Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-29 nr. 3342

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• THOMAS BERNHARD144
• TRUMPA KRONIKA
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 2 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

PUBLICISTIKA 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Kultūros lygmuo; autoriteto anatomija
19

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje
8

KNYGOS 
• VALDEMARAS KUKULAS.
Ateities dulkių archyvai
10
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Neužglaistantis pozicijos, polemiškai solidus
46
• NAUJOS KNYGOS
• Nacionalinė biblioteka paskelbė 2010 m. Lietuvos spaudos statistiką1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• BIRUTĘ BANEVIČIŪTĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
Svarbiausia – vaikų mintys ir jausmai
2

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Rygos berniukas“

MUZIKA 
• LAURA KAŠČIUKAITĖ.
„Klaidinga“ muzika: intelektas prieš hedonizmą
6

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Pasaulis – kūrėjas – kūrinys – galerija (?) – suvokėjas
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Juodkrantėje – G. Vitartaitės paroda
1
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Tekstas ar vaizdas?
1

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS42

PROZA 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Dvi dėželės

VERTIMAI 
 ALEKSANDR GENIS.
Įstatymas ir tvarka
Šerlokas Holmsas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tėvynė
5

DE PROFUNDIS
„Vienintelis tikras „menininkas“ –
pasaulis be žmogaus“
, – Arvydas Šliogeris
 
• Tai svarbu1
• PETRAS STIRBYS.
Dainos gelmių sakmė
16
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Kitoks
• Vilniuje siautęs škvalas

VERTIMAI

Įstatymas ir tvarka
Šerlokas Holmsas

ALEKSANDR GENIS

[skaityti komentarus]


Vystydamasis embrionas atkartoja evoliucijos eigą. Todėl bet kuri vaikystė iš dalies panaši į Viktorijos laikus. Kita vertus, būdamas vaikas, į Holmsą žvelgiau šaltokai. Man labiau patiko Brehmas1. Su juo buvo gera sirgti. Masyvūs kartaus šokolado spalvos foliantai slėgė krūtinę, žadindami kvapą gniaužiantį džiugesį. Lotynizmais nušlakstytas tekstas buvo nuobodus, bet priminė suaugusiuosius. Užtat jis mirgėte mirgėjo (kaip bandelės su razinomis, nusikalstamai, mūsų akimis žiūrint, vadintos „kaloringosiomis“) medžiotojo užrašais. „Pagriebęs nasrais karvę, liūtas peršoka penkių metrų aukščio kralio sieną“ (ak, ta mikčiojanti estiška „a“, egzotiškas trofėjus –­ iš pilnatvės. Taip Abromas tapo Abraomu, o Saraja –­ Sara). Bet niekas neprilygo sodriems, kone atspaustiems paveikslėliams. Juos dengė patikliai prigludęs rūkomasis popierius.


Holmsą pamilau drauge su Anglija, klajodamas Baskervilių šuns pėdsakais Devonšyro kalvose. Pelkės man taip ir neteko pamatyti – trukdė rūkas, tirštas kaip dviguba devonšyriškos grietinėlės porcija, mėgstamas elfų skanumynas. Keli žingsniai nuo kelio – ir tau jau vis tiek, kur eiti. Kad sugrįžtume prie automobilio, akmenimis prispausdavome nepadoriai nešvankaus laikraščio lapus su krūtiningomis merginomis. Pilkšvame ore jie bolavo kaip kelio ženklai.

Slopiame rūke girdisi tik žvėries kauksmas, akliname ūke švytuoja tik fosforiniai nasrai.

Sunku nepasiklysti Devonšyro tyruose, ypač – avims. Jomis minta sulaukėję šunys, pavojingi jie ir vienišam keleiviui. Šiuose kraštuose gotikinė drama virsta detektyvu taip pat natūraliai, kaip ir Conano Doyle’io apsakymuose.


Rašytoją laikė Londono dainiumi, nors Holmso kelionės aprėpia visą Ang­liją. Geografinės nuorodos yra tokios įsakmiai tikslios, kad negali jų nepaisyti.

Braižydamas nuotykinį savo šalies žemėlapį, Conanas Doyle’is patylom ruošė mito atgimimą, kurį surengė vėlesnė anglų rašytojų karta.

Kaip ir islandų sagose, puslapiai apie Holmsą mirga vien nusikaltimų vietomis.

Nusikaltimas yra mnemoninis epo ženklas. Kabindamasi už jų, atmintis praregi. Ji turi ką papasakoti.

Suaugdama su lemtimi, geografija sudaro istoriją. Toponiminė poezija gimdo epinę.

Holmso prisipažinimas „skaitau tik kriminalistikos naujienas ir pranešimus apie dingusius žmones“2 neblogai apibūdina „Iliadą“ ir „Odisėją“.


Pagrindinė homeriškojo pasaulio savybė yra frontali pavaizduoto gyvenimo nuogybė. Epas neturi paribių. Jo vientisoje tikrovėje viskas yra svarbu: ir skydas, ir Achilas, ir verpstė.

Skaudžioje epo šviesoje dar nėra detales dengiančio šešėlio. Jo pasauliui trūksta smulkmenų, iš kurių jis ir susideda. Tai, kas nepavaizduota, neegzistuoja. Kiekviena detalė yra organizmo dalis, substancinė kaip širdis.

Homeras nemokėjo skirti atskirybės nuo bendrybės, Holmsas – nenorėjo. Smulkmenos apdovanodavo jį homerišku –­ pranašišku – regėjimu: jis matė išvirkščiąją kasdienybės pusę, žinojo praeitį ir numatė ateitį.


Holmso atidumas nulemia jo nešališkumą. Jam vis vien, ką žinoti – jo žinojimas yra nebylus, o akyla išmintis – abejinga prasmei. Conanas Doyle’is taip ir nepaaiškino, kodėl jo herojus suskaičiavo laiptelius Beikerio gatvėje.3

Dėl viso pikto Holmsas išmano viską. Kaip ir Britanijos enciklopedija, kurią apsakyme „Raudonplaukių lyga“ perrašinėja Džeibezas Vilsonas, lombardo savininkas.

Man šis apsakymas patinka dėl perdėtai ištaigingos aferos. Banalią užmačią –­ pakasą į banko seifą – maskuoja mugės šurmulys. Kad nukreiptų greta banko esančio lombardo savininko dėmesį, piktadariai surengia cirko eiseną: „Flito gatvė buvo prisikimšusi rudaplaukių, o Poupo kiemas buvo tarsi prekijo karučiai, pilni apelsinų... Jie buvo visokiausių rudumo atspalvių: šiaudų, citrinos, apelsino, plytos, airių seterio, kepenų, molio...“4

Nuspalvindamas nykią Londono paletę, Conanas Doyle’is siužeto logiką paaukoja dėl efekto. Ilgą virtinę skandalingai nevienalyčių dalykų – nuo seterių iki citrinų – vienija netikra spalvos sąlyga. Tai Anglijos rudaplaukių enciklopedija.

Surinkta vienos pastraipos labui, ji pribloškia mus beprasmiu užmoju. Tačiau taip ir turi būti, nes visybė – enciklopedijos patosas. Joje slypi dvasia, atkeliavusi iš stropaus XIX amžiaus, kuris vardijo aplinkinius daiktus, tikėdamasis įminti pasaulio paslaptis.


Šviečiamoji enciklopedijos svajonė –­­ sutvarkyti aplinkinį pasaulį, surišus jį į vieną kryžmų nuorodų mazgą. Jos herojus –­ mokslo rentininkas, eruditas-kaupėjas, kataloguotojas, kolekcininkas, žodžiu – Paganelis. Holmsas, gebantis atpažinti keturiasdešimt skirtingų tabako rūšių pelenus, yra protingasis Paganelio brolis. Pastarasis kaupia faktus, o Holmsas jais naudojasi.

Iš esmės Conanas Doyle’is yra kompiuterio išradėjas. Žmogus, Holmso manymu, yra žinių sandėlis. Jo smegenys yra tarsi palėpė, kurios gamtos apribotą plotą būtina maksimaliai panaudoti. Siekdamas našumo, Conanas Doyle’is su IBM’iniu naivumu plečia atminties ribas: kuo personažas protingesnis, tuo jo kaukolė didesnė.


Ponas Vilsonas yra Holmso juodraštis. Jis kaupia žinias, nemokėdamas jų panaudoti. Holmsas valdo informaciją, o Vilsonas yra jos valdomas. Jis yra enciklopedijos vergas, negalintis nuo jos atsiplėšti. Vilsonui primestos erudicijos betiksliškumą išryškina tariamas jos sistemingumas. Kurdama savo utopiją, enciklopedija pažaboja visatą atsitiktiniais abėcėlės žąslais. Todėl perrašydamas pirmąjį Britanijos enciklopedijos tomą, Vilsonas gavo „išsamių žinių apie daugybę dalykų, prasidedančių raide A: abatą, alaviją, architektūrą ir atiką“5.

Man sunku įsivaizduoti autorių, kurio nesuviliotų šitas sąrašas. Beckettas užbaigtų juo apsakymą, Byronas paverstų bataliniu siužetu: Atikos vienuolyno abatai atsišaudo nuo turkų. Conanas Doyle’is pasielgė kitaip. Jis pamiršta nelaiminguosius abatus. Raudonplaukių lyga buvo paleista, o iššauta detalė lyg tuščia tūtelė mėtosi paraštėse.


Nėra žanrų be pasąmonės, o detektyvų pasąmonė iškalbingesnė už kitus.

Detektyvas primena sapną. Tie, kurie jį aiškina pagal Freudą, nurimsta, sužinoję žudiką. Užtat Jungo šalininkams atitenka gyvenimo plėšiniai – tikrieji teksto paribiai.

Pašalinė detektyvo medžiaga apsunksta lyg nuo gyvsidabrio svorio. Tai nėra gyvenimo stebėjimas, o tik jo pėdsakai. Kaip barščių tiškalai ant mėgstamos knygos puslapių, jie yra neginčijami tikrovės įkalčiai.

Atsitiktinumo reikšmė detektyvinio siužeto paraštėse yra itin svari. Įdomiausi dalykai detektyve vyksta anapus siužeto oikumenos. Visa esmė – kiek pašalinės medžiagos gali išlaikyti nusikaltimo jėgos linijos, t. y. lavono, radiaciją.

Įprasti detektyvai lyg tualetinis popierius yra skirti vienkartiniam naudojimui. Tiktai Holmsas neleidžia šitaip su savimi elgtis. Conano Doyle’io veikaluose, išskyrus siužetą, viskas neįkainojama, nes nesąmoninga.


Mes skaitome apsakymus apie Holmsą, „išžvejodami“ visokių antraeilių smulkmenų. Jos yra visa ko esmė, kuriai išgauti mes nuolatos skaitome Conaną Doyle’į. Kitose knygose epocha kalba, o šičia – prasikalba. XIX a. neturėjo geresnio liudytojo už Holmsą – mes jaučiame, kad jis yra savo amžiaus žmogus.

Holmsas į save susiurbė tiek pasakojimo energijos, kad tapo baltąja civilizacijos nykštuke, jos hieroglifu, receptu, formule. Mėgindami iššifruoti šį greitraštį, stebime Holmsą taip įdėmiai, kaip jis pats mus to išmokė.


Patys uoliausi jo skaitytojai yra tarytum naujieji masonai. Detalę jie prilygino relikvijai, siužetą – ritualui, skaitymą –­­ apeigoms, iškylą – piligrimystei. Šitaip visą šimtmetį trunka žaidimas su „Šventuoju Raštu“, egzegezę suporuojantis su klubiniu azartu.

Šita analogija turi savyje mažiau iššūkio nei prasmės: „Šerlokas Holmsas“ yra pozityvizmo Biblija. Civilizacija, netyčiom persmelkusi Conano Doyle’io kūrybą, pasiekė savo pasipūtėliškos galybės viršūnę. Jos jėga, lyg visuotinė trauka, yra milžiniška, įprasta ir nepastebima.

Apie šios socialinės mašinos tobulybę liudija jos tolydumas. Čia viskas veikia taip, kaip mums norėtųsi. Ryte išsiųstas laiškas vakare pasiekia savo adresatą, ir tai taip pat neišvengiama, kaip kad pasekmė pasiveja priežastį, Holmsas – Moriartį, įminimas – mįslę.

Holmso epocha yra retas determinizmo triumfas, istorinis antraktas, laimingas epizodas, prapuolęs tarp romantinio atsitiktinumo ir absurdo chaoso.


Jei nusikaltimas yra tvarkos perversija, tai ji byloja apie pastarąją ne mažiau nei apie pirmąjį. Skaitydami Conaną Doyle’į, mes dairomės į gyvenimą tą išskirtinę akimirką, kuomet jis mums rodosi esantis norma.

Kriminalinė proza yra literatūros gydomasis vištienos sultinys.

Detektyvas – tai socialinis raudonis, sveikata trykštančio kūno požymis. Jis minta pasekme, bet gyvena priežastimi. Jis nuoseklus lyg pasaka apie ropę. Jo žvalioje koordinačių sistemoje auką ir nusikaltėlį supančioja priežastinė motyvo grandis: kaltas tas, kam naudinga.

Jei yra sąmoningas blogiukas (зло­умышленник), vadinasi, blogis daromas sąmoningai (зло умышленно). O tai jau gėris, o ne blogis, nes bet kuris sumanymas (умысел) priartina prie Dievo ir sergsti nuo tuštumos.

Pasaulyje, kur auka atsitiktinė, detektyvui nėra ko veikti. Kada nusikaltimas yra norma, literatūrai labiau sekasi absurdo romanai, o ne detektyvai.


Civilizuotas pasaulis yra pagrindinis, bet slaptas Conano Doyle’io herojus, apie kurį jis nė nenutuokė. Ir sužinosime apie jį tik tada, kai, surankioję po tekstą išmėtytus ženklus, nustebsime pamatę, kaip įkyriai jis primena apie save.

Kaip Leninas, Conanas Doyle’is skuba užimti visa, kas mus jungia: telegrafą, paštą, stotis, tiltus, bet pirmiausia – geležinkelį: Holmsas niekada nepasitraukia toli nuo stoties; Vatsonas neišleidžia iš rankų tvarkaraščio.

Galbūt autoriaus lūpomis bylojo cecho interesas. Apsakymai apie Holmsą – tai pirmarūšė vagoninės literatūros klasika. Ritmingai it pasvarai judantys, jie skirti trumpiems priemiesčio perėjimams. Teksto vienetas – tai viena tarpustotė. Veržlią fabulą derindami su jaukiu pasakojimu, apsakymai idealiai papildo kupė.

Detektyvas – tai namelis ant ratų. Geriausia skaityti važiuojant.


Kiekvienas kelias yra palanki terpė nuotykiams. Susivarstydama nuotykių vėrinį, ji paleidžia atsitiktinumą laisvėn. Vis dėlto Conanas Doyle’is nemato reikalo teisinti geležinkelį. Jis padeda siužetui, o ne herojams: kupė jie pasisemia jėgų.

Geležinkelis yra civilizacijos kraujotakos sistema. Užtikrindama nenutrūkstamą persikėlimą ir iš anksto nuspėjamas stoteles, ji įveikia erdvę ir laiką, įstatydama stichiją į pažangos vėžes. Čia negali įvykti nenumatytų dalykų. Čia užgintas kelias atsitiktinumui, nes jis kelia grėsmę pagrindinei XIX a. vertybei – tolydžiam judėjimui.

Geležinkelis – tai iš istorijos į geografiją perkelta vaizdinė priemonė, skirta evoliucijos mokslui, kurį aistringai išpažino savo laikotarpio pažiūrų laikęsis Conanas Doyle’is.


Holmsas yra gyvoji išprotavimų grandinė. Samprotavimo nuoseklumas yra jo stiprybė. Pedantiškai atsekdamas kelią nuo nežymios smulkmenos iki lemtingo įkalčio, seklys pamėgdžioja gamtą, kuri amebą pavertė kūrinijos vainiku. Kaip ir Darvinas, Conanas Doyle’is atskleidžia neįšvęstiesiems mįslingą evoliucijos eigą. Jis nustato ryšį tarp aukštesniojo ir žemesniojo lygmens – tarp fakto ir išvados.

Pačiam Holmsui rūpi ne rezultatas, o metodas: „Visa, kas gyva, – rašo jis, – sudaro didžiulę grandinę, kurios prigimtį galima pažinti, pamačius vieną jos grandį.“6

Garsioji „dedukcija“ – tai laipsniškumą garbinusio XIX a. kvintesencija. Pavydėtinos jo savigarbos paslaptis yra ta, kad jame nebuvo kvantiškų šuolių, egzistencinių sprogymių, su kuriomis susitaikė šiuolaikinis žmogus, „išmestas iš savo biografijos kaip rutulys iš biliardo stalo kišenės“7.


Šios biliardinės metaforos autorius evoliuciją aiškino ne pagal Darviną, o pagal Lamarcką. Suprasdamas pertrūkio poetiką, Mandelštamas mąstė „praleistomis grandimis“. Conano Doyle’io patosas buvo pademonstruoti visas evoliucijos pakopas. Tam jis parašė „Paslaptingą šalį“. Šiame Viktorijos laikų „Juros periodo parke“ Conanas Doyle’is gamtos istoriją paverčia įprastos istorijos dalimi.

Šio romano pavadinimas primena Disneilendą, vaizdiniai – „Šv. Antano gundymą“, turinys – „Dieviškąją komediją“. Leisdamas evoliucijos laipteliais žemyn, autorius nuveda mus į priešistorinį pragarą: „Vieta pati savaime buvo niūri, bet žvelgdamas į jos gyventojus, netyčia prisiminiau sceną iš Dante’s „Pragaro“ septintojo rato. Ten buvo pterodaktiliai... Visa ši knibždanti, sparnais plasnojanti šlykščių driežų gauja drebino orą klyksmais ir skleidė aplink tokią smarvę, kad mums pasidarė šleikštu.“8

Bet svarbiau, kad paslaptingoje šalyse herojai aptinka (ir išnaikina) mokslą erzinančią trūkstamą grandį – pusžmogį-pusbeždžionę.


Remdamasis žemesnėmis evoliucijos pakopomis, Conanas Doyle’is prailgino Viktorijos laikų civilizaciją. Spiritizmas turėjo ją įamžinti. Conanas Doyle’is tikėjo, kad išsivaduoti iš antgamtiškumo galima tik jį sugamtinus. Kildamas nuo bedvasės molekulės iki bekūnės sielos, jis nepraleisdavo nė vienos pakopos.

Spiritizmas – tai kultinė racionalumo isterija, o detektyvas – jo pramankšta.


Holmsas geriau nei kiti žino, kad mįslė yra paslapties antitezė: ji panaikina tai, kas nepažinu. Todėl jis neužmezga dialogo su antgamtiškumu – neketina su juo skaitytis. Holmsas yra paskutinė instancija, kai racionalumas ginčijasi su tuo, kas nepaaiškinama.

Tvarkos sergėtojas Holmsas turi archangelo profesiją ir antikristo temperamentą – jo užslėptas tikslas yra pakeisti Dievo karalystę. Slapta Holmso misija –­ demistifikuoti pasaulį, atskleidus likimo pastangas, dėtis aukščiausiojo apvaizda. Gindamas savo protingojo amžiaus garbę, Holmsas demaskuoja stebuklus, paversdamas tai, kas neįmanoma, suprantama, o kas keista – akivaizdu.

Kaip ir visiems maištautojams prieš Dievą, Holmsui trukdo atsitiktinumas. Smiltelė, patekusi į laikrodinį Visatos mechanizmą, atsitiktinumas kelia grėsmę jos darniai veiklai. Nuplėšdamas nesudrumsčiamos ramybės skraistę nuo išpuikusio civilizacijos veido, atsitiktinumas sutrikdo pasaulio pusiausvyrą.


Štai tada Holmsas ir išsiruošia į medžioklę. Jis minta netikėtumais kaip mangustos kobromis. Neigdamas apvaizdos teisę egzistuoti, Holmsas pripažįsta atsitiktinumą esant arba netikrą, arba aklą. Pirmuoju atveju jis nusileidžia nusikalstamam išskaičiavimui, antruoju –­ matematiniam.

„Kelių kvadratinių mylių plote susispietę keturi milijonai žmonių. Tokiame tirštame žmogiškų būtybių avilyje galima tikėtis visokios įvykių kombinacijos.“9 Šitaip prasideda atsitiktinumų virtine paremtas „Mėlynasis karbunkulas“.

Apsakymo branduolys – žąsų pulkas. Jų tiek, kiek raidžių anglų abėcėlėje – 26. Nevykęs nusikaltėlis paslėpė pavogtą brangenybę vieno iš dviejų baltųjų paukščių su juostuota uodega gūžyje. Spaudos klaida duoda pradžią siužetui: pagrobėjas papjovė ne tą žąsį. Supainiotos žąsys patenka ne tiems žmonėms – vertingas paukštis patenka į tokio Henrio Beikerio rankas. Londone, kur „gyvena keli tūkstančiai Beikerių, o iš jų keli šimtai Henrių Beikerių“10 nelengva rasti reikalingą Beikerį kaip reikalingą paukštį žąsų pulke. Į šią iliuzinę bendravardžių minią įsimaišė ir Holmsas su Vatsonu, gyvenantys Beikerio gatvėje. Atsitiktinumų grandinę baigia vaišės, kuriose „pietums mūsų vėl laukia paukštis“11.

Sutapimų virtinė padeda Holmsui išsivaduoti iš lemties užuominų. „Mes susidūrėme su keista ir paslaptinga mįsle, – geraširdiškai apibendrino jis, – ir pats jos įspėjimas jau yra mums atlyginimas.“12


T. S. Eliotas vis perspėdavo jo tamsius eilėraščius aiškinusius kritikus, kad šie atsižadėtų pražūtingo įpročio išgalvoti mįsles, kurios vėliau teiktų įminimo džiaugsmą.

Bet kritikai yra nepataisomi. Tykodami smulkmenos, jie priverčia ją išplepėti paslaptį, tarp jų – nežinomą ir autoriui. Pasakojimo audinį išnarstę panyčiui, kritikai paverčia herojų teisiamuoju, rašalą –­ krauju, o parašytą lapą – švariu lapu. Knyga jiems yra ne gaminys, o žaliava, dirbtinės visatos tabula rasa13. Jiems turi būti suprantama tai, kas nematoma kitiems, ir matoma tai, kas kitiems nesuprantama.

Pasirodydamas šiame amplua, net detektyvus niekinęs Nabokovas mėgdžiojo Holmsą: „Mano kursas – tai tikras detektyvinis tyrimas literatūrinių struktūrų paslapčiai atskleisti.“

Literatūra, kaip ir nusikaltimas, yra pavienis atvejis. Ji yra išimtis iš taisyklių, nes į jas atsižvelgia (to nepasakysime apie mūsų kasdienybę). Meninis sumanymas yra lygiavertis nusikalstamam vien todėl, kad jis egzistuoja.

Profesionalus skaitytojas yra pėdsekys. Su sekliu jį vienija įsitikinimas, kad pėdsakai turi savo autorių – rašytoją ar nusikaltėlį. Mes einame jam iš paskos, kol nepagauname jo kaip savęs. Kartodami – kaip siūlas adatą – jo veiksmus, sulig kiekvienu dygsniu mes artėjame, kad pasiviję jį aplenktume. Numatydami, kur pasuks siužetas ar žudikas, mes žvelgiame į ateitį. Šią galią apriboja tik negalėjimas ištaisyti svetimų klaidų.


Pristatydamas Holmsą, Conanas Doyle’is vaizduoja jį kaip kritiką: mes susipažįstame su juo kaip su straipsnio „Gyvenimo knyga“ autoriumi. Tai, kas joje parašyta, Lotmanas, Barthes‘as ir Eco pavadintų kasdienybės semiotika.

Holmsui aplinka yra tekstas, kurį jis siūlo skaityti „iš žmogaus nagų, iš apsiausto rankovių, batų, kelnių išlenkimo ties keliais, iš surambėjimų ant smiliaus ir nykščio, iš veido išraiškos ir marškinių rankogalių...“14

Perskaityti visatą – tokia yra sena pagunda. Nauja joje yra nebent tai, kad Holmsas pasaulį skaito kaip laikraštį, o ne kaip knygą.


Laikraštis – tai stebuklingas detektyvo veidrodis. Suklijuotas iš begalės šukių, jis atspindi pasaulį nelyg rupiai tikroviškos nuotraukos.

Laikraštis yra Conano Doyle’io numylėtinis. Sujungdamas jį su Holmsu ir Vatsonu, laikraštis kiekvienam iš minėtųjų siūlo savo paslaugas.

Conanas Doyle’is naudojasi laikraščiais taupumo sumetimais – jie pakeičia jam pasakotoją. Išdėstydamas nusikaltimo aplinkybes, laikraštis visada pateikia išsamiai, paprastai aiškią ir būtinai klaidingą įvykių versiją. Laikraštis pasižymi paviršutinišku žvilgsniu, perdėta savikliova ir nesveika nuovoka. Akivaizdybę laikydamas tikrove, jis siūlo vulgarų ir vienintelį tikėtiną įvykių paaiškinimą.

Laikraštis yra Vatsono šaržas. Jo fone pastarasis ir žėri. Kaip žėrutis.

Holmsą laikraščiai supa kaip oras ir yra jam būtini. Jis moka jais išmaningai naudotis: Holmsas „paėmė didžiulį albumą, kuriame diena iš dienos klijuodavo skiltis su skelbimais apie dingusius žmones iš įvairių Londono laikraščių. / – Dievaži! –­ sušuko jis, versdamas puslapius. – Koks srautas aimanų, riksmų, raudų! Kokia rezgė neįtikimų įvykių!“15


Atsidūręs aklavietėje, Holmsas dažnai griebiasi laikraščio, kad surastų ten įminimą. Spausdindamas įminimą juodu ant balto, Conanas Doyle’is atskleidžia savo meistriškumo paslaptį: raktas nusikaltimui įminti yra visų akivaizdoje ir niekam akivaizdžiai nematomas. Išskyrus Holmsą, savo darbą įvardijusį kaip „matyti tai, ko kiti nemato“16.

Praeitame amžiuje17 laikraščiai atstojo internetą – jie buvo viešųjų ryšių priemonė. Skelbimai laikraštyje leisdavo privačiai susirašinėti tiems, kurie negalėjo pasinaudoti paštu. Nuoroda tik į saviems žinomas aplinkybes paslėpdavo asmeninį pokalbį nuo pašalinių akių.

Analizuodamas paukštišką skelbimų kalbą, Holmsas sujungia savyje nusikalstamos grandinės galus. Tolimas Fausto palikuonis, jis paveldėjo iš protėvio kerėtojo gabumus: Holmsas skaito laikraštį kaip kabalos išpažinėjas Torą.


Jei Holmsas yra genialus kritikas, tai Vatsonas – pareigingas kritikas kaip Belinskis18. Įsižiūrėdamas į aplinką, pirmasis pažymi, ką mato, antrasis – ką žino.

Vatsonas toli gražu nestokoja atidumo, tačiau jis domisi ne faktais, o kultūriniais jų atspindžiais. Holmsas žvilgsniu skrodžia nuogą tikrovę, o Vatsonas pagražina ją literatūrine tradicija.

Juos skiria poetika. Holmsas garbina detalių dievą. Jo tiesa minta rupia empirika. Asketas iš pašaukimo, jis aprėpia pasaulį akmeisto19 akimi: „Norint pasiekti realistinį efektą, reikia tam tikros atrankos ir atžvalgos.“20 Jį supančioje aplinkoje Holmsas vertina daiktiškumą, vienetiškumą, konkretumą.

Vatsonui atskirybė yra bendrybės pusgaminis. Visą matomybę jis mauna ant vieno kurpaliaus. Holmsas grumiasi su nežinomybe, o Vatsonas nuo jos ginasi štampais: „(...) į kambarį įėjo išblyškęs malonaus inteligentiško veido džentelmenas stambia nosimi, irzlokai patempęs lūpą, o jo akys žvelgė tiesiai ir atvirai, kaip tų žmonių, kuriems laimingo likimo lemta įsakinėti ir kurių klausoma.“21

Vatsonas tapo psichologinės mokyklos, maniusios, kad žmogaus sielą ji skaito it atverstą knygą, auka. Holmsas, kaip žinome, teikė pirmenybę laikraščiui.


Atidavęs pasakojimą į nelabai tam gabaus rašytojo rankas, Conanas Doyle’is užsitikrino alibi. Holmsas neišsitenka Vatsono vaizdo ieškiklyje. Jis stambesnis nei ta figūra, kurią gali pavaizduoti Vatsonas, bet mes priversti tenkintis vieninteliu mums prieinamu liudijimu. Originalo didybę mums tenka nuspėti pagal kruopštų, bet negrabų piešinį.

Vatsono rašymo maniera erzino Holmsą romantiškumu: „(...) tai maždaug tas pat, jei, nagrinėdamas penktąjį Euklido postulatą, įpintum pikantišką meilės istoriją.“22

Vis dėlto Vatsonas melodramos pomėgį dalijasi ne tik su savo laikotarpiu, bet ir su savo draugu. Teatriniai efektai, kuriais piktnaudžiauja Holmsas, atlygina tą pastangų ekonomiją, Schopenhauerio pavadintą gracija.

Vėduokle suskliausdamas savo samprotavimus, Holmsas kenčia nuo to, kad nėra kam įvertinti jo minties algebros – virtinės lygčių, tapusių nereikalingomis dėl išvados-arešto.

Holmsas vertino Vatsoną ne kaip biografą, o kaip gerbėją, mielai pripažįstantį, kad jam „nieko nebuvo maloniau, kaip stebėti Holmsą, užsiėmusį profesiniais savo tyrimais, ir gėrėtis žaibiškais jo sprendimais, lygiai kaip ir jo intuicija“23.


Sportiniai Vatsono pasiekimai yra svarbesni nei literatūriniai. Idant jų nepamirštume, Conanas Doyle’is nuolat primena, kad Vatsonas žaidė regbį. Anglui tuo viskas pasakyta.

Sportas – įstatymo kraujo giminaitis. Jie turi bendrą pramotę – visuomeninę sutartį. Visokių apribojimų prasmė yra visuotinis jų pripažinimas. Sportinė dvasia moko džiugiai paklusti svetimų taisyklių sąvadui ir nekelti nereikalingų klausimų. Kaip tik toks yra Vatsono santykis su Holmsu.

Vatsono sportiškumas atsveria Holmso artistiškumą.

Šerlokui Holmsui būdingas renesansiškas temperamentas. Jis nusistato taisykles, kurių ir laikosi. Net grieždamas smuiku: „Tačiau pats vienas jis retai ką nors grieždavo ar apskritai bandydavo išgauti kokią nors melodiją.“24


Vatsonas gyvena pasaulio pakraštyje, nekeldamas tų klausimų, į kuriuos atsako Holmsas. Holmso pašaukimas – išnaikinti chaosą, apie kurio egzistavimą Vatsonas nė nenutuokia.

Holmsas taikosi įsiskverbti į visatos paslaptis – ir nuplėšti joms kaukę. Jam reikalinga tiesa – Vatsonui užtenka teisybės: vienam reikia žinoti, kaip buvo, kitam užtenka to, kas yra.

Holmso bėda yra ta, kad anapus išorinių aplinkybių chaoso jis įžiūri vidinę tvarką, gyvenimui suteikiančią protingumą ir nuobodį.

Žavėdamasis Holmsu, Conanas Doyle’is neklysta vertindamas jo motyvus. O šie yra savanaudiški ir egocentriški. Moralės pakaitalas Holmsui yra proto higiena: „Visas mano gyvenimas – nesibaigiančios pastangos išvengti kasdienybės banalumo.“25

Žaisdamas gėrio pusėje, Holmsas nėra visiškai įsitikinęs, kad pasirinko teisingai. „Londoniečių laimė, kad aš ne nusikaltėlis“26, – piktai prakošia pro dantis, ir juo nesunku patikėti. Neturėdamas dorovinio pagrindo, jis sklando tarp loginių abstrakcijų.


Holmsas – tai atitrūkusi patranka laivo denyje. Tai įsibrovėlė kometa. Įstatymai jam nerašyti.

Vatsonas – visai kas kita, jis yra įstatymo šaltinis.

Vatsonas tvirtai suręstas kaip ąžuolas. Jis niekada nesikeičia. Patikimo jo sveikos nuovokos ribotumo nė kiek nepaveikė Holmso kaimynystė. Per visus su juo praleistus metus Vatsonas sublizgėjo berods tik kartą, aptikęs demaskuojančią spaudos klaidą artezinių šulinių reklamoje27.

Vatsonas pats panašus į įstatymą: ne per daug įžvalgus, šiek tiek paikas, dažnai nerangus ir visad atsilikęs nuo laiko.

Holmsas yra aukščiau įstatymo, Vatsonas – sulig juo. Tai vertindamas, Holmsas, nuolat įsiveliantis į neteisėtas avantiūras, apdairiai pasirūpino „geriausiu Anglijos prisiekusiuoju“28. Vatsonas –­ vidutiniškas literatas, geras gydytojas ir sąžiningas liudytojas. Jau pats jo dalyvavimas yra teisėtumo garantas.

Holmsas – teisingumo visraktis, užtat Vatsonas – jo kariauna; jis tinka visiems vaidmenims iki budelio.

Conanas Doyle’is nepatiki Holmsui šaunamojo ginklo – tas išsiverčia lazda, šmaikščiu, kumščiais. Užtat Vatsonas neišeina iš namų be dantų šepetuko ir revolverio.

Kita vertus, Conano Doyle’io detektyvuose šaudoma retai, ir tai dažniausiai daro amerikiečiai.


Vatsono neparašytos Holmso bylos yra Conano Doyle’io blefas. Jos turi mus įtikinti, kad Holmsas gali išsiversti be Vatsono. Negali.

Antžmogio Holmso tragedija yra ta, kad jis viskuo pranoksta vidutinišką Vatsoną. Dėl neklystamumo jis tampa pažeidžiamas. Nukrypęs nuo normos, jis jos ilgisi. Panirdamas gelmėn, jis pavydi liekančiajam paviršiuje.

„Be jūsų, aš draugų neturiu“29, – sako Holmsas, suprasdamas, kad be Vatsono jis yra visiškas niekas, nulis.

Holmsas – tai pranašiškas simbolis mokslo, galinčio išspręsti bet kurį uždavinį, tegu ir nemokėdamas nė vieno jo iškelti.

Atsirėmęs į praleistą priekin Vatsoną, Holmsas, kaip ir pridera nuliui, dešimt kartų padidina savo draugo jėgas. Likęs vienas, jis tinka vien civilizacijai parodijuoti, augindamas bites Sasekse.


Don Kichotas nepasikeis, tikino Borgesas, ir tapęs kito romano herojumi. Lengvai peršokę šią kartelę, Holmsas ir Vatsonas išeina iš savo siužeto į pasaulį, kad jame įkūnytų dvi teisingumo puses.

Jeruzalės teisingumo rūmai pastatyti pagal vieną architektūrinį motyvą: tiesus įstatymo koridorius atsiremia į pusapskritę teisingumo arką.

Tai yra tas gamtos dualizmas, priešinantis ir jungiantis gailestingumą su protu, teisybę su tiesa, dabartį su privalėjimu, humaniškumą su abstraktumu, meną su mokslu, Vatsoną su Holmsu ir įstatymą su tvarka.

Įstatymas – tai pasauliui primesta tvarka. Tvarka – tai jame atskleistas įstatymas-dėsnis.

Vieno sąlyginumas ir kito besąlygiškumas sudaro civilizaciją, kuriai rodosi, jog ji vienintelė yra galima. Atmiešdama natūralumą dirbtinumu, ji vaizduoja kultūrą kaip gamtą, tai, kas naudinga – kaip būtinybę, o kas atsitiktina – kaip neišvengiamybę.

Suporuoti kaip galūnės, patvarūs kaip piramidės ir ilgaamžiai kaip mumijos, Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas sergsti kapą to nuostabaus pasaulio, kuris rėmėsi Įstatymu ir Tvarka, manydamas, kad tai yra tas pats.


____________________________________
1 Iš konteksto aišku, kad galvoje turimas Alfredas Edmundas Brehmas (1829–1884) – vokiečių zoologas, keliautojas ir gamtos populiarintojas. Pagrindinis veikalas – šešiatomis „Gyvūnų gyvenimas“ (Brehms Tierleben, 1863–1869 (visos pastabos – vertėjo).
2 Lietuviškame vertime čia ir toliau cituojama iš: Artūras Konanas Doilis, „Rinktiniai raštai“ I tomas. Iš anglų kalbos vertė K. Ambrasas-Sasnava, E. Kuosaitė-Jašinskienė, J. Lapienytė ir R. Zagorskienė. –­ Vilnius: Mintis, 1993, p. 423.
3 Užuomina į Holmso ir Vatsono dialogą apsakyme „Skandalas Bohemijoje“. Beje, laiptelių iš prieškambario į Holmso darbo kambarį Beikerio gatvėj Nr. 221B yra septyniolika.
4 Ten pat, I tomas, p. 269.
5 Ten pat, I tomas, p. 272.
6 Ten pat, I tomas, p. 55.
7 Rusų poeto O. Mandelštamo (1891–1938) metafora iš 1922 m. parašyto straipsnio „Romano pabaiga“.
8 Ten pat, VI tomas, p. 191.
9 Ten pat, I tomas, p. 362.
10 Ten pat, I tomas, p. 363.
11 Ten pat, I tomas, p. 380.
12 Ten pat, I tomas, p. 380.
13 Tabula rasa (lot.) – švari lenta, t. y. švarus lapas, neliestas, tyras dalykas.
14 Ten pat, I tomas, p. 55.
15 Ten pat, IV tomas, p. 57.
16 Ten pat, I tomas, p. 287.
17 Esė parašyta 1999 metais.
18 Visarionas Belinskis (Виссарион Гри­горьевич Белинский; 1811–1848) –­ rusų literatūros kritikas, filosofas, visuomenės veikėjas.
19 Akmeizmas – XX a. 2-ojo dešimtmečio rusų poezijos srovė, kuriai būdinga materialiojo pasaulio natūralių jausmų poetizacija, eilėraščių formos tobulinimo, estetizavimo tendencijos.
20 Ten pat, I tomas, p. 285.
21 Ten pat, I tomas, p. 427.
22 Ten pat, I tomas, p. 146.
23 Ten pat, I tomas, p. 382.
24 Ten pat, I tomas, p. 53.
25 Ten pat, I tomas, p. 284.
26 Ten pat, IV tomas, p. 71.
27 Apsakyme „Trys geridebai“ iš rinkinio „Šerloko Holmso archyvas“.
28 Ten pat, III tomas, p. 376. Tiksli citata yra tokia: „Jūs, Vatsonai, būsit Anglijos prisiekusiųjų teismas, ir aš nežinau žmogaus, kuris labiau tiktų šiam vaidmeniui.“
29 Ten pat, 1 tomas, p. 324.



Iš rusų kalbos vertė LANIS BREILIS
Versta iš: Александр Генис. Сочинения в трех томах. Том 2. – Екатеринбург: У-Фактория, 2003, p. 399–421.


 

Skaitytojų vertinimai


70072. o aš atvirksčiai2011-08-01 17:55
Angliją pamilau kartu su Homsu...

70073. et :-) 2011-08-01 18:17
XIX a neturėjo geresnio liudytojo už Holmsą. Tai jau taip. Puiki masono Doyli knygų anelizė. Ganėtinai filosofiška traktuotė. Ypač puikus palyginimas su Homeru. tik manau, kad Homeras irgi nenorėjo žvelgt į įvykius fragmentuotai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
14:22:44 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba