Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-29 nr. 3342

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• THOMAS BERNHARD144
• TRUMPA KRONIKA
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 2 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

PUBLICISTIKA 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Kultūros lygmuo; autoriteto anatomija
19

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje
8

KNYGOS 
• VALDEMARAS KUKULAS.
Ateities dulkių archyvai
10
 ALFREDAS GUŠČIUS.
Neužglaistantis pozicijos, polemiškai solidus
46
• NAUJOS KNYGOS
• Nacionalinė biblioteka paskelbė 2010 m. Lietuvos spaudos statistiką1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• BIRUTĘ BANEVIČIŪTĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
Svarbiausia – vaikų mintys ir jausmai
2

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Rygos berniukas“

MUZIKA 
• LAURA KAŠČIUKAITĖ.
„Klaidinga“ muzika: intelektas prieš hedonizmą
6

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasaulis – kūrėjas – kūrinys – galerija (?) – suvokėjas
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Juodkrantėje – G. Vitartaitės paroda
1
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Tekstas ar vaizdas?
1

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS42

PROZA 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Dvi dėželės

VERTIMAI 
• ALEKSANDR GENIS.
Įstatymas ir tvarka
Šerlokas Holmsas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tėvynė
5

DE PROFUNDIS
„Vienintelis tikras „menininkas“ –
pasaulis be žmogaus“
, – Arvydas Šliogeris
 
• Tai svarbu1
• PETRAS STIRBYS.
Dainos gelmių sakmė
16
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Kitoks
• Vilniuje siautęs škvalas

KNYGOS

Neužglaistantis pozicijos, polemiškai solidus

ALFREDAS GUŠČIUS

[skaityti komentarus]


Iešmantas G. PROVĖŽOS. Pamąstymai apie kūrybą.
– Vilnius: Žuvėdra, 2011.


Paėmus į rankas Gintauto Iešmanto knygą „Provėžos“, pirmas įspūdis apie jos išorę – nedidelė, gražiai, skoningai išleista, labai patogaus formato, paranku skaityti bet kur (viršelį iliustravo ir užsklandų piešinius sukūrė dailininkė Aušra Čapskytė)... O jau perskaičius, antras įspūdis apie jos vidų, turinį – labai informatyvi, labai polemiška ir labai atvira knyga. Ši knyga tikrai daugialypė: joje rasime ir poleminių pamąstymų apie grožinę literatūrą (daugiausia apie poeziją, prozą, vienas kitas tekstas – apie teatrą, kiną), ir straipsnių aktualiais literatūros klausimais, ir rezenzijų, ir esė. Rinkinyje atsispindi aktyviai Lietuvos kultūrinį gyvenimą stebinčio Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro ir produktyviai spaudoje besireiškiančio poeto, publicisto (2010 m. ta pati leidykla pakartojo antrąją jo publicistikos knygą „Kalba ir mes“) dviejų dešimtmečių kūrybinės veiklos panorama.

Kiekvienas tekstas, kad ir mažiausias, datuotas, o „vartai į knygą“ gražiai papuošti „Grožio giesme“, parašyta poetine proza... Beje, knygoje, kurioje kalba daugiausia sukasi apie literatūrą, tai vienintelis autoriaus grožinis kūrinys. Mažoka ir pavyzdžių, kurie iliustruotų gausius samprotavimus tiek apie savo, tiek ir apie kitų autorių kūrybą. Skaitytojams, neskaičiusiems autoriaus poezijos, bus sunkoka ją įsivaizduoti, apsispręsti, kurią poziciją rinktis: tą, kurią gina G. Iešmantas, ar jo oponentų?

Manau, kad be kūrybos pavyzdžių sunkoka jiems bus suvokti esminę G. Iešmanto knygos koliziją, kuri yra pagrindinis atsparos taškas gausiems jo samprotavimams apie savo, kaip politiko, kaip kalinio ir kaip poeto, kelius. G. Iešmantas save priskiria rezistencinės literatūros atstovui; objektyviai imant, taip ir yra, tačiau biografinis faktas dar nieko arba beveik nieko mums neatskleidžia apie jo kuriamos poezijos meninę vertę. Pažintinė ir biografinė tokių eilėraščių funkcija yra neabejotina, bet ji negali atstoti visos kūrybos, o jeigu ir galėtų, tuomet kiltų antras esminis klausimas –­ kokia yra tokios kūrybos meninė vertė, kitaip – kokio masto yra autoriaus talentas? Juk rezistentai ir revoliucionieriai nebūtinai turi būti dar apdovanoti ir meniniu talentu... Noriu pasakyti, kad gausi knygoje esanti autoriaus savigyna nuo oponentų, o kai kur – ir savigyra, yra nelabai įtikima, nes visada sunku įrodinėti kitiems savo gyvenimo kelio ypatingumą, teisingumą, savo politinės pozicijos tvirtumą bei savo kūrybos talentingumą. Tai turi įrodinėti ne pats autorius, bet kas nors iš šalies, tai yra objektyvesnis žvilgsnis (vieną jo rinkinį yra recenzavęs Vytautas Kubilius, aš taip pat parašiau keletą recenzijų...). Ginčuose apie kūrybą daugiausia lemiantis kriterijus yra tiktai talentas. Ir nekeista, kad G. Iešmanto cituotos ištraukos iš Sigito Parulskio, Aido Marčėno viešųjų recenzijų apie jo rinkinius liudija, kad šiems autoriams nepriimtina tokio pobūdžio ar tokio talento poezija. Galima suprasti ir poetą Juozą Macevičių, dar sovietiniais laikais parašiusį kritišką „vidinę recenziją“, ir poetą Vytautą Skripką, jau Nepriklausomoje Lietuvoje kritiškai vertinusį G. Iešmanto poeziją. Ir nieko nuostabaus: bet kurio poeto politinė ar didvyriška laikysena gyvenime mažai ką bendra teturi su jo talentu – dėl pozicijos gyvenime ir meninio talento dydžio buvo ir bus amžinai diskutuojama; prisiminkime, jog mūsų didysis kūrėjas Justinas Marcinkevičius kai kam iš jaunesnės kartos „vunderkindų“ taip pat atrodė gana vidutinis poetas ir joks nacionalinis didvyris...

Todėl „Provėžose“ esanti polemika, susijusi su autoriaus politine biografija, jo rezistencija, kova ir maištu, mano supratimu, yra silpniausia, nes ji ir etiškai, ir vertybių atžvilgiu pažeidžiamiausia. Užtat tie tekstai, kuriuose G. Iešmantas nutolsta nuo tiesioginio savęs vertinimo ir pradeda dairytis po bendrąjį mūsų kultūros bei literatūros lauką, stebi jo derlių, jo puoselėjimą ir saugojimą, yra labai brandūs ir įdomūs. Kai į tą lauką žiūrima plačiau ir objektyviau, tai ir autoriui artimos rezistencijos bei tremties poezijos faktų gvildenimas, kai kurių poetų paminėjimas, šios tematikos genezės ieškojimas ir jos paralelių su kitokio plano poezija atskleidimas įgauna rimto literatūrologinio nagrinėjimo toną.

Antrajame knygos skyriuje „Kitu žvilgsniu“ G. Iešmantas diskutuoja su Arvydu Juozaičiu, Vygantu Šiukščiumi, Sigitu Geda, Andriumi Jakučiūnu, Viktoru Gerulaičiu, R. Karmalavičiumi, Vytautu V. Landsbergiu, ir daug kur jo argumentacijai bei diskusijos motyvams nepristinga nei žinių, nei skonio, nei aistros. Pagirtina ir tai, kad G. Iešmantas neslepia savo pozicijos bei pažiūrų tendencingumo, nes tai padeda skaitytojui geriau susigaudyti tokiais opiais istorinio ir kultūrinio palikimo klausimais kaip, sakysim, Salomėjos Nėries „išdavystės“ ar Bernardo Brazdžionio, kuris tapo tautos šaukliu.

G. Iešmantui neprimtini S. Nėries šimtmečio jubiliejuje nuskambėję vertinimo akcentai, kuriais „pučiamas poetės kultas“, nepaisoma istorinės tiesos, ir priešingai, jo manymu, vos tik mirus Bernardui Brazdžioniui, jau pradedama jį nuvainikuoti. Paliekant autoriui teisę į savo pažiūras, savo ruožtu norisi priminti, kad didelio talento kūrėjo neįmanoma istoriškai įvertinti be žmogiškojo (psichologinio, etinio, sielos, kančios) faktoriaus. Būtent jį, manau, ir išleidžia iš akių G. Iešmantas, rūstaudamas dėl S. Nėries aukštinimo ir dėl B. Brazdžionio nužeminimo. O kai jis taip pasielgia, tai jo istorinio vertinimo svarstyklės irgi pakrypsta atitinkamai –­­ Salomėja Nėris pažeminama, o Bernardas Brazdžionis paaukštinamas. Istorinė tiesa be žmogiškojo faktoriaus tėra tik nuogas faktas, kad ir, sa­kykime, antroji poetės santuoka karo metais. Žinoma, poema apie Staliną ar Leniną žymiai didesnė „išdavystė“, ir būtent dėl jos girdėjosi Broniaus Railos „anatemos“ (prakeiksmai) studijoje „Per lūžtantį ledą“, pasirodžiusioje JAV 1965 metais, o Lietuvoje pakartotą knygoje „Kodėl antraip?“ 1991 metais. Studijos autorius įsitikinęs, kad Salomėjos Nėries padarytas nusikaltimas – moralinis ir juridinis tėvynės išdavimas – vertas pačios aukščiausios bausmės. Rūstus kaltinimas? Ar teisingas? Pažiūrėkim plačiau –­­ visai kitaip Salomėjos „išdavystę“ vertino prelatas ir VLIK pirmininkas Mykolas Krupavičius, Čikagos „Drauge“ 1964 m. parašęs apie poetės gyvenimą apologetinį straipsnį, matyt, ir įsiutinusį B. Railą, manantį, kad visokios moliuskiškos nuolaidos, atjautos padeda tolydžio prarasti „mūsų didžiųjų vertybių mastą“. Tačiau tiesa ir tai, kad rūstusis Salomėjos Nėries teisėjas 1931 m. buvo jai ištiesęs savo paties „kairuoliškai suterštą“ ranką ir pavedėjęs ją netrumpą kelio galiuką „per lūžtantį ledą“. Vadinasi, tam tikrą poetės sukimo į kairę dalį B. Raila turėjo prisiimti ir patsai.

Gyvi gyvų žmonių santykiai – tai ne retrospektyviai išdėlioti įspūdingi prisiminimai, bet visokiausias formalias tautines konvencijas, politines ir partines definicijas, etines normas etc. tirpdantis sielų žaizdras. Dažnai nenorima pripažinti, kad tauta, Tėvynė, valstybė –­ tai visų pirma yra subjektyvioji tikrovė, o tik paskui – objektyvioji duotybė. Žmogui visų pirma svarbiausia yra žmogus ir žmonės, o tik vėliau –­ idėjos, idealai, simboliai. Ne dievai ar angelai, o mes, žmonės, gadiname ar keliame vieni kitiems nuotaikas, dvasią, laužome arba taisome vieni kitų likimus. Ir Tėvynę mylime tuo stipriau, kuo daugiau turime joje brangių, mylimų žmonių...

Vertinant dramatiško likimo kūrėjus, tokius kaip Salomėja Nėris, negalima išleisti iš akių žmogiškųjų santykių terpės, sielų atmosferos, nes pati poetė buvo itin jautri gamtos ir sociumo sukurta „amfora“. Tokių trapių indų tautoje susiformuoja vienas kitas per visą šimtmetį. Salomėja Nėris už savo klaidas su kaupu atkentėjo. Ji klydo nuoširdžiai ir gailėjosi, todėl G. Iešmantas neteisus, įžvelgdamas veidmainiškus jos poelgių motyvus. Ir jo baimė dėl mokyklose skiepijamo, atseit, stereotipinio trapios, besiblaškančios laiko vėjuose kūrybinės sielos portreto yra perdėta. Salomėja Nėris tikrai nekenkia jaunosios kartos auklėjimui patriotine dvasia, ir nėra pagrindo baimintis, kad šitaip nutrinama riba, kuri skatintų orientuotis ir literatūrinėse, ir visuomeninėse situacijose. Klaidinga manyti, kad patriotiniam ar doroviniam auklėjimui nereikia gailestingumo bei atjautos... Prieštaravimų, klystkelių kūrėjo gyvenime apriorinis nepriėmimas ir nepageidavimas veda kūrybos išlyginimo arba bendro vardiklio visiems autoriams taikymo keliu. Ši savybė juntama ir G. Iešmanto pastangose teigti, kad B. Brazdžionis labiau tinkamas patriotiniam nusiteikimui, tėvynės meilei ir kalbos jausmams žadinti. Nepaisant viso poelgių kontroversiškumo, idėjinių klaidų, sentimentalumo bei jausmų egzaltacijos, Salomėja Nėris gana toli, „antrame ešelone“, palieka B. Brazdžionį. Ir čia „kaltas“ nepalyginti didesnis jos meninis talentas. O talentas plius kenčianti siela duoda neįtikėtinų kūrybinių rezultatų:


        Nebausk manęs kaip rūstusai patėvis!
        Nebark manęs kaip pamotė pikta!
        Neilgai būsiu čia, neilgai čia viešėsiu,
        Tik kol suvys raudona radasta...

Tai pirmas posmas iš jaunystėje rašyto eilėraščio. Jame ir daugelyje kitų eilėraščių bei kai kuriuose „dieninio“ (dienoraščio) įrašuose Salomėja įžvelgė tragišką savo likimą. Fatalizmas? Turbūt. Tik ne pasyvusis ar nuolankusis, bet aktyvusis – herojiškasis: imti taurę, nors jauti, kad ji – karčioji, žengti žingsnį, nors matai, kad už jo – žarijų duobė... Toliaregišką filosofinę nuostatą apie Salomėją Nėrį yra išsakęs Vaidotas Daunys: „Šiomis dienomis vyko daug renginių, skirtų poetės 90-mečiui. Kai kas norėjo manichėjiškai atskirti grožį, kurio Nėries eilėraščiuose esama daug, ir jos gyvenimą, kuris esąs niekingas, išdavikiškas. Absurdas! Grožis atperka tai, kas gyvenime niekinga. Niekingas gyvenimas siekia panaikinti grožį. Mums tiesiog reikia apsispręsti: kuo labiau tikime?“ („Šeštoji diena“, 1994). Salomėja Nėris yra savo sukurto grožio ir savo iškentėtos kančios atpirkta...

Pats solidžiausias yra trečiasis skyrius „Knygos, žmonės ir dar kai kas“, kuriame išsiskiria straipsniai apie Oskaro Milašiaus poetinių ir filosofinių apmąstymų knygą „Ars Magna. Slėpiniai“, Albino Šmulkščio-Paparonio tautinį epą „Pasakų atošvaistos“, Jono Radvano epą „Radviliada“, Mindaugo Tomonio kūrybos rinktinę „Žinia“, Vytauto Talačkos istorinį romaną „Mantas“.

G. Iešmantas turi puikų istorinį išsilavinimą, puikiai išmano mitologiją, tad pastebi ne vieno mūsų, kritikų, pražiopsotas temas, kūrinius, skatina į juos pasigilinti.. O išeivijos rašytojo Juozo Kralikausko, į senatvę atvykusio gyventi Vilniun, sudėtingos romanų trilogijos apie Mindaugą „Titnago ugnis“ nagrinėjimo ir konteksto suvokimo būtų pavydėjusi net mūsų šaunioji profesorė Elena Bukelienė, apie J. Kralikauską parašiusi monografiją...

Trumpai tariant, džiugina G. Iešmanto literatūrologinė kvalifikacija, publicistinė aistra ir skaidrus, preciziškas stilius. Perskaitęs „Provėžas“ ir prisiminęs kitur skaitytus G. Iešmanto tekstus kalbos, istorijos, kultūros, literatūros klausimais, smarkiai suabejojau paties autoriaus sau peršamu susiaurintu amplua – manau, kad jis yra ne tik poe­tas, bet gal dar ir labiau – publicistas, literatūros kritikas bei istorikas... Poetų turime tikrai daug, o rimtų kritikų, kultūrologų mažai.


 

Skaitytojų vertinimai


70085. neteisk 2011-08-01 21:45
1945 m. birželio 8 d. S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.Poetė atgailavo. Ji tik Rusijoj pamatė visą tiesą. Gal net susirgo iš savigraužos, o gal ją, praregėjusią ir apnuodijo. Du jos paskutiniai eilėraščiai: Lietuva man nedovanos" pateko pas Omaro Chajamo vertėją, dirbusį VISI. Būtų gerai, kad jis apie tai prabiltų.

70086. ..2011-08-01 21:54
salomėjai lygių nėra. Ją puolla tik pavyduoliai ir tokie kaip Raila, kurie bando savo kaltėmis tokiu būdu nusikratyti. Gal galėtų Gintautas Iešmantas palyginimui parašyti studiją apie šių dienų parsidavėlius. Juk bolševizmas dar gyvas, oi kaip gyvas. Tik dangstosi kitais vardais ir slepiasi po politkorektiškumu..

70087. katė2011-08-01 22:10
Mitas apie atgailaujančią S. Nėrį yra tik mitas. Ji mirė kaip AT deputatė, užtenka paskaityti jos kreipimąsi į AT. Į klystkelius ją nuvedė puikybė, nes visada norėjo būti pirma, ryškiausia. Ir buvo. 50 metų. Dabar turėtų atsistoti greta kitų. Su savo nuodėmėm.Su padalyta savo poezija. O žodžiai "Lietuva man nedovanos" parodo, kad ji suprato savo elgseną, deja, kaltą matė Lietuvą, o ne save.

70088. katė2011-08-01 22:12
Aš jos nekaltinu ir nesmerkiu. Toks buvo jos pasirinkimnas. Bet kodėl norima pagražinti ją, padaryti kankine? Spekuliatyvu.

70089. aha2011-08-01 22:26
gražiai ir tiksliai čia parašei, kate. Bet reikia suprast ir tai, kad žmonėms yra brangi ta poetė ir jie absoliutizuoja. Tiesiog politkorektiška neliesti Nėries temos. Kaip ir neliesti Landsbergio temos. Estai su kuriais man teko bendraut, didžiuojasi ne tik euru, bet ir tai, kad nepraliejo estiško kraujo sajūdžio laikais - išlaviravo ir išvengė estų patrankų mėsos. O kai kuriems Landsbergis yra tiesiog dievas. Ir jie viską pateisina ką jis darė. Taip kad - ir čia lieka būt politkorektišku irgi.

70090. dabar aišku2011-08-01 22:31
išlys terra. Ir pasrūvusiom kraujais akimis bei drimbančiomis putomis iš burnos pradės rėkt apie stribus ir panašiai. Prašau, būkite politkorektiški ir patylėkite. Serga terra labai sunkiai ir nereikia aštrinti padėties.

70096. britva - katei2011-08-02 08:06
o Šliogeris? o Lopata su Bieliniu, o Baranova su Sodeika? ir visi kiti, kurių smegenys suformuotos pagal globalistų-trockistų think-tank`o marksistinės Frankfurto mokyklos klišes, o jie, savo ruoštu, jas toliau formuoja studentams? Gebelsasbe vieno šūvio, vien ideologine propaganda laimėjo Austriją su Čekoslovakija. Iki šiol austrų smegenys nebeįstengia savarankiškai galvoti. Manot mažesnė rusų komunistų propaganda veikė prieškario Lietuvoje? Gal visgi daugiau susirūpinkime šios dienos problemomis, pasimokę iš praeities. Neries niekas nedaro kankine. Kai kas ant jos išsikrauna, kaip kad išsikrovė ant Puškino paminklo Sereikiškių parke. Tiesiog vyksta kova tarp sveiko ir nesveiko mąstymo. Nesveiko mąstymo žmonės visada siekė dominavimo. Tą galit pajust kiekviename kolektyve.

70114. terra2011-08-02 17:10
vadinasi, jūsų kolektyvas yra nesveikas

70123. cit2011-08-02 19:05
terra vagia. Ji laiminga. Kas nevagia ir nekomunistas, tas nesveikas, kai komunistai valdžioj.

70129. terra2011-08-02 20:34
ne, aš nevagiu, tai - ne tiesa

70133. ...2011-08-02 22:05
... elgsena, kaip vagies.

70136. terra2011-08-02 22:57
kuo ji pasireiškia?

70141. ....2011-08-02 23:21
sovietologiniu nekaltinamumu. Sėkmės terra melžt biudžetą toliau.

70142. jona :-) 2011-08-02 23:30
MANO SALOMĖJA: Piene, piene - nuostabi gėlele,/ ko tu rymai vėjų pabarėly? -/ Kur priglausi baltąją galvelę?/ Kur užsnūsi vėlų vakarėlį?/ Pučia vėjas, plaukelius kedena,-/ baltus plaukus nuo galvelės rauna./ Per dirvoną, rudenio laukelį/ neša pienės baltąjį pūkelį./ Piene, piene - mano tu gėlele,/ gaila tavo man baltos galvelės!/ Gaila mano vargo jaunystėlės -/ išblaškytos vėjų pabarėly,-/ Kad pavirstau pilku lauko smėliu, - kad giliai žemelėje gulėtau!/ Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, -/ Nemunėlis kad viršum tekėtų --

70146. terra2011-08-03 09:15
nebloga ta Salomėja, bet, Jona, negi tikrai manai, kad ji - pasaulinio lygio? o dėl biudžeto melžimo, tai, ponuli kažką supainiojot, aš dirbu privačiai, esu labiau kapitalistė, negu vargšė meninykė:)

70150. jona2011-08-03 13:18
Tikrai, terra, taip negalvoju. Vis tiek, turi pripažinti, kad buvo gamtos ir Dievulio apdovanota dideliu jausmingumu ir neabejotinais gabumais. Šiaip, tai aišku, kad jai neišėjo į gerą tie visi keturvėjininkai: užkibo protelis ir nebepajėgė pati susidoroti su mintimis... O ir kas iš mūsų labai jau čia pajėgia įsakyti sau galvoti ir jausti vienaip ar kitaip... Asmeniškai man tai tas jos komunizmas nelabai ir užkliūva, tik keista, kaip jai nedaėjo, kad atiduoda Lietuvą, Tėvynę mūsų, rusams. Nors, atvirai kalbant, tas "atidavimas" turėjo nulinę reikšmę - Stalinas ir be tų parašų būtų rusų kareivius ant Lietuvos užleidęs...

70153. terra2011-08-03 17:49
jo - nebuvo ji labai protinga, talentą turėjo, bet talentas ir protas - toli gražu - ne tas pats. Man labiausiai patinka jos "per lūžtantį ledą", diemedžiu žydėsiu, `Mūsų dienos kaip šventė" (tik šitą labai sugadino amžinątilsį Kernagis)... bet šiaip - nors aš moteriškė, bet man labiau Radauskas :)

70168. katė2011-08-05 01:16
Kad nesveiko mąstymo žmonės linkę dominuoti, sutinku. Kad S. Nėriai galėjo būti sunku susigaudyti, netikiu. Mirtis ją iš dalies išgelbėjo, dar ne tiek būtų klydusi. O kai kalbama apie pasaulinį lygį, tai pravartu būtų nepamiršti, kad į bet kokį lygį pakelia ne tiek talentas, kiek jo sklaida. Įrodykit, pvz., kad J.V.G. "Faustas" – ne banalus kūrinys. Kelios vykusios scenos, ir viskas.

70173. terra2011-08-05 10:45
tą įrodė laikas, interpretacijos, to kūrinio įkvėpti kiti kūriniai, parafrazės, filmai ir spektaklai. Negi manot, kate, kad visi tie, besižavėję Gėte, kūrėjai nieko neišmanė ir buvo (yra) banalūs?

70174. vizitor - jonai2011-08-05 11:08
aišku, kad viskas buvo post faktum. Europa jau buvo pasidalinta. Ribentropo-Molotovo paktu, apie kurį niekas nežinojo, todėl ir neskyrė priežasčių nuo preteksto. Politika yra ego sfera ir joje bandyti rasti tiesą ar teisingumą - beprasmiška. Dar beprasmiškiau kaltinti kelis asmenis už tai, kad mums atsitinko blogi dalykai. Jei tauta nuvairavo kairėn, kaltas jos kolektyvinis materialistinis mąstymas. Vadinam save katalikais, bet tikrai dvasią laikančių kūno valdove, vargu ar rasi bent dvidešimt procentų tarp pačių katalikų kunigų. O juk trikroji laisvė įmanoma tik jei mūsų dvasia ir ypač jos veiklioji dalis - protas, bus išlaisvinti nuo ego kalėjimo. kol šito neįvyks, migruosim iš vieno kalėjimo į kitą.

70175. vizitor - katei2011-08-05 11:29
Labai gerą klausimą uždavėte. Iš tikrųjų Getę galima lyginti su Nerimi. Jų ir likimai panašūs. Tikiu, jei Nerei būtų pavykę išgyventi, ji būtų parašius kažką panašaus į Faustą. Juk paskutinis jos eilių rinkinys buvo gerokai pataisytas ir ji liko juo nepatenkinta. O kuom panašūs jų likimai? Getė,k aip ir Mocartas,buvo įtraukti į iliuminatų ordiną. Šį ordiną galima laikytį komunistų proseneliu. Getė šią savo istoriją atskleidžia pasitelkęs mitą apie Faustą. Ir ją papasakoja taip, kad tik sveiko mąstymo žmonės suprastų apie ką kalbama. Todėl Churginas Getę išvertė teisingai, o Jonynas nesuprato apie ką eina kalba. Nežinau ar Churginas yra vertęs antrąjį Getės Fausto tomą? Berods jame turėjo būti Krasausko iliustracijos. niekaip negaliu rasti šios dalies. Taiva, jei jau tokie genijai kaip Getė ar Mocartas buvo suvedžioti, tai ko tikėtis iš mūsų poetų? Mefistofelis atstovauja ego ir yra labai gudrus. Jis gundo bene tuo pačiu, kuom buvo gundomas ir Jėzus dykumoje: pinigai, valdžia, žinios/mokslas, kuris ir suteiks tą galią virš kitų... daugiau, daugiau... bolšė... bolšė.. iš čia ir bolševikai... :) Tereikia atsižadėti savo sielos, meilės.

70176. vizitor - katei2011-08-05 11:46
Štai čia gabaliukas iš Fausto, Mefistofelio (ego) kalba: M.: Esu dalelė tos jėgos, Kuri visiems be atvangos darydama tik gera, blogo linki...... F.: Tu paprasčiau kalbėti pamėginki....... M:: Aš viską neigiu - neigiu atvirai: Tokie menki tie žemės padarai, jog netgi gaila, kad jie yra gimę ir niekaip neprasmenga į kiaurymę! Žodžiu, tai ką vadinat pragaišties pradu, Kas su blogiu taip ar kitaip susiję, Kaip tik sudaro mano viešpatiją...... F.: Esi "dalelė" - pasakei man tu, Bet visą aš regiu tave. ... M.: Drįstu paprieštarauti tau. Žmonių paikybė yra tokia nepaprasta, ir taip į savo aš jie įsikabinę, Jog vien save telaiko visata. O aš esu tiktai dalies dalelė, kuri vadinos visuma anksčiau;esu tamsos dalis, bet šviesą pagimdžiau; Ir ta šviesa įžūlią galvą kelia prieš savo Tėvą tikrąjį! Tačiau perniek maištauja toji atskalūnė, kurios visa stiprybė slypi kūne. Nes kūnui grožį teikdama, ji darossi nuo jo neatskiriama, ir man atrodo, kad sykiu su kūnu jinai nueis netrukus po perkūnų.

70177. vizitor - katei2011-08-05 12:09
ego yra Dievo neigimo sąmonė, kilusi iš susitapatinimo su kūnu, su materialiu mąstymu. Faustas - žmogus siekiantis aukščiausio pažinimo, suvokiantis savo Šventąjį aš, savos sielos priklausomybę Dievui ir todėl yra ypač pavojingas Mefistofeliui, todėl jo gundomas kur kas intensyviau, nei tie, kuriuos pats Mefistofelis niekina kaip niekam vertus. Praleisiu kelis posmus, kur Mefistofelis apmaudžiai apgailestauja, kad jam nepavyksta negandomis sunaikinti tikėjimo. "F: Vadinasi, jėgai stebuklingai, kuri rusena ir many, iš tolo tu pavydulingai krumplėtu kumsčiu grąsini? " Taigi, brangi Kate, jūs arba per jauna skaitėt Faustą, arba skaitėt Jonyno vertimą.

70178. jeee..2011-08-05 12:14
versti pažodžiui Faustą, sunaikinant mintį, tai sunaikinti Faustą. Abejoju ar ir S.Geda taip gerai išmanė krikščionybės esmę, jog galėjo teisingai išversti Dantės "Dieviškąją komediją".

70182. katė2011-08-05 15:00
Skaičiau ne kartą. Yra labai gerų vietų, jas aš pati cituoju, bet aš kalbu apie visumą. Tai nebaigtas kūrinys, J.V.G. užsimojo plačiai, bet nepajėgė susitvarkyti su medžiaga. Tai mano nuomonė. Tik.

70186. mafistofelio planas 7 patikėtas Stalinui? 2011-08-05 21:32
Apsiginklavimo tikslas. Ginklavimosi paprotys, policijos didė

70187. ...2011-08-05 21:54
. Reikia pasiekti tai, kad be mūsų

70188. jona2011-08-06 00:42
Sėdžiu dukrytės namuose, ganau katę, vartau Bronio Railos "Kodėl antraip?" ir galvoju, kad vis tik ten Aukštai, sutikęs Salomėją Bronys turėjo labai nejaukiai pasijusti. Prisivilioti jauną talentingą poetę į bolševikuojantį "Trečiąjį frontą" buvo keturvėjininkų garbės reikalas, ir tikrai nepaskutinį vaidmenį čia atliko Bronys /atleisk jam, Viešpatie/. Truputį pavaidinę revoliucionierius, kai tik valdžia "Frontą" uždarė, vaikinai nusprendė savo "veiklą" nutraukti ir paliko per daug rimtai į viską žiūrinčią poetę. Raila, pasirodo, buvo gana jautrus ir net pagailėjo poetės: "Vieną ūkanotą beveik lietingą pavasario vakarą, užėjęs į jos niūrų kambarėlį, Salomėją radau tiesiai užsigulusią ant storiausio dialektinio materializmo veikalo. Buvo šalta, ji sėdėjo susisukusi megztine pilka skara... Mudu su ja niekad neturėjome ginčų ar piktesnių diskusijų. Man ji visuomet buvo gera. Gal dėl to ji staiga pakėlė galvą ir šyptelėjo. Tai buvo saulės spindulėlis juodą naktį ir paskutinis iš anų daugelio pasikalbėjimų... Žiūrėdamas į knygą, į kambarį, į miglas už lango, pagaliau sustojau ties mūsų BIBLIŠKĄJA Salomėja. Buvo taip liūdna, taip skaudu ir taip beviltiškai tragiška."... Mano nuomone, Raila būtų daug garbingiau pasielgęs, jei daugiau šios temos nebūtų lietęs... Ir dar manau, kad niekas nepajėgus atspėti apie ką mąstė poetė paskutinėmis gyvenimo dienomis. Labai gali būti, kad apie sūnelį...

70200. et 2011-08-06 13:27
komunizmas nebūtinai marksistų idėja. viduramžių vienuoliai gyveno komunomis, jiems vadovavo renkamos tarybos, viskuo dalinosi... materialistai nėra kūribingi, bet už tai jie savinasi kūrėjų idėjas ir pakreipia jas taip kaip supranta jų ego. Jei Salomėja buvo tikra "Biblijinė", tai ją suvedžioti "materialistine " dialektika, kurei žinoma, nukopijuota ir išversta į priešingą pusę, idealito Hegelio dialektika, būtų labai sunku, nebent ji būtų kurį nors materialistą (vyrams būdingas bruožas) įsimylėjusi ir bandytų jį suprasti, studijuodama tas ideologijas, kuriomis buvo apkrėstas jo protas. O juk jau tada marrksistinės Frankfurto mokyklos idėjos buvo labai gajos visuose universitetuose iki Hitleris šią mokyklą iškomandiravo Į JAV

70214. terra jonai2011-08-08 00:04
trečiafrontininkai ir keturvėjininkai yra kas kita

70218. palanga2011-08-08 14:35
Didelės tautos poetas yra visai kitokiame kontekste būdamas labai talentingas nei mažos tautos kad ir gelialus poetas. Kita erdvė, kita sklaida.

70221. jona2011-08-08 23:50
Visada žinojau, kad Keturvėjininkai tai literatūrinė srovė, o "Trečiasis frontas" tai spaudos "organas" /gražiai pavadinau ar ne?/, tik neteisingai manydavau, kad tai buvo keturvėjininkų laikraštėlis ar žurnaliukas... Vartydama Railą nelabai susigaudžiau... /Ko gero, Vinpocetino tabletes teks pakeisti Sermionu./ Visada žinojau, kad "Keturi vėjai" tai šaunuolis Binkis, bet klydau manydama, kad jiems priklausė ir Raila. Jei rytoj netingėsiu, tai parašysiu citatą iš "Railos" apie Keturvėjininkų deklaraciją kurioje pasakoma "Už ką ir prieš ką" jie...

70228. pareigingoji jona2011-08-11 18:33
Gal niekas čia per daug nesidomi, bet vistiek parašysiu prieš ką ir už ką buvo tie šaunieji tarpukario vyrukai. PRIEŠ: prieš "senelius" ir iš viso prieš romantikus, idealizuojančius didingą Lietuvos praeitį, nuolat seilinančius savo pseudopatriotinius šūkius... Prieš simbolistus ir "aukštastiebį" estetizmą... Prieš it piktžolę greit išsikerojantį vulgarų miesčioniškumą ir miesčionis, kurie nori, kad "menas švelniai ir atsargiai kasytų jų papades"... Prieš visu įprastus ir išdėvėtus poetinius kananus, prieš "kenksmingą prietarą" - įkvėpimą, prieš "gerą skonį", prieš davatkišką pagarbą Dievui /tikri begėdžiai,j./... Prieš svajingą ramybę, lėtumą, ekstazę... Prieš toninį ritmą, maironiškus rimus /paskutiniai kvaišos, j./, seną sukalkėjusią kalbos sintaksę, iš viso prieš "gražius žodžius"...

70229. žinovas - Jonai2011-08-12 11:27
Nerašyk. Žinome, ką rašė ir parašė B. Raila. Kiekvienas su savo ego įspūdžiu. Išgerkite geriausiai Nootropil200, neuronai sujudės, atmintis pagerės. Vinpocetinas ir Sermion ( 10 mg) kone giminės, neverta keisti vieno kitų.

70230. jona - žinovui2011-08-12 12:14
Ačiū. Nerašysiu.

70232. et Jonai2011-08-12 16:35
parašyk. o "žinovas" tegul sau geria nootropilį.

70237. paaiškinimas pareigingajai2011-08-13 08:11
visi, kas vadovaujasi "prieš", yra valdomi opozicinio mąstymo. Vaikams toks opozicinis mąstymas pasireiškia apie trečius jų raidos metus. Natūralu, kad per porą metų išmokęs vaikščioti, kalbėti (suaugę kalbos mokosi dažnai kur kas ilgiau) , pažint pasaulį, vaikJis pasikelia į puikybę, ima neigt tėvų autoritetą... ir jei šis opozicinis mąstymas nebūna nuslopintas dirželiu, vaikas natūraliai pereina į aukštesnį pažinimo lygmenį. Jei nuslopinamas, protestuot ima visą gyvenimą:)

70263. Ka gi 2011-08-15 11:51
turi ir GUŠČIUS ir Iešmantas kazka rasyti- viems reikia uzsidirbti ant valgio, o ir visokie mokesciai savo reikalauja:)

70272. to aha apie estus2011-08-18 13:54
Estai: kovosim už savo nepriklausomybę iki paskutinio lietuvio.

70317. terra2011-08-23 19:46
protingi tie estai.

70319. terros motina2011-08-23 22:01
sunaikinsim visus lietuvius, kad rusai galėtų kvėpuot geriau Lietuvoje. Planas S2 (suslov dva). Emigracija ir buduliai rules. Bravo dukrytei. Von lietuviai iš Lietuvos. Ypač laisvi. Vergai (paklusnūs terros linijai) gali laikinai likti iki sekančių antsolių vajaus.

70320. terros motinai darželio auklėtoja2011-08-24 10:17
Bravisimo. Tau paminklą rusai atėjęs pastatys. Stovėsi kaip Pirčiupio motina abi su dukryte lietuvius arti milijono išvariusios į ES, Scandinavia and USA. Gausi personalinę pensiją Kremliaus skirtą ir pionieriams pasakosi apie savo šlovingą veiklą.

70321. kumelei terrai pagaliau dašilo2011-08-24 13:58
kad Landsbergis yra estų vadas, o ne lietuvių. Visiems tapo aišku jau seniai, o terrai tik dabar. Bravisimo estų vadui Landsbergiui. Su lietųvių kūnais ir talentu iškovojo estams laisvę.

70323. svinja Orfėjas kreipiasi žmogaus teisių gybėjas2011-08-24 17:21
Korna, Mieste ( kiskis piskis irgi), jūs ten kone moderatorės, padebesiuose ( farmaciniuose): pasakykite, kodėl manęs ( mano komentarų) neįleidžia į www.padebesiai.lt? Laumė Ведьма turbūt užblokavo mano IP. Lieku Lauke, Už Durų nelyg koks miniatiūrinis Borchertas.

70324. padebesietėms Kornai ir Miestei2011-08-24 17:27
Laumė yra labai gero charakterio žmogus, užblokavusi mane Padebesiuose. Jau rašau skundą Strasbūrui, o jai - siuntimą pas ginekologą. Įtariu problemas estrogenuose. Konsultavausi su Kauno AKK profesūra. Gali būti, - tarstelėjo jie, - tada asmenį uzurpuoja jo paties Superego". Help me!

70346. jona :-) 2011-08-27 22:47
» Chuanas Ramonas Chimenesas "Paskutinė kelionė" ... Ir aš išeisiu. Ir paukščiai toliau giedos, ir liks mano sodas, ir žalias medis, ir baltas šulinys. Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas, ir varpinėje skambins varpais, kaip visuomet skambindavo. Ir tie numirs, kurie mane mylėjo; ir žmonės jau bus nebepažįstami; ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia. Ir aš išeisiu; ir liksiu be namų, be žalio medžio prie balto šulinio, be mėlyno minkšto dangaus... Ir paukščiai toliau giedos. /Graudu, bet labai gražu. Jona/

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
14:22:52 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba