Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-07-29 nr. 3342

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• THOMAS BERNHARD144
• TRUMPA KRONIKA
• Kitas numeris išeis
rugsėjo 2 d.

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI

PUBLICISTIKA 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Kultūros lygmuo; autoriteto anatomija
19

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Būti Nidoje – būti gimtojoje Europoje
8

KNYGOS 
• VALDEMARAS KUKULAS.
Ateities dulkių archyvai
10
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Neužglaistantis pozicijos, polemiškai solidus
46
• NAUJOS KNYGOS
• Nacionalinė biblioteka paskelbė 2010 m. Lietuvos spaudos statistiką1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• BIRUTĘ BANEVIČIŪTĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.
Svarbiausia – vaikų mintys ir jausmai
2

KINAS 
• LINA ŽIŽLIAUSKAITĖ.
„Rygos berniukas“

MUZIKA 
• LAURA KAŠČIUKAITĖ.
„Klaidinga“ muzika: intelektas prieš hedonizmą
6

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Pasaulis – kūrėjas – kūrinys – galerija (?) – suvokėjas
• KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ.
Juodkrantėje – G. Vitartaitės paroda
1
• ARMINA JONUŠAITĖ.
Tekstas ar vaizdas?
1

POEZIJA 
• VACYS REIMERIS42

PROZA 
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Dvi dėželės

VERTIMAI 
• ALEKSANDR GENIS.
Įstatymas ir tvarka
Šerlokas Holmsas
2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Tėvynė
5

DE PROFUNDIS
„Vienintelis tikras „menininkas“ –
pasaulis be žmogaus“
, – Arvydas Šliogeris
 
• Tai svarbu1
• PETRAS STIRBYS.
Dainos gelmių sakmė
16
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Kitoks
• Vilniuje siautęs škvalas

DAILĖ

Pasaulis – kūrėjas – kūrinys – galerija (?) – suvokėjas

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Linas Blažiūnas
Iš ciklo „Gyvūniškasis lygmuo“

2010


Liepos 13–17 d. Vilniuje, „Litexpo“ centre, veikė II tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius ’11“. Mugės direktorė – Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė, meno vadovė – prof. dr. Raminta Jurėnaitė.

Per mugės atidarymo ceremoniją paskelbti vertinimo komisijos – pirmininko prof. Arvydo Šaltenio, menotyrininkės, Latvijos nacionalinio meno muziejaus šiuolaikinio meno kolekcijos vyriausios kuratorės Astridos Rogulės, prof. dr. R. Ju­rėnaitės, dailėtyrininkės, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorės pavaduotojos Eglės Komkaitės-Baltušnikienės, menotyrininko Virgilijaus Kinčinaičio, menininko Dariaus Joneikos, Dianos Stomienės – atrinkti laureatai. Geriausiomis tarp mugėje dalyvavusių Lietuvos galerijų paskelbtos galerijos „Sofa“ (Druskininkai), užsienio –­ galerijos „Y“ (Baltarusija) ekspozicijos. Geriausia „ArtVilnius’11“ menininke tapo latvė Barbara Gaile (jos kūrinių kolekciją pristatė galerija „Alma“, Latvija). Iš jaunųjų (iki 35 metų) Lietuvos kūrėjų stipriausiu pripažintas Linas Blažiūnas (jo kūriniai demonstruoti Utenos kultūros centro dailės galerijos stende), tarp dalyvių iš užsienio šalių komisija išskyrė Lietuvoje gyvenantį ir kuriantį olandų kilmės menininką Timą van Tuilą (galerija „De Compagnie“, Olandija). Geriausios skulptūros ir instaliacijos autoriumi pripažintas Rimantas Milkintas.

Nors šiųmetė mugė dalyvių ir šalių skaičiumi yra kuklesnė už pirmąją, žvalgantis po „Litexpo“ išsiskleidusias 65 meno galerijų iš 17 pasaulio valstybių ekspozicijas, nuobodžiauti neteko. Čia demonstruoti įvairiausio meninio lygio kūriniai: nuo dekoratyvių darbų, atitinkančių tradicinį sąvokos „mugė“ skambesį, iki tarpdisciplininių projektų, lietuvių dailės klasikų kūrinių, kuriais pelnytai didžiuojasi galerijos ir privatūs kolekcininkai (Stasio Juškaus galerija, Edvido Žuko galerija „Žalias vėjas“, galerija „Kunstkamera“ ir kt.). Panašiai svyravo ir kūrinių kainos – nuo vieną kitą šimtą kainuojančių grafikos kūrinių, fotografijų, tapybos miniatūrų, kurių buvo galima išsirinkti ne tik galerijų ekspozicijose, bet ir specialiame „pradedančiojo kolekcininko“ stende (čia prekiauta ne daugiau kaip 350 Lt kainuojančiais kūriniais), iki nemenkų sumų, įspūdingų formatų, garsių ir „madingų“ vardų. Galimybė įsigyti patikusį kūrinį „pagal kišenę“ – geras dalykas. Kita – nepaisant didelės įvairovės, mugėje dominavo tradicinės raiškos kūriniai: tapyba, grafika, fotografija, mišriomis technikomis ar naudojant skaitmenines technologijas sukurti darbai, eksponuota ir šiek tiek skulptūrų, trimačių objektų, instaliacijų.

Šiuolaikiškumo samprata, kaip meno vertinimo kriterijus, gana sudėtinga. Jei taip vadintume visa, kas sukuriama šiandien, mugės, kaip šiuolaikinio meno forumo idėja, pasiteisina. Tačiau naujųjų medijų, ar bent netradicinių, nuo įprasto „paveikslo“ atitolusių kūrinių „ArtVilnius’11“ matėme nedaug. Štai lietuviškajam videomenui mugėje atstovavo Eglės Rakauskaitės, Evaldo Janso, Jurgos Barilaitės kūrinių retrospektyva ir dar vienas kitas panašaus pobūdžio darbas.

Nors A. Šaltenis sakė, kad „nugalėtojų mugėje nėra, laimėjo visi dalyviai“, komisijos sprendimai kai kuriais atvejais kursto aistras. Štai olandas T. van Tuilas, staiga „atrastas“ profesionalių dailės ekspertų, šiandien man atrodo tarsi tikras vieno Konstantino Bogdano (jaunesniojo) projekto herojus. Atskleisdamas „žinomo“ ir „nežinomo“ kūrėjo paradigmą, menininkas, pasislėpęs po neegzistuojančios asmenybės – fotografo pseudonimu, kadaise kvietė žiūrovus į savo parodą „Arkos“ galerijoje. Ar į ją kas nors teikėsi atvykti? Ar publikai būdingas smalsumas, ar ją domina nauji vardai? Ne. Parodos atidarymą menininkui teko švęsti vienam. T. van Tuilas, gyvenantis Kaune, 2010 m. rudenį Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje surengė parodą „Babelis apverstas“, kurios atidarymas taip pat įvyko tik su kolegomis ir draugais –­ pastangos išgarsinti menininką nedavė vaisių. Matyt, susidėjo viskas – nežinoma pavardė, paro­dos erdvė. Juk mokyklų daugelis nemėgstame. Jos asocijuojasi su „vaikiška“ veikla, griežta tvarka, nuoboduliu. Tąkart pristatęs ekspresyvius, tarp tapybos, piešinio ir demokratiško grafičių meno balansuojančius darbus, mugėje T. van Tuilas rodė trimačius, iš šviesaus medžio tašelių sukonstruotus minimalistinius objektus. Lakoniški konstruktai, horizontaliomis eilėmis išrikiuoti ant stendo sienų, kėlė įvairių asociacijų – užtvarų, suvaržytos erdvės, askezės, atsiribojimo.

Lino Blažiūno „Gyvūniškasis lygmuo“ –­ mažyčių portretėlių ciklas, paprastas, be įmantrių technologinių efektų (piešiniai tušinuku) – ne tik šmaikšti autoironija, menininko vaidmens kvestionavimas, bet ir savotiška socialinė, politinė satyra. Antropomorfinė būtybė čia staiga įgyja beždžionės, paukščio ar menamų žmonijos protėvių bruožų. Panašiai kaip Michailo Bulgakovo „Šuns širdyje“: žmogaus-gyvulio transformacija, eksperimentas, ieškant hibridinės ar „tarpinės“ būtybės. Beje, L. Blažiūnui 2011 m. skirta „Metų debiuto“ nominacija kasmetėje „Estampo“ parodoje (Vilniaus grafikos meno centras) už sausa adata atliktą ciklą „Miško hipnozė“. Šį jo kūrinį galima išvysti ir dabar, Vilniaus šiuolaikinio meno centre veikiančioje grupinėje parodoje „Grafikos kontekstai: deklaracija“.

Dėmesio verti atrodė ir latvės Barbaros Gailės darbai – subtilios, taktiliškais, reljefiniais paviršiais, sidabriniais tonais žėrinčios abstrakcijos, ir Rimanto Milkinto kūrinys naujų lietuvių menininkų didelio formato skulptūrų ir instaliacijų ekspozicijoje „Takas“ – plastiškai išlinkusi horizontali forma ir tarsi jos kontrastas kybantis žaliuojančios velėnos gniužulas. Nors žiūrovai gausiai būriavosi ir prie Kęstučio Svirnelio instaliacijos „Paskutinis posėdis“. Už ilgo, vaišėmis nukrauto stalo menininkas susodino antropomorfiškas tuščiavidures figūras. Pučiant orui, jos it gyvos kilo nuo užstalės, tačiau subliuškusios tuoj krisdavo atgal. Efektingas sumanymas priminė ir 2009 m. mugėje autoriaus pristatytą falinį objektą, veikusį panašiai, judinamą nuolatinės oro cirkuliacijos.

Pagrįstai, mano manymu, apdovanota baltarusių galerija „Y“ (ji Lietuvos publikai pažįstama iš pirmosios mugės). Užtat komisijos sprendimas dėl Druskininkų galerijos „Sofa“ – nustebino. Taip, už juodos širmos žiūrovą pasitinkanti Tado Vosyliaus videoinstaliacija „Iš scenos“ atrodo įspūdingai – dideliame ekrane šurmuliuoja „minia“, be žodžių suprantamais gestais kviečianti įėjusiuosius pirmyn, į sceną. Žiūrovas čia veidrodinio atspindžio principu iš stebėtojo tampa stebimuoju, podiumo veikėju. Bet nežinia kodėl ant grindų buvo primėtyta didelio formato Valdo Giliaus fotografijų. Šio sumanymo nesupratau – gal varguolius, socialinį užribį, visuomenės skaudulius fiksuojančios kompozicijos atsidūrė „žemai“ būtent dėl vaizduojamo objekto? Fotografijų ciklo tęsinį matėme ir ant stendo sienų. Į vientisą ekspoziciją, kurią galima būtų vertinti kaip darnią visumą, šie elementai nesusijungia.

Mugėje prisistatė ne tik „fiziškai“ veikiančios galerijos, t. y. turinčios patalpas, ekspozicines ar komercinėms reikmėms skirtas erdves, bet ir reiškiniai, jau įgiję vardą, reputaciją, virtualios institucijos. Pavyzdžiui, konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“ (iniciatoriai ir rengėjai – Julija Petkevičienė ir Vilmantas Marcinkevičius), mugėje pristatęs jaunus tapytojus Liną Jusionį ir „Jaunojo tapytojo prizo 2010“ laimėtoją Audrių Zakarauską. Arba virtuali galerija „Gaidys“ su jaunosios kartos tapytojos Eglės Karpavičiūtės darbais. Projektu be sienų ir ribų galime vadinti ir minėtą ekspoziciją „Takas“ (panaši paroda buvo surengta ir pirmojoje mugėje).

Įdomios atrodė ir kai kurių galerijų, menininkų rokiruotės, pavyzdžiui: „Pamėnkalnio“ galerija, kuri labiau asocijuojasi su tradicine tapyba, mugėje demonstravo Laisvydės Šalčiūtės, dažniau tapatinamos su grafikų „cechu“, kūrinius; juvelyro, savamokslės tapytojos Petronėlės Gerlikienės anūko Darijaus Gerliko vadovaujama „Darijaus galerija“ publiką supažindino su ekscentriškojo tapytojo Lino Cicėno kūryba; grafikę Eglę Kuckaitę tapytojos amplua pristatė „Meno niša“. Nemažai lietuvių menininkų pasirodė užsienio šalių galerijų ekspozicijose – Henrikas Natalevičius su Rygos (Latvija) galerija „Birkenfelds“; Linas Liandzbergis ir V. Mar­cinkevičius – danų galerininkų stenduose, greta tenykščių menininkų; puiki Antano Sutkaus fotografijų kolekcija –­ su vokiečių „Walter Bishchoff“ galerija ir daugelis kitų. Tai liudija užsienio šalių kuratorių, galerininkų dėmesį Lietuvos menui, abipusį bendradarbiavimą.

Nepaisant mažesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose apsnūdusio meninio gyvenimo, veikiančios galerijos mugėje pristatė įdomius menininkus ir ne provincialius šiuolaikinio meno reiškinius. Štai kad ir Dusetų galerija su laiko patikrinta Nomedos Saukienės tapyba, minėtoji Utenos kultūros centro dailės galerija su Lino Blažiūno kūriniu ir jauno vokiečių menininko Christiano Schreckenbergerio objektais. N. Saukienė, gimusi Dusetose, daug metų čia gyvena ir dirba. O L. Blažiūnas yra kilęs iš Utenos, todėl jo kūrinius pristatė gimtojo miesto dailės galerija. Daugeliui greičiausiai ne itin girdėta „A galerija“ iš Panevėžio mugėje rodė ekspresyviąsias jaunos tapytojos Kunigundos Dineikaitės abstrakcijas.

Kad Vilnius nėra Lietuvos „bamba“, įrodo ir mugėje matyta Kauno galerijų įvairovė: kontrastinga „Meno parko“ ekspozicija su didžiulėmis Jono Gasiūno drobėmis, preciziška Gretos Grendaitės grafika ir naujais Česlovo Lukensko kūriniais; galerija „Aukso pjūvis“ su gera gestiškosios tapybos kolekcija: senokai matyta Laimos Drazdauskaitės kūryba, Arūno Vaitkūno (1956–2005), Eugenijaus Varkulevičiaus drobėmis; „Eglės“ galerija su tautodailininkės Elenos Kniūkštaitės paveikslais; žiūrovų gausiai lankyta Kauno fotografijos galerijos ekspozicija; Irenos Mikuličiūtės galerija su Raimundo Mikšio, o ypač – su Vilniuje pastaraisiais metais mažiau regėta Alono Štelmano tapyba. Vienoje publikacijoje (Vaida Milkova. „A. Štelmano tapybos pilnaties metas“, „Kauno diena“, 2010 m. vasario 18 d.) žinomas Kauno grafikas Edmundas Saladžius yra džiaugęsis, kad šis jaunas autorius „emocinius įkvėpimo šaltinius iškelia aukščiau nei šiuolaikiniai prekybiniai mainai“, ir pabrėžęs, kad „tikras menas niekada netaps komerciniu objektu“. Dabar tapytojas bus jau patyręs ir komercinių „išbandymų“...

Iš galerijų, nepažymėtų vertinimo komisijos, išskirčiau dešimtis įdomių prisistatymų. Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“, vietoj įprastų grafikos lakštų šiemet eksponavo trapius, daugia­sluoksnius Dianos Radavičiūtės objektus, atitinkamai organizavo ir stendo erdvę –­­­ tamsios sienos, po stikliniais gaubais išdėlioti ir specialiai apšviesti kūriniai. Taip pat VDA tekstilės galerija-dirbtuvė „Artifex“ su žaisminguoju projektu „Vyriška tekstilė“, kurio fragmentuose atsispindėjo šiuolaikinės lietuvių tekstilės tendencijos –­­ tarpdiscipliniškumas, technikų, raiškos įvairovė: nuo tradicinio audinio iki videomeno. Čia pat dryksojo parodose matytas, bet kaskart linksmai nuteikiantis Andriaus Ermino „Kailis“ –­ iš parketlenčių sudėta lokio „skranda“. Solidžią, skoningai ir apgalvotai atrinktą kolekciją šiųmetėje mugėje demonstravo ir „Arkos“ galerija – tai Lino Leono Katino, Arūnės Tornau, Ramūno Čeponio tapyba (norėtųsi galerijai palinkėti panašiu principu rengti ir kitas parodas). Šv. Jono gatvės galerijos stende –­ matyti ir nauji lietuvių skulptorių objektai. Kaip ir 2009-aisiais, įspūdingiausiu „Lietuvos aido“ galerijos ekspozicijos akcentu tapo brutali ir bekompromisė Vlado Urbanavičiaus plastika, tik šiemet matėme žaismingesnį, mažesnio mastelio objektą –­­ „puokštę“ iš metalo strypų, „pamerktų“ sovietmetį menančioje ketaus šiukšliadėžėje, besisiejantį su santvarkos, ideologijos kaita.

Tarp užsienio galerijų daugelio žiūrovų akį traukė Almatos (Kazachstanas) galerijos „Ular“ ekspozicija su radikalių XX a. 9–10 dešimtmečių kazachų menininkų performansų, akcijų dokumentacija – didelio formato fotografijomis, ironiškai perkurtais šios šalies sovietmečio tapybos kanonais. Užkalbinau paviljone budėjusį galerijos atstovą – mėginau provokuoti diskusiją apie fotografijose įamžintas akcijas, sakydama, kad šie kadrai atrodo ne ką mažiau brutalūs nei Vienos akcionistų. Šis lakoniškai burbtelėjo: „Da, bylo takoje vremia.“ Ribinių eksperimentų ir žiaurių gyvenimiškų vaizdų šiuolaikinė publika soti, jų su kaupu pateikia žiniasklaida, populiarioji kultūra. Bet, matyt, socialinės ir politinės pervartos, galbūt ir specifinė vietos kultūra lėmė tokias radikalias šiuolaikinio meno formas. Gal tradicijų vaidmuo čia tikrai lemtingas? Juk Lietuvoje, taip pat turinčioje skaudžią priespaudos ir kančių istoriją, tokių veiksmų nebuvo ėmęsis nė vienas menininkas. Išskyrus, nebent, Evaldo Janso taip ir neįvykdytą viešą ėriuko pjovimo veiksmą 2006 m. Vilniuje surengtame tarptautiniame performansų festivalyje, sulaukusį daugybės kontroversiškų vertinimų.

Žvalgydamasi didelėje, įvairialypėje Kauno fotografijos galerijos ekspozicijoje ir leidinių įvairovėje, aptikau ir jaunosios kartos fotografo Donato Stankevičiaus fotografijų ciklą atvirukais „Niekieno šuo“, kuriame gyvūnas virsta socialinės fotografijos taikiniu. Taigi, objektas vienas, bet žvilgsnių į jį – daugybė: nuo dekadentiškos visuomenės erzinimo, provokavimo iki mėginimo neįkyriai atverti žmogaus abejingumo, neatsakingo elgesio padarinius.

Kai kurios Lietuvos galerijos, ypač propaguojančios vieno menininko kūrybą, išlaiko nusistovėjusią kryptį. Savicko paveikslų galerija, kaip ir pirmojoje mugėje, šiemet parodžiusi naujesnius Augustino Savicko kūrinius, arba Sauliaus Vaitiekūno „Terra recognita“, pristačiusi žaismingą ir vaitiekūniškai ironišką akmeninių objektų kolekciją, juvelyrikos dirbinių. Panevėžio galerija „XX“, ne pirmą kartą demonstruodama Andriaus Kviliūno videomeną, taip pat neprašauna pro šalį. Panašūs darbai kartais verčia žiūrovą nuobodžiauti, bet autoportretiška, sarkastiškai ir skausmingai intymi Kviliūno kūryba prikausto žvilgsnį, o autoriaus dažniausiai pasirenkama lakoniškų, trumpų istorijų forma nevargina ir tingesnių meno vartotojų.

Per „ArtVilnius ’09“ veikė ir parodų ciklas „Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos“, atidarytas kiek anksčiau nei mugė, ir daugybėje sostinės galerijų pristatęs įvairių lietuvių tapytojų parodų. Vilniaus – Europos kultūros sostinės metai buvo derlingi ir kitų įvykių –­­­ pažymint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, atidaryta ilgai laukta Nacionalinė dailės galerija, rudenį „Litexpo“ veikė antroji Šiuolaikinės lietuvių dailės kvadrienalė. Šiųmetė mugė, nors ir neišsiplėtusi į renginius kitose parodų erdvėse, siūlė dalyvauti įvairiose diskusijose. Iš jų išskirčiau liepos 16 d. vykusią podiumo diskusiją „Menas regionuose. Būti ar nebūti?“, kurioje dalyvavo menotyrininkai Aistė Paulina Virbickaitė, Ignas Kazakevičius, Vidas Poškus, menininkai Arūnas Uogintas, Alvydas Stauskas. Pokalbio objektas – pernai vykęs projektas „Kritikos maršrutai“ (kuratoriai –­­ I. Kazakevičius ir A. P. Virbickaitė), per kurį žvalgytasi po Lietuvos provinciją, vertinant tenykščius kultūros procesus. Pristatytas ir projekto katalogas, kuriame publikuojami įdomiausi projekto dalyvių tekstai ir jų fragmentai.

Taigi, kad ir su mažesniu dalyvių skaičiumi ir vangesne nei 2009-ai­siais publikos reakcija, antroji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė – vertingas įvykis. Ne tik dėl Vilniaus kaip svarbaus Baltijos šalių regiono šiuolaikinio meno centro statuso formavimosi, galimybės užmegzti ryšius, plėtoti skirtingų galerijų ir įvairių šalių bendradarbiavimą, „auginti“ ir ugdyti potencialų meno vartotoją, bet ir kitais aspektais. Visų pirma, platėjančia, o paprastam, „iš gatvės“ atėjusiam lankytojui aiškėjančia galerijos sąvoka, jos vaidmeniu šiuolaikinės dailės vyksme. Mugėje stebėjome, kad galerija gali veikti ir tik kaip virtualus, mobilus darinys, iš arčiau žvelgėme į galerininkų, kuratorių darbo vaisius – bendras ekspozicijas, atskirų menininkų pristatymus, leidinius ir t. t. Kaip Lietuvoje dviprasmiškas menininko statusas, taip nėra aiškus ir galerininko, kuratoriaus vaidmuo. Mechanizmas žinomas, bet realybėje jis stringa. Vakaruose įprasta, kad galerija yra svarbi jėga, prodiusuojanti, populiarinanti, atstovaujanti menininkams, judėjimams, kryptims, renginiams ir taip toliau. Ir įsigyjant meno kūrinius, paprastai kreipiamasi į galeriją, kaip kūrėjo atstovą ir tarpininką. Lietuvoje su jos apgailėtinai menka meno rinka toks veiklos modelis sunkiai įgyvendinamas. Jei įprastą simbolinę schemą pasaulis – kūrėjas – kūrinys – suvokėjas taikytume Lietuvoje, po „kūrinio“ einančios „galerijos“ grandies joje gali ir neatsirasti...

Tai „rimtieji“ mugės apmąstymai. Kai kurie čia matyti darbai buvo labai paveikūs, o visa jų gausybė it taranas smūgiavo ne tik mąstymui, bet ir emocijoms... Gal dėl to grįžusi iš mugės karštai išbučiavau savo šunį (matyt, „suveikė“ kazachų akcijų vaizdai ir D. Stankevičiaus fotografijos). Ir pagalvojau, kad būtų smagu turėti virtualią L. Blažiūno „evoliucijos“ schemą, į kurią galėtum „įpiešti“ kartais savo, o kartais kokio nedraugo fizionomiją, žaisti progresą ir regresą, arba, priešingai, vis labiau racionalėjant visuomenės lūkesčiams, pereiti į neįpareigojantį „gyvūnišką lygmenį“...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
14:22:38 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba