Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-29 nr. 3342

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• THOMAS BERNHARD144
• TRUMPA KRONIKA
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 2 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

PUBLICISTIKA 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Kultūros lygmuo; autoriteto anatomija
19

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje
8

KNYGOS 
• VALDEMARAS KUKULAS.
Ateities dulkių archyvai
10
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Neužglaistantis pozicijos, polemiškai solidus
46
• NAUJOS KNYGOS
• Nacionalinė biblioteka paskelbė 2010 m. Lietuvos spaudos statistiką1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• BIRUTĘ BANEVIČIŪTĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
Svarbiausia – vaikų mintys ir jausmai
2

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Rygos berniukas“

MUZIKA 
• LAURA KAŠČIUKAITĖ.
„Klaidinga“ muzika: intelektas prieš hedonizmą
6

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasaulis – kūrėjas – kūrinys – galerija (?) – suvokėjas
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Juodkrantėje – G. Vitartaitės paroda
1
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Tekstas ar vaizdas?
1

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS42

PROZA 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Dvi dėželės

VERTIMAI 
• ALEKSANDR GENIS.
Įstatymas ir tvarka
Šerlokas Holmsas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tėvynė
5

DE PROFUNDIS
„Vienintelis tikras „menininkas“ –
pasaulis be žmogaus“
, – Arvydas Šliogeris
 
• Tai svarbu1
• PETRAS STIRBYS.
Dainos gelmių sakmė
16
 SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Kitoks
• Vilniuje siautęs škvalas

DE PROFUNDIS
„Vienintelis tikras „menininkas“ –
pasaulis be žmogaus“
, – Arvydas Šliogeris

Kitoks

SVAJŪNAS KUNCAITIS

[skaityti komentarus]


Paprastai nedegu noru kalbėti apie negandas ir nesėkmes. Na, nesu linkęs visokiais niekais skųstis. Galbūt todėl, kad aš – kitoks. Ne, nepamanykite, nesu nei protingesnis, nei labiau blondinas už statistinį šių platumų gyventoją, bet vis tiek aš kitoks.

Idant patikėtumėt šiuo drąsiu pareiškimu, turėsiu papasakoti kai ką iš savo kasdienybės, kuri, kita vertus, kai kuriems gali pasirodyti ne visai kasdieniška –­ tūlas gal net pasakytų: sumautai neįtikėtina.

Jums leidus, nutylėsiu visokias smulkmenas, pavyzdžiui, kad nuo pat gimimo gyvenu trylikto namo tryliktam aukšte, kad skubėdamas niekada nespėju, o jei neskubu – pavėluoju, ar tai, jog tėtušis mane, trimetį bamblį, bent dukart buvo pamiršęs didžiausiame (baisiausiame, tai tikrai) pasaulio alaus bare...

Geriau papasakosiu šio tūkstantmečio nutikimus.

Pamenu, bene pirmąkart per metus –­ o metai ritosi pabaigon – susiruošiau aplankyti Svajonių fabriko filialą Lietuvoje, t. y. kiną. Tądien rodė ne bet ką, o juostą didžiai optimistiniu pavadinimu „Mano gyvenimo žuvis“. Prie kasų atsidūriau vienas pirmųjų (antras, o gal ketvirtas), bet vis tiek buvau nutremtas į tryliktą eilę... Kas čia tokio, sakysite. Nesu prietaringas, tik nežinia, ar iš to ką nors laimiu, mat tąsyk, maždaug filmui įpusėjus, kažkoks pienburnis iš keturioliktos eilės atpylė mano kapišonan turbūt per visą savo gyvenimą išmauktą alų.

Manykim, tai smulkus incidentas, kuris teoriškai galėtų nutikti bet kam, bet savo gyvenimo žuvies aš taip ir nepamačiau...

Gal po savaitės, gūdžiai darganotą naktį, man nejuokais susopo dantį. Iš pat ankstyvo ryto styrojau prie odontologo durų, kad – be jokių kalbų – būčiau pirmas. Kur jau ne! Kaip visada, prieš pat mano nosį užlindo daug svarbesnė ir, aišku, nelaimingesnė persona gazelės kojomis, išpuoselėtais nagais, blakstienomis, visokiais ten antakiais šmantakiais irgi nemažiau preciziškai nupoliruotais baltutėliais dantimis, kuriuos aštuntą ryto tai tobulai ledo skulptūrai ėmė ir suskaudo.

Pas vyriškos giminės dantukų fėją toji itin bjauraus grožio ypata sėdėjo gal valandą (man atrodė – septynias). Išėjo išdidžiai klapsėdama pusmetrinėmis blakstienomis ir plačiai šypsodamasi man nesuvokiamam pasauliui; aš gi tuokart buvau spėjęs nusigraužti abu odinio švarko rankogalius ir ketinau kibti į medinį krėslo porankį.

Galop atsidūręs (savo noru) atgrasiausiame planetos kabinete, svetimų burnų ekspertui narsiai pasakiau norįs kuo greičiau atsikratyti mane mirtinai nukamavusio danties. Jis maloniai sutiko padėti, meistriškai suleido dvi porcijas vaistų nuo skausmo ir kibo į darbą.

Po kokių trejeto minučių mano nežmoniškoms kančioms atėjo galas. Pamenu, pasijutau didžiausiai dėkingas dangui, medicinos institutui, farmacijos genijams, Katalikų bažnyčiai, nepopuliariai vyriausybės politikai...

Nesmagią žinią, kad uolusis burnų specialistas man išrovė ne tą dantį, sužinojau jau kitą nykią darganotą naktį... Suimtas pykčio, pardaviau televizorių ir kokiai savaitei emigravau į nežinia kokią mini Kristianiją, kur visi lygūs ir laimingi, kai yra svaigalų, ir... bjaurūs, niūrūs ir nelaimingi, kai jų nebėr. Viešėdamas toje demokratiškoje kloakoje, kaip vėliau paaiškėjo, pražiopsojau jaunėlės sesers tuoktuves irgi vestuves, kuriose turėjau būti, žinote, gan svarbus veikėjas...

Dar maždaug po mėnesio, primygtinai primygtas nepakeliamo būties lengvumo, pasidaviau nuolatiniam motinos spaudimui ir prisiverčiau nupėdinti pas žinomą krašto kerėtoją, užkalbėtoją, žodžiu, laumę raganą gauruotą, kad šioji, jei tik yra toks reikalas, panaikintų kerus, blogą akį ar panašiai. Manau, bet kam aišku, kad buvau linkęs nutraukti kvailų ir žiaurių, komiškų ir virkdančių, o svarbiausia – nesiliaujančių savo gyvenimo nesusipratimų seriją, netgi labai linkęs, bet, kita vertus, visiškai netroškau, kad toji – būkim atviri – kiek bauginanti esybė – ragana – mane vyniotų į neaiškios paskirties tualetinį popierių ar gudriai neiškvostų slapčiausių dalykų.

Būgštavau be reikalo: vos man įėjus į pretenzingomis nesąmonėmis nukarstytą žiniuonės kabinetą, šeimininkė paspringo džiovinta slyva ar abrikosu ir seansas, aišku, neįvyko. Noriu pasakyti – neįvyko niekada.

Sakiau – aš nesiskundžiu. Tiesiog būna, suima nerimas. Pasitaiko, jis virsta apmaudu, ir aš nežinau, ar tas apmaudas kada neišsigims į nepakeliamą sielvartą. Kur ritasi pasaulis, aš taip pat nežinau, nežinau, ko pridirbau praeituose gyvenimuose, jei tokie buvo, dažniausiai – kaip ir dabar – nė nenutuokiu, kelinta valanda jūsų laikrodžiuos, bet, man regis, aš sumautai seniai žinau, kam skambina varpai...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
14:22:46 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba