Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-29 nr. 3342

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• THOMAS BERNHARD144
• TRUMPA KRONIKA
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 2 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

PUBLICISTIKA 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Kultūros lygmuo; autoriteto anatomija
19

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje
8

KNYGOS 
• VALDEMARAS KUKULAS.
Ateities dulkių archyvai
10
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Neužglaistantis pozicijos, polemiškai solidus
46
• NAUJOS KNYGOS
• Nacionalinė biblioteka paskelbė 2010 m. Lietuvos spaudos statistiką1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• BIRUTĘ BANEVIČIŪTĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
Svarbiausia – vaikų mintys ir jausmai
2

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Rygos berniukas“

MUZIKA 
• LAURA KAŠČIUKAITĖ.
„Klaidinga“ muzika: intelektas prieš hedonizmą
6

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasaulis – kūrėjas – kūrinys – galerija (?) – suvokėjas
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Juodkrantėje – G. Vitartaitės paroda
1
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Tekstas ar vaizdas?
1

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS42

PROZA 
 MARGARITA LUŽYTĖ.
Dvi dėželės

VERTIMAI 
• ALEKSANDR GENIS.
Įstatymas ir tvarka
Šerlokas Holmsas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tėvynė
5

DE PROFUNDIS
„Vienintelis tikras „menininkas“ –
pasaulis be žmogaus“
, – Arvydas Šliogeris
 
• Tai svarbu1
• PETRAS STIRBYS.
Dainos gelmių sakmė
16
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Kitoks
• Vilniuje siautęs škvalas

PROZA

Dvi dėželės

Pasaka

MARGARITA LUŽYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


          Apie mane

          Gimiau 1959-aisiais. Baigiau Biržų rajono Medeikių vidurinę mokyklą, Šiaulių pedagoginį institutą (dabar ŠU). Įgijau pedagoginį filologinį išsilavinimą (rusų kalbos ir literatūros). Šiuo metu gyvenu ir dirbu Pasvalyje.

          Rašau miniatiūras, pasakas, fantastiką, mažas pjeses. Iš šių kūrinių yra sudarytos ir išleistos keturios knygos: „Karaliavimai“ (1999), „Žingsneliai“ (2003), „Takai“ (2006), „Jonvabalis. Pasakos“ (2010).

          Dalyvauta įvairiuose kūrybos konkursuose. Svarbiausiais laikyčiau respublikiniuose konkursuose „Visata ir žmogus“ (1983, 1990), „Žalčio karūna“ (1999), saviveiklinių filmų scenarijų konkurse (1987, žiuri pirmininkas Eustachijus Aukštikalnis) pelnytą laureato vardą.

          Matau ir žinau: menas gelbsti pasaulį ir žmogų...

          Tad ačiū gyvenimui, kad galiu būti žiūrove, klausytoja, skaitytoja ir kai kada pati šį tą padaryti...


          Apie pasaką

          Pasaka auga iš tikėjimo, žinojimo, jautrumo. Ji visad prasilenkia su abejingumu, skeptiškumu, šaltumu – jie nesusitinka. Pasaką visad dengia drąsos, ryžtingumo, ištikimybės, kartais – ir pasipriešinimo laukas, leidžiantis jai rastis ir išlikti. Manau, ją ir sukurti, parašyti reikia daugiau ar mažiau drąsos. Bet jos pačios tikslas kitas: išsaugoti žmogų, gyvybę, gyvenimą; ištrinti ribas, atskirtumus, sienas; išlaisvinti akis, širdis, mintis. Pasaka visad žiūri ateitin. Ir todėl ji kalba. Ir todėl ji yra.



Prasiveržė karalaitė pro visus ratus. Saugančius ir draudžiančius. Apsvilo ir apsidaužė, bet perėjo.

Ją priglaudė Fėja. Karalaitė tapo Fėjos pagalbininkė: prižiūrėjo namus ir sodus, laukus ir miškus.

Kartą pas Fėją atskubėjo Ragana. Jos užsidariusios ilgai kalbėjosi.

– Eik su mumis, – tarė Fėja karalaitei. Jos išėjo.

Ant upės kranto Ragana įdavė karalaitei du daiktus: nedidelį akmenį su žėrinčiais įvairiaspalviais krislais ir ažūrinį puoduką su degančia ugnele. „Laikyk, neatiduok niekam ir lauk mūsų“, – liepė Ragana. Ji su Fėja sėdo valtin ir plaukė į kitą upės krantą.

Karalaitė liko laikyti vienoje rankoje akmenį, kitoje – ugnį.

Naktį ją puolė baisūs, įniršę žvėrys, šiurpios pabaisos... Ir tik prašvitus visa nurimdavo.

O dieną suko ratus grėsmingi vanagai, aplinkui šliauždavo ir šnypšdavo gyvatės, prasėlindavo paslaptingi gyviai.

Gana greitai karalaitė prie tokios kaimynystės priprato. Priešiška jai buvo pavojais knibždanti artuma. Bet ji pati nurimo ir jau nebijojo.

Ateidavo ir visokių žmonių, siūlėsi palaikyti akmenį ir ugnį – kad ji pailsėtų. Karalaitė niekam neleido – nei gražuoliams princams, nei elgetoms, nei išminčiams.

Bet vieną draugą ji turėjo – juodą varną, kuris atskrisdavo kas vakarą ir atnešdavo jai įvairių spalvų uogų, visada –­ tik uogų, ir įmesdavo jas į burną.

Ji turėjo juo patikėti, nes kitaip būtų nusilpusi, gal net mirusi. Kieno pagalba tikėti? – siūlėsi daug padėjėjų. Tik vienintelio varno uogomis ji norėjo tikėti. Ir neapsigavo...

Vieną rytą parplaukė Fėja su Ragana. Jos atrodė baisios: apdraskytos, apdegusiais rūbais, apsvilusiais plaukais, žaizdotos – būta kovos.

Netarusios nė žodžio, jos išlaisvino karalaitės rankas – Fėja paėmė akmenį, Ragana – ugnį, ir visos trys parėjo į Fėjos namus.

Karalaitė gydė jas: užtepė jų žaizdas, aprišo. Paguldė, apklojo. O tie du daiktai, jos ilgai saugoti, Fėjos ir Raganos jau buvo padėti į stebuklingąsias dėžutes, kurios gulėjo šalia jų lovų, tik skirtinguose kambariuose.

Karalaitė liko viena ir nežinojo, ką daryti. Fėja ir Ragana giliai miegojo. O ką turinti daryti ji?

Į lango stiklą kažkas pabeldė. Juodasis varnas. Karalaitė įleido. Ir jis tarė:

– Labai reikia dėželių su akmeniu ir ugnimi. Duok man jas. Baltajam Karaliui gresia mirtinas pavojus. Išgelbėtų tik dėželės. Padėk! – ne maldavo, bet liūdnai prašė varnas.

Karalaitė atnešė abi skryneles. Ir varnas jas nusinešė: vieną snape, kitą naguose.

Ir tada karalaitė užmigo tokiu pat giliu miegu, kaip ir jos šeimininkės.

Kai visos trys nubudo ir susitiko, karalaitė prisipažino, ką padariusi.

Ragana pasakė:

– Neperspėjome... Galėjai ir pati susiprasti, kad nevalia. Dabar nežinau, kas bus... Bet kodėl varnas tavęs paprašė – jis juk niekada nieko neprašo padėti, pats gali – jis toks... Taip netikėta... Neišeiki iš mūsų valdų, gyvenki pas Fėją. Ir daryk visa, kas įprasta. Žemes, kurių nevalia tau liesti, žymės ratai. Iki jų – gali eiti. Ratuose tau – pražūtis, už jų – mirtis. Būk čia, kol tau leisime ką nors daugiau.

Ir Ragana, jau sveika ir žvali, išėjo į savo namus.

Karalaitė gyveno pas Fėją ir jai padėjo.

Bet sykį... Ji prasiveržė pro visus ratus. Saugančius ir draudžiančius. Apsvilo ir apsidaužė, sužeista, bet perėjo...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
14:22:45 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba