Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-29 nr. 3111

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Dalia Dilytė.
JONAS ŠULCAS IR MES
3
• POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2006

KNYGOS 
• Vitas Areška.
APOKALIPSĖS REPETICIJA POEZIJOJE
9
• Tomas Andriukonis.
ĖJIMAS TILTU
1
• Dalia Černiauskaitė.
JUODASIS HUMORAS SU JUODOSIOS LYRIKOS INTARPAIS
15
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
DUETAS VIENU PROFILIU
11

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
MAŽOJO TEATRO „OPTINĖS ILIUZIJOS“
2
• Ridas Viskauskas.
ŠIAULIŲ LĖLININKAI IEŠKO PUBLIKOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PORTRETAS – MAŠINA
2
• Vaidilutė Brazauskaitė.
AKVILĖ
2

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
KLAIPĖDOJE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKŲ DARBAI IŠ LIUNEBURGO
2

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ11

PROZA 
• Vaidotas Granickas.
TILTAS

VERTIMAI 
• NIELS LYNGSØ2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Greta Zabukaitė.
AUGA NAUJA KINO KŪRĖJŲ KARTA
• Stephen Gosling.
„ĮKVĖPIMAS“
• Mindaugas Peleckis.
DAR KARTĄ APIE TAI, KODĖL „DA VINČIO KODAS“ NEKELIA ŽAVESIO
8
• Edita Zabielaitė.
LIETUVIŠKOJO LEWISO HINO REALIJOS GEDIMINO PROSPEKTE

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
 Stasys Katauskas.
MENAS GATVĖJE

KRONIKA 
• GUDROČIAI IR GUDROČIUKAI
• ŽODŽIO, GARSO IR VAIZDO ARCHITEKTŪRA PROJEKTE „TARP...“
• „AITVARAS“ ALYTUJE – SEPTINTĄ KARTĄ
• AUDRIAUS STONIO TRYLIKTASIS FILMAS
• PREMJERA IR DVIGUBA G. PUSKUNIGIO KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ
• JAPONIJOS FONDO 2007–2008 METŲ PROGRAMŲ KONKURSAS
• JAPONIJOS AMBASADA INFORMUOJA1
• JAUSMŲ SUMAIŠTIS CIGARŲ FABRIKE
• Adams Sobota.
VIENOS MENININKŲ PĖDOMIS – SAVU KELIU

DE PROFUNDIS 
• Stasys Stacevičius.
GRYBAUTI REIKIA ŽIEMĄ
15

PARK@S 
• ANTANO MOCKAUS PATRIOTIZMO IR DEMOKRATIJOS PAMOKOS3
• Gintautas Mažeikis.
SIMBOLINIŲ PASAULIŲ KONFLIKTAI IR MIKROPROPAGANDA
• Jonas Ruškus.
LIETUVOS ŠVIETIMO TRANSGRESIJA ARBA INTERESŲ KONFLIKTO BŪTINYBĖ
1
• Julija Karavajeva.
TARP KULTŪRINIŲ SLENKSČIŲ: SANKT-PETERBURGAS - SENOJI LADOGA
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE TAI, KAIP / AR RAŠIAU PROJEKTINĘ PROGRAMĄ „ATSPARUMO PRIEŠ VERGYSTĘ PINIGAMS, DAIKTAMS IR PASTATAMS UGDYMAS“
4
• INESA KURKLIETYTĖ: STENGIUOSI BŪTI ČIA IR DABAR1

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS

MENAS GATVĖJE

Stasys Katauskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Stasio Katausko fotografija

Įsivaizduokite miestą, kuriame vyrauja totalitarinė architektūra ir kuriame nėra beveik jokių senovės paminklų, o jei ir yra vienas kitas, tai jį sunku pastebėti, nes visur dominuoja standartiniai daugiabučiai, standartiniai visuomeniniai pastatai, dykvietės. Tokiuose miestuose vyrauja pilka, kartais rusva betono spalva. Įsivaizduoti turbūt nesunku, nes kiekvienas tokių miestų esame matę. Dabar įsivaizduokite, kad visa ta bespalvė architektūra perdažoma ryškiomis, linksmomis spalvomis. Ištisi kilometrai vienodai pilkų daugiabučių ima mirgėti geltonais, žaliais, raudonais, oranžiniais, mėlynais tonais, negana to, namai išpiešti, atrodo tarsi vaikams žaisti skirtos lego kaladėlės. Mieste, kurį paprašiau įsivaizduoti, iš pažiūros niekas nepasikeitė, išskyrus spalvas. Tačiau atidžiau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad pakito ne tik spalvos, bet ir gatvės, kai kurios aikštės, atsirado nemažai smulkiosios architektūros objektų. Pasikeitė pati miesto dvasia.

Tokį, spalvotą, miestą pamatyti vaizduotėje nelengva, jis atrodytų keistas, nelabai realus. Tačiau toks miestas yra. Tai Tirana – Albanijos sostinė. Šimtai linksmomis spalvomis nudažytų totalitarinių pastatų – menininko Edi Ramos projektas. E. Rama yra dabartinis Tiranos meras, tad savo kūryboje naudoja turimą politinę galią. Rezultatas – keistas, su niekuo nepalyginamas miestas, nebūtinai gražus, tačiau tikrai išskirtinis.

Menininko E. Ramos turimos politinės galios tarnauja kūrybai. Savotišku menu galima laikyti ir kai kuriuos Bogotos mero Antano Mockaus projektus, pavyzdžiui, gatvėse išstatytus klounus, besijuokiančius iš eismo taisykles pažeidinėjančių vairuotojų. Klounai, vietoj policininkų iš tikrųjų sumažino avaringumą keliasdešimčia procentų. Pati A. Mockaus idėja originalumu ir pilietine drąsa gerokai pranoksta daugelį konceptualių meno projektų. Tiesa, šis meras siekė visiškai pragmatiškų, tikrai ne estetinių tikslų.

Tačiau gyvenime dažnai būna, kad ne menininkai politinę galią naudoja savo kūrybai, o jų menas tarnauja politiniams interesams ir ideologijoms. Ypač tai pasakytina apie meną gatvėje – skulptūras, paminklus, memorialinius ansamblius, architektūrą. Tūkstančiai paminklų istorinėms asmenybėms, rašytojams, išradėjams, poetams, karaliams, karžygiams, mitiniams didvyriams, knygų ar pasakų personažams stovi pasaulio miestuose. Daugybę jų teisėtai galima vadinti meno kūriniais, dar daugiau, ko gero, tėra tik privalomos tam tikrą simbolinę reišmę turinčios statulos. Tačiau neretai tai – ne menininko vidinės kūrybinės būtinybės, o politinių ar verslo užsakymų rezultatas.

Ne tik skulptūros, stovinčios miestų aikštėse, laikinai išstatyti dailės darbai ar įvairios meninės akcijos sudaro meną, regimą gatvėje. Atskirų pastatų architektūra, jų tarpusavio dermė, gatvių ir aikščių planavimas, požiūris į senovės paminklus ir į naujausias architektūrines formas taip pat yra menas, atspindintis vienu ar kitu metu vyraujančias politines ideologijas ir ekonominę padėtį. Taigi menas, kurį regime gatvėje, dažnai tėra tik politinę galią turinčių (turėjusių) struktūrų veiklos įtvirtinimo ir pateisinimo instrumentas. Taip pat ir politikos iliustracija. Žinoma, ne visais atvejais.

Bene jauniausia gatvės meno rūšis – grafitas, prieš keletą dešimtmečių atsiradęs neturtinguose didžiųjų Amerikos miestų priemiesčiuose, taip pat turi ryškų politinį atspalvį. Grafitas – socialus menas. Tiesa, grafito meistrai, skirtingai nei paminklų autoriai, nevykdo valdžios užsakymų, o jų kuriamas menas daug kur yra nelegalus. Tad grafitas tampa savotiška piliečių kova prieš galios struktūras, o grafito piešiniai viešose vietose taip įgyja politinę reikšmę. Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse šalyse, kur socialinė, politinė, etninė ir rasinė padėtis gerokai skiriasi nuo Šiaurės Amerikos, grafito meno tradicijos dar negilios, tačiau ir pas mus laisvas grafito menas nelegalus. Tad nieko keista, kad ir čia grafitas turi politinį atspalvį.

Kiek kitokios sąsajos su politika būdingos gatvės meno akcijoms, laikiniems, netikėtoje vietoje atsidūrusiems kūriniams, sutrikdantiems miesto gyventojus. Pamenu, prieš keletą metų tokios akcijos reguliariai vykdavo Telšiuose. Centrinėje miesto aikštėje, prie fontano, sukaltos persirengimo kabinos, į žemę smingantis dviratis, priešais policijos pastatą iškabinta granito lenta su iškaltais žodžiais „Skubiai ir pigiai parduodu pieningą karvę. Tel. 79712“ (šis kūrinys vienintelis išliko iki šių dienų), kiti Lietuvoje žinomų menininkų darbai trikdydavo, stebindavo miesto gyventojus, tačiau kartu versdavo susimąstyti, kur jie gyvena, kas čia vyksta, kodėl?

Iš pirmo žvilgsnio keista, bet tie kūriniai Telšiuose nepaliesti išbuvo gerokai ilgiau negu portugalų menininko suoliukai skverelyje prie Katedros aikštės. Mėgindamas pats sau atsakyti, ką tokios akcijos duoda miesto gyventojams, neišvengiamai turi stebėti jų reakciją, kuri pasireiškia visų pirma nuostaba, netikėtumo efektu, ko nors naujo ir nepažinto išgyvenimu. Greičiausiai dėl to darbai Telšiuose išbuvo ilgiau, negu nelabai ką nustebinę minėto portugalo suoliukai Vilniuje.

Neįprasti, laužantys nusistovėjusį gatvės vaizdą kūriniai verčia paprastus žmonės naujai pažvelgti į aplinką, kurioje jie gyvena, galbūt net apskritai pirmą kartą atkreipti į ją dėmesį, bent trumpam pamąstyti. O tai jau savotiškos pilietiškumo užuomazgos, tad gatvės meno akcijos taip pat turi savo politinę prasmę. Naivu būtų manyti, kad tai sąmoningai suprato naujoji Telšių savivaldybė, tačiau galima įžvelgti savotišką dėsningumą – gatvės meno akcijos mieste nutrūko tada, kai į valdžią atėjo populistinės partijos. Žinoma, tokios akcijos pačios savaime negali sukurti aktyvios vietos bendruomenės, vis dėlto meno įsiveržimas į kiekvieną žmogų tiesiogiai liečiančiančias gatvės erdves kuria prielaidas tokios bendruomenės susiformavimui.

Tačiau nenoriu čia supriešinti to gatvės meno, kuris tarnauja (tarnavo) galios struktūrų interesams, su tuo, kurį galima įvardinti kaip kovą prieš galios struktūras. Nes įžiūrėti meno sąsajas su politika galima visada, jei tik yra toks noras. Svarbu, kiek tokios sąsajos pastebimos, kokia yra gatvės meno recepcija, kiek girdimas diskursas, besistengiantis kalbėti apie viešosios erdvės ideologizavimą, galios struktūrų reprezentaciją miestų erdvėse ir sąsajas tarp valdžios, interesų grupių ir meno?

Peržvelgę pastaraisiais metais Lietuvoje vykusių daugiau ar mažiau rezonansinių parodų keltus klausimus, straipsnius meno žurnaluose, diskusijas lietuviškoje kultūrinėje spaudoje pamatysime, kad, išskyrus keletą atskirų atvejų, dėmesio aukščiau išvardintiems klausimams nėra labai daug. Tai verčia pamąstyti ir apie tikros meno kritikos (ne)buvimą, ir apie lietuviško meno pasaulio pajėgumą iš tikrųjų kelti, o ne imituoti galios struktūrų santykį su visuomene liečiančius klausimus, ir apie pačios visuomenės gebėjimą tokius klausimus svarstyti.

Tiesa, dėmesio miestų erdvėms Lietuvoje pastebimai daugėja, kartais net susidaro įspūdis, kad ne visuomenė, o politikai stokoja šiuolaikiško viešosios erdvės supratimo. Menas gatvėje, pagaliau ne tik menas, bet ir visokių jaunimo subkultūrų piešiniai, užrašai ant namų sienų pasako apie miesto gyventojus daugiau negu turistiniai lankstinukai ar politikų kalbos. Tačiau tenka pripažinti, kad polinkis urbanistinę aplinką ideologizuoti išlieka vyraujantis, kaip ir privataus verslo polinkis skverbtis į viešąsias erdves. Tai liudija ir neseniai atsiradusio Mindaugo kulto reliktai Nacionalinio muziejaus pašonėje, ir Lietuvos „europėjimo“ simboliai įvairiuose šalies miestuose, ir komercinėmis zonomis tampančios mažų miestų aikštės, visuomeniniai pastatai. Iniciatyvą čia rodo valstybė ir verslas, alternatyvą – dalis meno žmonių ir jaunimas.

Urbanistinių erdvių ideologizacijos problema norom nenorom verčia pamąstyti ir apie dalies menininkų santykį su tikrove. Šiaip ar taip, bet socialiai angažuotas, politiškai aktyvus ar bent tą aktyvumą deklaruojantis menas šiandieną vyrauja didžiosiose pasaulio parodose ir tarptautiniuose meno forumuose. Albanų menininko E. Ramos projektas Tiranoje rodo, kaip menas gali paveikti miestą tada, kai jį tvarkyti pavesta menininkui. Apie politinį meną dažnai kalbama skeptiškai, teigiama, kad menas negali spręsti jokių kitų problemų, išskyrus estetines. E. Ramos atvejis – išimtis, tačiau kartu tai – puikiausias įrodymas, kad iš tikrųjų socialiai angažuotas menas gali ne tik kalbėti apie visuomenei aktualius klausimus, bet ir juos spręsti.

Tokio meno pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Ryškiausias – Protesto laboratorija, įgijusi rezonansą visuomenėje. Žinoma, šis N. Ir G. Urbonų projektas taip pat tėra tik viena negausių išimčių lietuviško meno scenoje ir mažai tikėtina, kad pajėgs išsaugoti iš esmės jau prarastą kino teatrą. Tačiau į sklypą, kuriame vis dar tebestovi Lietuva pretenduojančios interesų grupės ir už jų nugarų esanti politinė mafija į šį projektą priverstos reaguoti. Tai leidžia teigti, kad ir pas mus pamažu atsiranda socialiai aktyvus menas ir kad jis jau dabar gali daryti įtaką galios struktūroms.

Menas gatvėje beveik negali neturėti vienokios ar kitokios politinės prasmės, o ji – tarsi veidrodis, kuriame galima atpažinti dabarties meną ir tai, kada jis yra iš tikrųjų socialiai aktyvus, o kada tik simuliuoja tokį aktyvumą.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:21:13 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba