus apie minimalizmo kritiką, dar galima pridurti, jog kompozitorius kritikuojamas, kad išdavė progresyvios muzikos raidą, kad subanalino modernizmą ir remiasi populiariojo (neva vulgaraus) meno vertybėmis. O jau visai baigiant šią temą dar galima paminėti 7-ajame dešimtmetyje JAV itin išpopuliarėjusius anekdotus apie minimalizmą, kai kulminacinėje vietoje vis būdavo kartojama Reicho pavardė. Bet kažin ar tai kam nors rūpėjo lapkričio 20 dienos koncerte, kai visi buvo pasinėrę į magišką Steve’o Reicho minimalizmo pasaulį...

Dar viename interviu Steve’as Reichas prasitarė, kad beveik kiekvieną savaitgalį pas jį užsuka kompozitorius Michaelas Gordonas (2004 metais viešėjęs „Gaidos“ festivalyje) ir jie kartu važiuoja į sinagogą. Kažin ar Reicho kelionės į Lietuvą nepaskatino Gordono atsiliepimai?

 

Skaitytojų vertinimai


33019. Lux2006-12-04 00:56
Idomus, tikslus, astrus ir iskalbingas straipsnis. Lux.

33021. vilniaus, sinagogos ir dvieju kompozitoriu rysys2006-12-04 04:52
o vat kas cia paskutiniu sakiniu noreta pasakyti? gal gerbiama autore galetu pakomentuoti? buciau dekingas

33031. JK :-) 2006-12-04 12:36
Ačiu, Asta. Įdomiai, išradingai ir smagiai

33119. la major :-) 2006-12-08 16:42
Asta... 17 interviu... Turint omeny, kokius griozdus intevus mėgsta tie amerikonai, neblogai paplūšėjai... Aš kažką bandžiau iškepti iš trijų interviu apie Chrisą Potterį... perskaityt teko penkis. Ir tai pasijutau labai apsikrispoterinusi :) Speju, esi persireichinusi... Ir vėl - respect :)

33120. la major :-) 2006-12-08 16:43
aj, 15... Nu, ne esmė. Darboholike tu, fuj :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:23:53 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba