Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-12-01 nr. 3120

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Daiva Čepauskaitė.
LAPKRITIS
49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vytautas Bikulčius.
KAI FAVORITAS AIŠKUS...

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
METŲ KNYGOS RINKIMAI – AR PAGRĮSTA AKCIJA?
37
• Karolis Baublys.
VYTAUTO KUBILIAUS PAŠAUKIMAS: TARP MOKSLININKO IR KRITIKO

KNYGOS 
• Rasa Klioštoraitytė.
POEZIJA IŠ „PERIFERIJOS“
• MADAM SAGAN1
• TU MAN PAPASAKOK5
• GILAUS MĖLYNUMO2
• KNYGŲ APŽVALGA

MUZIKA 
• Asta Pakarklytė.
STEVE’AS REICHAS IRGI ŽMOGUS
5
• FAUSTAS LATĖNAS IR JO LINKSMAI LIŪDNA KŪRYBA4

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
RIBOS TOLUMOJE
1

KINAS 
• Tadeusz Sobolewski.
DOKUMENTINIS VDFF EKRANAS: KAIP TAI DAROMA
• ESU ANTROJO PLANO REŽISIERIUS

PAVELDAS 
• Elena Mazūraitė.
SURASTA IR RESTAURUOTA VILNIAUS VAIVADOS KAZIMIERO JONO SAPIEGOS HERBINĖ APLIKACIJA

POEZIJA 
• MYKOLAS SLUCKIS8

PROZA 
• Loreta Gražina Latonaitė.
RAMYBĖS AKMUO
8

VERTIMAI 
• Juhasia Kaliada.
INVICTA, ARBA LEMTINGOJI AFANASIJAUS KLAIDA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Erika Drungytė.
MUŠAMŲJŲ FESTIVALIO „DRAMBLYS“ TRADICIJA NENUTRŪKO
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
 Simas Pajuodis.
TALMUDINĖ ESĖ
3

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• DILETANTIŠKI SAMPROTAVIMAI APIE PROFESIONALUMĄ14

KRONIKA 
• PRO TELEVIZIJOS LANGĄ1
• ALBINAS JOVAIŠAS 1931.VI.10–2006.XI.22
• Ričardas Kalytis.
GIMTŲJŲ LAUKŲ ŠAUKSMAS (1)
• GYVENTI IŠDIDŽIAI
• SKAITO AKTORIUS LAIMONAS NOREIKA2

DE PROFUNDIS 
• ŽEMAIČIŲ RETRO

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

TALMUDINĖ ESĖ

Simas Pajuodis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Edvardo Rimkaus iliustracija

Vienoje karalystėje gyveno karalius ir karalienė; slidžiomis rūmų grindimis šmirinėjo princai ir kepėjai, riteriai ir pažai; rūmų sode ant kopėtėlių vijosi vijokliai, žaliavo veislinės obelys. Karališkoji pora susilaukė trijų mergaičių; dvi princesės buvo gražios, protingos ir greitai nutekėjo į užjūrį; bet trečioji, jauniausioji, buvo labai strazdanota; visur, kur tik ji vaikščiodavo, liepdavo išnešti ar uždangstyti veidrodžius. Be to, tėvai pastebėjo, kad mergaitė nemoka meluoti. Žiemomis ją krėsdavo lipnus drebulys; vis dažniau princesė pabusdavo naktimis išpilta karštinės prakaito ir skųsdavosi šalčiu, kuris – taip ji sakydavo – tarsi ore kabotų kardai. Vargšė princesė girdėdavo velnius švilpaujant rūmų koridoriuose; žodžiu, su ja buvo vienas vargas. Geroji žindyvė sakė karalienei, kad jos mergaitei reikia išverkti debesį su žaibais; girdi, apie santuoką negali būti nė kalbos, nes mergaitė sirgs ir toliau; jokio būdo padėti princesei nėra, nebent ji pati išverktų debesį su žaibais. Kitą kartą pas senolę nuėjo karalius ir griežtai pareikalavo, kad, užuot kalbėjus burtažodžiais tarsi vyskupas, duotų tikrą patarimą. Žindyvė pasakė, kad princesei galbūt palengvės, jeigu bus imtasi mokyti ją muzikos. Tos pačios dienos vakare princesės kambary atsirado naujutėlaitis klavesinas. Buvo pakviestas ir mokytojas. Turbūt jis pats pasisakė karaliui esąs ir burtininkas, nes vėliau pažai sakė karaliui girdėję mokytojo kambaryje baladojantis ir stuksenant, bet karalius neatkreipė į tai dėmesio. Kaip tik tuo metu, kai prasidėjo klavesino pamokos, karalienę ištiko kaltūno liga, kurios net žindyvė savo tyrelėm ir žolėm negalėjo išgydyti. O štai tada princesė pasikeitė: ji ne tik nebevengė veidrodžių, bet ir ėmė puikuotis savo plaukais, raudonais kaip lapė, kaip nuometas arba lyg prasipjovus pirštą; į juos buvo galima žiūrėti, iki akyse pasirodytų kraujas. Rudenį sodo medžius ištiko geležies rūda; saulė tapo auksinė ir leidosi vis anksčiau; obuoliukai dunksėjo į žemę, lyg kumščiais baladotų numirėliai. Stojo žiema, ir dienos tapo pilkos ir nemalonios; rūmuose švilpiniavo velniai; vieną pavakarę, kaukšint ore kietiems, nematomiems pelėkautams, princesė su burtininku dingo iš rūmų.

Toks yra pasakojimas; kiti rankraščiai dar priduria, kad tada dinastijos garbė buvo suteršta; atrodo, kad mazoretai iškirpo šitą eilutę, remdamiesi nuostatu: nieko per daug. Taigi kas kaltas šioje istorijoje? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pats burtininkas. Jis išdavė tuos, kurie juo taip nepelnytai pasitikėjo; paniekino karaliaus valdžią; be to, mergaitei likimo buvo duota princesės dalia, o nedoras mokytojas privertė ją atsižadėti rūmų ir įsipainioti į magiją. Tačiau kiti pažymi, kad apie burtininką vargu ar galima sakyti, esą jis pasidavęs aistrai; burtininkų dalia – būti lyg užrištam maiše su besidraskančiom katėm; jie dažnai išeina iš proto dar pačiame slaptųjų menų prieangyje, nespėję įvaldyti jų teikiamos galios; tuo tarpu pasakojime minimas būtent patyręs burtininkas: pasakyta, kad jo kambaryje tarnai girdėdavo baladojantis dvasias, bet niekur neminima, kad jos būtų kam nors pakenkusios; taigi burtininkas mokėjo jas suvaldyti; tai reikalauja patirties, atsargumo ir geležinės valios. Be to, ir burtininko elgesys rodo jį esant sąžiningą ir kilnų žmogų: jis neslėpė, kad užsiima burtais, priešingai, – pats pasisakė karaliui. Negana to, jis berods vertėsi mokydamas didikų vaikus skambinti klavesinu, o tai reiškia, kad į slaptuosius menus jis gilinosi ne ieškodamas pajamų šaltinio, bet tenkindamas kilnesnę pažinimo aistrą. Galop jis patiko princesei, taigi turėjo iš tiesų būti vertas pagarbos ir susižavėjimo. Sunku patikėti, kad toks žmogus galėtų išduoti ir kenkti; jeigu jis ir padaro ką nors bloga, aiškina komentatoriai, reikia arba manyti, kad kitos išeities nebuvo, arba ieškoti jo veiksmuose aukštesnio gėrio.

Kiti komentatoriai tikina, kad kalčiausia yra žindyvė, liepusi pakviesti burtininką. Sakoma, kad blogo žmogaus pradėti darbai, net jei būtų iš pažiūros geri, visada išeis į bloga. Atrodo, kad ji sykiu ir žolininkė, tačiau pasakojime nepaminėta, kad ji būtų ką nors išgydžiusi; atvirkščiai, parašyta, kad ji negalėjusi išgydyti karalienės, o ir apie princesę ji sako, kad būdo padėti nėra. Iš to aiškintojai daro išvadą, kad galbūt žindyvė buvusi ne tikra žolininkė, bet apsišaukėlė, vedžiojanti žmones už nosies ir duodanti jiems tariamus vaistus, neturinčius jokios gydomosios galios; jei taip, ji ir yra tas blogas žmogus, dėl kurio burtininko mokytojavimas baigėsi taip nelemtai. Dar daugiau, sakoma, kad piktavalės moters pienas taip pat blogas, ir gali sukelti kūdikiui ligą; o princesė kaip tik ir sirgo. Kodėl tada ji pavadinta gerąja žindyve? Galbūt taip parašyta laikantis prietaro, kad blogą žmogų gina jo demonas, kurį reikia kaip nors numaldyti. O juk princesė kaip tik ir girdėjusi rūmų koridoriuose švilpaujant velnius; taigi žindyvė buvusi apsėsta ne vieno, bet viso tunto velnių. Dėl piktavalės žindyvės mergaitė sirgo, o burtininkas, supratęs, kad negalės įtikinti monarchų ana ragana atsikratyti, išgabeno princesę, – tai ir bus tas aukštesnis gėris, kurio jis siekęs. Dar kiti sako, kad kalčiausia yra karalienė. Apie jos kaltę liudija liga, ištikusi ją kaip tik tada, kai princesei pasidarė geriau. Sakoma, kad prakeiksmas tarsi medžiagiškai buvoja žmogaus kūne, o iš jo išvytas sugrįžta pas tą, kas jį pasiuntė. Jei burtininkas nuėmė mergaitei prakeiksmą, tai prakeiksmas turėjo kur nors sugrįžti; liga ištiko karalienę, vadinasi, galima spėti, kad tai ji ir bus prakeiksmą pasiuntusi. O princesę burtininkas išgabeno, mat bijojo karalienės keršto; iš kaltūno ligos ji turėjo suprasti, kad kerai atšaukti, o ji demaskuota. Tai paaiškina, kodėl žindyvė kalba apie princesės ligą taip mįslingai; turbūt karalienė tik dėl akių teiraujasi patarimo, o žindyvė bijo ir išsisukinėja (arba yra susimokiusi su karaliene). Be to, parašyta, kad prieš burtininko ir princesės pabėgimą rūmuose švilpiniavo velniai, o sode obuoliukai dunksėjo lyg baladotų mirusieji; galbūt tai reiškia, jog karalienė pradėjo naują, galingesnį puolimą kerais, nuo kurio apginti princesę mūsų burtininkas buvo per silpnas, ir, idant princesė būtų išgelbėta, nusprendė pabėgti. Pastarosios nuomonės laikėsi meisteris Pipinas su mokiniais; jie turėjo paprotį triskart pastuksenti ties eilute apie mirusiuosius.

Dar kiti sako, kad kalta princesė arba karalius. Pastarajam galima prikišti nekantrumą: jis primygtinai reikalavo iš žindyvės bet kokio praktiško patarimo, net jei jis mažai naudingas, kai tuo tarpu žindyvės ištara lietė princesės likimą, į kurį, tiesa, negalima įsikišti, tačiau kurį būtina suprasti. Be to, karalius ignoravo burtininko prisipažinimą bei tarnų perspėjimus, – tai gal jo protą ir valią graužia aplaidumo ir tinginystės ydos; pasakojime minima, kad karalienė pirmoji ėmė ieškoti būdo, kaip princesei padėti; reikia suprasti, kad karalius tuo metu nieko nedarė; tačiau jis iškart ėmė veikti, kai paaiškėjo, kad nuveikti nėra ką; užuot įsisąmoninęs tikrąją dalykų padėtį, reikalaujančią blaivumo ir kantrybės, jis spaudė žindyvę tol, kol išgavo netikrą paguodą. Tai išlepinto, bailaus, aplaidaus žmogaus veiksena. Dar daugiau: galbūt jis pasitikėjo burtininku tik todėl, kad dabar sergančia princese rūpinasi kažkas kitas; be to, karaliui nusišalinus, jaunatviška princesės aistra kerojo nevaržomai, o burtininkas pajuto prisirišimą prie mergaitės kaip tik todėl, kad jam vienam tekę rūpintis jos liga. Taigi karaliaus nuodėmė buvusi tinginystė. Tuo tarpu princesės nuodėmė – puikybė. Parašyta, kad ji ėmė puikuotis savo plaukais. Atrodo, kad kiti negalėdavo į juos atsižiūrėti (tokie gražūs jie buvę), bet per ilgas žiūrėjimas priversdavo akyse pasirodyti kraują, taigi kenkė visiems, kurių žvilgsnį princesės plaukai įsiurbdavo. Vadinasi, mėgaudamasi savo grožiu, ji kenkė kitiems; tuo būdu ji ne tik nusižengė žmogiškumui, bet ir išdavė karališko asmens priedermes, nes valdovai kaip tik turi rūpintis pavaldinių gerove, o ne maitinti savo pasitenkinimą jų krauju. Beje, ir iki burtininko pasirodymo princesė liguistai išgyveno dėl savo išvaizdos: strazdanos nėra tai, kas visiškai subjaurotų moters veidą, tuo tarpu mergaitė versdavo tarnus uždangstyti ar išnešti veidrodžius, o tai perdėta ir artima puikybei. Dar kiti atkreipia dėmesį, kad nors dalykų, siurbte įsiurbiančių žvilgsnį, iš tiesų būna, bet kraujas akyse nuo žiūrėjimo niekad nepasirodo; toks dalykas gali nutikti tik magijos dėka. Tikėtina, kad burtininkas išmokęs princesę ne tik skambinti klavesinu, bet ir kerėti; kerai jos išvaizdai suteikė pavojingo žavesio; taip ji statė kitus į pavojų ir piktnaudžiavo slaptaisiais menais, o visa tai darė vien tam, kad patenkintų savo susargdintą tuštybę. Viena yda seka kitą, truputį nusižengęs, žmogus netruks padaryti didesnį nusikaltimą, nebent suskubtų atgailauti, – tenka daryti išvadą, kad pirmoji kaltė buvusi būtent princesės. Taip manė ir meisteris Ulrikas, sūnus Albino, sūnaus Otono; jis sakė, kad tėvas jį mokęs pastuksenti ties eilutėmis apie princesės plaukus, nes lapė, nuometas ir įsipjovus pirštą esą demonų vardai.

Dar kiti teigia, kad pasakojimą reikia aiškinti ieškant ne tiek veikiančiosios priežasties (to, kieno ir kokia buvusi pirmoji klaida, atvedusi į visuotinę nelaimę), kiek tikslo priežasties (kur atvedė visų veikėjų darbai). Parašyta, kad dinastijos garbė buvusi suteršta. Taigi užkabinti ne pavieniai žmonės, bet visa karalystė. Atskirų žmonių darbus tvarko priežastingumo dėsniai, bet karalysčių likimus pakreipia pats Dievas. Jei suteršti dinastijos garbę buvusi Dievo valia, tai žmonės, dalyvavę Jo įsikišime, ne tik negali būti kalti, bet atvirkščiai, – turėję iš anksto būti dėl savo kilnumo verti dalyvauti, o dalyvaudami dar labiau apsivalyti. Tai paaiškina, kodėl princesė liovėsi bijoti veidrodžių ir kodėl jos plaukai staiga pasirodę tokie nuostabūs: esą Dievas apdovanojęs ją savo malonėmis, tarp kurių buvo dvasios ramybė ir puiki išvaizda; o niekinti Dievo dovanas būtų nuodėmė, ir todėl princesė puikavosi savo plaukais, kurie Dievo valia tapo tokie, kad nuo jų neįmanoma atitraukti akių. Kad šioje istorijoje nematomu būdu dalyvauja Dievas, liudija štai kas: princesės ir burtininko pabėgimo dieną ore kaukšėję nematomi pelėkautai; į teisėtą klausimą, kas šiuos pelėkautus paspendęs, komentatoriai sutartinai atsako, kad tai Dievas, nes nematomi dalykai yra nuo Jo; į klausimą, kam Jis paspendė spąstus, atsakymas duotas pasakojimo pradžioje, kur minima, kad princai ir kepėjai – karaliaus svita – rūmų grindimis šmirinėję; šis žodis apibūdina peles; vadinasi, visa karalystė yra tos pelės, kurioms buvo paspęsti nematomi pelėkautai. Tuo tarpu princesė ir burtininkas, dalyvaudami Dievo valioje, tapo teisuoliais, o teisuolių negali ištikti joks blogis – net tas, kuris vyksta paties Dievo valios sprendimu; ir todėl jie dingo iš rūmų anksčiau, negu šie pelėkautai užsitrenkė. Kodėl tad nepaminėta, kaip būtent jie užsitrenkė? Mat sakoma, kad blogis yra kaip tuščia ertmė kempinėje; ten, kur yra blogis, yra tuščia ertmė, kurią turi kas nors užpildyti; o kadangi gėris negali pripildyt blogio, tai tuščią ertmę tuoj pat užpildo demonai. Dėl to pasakojime neminima, koks būtent blogis ištiko karalystę, bet jis apibūdinamas per Dievo valios įrankius jam sukelti (pelėkautus) ir per pasekmę (kad dinastijos garbė buvusi suteršta). Galbūt mazoretai pamanė, kad ir šio pastarojo apibūdinimo yra per daug blogiui, ir todėl jis aptinkamas ne visuose rankraščiuose. Šitaip manė meisteris Gotfridas.

Tuo tarpu meisteris Erikas suabejojo, ar tikrai klavesino mokytojas buvęs burtininkas. Pasakojime teigiama, kad buvęs pakviestas mokytojas, o apie tai, kad jis buvęs ir burtininkas, sakoma netiesiogiai; galbūt tai išreiškia tik gandą, panašiai kaip žindyvės apibūdinimas geroji žymi ne jos esmę, bet tik kitų nuomonę apie ją. Bet parašyta, kad princesė su burtininku dingo. Į tai meisteris Erikas atsakė: jei pasakojimo pradžioje parašyta, kad pakviestas mokytojas, tai tas žmogus pradžioje ir buvo mokytojas; jei apie tą patį žmogų pabaigoje sakoma, kad jis burtininkas, tai reiškia, kad burtininku jis tapo įvykių eigoje. Bet tarnai girdėjo baladojantis ir stuksenant klavesiną mokytojo kambaryje, – tai ženklas, kad žmogus užsiima burtais. (Kodėl baladojantis ir stuksenant? Juk atrodo, kad šie du žodžiai pažeidžia taisyklę nieko per daug. Bet yra taip, kad stuksenimas - tai dvasių iškvietimas, o baladojimas –pačių dvasių atsakymas į pakvietimą; todėl apie obuolių kritimą parašyta tarsi baladotų numirėliai, nes numirėliai baladoja.) Tačiau nepasakyta, kada šie baladojimai prasidėjo. Greičiausiai tarnai pranešė, kai tik išgirdo; jei karalius nepatikėjo, tai galbūt reiškia, kad klavesino mokytojas jau ilgą laiką buvo rūmuose, ir karalius tiksliai žinojo, kad šis žmogus patikimas, taigi joks burtininkas. Nieko nėra parašyta apie klavesino mokytojo praeitį – tik tai, kad jis buvo pakviestas, kai rūmuose prisireikė mokytojo. Tuo tarpu apie žindyvę mes tiksliai žinome, kad ji gydydavo – sėkmingai ar nesėkmingai – tyrelėmis ir žolėmis. Meisteris Erikas atkreipė dėmesį, kad daugiausiai pasakojime parašyta apie princesę: ji buvo strazdanota, jauniausia, bijojo veidrodžių, nemokėjo meluoti, pabusdavo naktimis karščiuodama. Ir jos plaukai ne šiaip raudoni; idant niekas nepamanytų, kad jo įsivaizduojamas moters plaukų raudonumas yra toks, kaip princesės, parašyta, kad jie raudoni kaip lapė, nuometas ir lyg įsipjovus pirštą. Apie ją pasakyta, kad jai reikia išverkti debesį su žaibais, bet nepasakyta, ar ji tą debesį išverkusi; tai žino tik ji pati, ir tai ją išaukština, iškelia ją virš kitų pasakojimo veikėjų; ją išaukština dar ir tai, kad nepasakyta, kokia būtent buvo jos liga; sakoma, kad ją pildavo karštinės prakaitas, bet nesakoma, kad ji sirgo karštine; tuo tarpu karalienę ištikusi liga pavadinama tiesiai šviesiai: kaltūnas. Pradžioje pasakyta, kad ji girdėdavo velnius švilpaujant rūmų koridoriuose, o pabaigoje – kad rūmuose švilpiniavo velniai; vadinasi, princesei ne vaidenosi, bet ji iš tiesų girdėjo tai, ko kiti negirdi. Jei taip, tai ir šaltis, ją krečiantis, turėjo būti ypatingas ir iš tiesų vertas tos mįslingos eilutės apie kardus ore. Iš viso to atrodo, kad veikiau ji buvo burtininkė, ir netgi galinga; ir ne kad klavesino mokytojas išmokęs ją kerėti, bet kad ji pati padariusi ji burtininku, pajėgiu iškviesti ir suvaldyti dvasias. Būna, sakydavo meisteris Erikas, kad sodo medžius ištinka geležies rūda, ir vargas tam, kuriam nepakanka drąsos žiūrėti į lapę ir nuometą įsipjovus pirštą, nes tada jį ištiks kaltūno liga, kurios nenugydysi. Į senatvę meisteris Erikas susirgo katarakta; dabar, sakė jis mokiniams, aš regiu kaip per veidrodį, mįslingu pavidalu. Jis dažnai apmąstydavo šią istoriją, ir mokiniai tikino, kad dėl to jis tapo geras, labai jautrus nelaimingiems ir paprastiems žmonėms; žmonės taikydavosi paliesti jo drabužio kraštelį, ir tikindavo, kad šitaip pasveikstama nuo ligų. Ir meisteris Erikas mokė, kad reikia pastuksenti ties žodžiais lapė, nuometas ir įsipjovus pirštą, bet neigė, kad tai esą demonų vardai; ir dar jis mokė, kad frazės reikia išverkti debesį su žaibais negalima sakyti paprastai, bet tik adverniškai; į mokinių pastabą, kad tai pažeidžia taisyklę nieko per daug (nes pasakojime nepaminėta, kad veikėjai kalbėtų adverniškai) meisteris Erikas atsakydavo, kad čia tinka kita taisyklė, būtent tylėjimas auksas; klausiamas, kodėl būtent taip, jis kartą atsakė, kad tik tylėdami, tik adverniškai, tik stuksendami ir su krauju akyse mes galime prisiliesti prie tokio pasakojimo, kuris, kitaip nei galvoja kvailiai, yra ne kaip gražus audinys, bet kaip mazgas, kuriame svarbu tik atskiri siūlai ir tai, kur jie veda.

 

Skaitytojų vertinimai


33028. hm2006-12-04 09:41
gražu

33056. a2006-12-05 08:32
norėjau irgi parašyti gražu, bet parašė "Komentaras kartojasi."

33092. panele :-( 2006-12-06 13:46
galvojau, kad isprotesiu! Bet as iveikiau si demona!!! prasau, tokiu dalyku neberasineti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
14:23:51 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba