Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-03-31 nr. 3089

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS30
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Kornelijus Platelis.
PASAULINĖ POEZIJOS DIENA MINSKE
1
• ATSISVEIKINIMAS SU LENNARTU MERI’U

KNYGOS 
• Liudvikas Jakimavičius.
APGINTI POETĄ
190
• PASLAPTINGOJI KARALIENĖS LOANOS LIEPSNA
• NORVEGAI
• GYDYMAS ŠOPENHAUERIU
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Jūratė Baranova.
DAR SYKĮ APIE SUBJEKTYVUMĄ IR POSTMODERNUMĄ LITERATŪROJE
29

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
KITAPUS STIKLO
4
• Laima Slepkovaitė.
LIETUVOS DŽIAZAS 1980–1990
9

TEATRAS 
• Alma Braškytė.
DAR VIENERI TEATRO METAI
• POGRINDINIS BALTARUSIJOS TEATRAS – JAUNIMO TEATRE

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
NACIONALINĖS GALERIJOS FRAGMENTAS
1
• Virginija Vitkienė.
DIPOLIS "VARTUOSE"
1

PAVELDAS 
• Dalia Valujevičienė, Janina Lukšėnienė.
ATGYJANTYS SENIEJI GOBELENAI

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KAS ESI?
1

POEZIJA 
• GIEDRIUS ZUBAVIČIUS65

PROZA 
• Juozas Marcinkevičius.
AŠ – AMLETAS...
1

VERTIMAI 
• Thomas Hürlimann.
VAIKAS SU BŪGNU
3
• Thomas Hürlimann.
KEISTASIS PAUKŠTIS
1

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Mantas Gimžauskas.
BIOMENAS: AR KIAULĖS GALI SKRAIDYTI?
2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Jurijus Dobriakovas.
TRUMPAS "GARSO ZONOS 2006" VADOVAS
5
• Jurgis Raudys.
RAŠYTOJAS. LEIDĖJAS. SKAITYTOJAS
6
• Lukas Miknevičius.
HOKITŲ ŠVENTRAŠČIO PRISTATYMAS

KRONIKA 
• ŽAVI IR PAVOJINGA2
• KLAIPĖDOJE – GIUSEPPE’S VERDI "RIGOLETAS"
• ILGOSIOS SALĖS BETONĄ LAISTO KARČIOS AŠAROS
• "SANKRYŽA" – ŠOKIO SPEKTAKLIS APIE GLUMINANČIĄ LAISVĘ RINKTIS

DE PROFUNDIS 
• "KRITIKŲ MANUFAKTŪRA"22
• Sławomir Shuty.
ŠIURPULINGA VERSIJA

PARK@S 
• Dalia Staponkutė.
TRANZITAS
5
• Vytautas Bikulčius.
DVI PARODOS PARYŽIUJE
• Nijolė Feldmanaitė.
VOKIEČIAI PARYŽIUJE ARBA KAIP GALIMA PUOSELĖTI LIETUVOS ĮVAIZDĮ EUROPOJE
• Jonas Ruškus.
PATOGAUS GERUMO NEUROZĖ
9
• Gintautas Mažeikis.
SUBKULTŪRINĖ REZISTENCIJA IR KAIRIOJI KRITIKA
• FANTASY PASAULIAI9

AKTUALIJOS

PASAULINĖ POEZIJOS DIENA MINSKE

Kornelijus Platelis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Piketas "Oktiabrskajos" aikštėje
Vlado Braziūno nuotrauka

Kovo 21-oji – UNESCO paskelbta pasauline poezijos diena. Ta proga Baltarusijos lietuvių bendruomenės kvietimu trys poetai – Vladas Braziūnas, Antanas A. Jonynas ir šio teksto autorius – patraukėme į Minską. Važiavome nekantraudami ne tik susitikti su klausytojais, bet ir įkvėpti stipriai jonizuoto kovos dėl laisvės oro. Tomis dienomis, po Baltarusijos prezidento rinkimų, "Oktiabrskajos" aikštėje žmonės be perstojo piketavo, reikalaudami pakartoti balsavimą, buvo suiminėjami dviejų nuolatinio prezidento V.Lukašenkos konkurentų A.Kozulino ir A.Milinkevičiaus patikėtiniai, žurnalistai, eiliniai piketo dalyviai. Mums, Lietuvių PEN centro nariams, rūpėjo visa tai pamatyti iš arti, išgirsti iš pirmų lūpų.

Į aikštę nuvykome prieš poezijos vakarą. Snaiges nešiojo šaltas ir drėgnas iki kaulų įsiskverbiantis vėjas. Tartum pati gamta būtų paklususi prezidento (beje, nepasikuklinusio tuo pasigirti) įsakymams ir tyčia engusi rinkimų rezultatais nenorinčius patikėti žmones. Aikštėje prieš Profsąjungų rūmus, kuriuose buvo įsikūręs A.Milinkevičiaus štabas, aplink porą šimtų piketuotojų būriavosi gal pora tūkstančių juos palaikančių žmonių, didelis būrys užsienio naujienų agentūrų žurnalistų, uniformuotų ir neuniformuotų specialiosios milicijos pareigūnų. Plaikstėsi kelios dešimtys raudonai baltų vėliavų. Matėsi ir keletas ES, įvairių jaunimo organizacijų, viena Lenkijos ir viena Ukrainos vėliava. Pasak minskiečių, lietuviška trispalvė buvo suplevėsavusi vakar, bet jos likimas neaiškus. Policija kitų šalių vėliavas medžiojo ypač uoliai. Net Lenkijos Seimo narys Jarosławas Jagieło, dalyvavęs mitinge su Lenkijos vėliava, buvo sulaikytas ir kitą dieną išlydėtas iš šalies. Pataikėme į patį sujudimą, kai pasižiūrėti piketo atvyko Europos Sąjungos valstybių (Didžiosios Britanijos, Čekijos, Latvijos, Lietuvos, Prancūzijos, Slovakijos, Vokietijos) ambasadoriai. Juos aplipę žurnalistai norėjo iškvosti kokių nors vertinimų, tačiau diplomatai diplomatiškai atsakinėjo, kad jie tik naudojasi savo teise stebėti įvykius šalyje, bet kištis į juos nesirengia.

Su Minsko lietuvių ir lietuviškai suprantančių baltarusių publika susitikome 20-oje Minsko miesto bibliotekoje, kurioje yra ukrainiečiams ir lietuviams skirta skaitykla, tad čia buriasi šių tautybių skaitytojai. Nors mūzos tą vakarą galėjo ir patylėti, bet toliau nuo centro esančioje bibliotekoje "patrankų garso" nesigirdėjo. Visus pasveikinusi dabartinė Baltarusijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Vitalija Palubaitytė-Kolesnikova pakvietė mūsų vakarui vadovauti buvusią pirmininkę teatro režisierę Virginiją Tarnauskaitę. Mūsų skaitymai skyrėsi nuo kitų gal tik tuo, kad pabaigoje ir patys išgirdome Salomėjos Nėries eilių, deklamuojamų lietuviškai besimokančių baltarusių merginų. Vakare dalyvavo tiesiai iš "Oktiabrskajos" aikštės atskubėjęs mūsų ambasadorius Baltarusijoje Petras Vaitiekūnas bei ambasados darbuotoja Kristina Pakonytė.

Po vakaro grįžome atgal į aikštę. Žmonių buvo gal tūkstančiu padaugėję. Sutemus atrodė dar šalčiau, vėjas dar žvarbesnis. Matėsi daugiau jaunimo. Kai kurie šoko ir mojavo vėliavomis skanduodami: "Tegyvuoja Baltarusija!" Kai kurie po šalikais slėpė veidus – už dalyvavimą mitinge studentai šalinami iš aukštųjų mokyklų, žmonės netenka darbo. Kartais iš piketuotojų rato sklisdavo baltarusiškų roko grupių muzika. Minioje maišėsi daug neuniformuotų omonininkų, kuriems uniformas atstojo veidai. Vienas kitas, aiškiai – ne žurnalistas, filmavo aplinkinius. Aplinkui susibūrusius žmones ir visos didžiulės aikštės kampuose stoviniavo juodomis uniformomis aprengtas omonas, ginkluotas guminėmis lazdomis ir nuo neuniformuotųjų besiskiriantis tik jomis ir užrašu ant nugaros: "Milicija". Nuolat buvo bandoma provokuoti. Pavyzdžiui, ant ilgo stiebo prieš Profsąjungų rūmus plaikstėsi kol kas galiojanti Tarybų Baltarusijos vėliava. Staiga vienas jaunuolis įsliuogė į stiebą iki vėliavos pakėlimo lyno ir ją nuleidęs, bet nenuplėšęs spruko atgal į minią. Tai truko gal pusę minutės. Tik kai vėliava buvo nuleista, o jaunuolis dingęs, iš toliau atbėgo du neuniformuotieji ir ją vėl pakėlė. Buvo sunku patikėti, kad tai atliko šiaip drąsuolis. Baltarusijos teismai, negalėdami nieko inkriminuoti, nuteisia "už smulkų chuliganizmą", o už valstybinės vėliavos išniekinimą jau esama solidaus BK straipsnio.

Piketuotojai glaudėsi palapinėse. Bu­vo žmonių, kurie bandė atnešti jiems karštos arbatos ir maisto, bet omonas viską konfiskuodavo, o pačius nešikus suimdavo. Prasmukti per kordoną pavykdavo tik tiems, kuriuos filmuodami lydėdavo užsienio naujienų agentūrų žurnalistai.

Apskritai pastarieji nusipelno kuo didžiausios pagarbos ir dėkingumo. Jie budėjo ten ištisomis paromis, tiesiai per palydovus siuntinėdami savo filmuotus reportažus, ir, galima sakyti, tik jie saugojo piketuotojus iki pat visuotinio arešto kovo 24-osios naktį. (Įsiminė nufilmuotuose arešto kadruose girdėtas žurnalistų pagalbos besišaukiančios merginos balsas.) Tačiau kol teisybė virs jėga, šioje šalyje turės praeiti dar šiek tiek laiko. Žurnalistai čia dar gali nedaug ką. Jau nekalbant apie nepriklausomos baltarusių spaudos žurnalistus, kuriuos dabar jau turbūt "pats teisingausias pasaulyje teismas" gali ramiausiai nuteisti "už smulkų chuliganizmą" 10-15 parų, kaip nutiko Andrejui Dynko, Vadimui Aleksandravičiui, Nikolajui Tolstikui ir dar, dabartiniais duomenimis, dviem dešimtims jų, o ir visų mūsų, kolegų. Gali, jeigu žmogus jau yra, "prisiūti" ir bet kokią kitokią bylą. Mums, didesnę savo gyvenimų dalį praleidusiems "prie sovietų", visa tai iki skausmo pažįstama. Tačiau man susidarė įspūdis, kad Baltarusijos prievartos ir baimės palaikymo sistema kur kas rafinuotesnė už buvusią sovietinę. Tai reikia turėti omenyje kalbant apie opozicijos padėtį.

Aikštėje būta ir kitokios, valdžiai lojalios televizijos, ir kitokių žurnalistų. BT kanalas matomas ir Lietuvoje, tik nežinau, ar žiūrimas. Tomis dienomis iš jo sklindanti propaganda net mūsų jau buvo gerokai primiršta ir priminė ankstyvuosius Brežnevo metus. Ta neaprašoma ir nepakartojama tarsi nuskriaustos, tarsi tokios nepelnytos skriaudos priblokštos diktorės balso intonacija, tie pasipiktinusios liaudies (piketuotojai šiukšlina gatves) atstovų balsai, tas Žirinovskis (ar jau kitų net Rusijoje nebeatsirado?), tiesioginiame BT interviu iš Maskvos besidžiaugiantis rinkimais Baltarusijoje ir apskritai laimingu baltarusių gyvenimu... Pasijutau tarsi jaunystėje. O jau rašydamas šį tekstą išgirdau tos pačios BT balsą, esą neramumus Minske organizuoja ministras Antanas Valionis, o vykdo Lietuvos ambasada. Iš tiesų – ką jau čia bepridursi?..

Be abejo, tiek valdžios laikysena, tiek propagandos metodai mums puikiai pažįstami, kagėbistiniai, tačiau kaip suprasti daugumą baltarusių, vis dėlto kol kas palaikančių tokią valdžią? Nors, opozicijos manymu, Lukašenką palaikančių balsų realiai yra mažiau kaip 50%, dauguma sutiktų žmonių įsitikinę, kad jų esama daugiau kaip pusė ir kad Lukašenka būtų laimėjęs rinkimus, net jeigu jie būtų vykę sąžiningai. Tačiau valdžia apskritai nenorėjo sąžiningų rinkimų precedento, nes ką gali žinoti, kaip bus ateityje. Kur viso to priežastys? Turbūt ne ekonominės. Nors valdžia sako, kad vidutinis atlyginimas Baltarusijoje – 250 JAV dolerių, žmonės teigia, kad jis bent dvigubai mažesnis. Geros kokybės maisto kainos panašios kaip Lietuvoje, o restoranuose dar aukštesnės. Žmonės BT ekrane džiaugiasi pastoviu darbu ir pajamomis. Tačiau su valstybinių institucijų darbuotojais sutartys sudarinėjamos kasmet, ir vadovai nėra įpareigoti jų pratęsti. Privatus verslas išsilaiko tik toks, kuris yra lojalus valdžiai. Vis daugiau atsiranda moderniai dirbančių ūkininkų, kokybiškos maisto pramonės. Tačiau apskritai ūkį palaiko Rusijos dujų bei naftos kainų nuolaidos ir prekyba su ja, o tos pastovios pajamos labai mažos. Teko girdėti nuomonę, kad kol kas Rusija nepajėgi visiškai inkorporuoti Baltarusijos ir laukia patogaus momento. Ir esminis klausimas – ar jis ateis pirmiau, negu persvarą Baltarusijoje įgis demokratinės jėgos?

Tad Lukašenkos populiarumo priežastys labiau ideologinės – vis dar nemažos gyventojų dalies tamsumu besi­naudojanti propaganda ir vado teikiamas savo vertės jausmas. Propaganda paklausia: negi jūs norite, kad būtų taip, kaip Lietuvoje? Ir net nebereikia aiškinti, kaip ten Lietuvoje. Liaudis žino viena – blogai. Apskritai Lietuva daro daug įtakos baltarusių mentalitetui. Štai atseit ir neramumus ji suorganizavo. Suprantama, ši žinia skirta vidaus vartojimui. Propagandos specialistai žino, kad lietuviai ir šiaip visi bent kiek mąstantys žmonės iš jos juoksis, bet jie taip pat žino, kad į daugelio baltarusių pasąmonę ji pateks neužkliuvusi už kritiško mąstymo užtvarų, nes Lietuvos mitas jau veikia. Viena vertus, tai šalis, kurią istorija lyg ir įpareigoja neleistinai kištis į Baltarusijos reikalus, tad šis kišimasis savaime suprantamas; antra vertus – tai lyg ir pačios Baltarusijos nesusipratusioji dalis, istorijos vingiuose net Lietuvos vardą pasigrobusi. Nuo pat "perestroikos" laikų gyva baltarusiškos LDK idėja. Dabar leidžiama daugybė istorinių knygų, žinynų, net enciklopedijų apie "baltarusių valstybę" – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su pritemptais ar iškraipytais istorijos faktais ir keistomis interpretacijomis. Taip stengiamasi sau atsakyti į klausimą, be kurio neįmanoma pajusti savo vertės: "Kas mes tokie?" Baltarusijos liaudies frontas, pareiškęs, kad jie – baltarusiai, nugąsdino didžiąją visuomenės dalį – rusus ir tuos, kurie visą gyvenimą stengėsi tapti rusais (nes būti baltarusiu, "bulbašu", sovietmečiu buvo truputį gėda), pagaliau ir kai kuriuos tautinių mažumų atstovus. Panorusių būti baltarusiais pasirodė ne taip jau daug. Lukašenka pradėjo burti visuomenę pilietybės pagrindu, ir jam tai pavyko. Regis, ir jo oponentai šiuose rinkimuose perėmė tokią strategiją, tik jie bandė burti visuomenę jau ne pilietybės, o pilietiniu pagrindu. Tik iki pilietinės visuomenės persvaros jiems, regisi, dar toliau negu lietuviams. Tam tikrai visuomenės daliai turbūt imponuoja ir arogantiški Lukašenkos veiksmai bei pareiškimai kitų valstybių ir jų vadovų atžvilgiu. Visa tai, ko gero, jam leistų laimėti sąžininguose rinkimuose, tačiau visi dabartiniai įvykiai liudija, jog tai paskutiniai tokie rinkimai.

Bet ką bendra visa tai turi su poezija? Gal tai, kad poezija priespaudos ir kovos dėl laisvės aplinkybėmis pasipuošia romantine stilistika ir tampa pagrindiniu literatūros žanru. Mes savo vizitą pradėjome ir baigėme poezija, apsilankydami viename renginyje, kuris kitokiame kontekste parodė, kaip svarbu baltarusiams pasijusti vertingiems. Viena katalikiška Minsko parapija nutarė pristatyti Nobelio premijai vyresnės kartos baltarusių poetą Ryhorą Baraduliną. Tuo tikslu parapijos lėšomis baltarusių ir anglų kalbomis skubiai buvo išleista stora jo poezijos rinktinė "Ksty". Parapija buvo girdėjusi, kad paraiškos dėl Nobelio premijos priimamos iki berods vasario 1 dienos. Suspėta laiku. Ir štai dabar knyga buvo pristatoma visuomenei. Renginį pradėjo vaikų, baigė moterų choras. Paskui keletą žodžių tarė parapijos klebonas. Tada apie poeto kūrybą kalbėjo 6 literatūros profesoriai, du amerikiečiai, šios knygos redaktoriai, – vienas, dėstantis Minske pagal "Fulbright" programą, kitas – šiaip jaunas poetas, Švedijos konsulas, JAV ir Izraelio ambasadoriai, katalikų kardinolas, buvęs Baltarusijos ambasadorius Šveicarijoje, perskaitęs Ryhoro eilėraštį prancūziškai, trys vertėjai – moteris, jaunuolis ir mergina, žymus kalbininkas. Paskui buvo skaitomi poeto eilių vertimai į lenkų, ukrainiečių, rusų, lietuvių, latvių, vokiečių, italų ir portugalų kalbas, romansą Ryhoro verstais Garcios Lorcos žodžiais padainavo operos solistė. Paskui visiems padėkojo pats poetas ir prisipažino, kad jaučiasi tarsi dalyvautų savo paties laidotuvėse. Kalbas užbaigė parapijos klebonas visiems dovanodamas po ploną baltarusišką-anglišką Ryhoro knygelę. Ir – kaip sakiau – moterų choras. Tai truko 2,5 valandos. Vestibiulyje laukė vaišės. Be vyno. O mūsų laukė automobilis, turintis pargabenti į Vilnių, tad šis reportažas neužbaigtas. O štai Vlado Braziūno išverstas ir ten iškilmingai perskaitytas Ryhoro Baradulino eilėraštis:

Baltarusija –
mano velyke


Baltarusija – mano velyke,
Angelų per sapnus regima.
Vien tave tegirdėt, tematyti
Trokšta siela išalkus mana.

Taip dangaus, taip ir Motinos lemta –
Nėr manęs ir nebus be tavęs.
Be šventovės dvasia negyventų,
Jai negera svečioj šalyje.

Iš visur į tave mano siekis
Laimėj būt su tavim ir varge.
Leisk tyruman tavan įsilieti,
Tavo gėda teslegia mane.

Kitą dieną Lietuvių PEN centro valdyba paskelbė pareiškimą, turėjusį gana platų atgarsį. Jį išplatino agentūra "BelaPAN" ir po visą pasaulį savo kanalais išsiuntinėjo Tarptautinis PEN klubas šalia savo valdybos ir Kalinamų rašytojų komiteto pareiškimų. Eltos ir BNS jis kažkodėl nesudomino.

Baltarusijos Respublikos ambasadai Vilniuje
Tarptautiniam PEN klubui

Lietuvių PEN centras yra pasipiktinęs Baltarusijos valdžios veiksmais suimant ir nuteisiant 10-15 parų arešto nepriklausomos spaudos atstovus: Andrejų Dynko, Vadimą Aleksandravičių, Nikolajų Tolstiką bei daugelį kitų taikios manifestacijos dalyvių Minsko "Oktiabrskaja" aikštėje ir Vitebske. Lietuvių PEN centro delegacija 2006 m. kovo 21-22 d. lankėsi Minske ir gali paliudyti, kad ši manifestacija vyko taikiai, jos dalyviai nekėlė grėsmės viešajai tvarkai. Minėtus areštus laikome tiesiogine brutalia valdžios akcija prieš žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvę, t.y. prieš pamatines demokratijos vertybes. Minėtus nuosprendžius skelbiantys teismai įrodo, kad jie viso labo tik prievartos įrankis valdžios rankose. Tokie faktai leidžia dabartinę Baltarusijos santvarką apibūdinti kaip diktatorišką režimą. Reikalaujame kuo greičiau išlaisvinti visus sulaikytuosius ir nutraukti susidorojimą su taikiais piliečiais. Kviečiame visus solidarizuotis su demokratinėmis Baltarusijos jėgomis.

Lietuvių PEN centro valdyba

Vilnius, 2006.III.23

 

Skaitytojų vertinimai


24468. vs2006-04-04 09:05
Baltarusijos dailininkas ir vienintelio modernaus meno žurnalo leidėjas A. Klimou vakaro (dalyvavo ir T.Venclova) apie dingstančius Europos miestus (Lvovas, Minskas, Vroclavas, Virbalis...) pradžioje pasakodamas apie skambutį 3.30 naktį iš Minsko aikštės, kai jo bendradarbė pranešė - "nas zabirajut" - apsiverkė. Kiek primirštos jau Lietuvoje emocijos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:23:23 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba