Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-09-29 nr. 3111

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• STASYS STACEVIČIUS49
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Dalia Dilytė.
JONAS ŠULCAS IR MES
3
• POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2006

KNYGOS 
• Vitas Areška.
APOKALIPSĖS REPETICIJA POEZIJOJE
9
• Tomas Andriukonis.
ĖJIMAS TILTU
1
 Dalia Černiauskaitė.
JUODASIS HUMORAS SU JUODOSIOS LYRIKOS INTARPAIS
15
• KNYGŲ APŽVALGA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rima Povilionienė.
DUETAS VIENU PROFILIU
11

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
MAŽOJO TEATRO „OPTINĖS ILIUZIJOS“
2
• Ridas Viskauskas.
ŠIAULIŲ LĖLININKAI IEŠKO PUBLIKOS

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
PORTRETAS – MAŠINA
2
• Vaidilutė Brazauskaitė.
AKVILĖ
2

PAVELDAS 
• Kristina Jokubavičienė.
KLAIPĖDOJE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKŲ DARBAI IŠ LIUNEBURGO
2

POEZIJA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ11

PROZA 
• Vaidotas Granickas.
TILTAS

VERTIMAI 
• NIELS LYNGSØ2

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Greta Zabukaitė.
AUGA NAUJA KINO KŪRĖJŲ KARTA
• Stephen Gosling.
„ĮKVĖPIMAS“
• Mindaugas Peleckis.
DAR KARTĄ APIE TAI, KODĖL „DA VINČIO KODAS“ NEKELIA ŽAVESIO
8
• Edita Zabielaitė.
LIETUVIŠKOJO LEWISO HINO REALIJOS GEDIMINO PROSPEKTE

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Stasys Katauskas.
MENAS GATVĖJE

KRONIKA 
• GUDROČIAI IR GUDROČIUKAI
• ŽODŽIO, GARSO IR VAIZDO ARCHITEKTŪRA PROJEKTE „TARP...“
• „AITVARAS“ ALYTUJE – SEPTINTĄ KARTĄ
• AUDRIAUS STONIO TRYLIKTASIS FILMAS
• PREMJERA IR DVIGUBA G. PUSKUNIGIO KOMPAKTINĖ PLOKŠTELĖ
• JAPONIJOS FONDO 2007–2008 METŲ PROGRAMŲ KONKURSAS
• JAPONIJOS AMBASADA INFORMUOJA1
• JAUSMŲ SUMAIŠTIS CIGARŲ FABRIKE
• Adams Sobota.
VIENOS MENININKŲ PĖDOMIS – SAVU KELIU

DE PROFUNDIS 
• Stasys Stacevičius.
GRYBAUTI REIKIA ŽIEMĄ
15

PARK@S 
• ANTANO MOCKAUS PATRIOTIZMO IR DEMOKRATIJOS PAMOKOS3
• Gintautas Mažeikis.
SIMBOLINIŲ PASAULIŲ KONFLIKTAI IR MIKROPROPAGANDA
• Jonas Ruškus.
LIETUVOS ŠVIETIMO TRANSGRESIJA ARBA INTERESŲ KONFLIKTO BŪTINYBĖ
1
• Julija Karavajeva.
TARP KULTŪRINIŲ SLENKSČIŲ: SANKT-PETERBURGAS - SENOJI LADOGA
• Vigmantas Butkus.
TEMA: APIE TAI, KAIP / AR RAŠIAU PROJEKTINĘ PROGRAMĄ „ATSPARUMO PRIEŠ VERGYSTĘ PINIGAMS, DAIKTAMS IR PASTATAMS UGDYMAS“
4
• INESA KURKLIETYTĖ: STENGIUOSI BŪTI ČIA IR DABAR1

KNYGOS

JUODASIS HUMORAS SU JUODOSIOS LYRIKOS INTARPAIS

Dalia Černiauskaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Šerelytė R. LAUKINIAI MĖNESIAI. – Vilnius: Alma littera, 2006.

Paėmiau į rankas Renatos Šerelytės „Laukinius mėnesius“, atsiverčiau, pirmajame puslapyje po pavadinimo pasidairiau knygos žanro apibrėžimo, bet jo ten nebuvo. Suintrigavo. Tada atsiverčiau paskutinį puslapį ir perskaičiau, kad tai – žinomos lietuvių rašytojos eseistika. Aha, ramiai konstatavau, štai dar viena lietuvių rašytojų esė rinktinė. R. Šerelytės – pirmoji. Paskaitysime. Dabar, kai perskaičiau, galvoju, na ir koks gi buvo padorus ir rimtas žmogus, parašęs šios knygos anotaciją, kuri yra trumpa, lakoniška ir skamba štai šitaip: „Žinomos lietuvių rašytojos eseistika, sujungianti praeitį ir dabartį, kartais pereinanti į kandžią satyrą, nestokojanti šmaikštaus humoro“. Aš rašyčiau kiek kitaip, tiesiog pradėčiau nuo kito galo – apie humorą, kuris čia kartais įgauna esė formą. Rašyčiau taip ne tik dėl to, kad toks formulavimas labiau atitiktų šiuolaikinės reklamos ir rinkodaros principus, bet ir dėl to, kad tai yra tiesa.

Tekstai, sudėti į šią knygą, iš tiesų yra įvairialypiai – ir formos, ir poetikos, ir netgi nuotaikos požiūriu. Nuspręsti, koks jų žanras, nėra lengva, lygiai taip pat, kaip ir tiksliai pasakyti, o kas gi yra esė. Čia netgi menkai gelbsti Vytauto Kubiliaus „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ pateiktas esė, kaip žanrinės formos, atsiradusios tarp filosofijos, politikos ir meno, apibrėžimas. Ir vis dėlto, perskaičius knygą, atrodo, jog tik nedidelė šių tekstų dalis yra esė, didesnioji – tai humoreskos, neretai priartėjančios prie novelės formos.

Bene linksmiausi ir šmaikščiausi šioje knygoje – humoreskų ciklai „Laiškai kaimynui“, „Penki vakarai su mizantropu“ ir „Mėlyna kušetė“.

Kiekviena kultūringa Vakarų tauta, taip pat ir mūsiškė, turi epistolinę tradiciją – anuomet susirašinėjo rašytojai, filosofai ir kiti garbūs žmonės. Dabar jų laiškus, išspausdintus rinktiniuose raštuose, skaitome, tyrinėjame, domimės. Tiesa, susirašinėjo veikiausiai ir kiti, ne tokie garsūs veikėjai, na bet, pripažinkime, kam gi dabar įdomūs jų laiškai, nebent tik jų anūkams ir proanūkiams. O štai R. Šerelytė ir suveda du tokius niekam neįdomius didmiestyje gyvenančius susirašinėtojus, beje, kaimynus. Rašo tik vienas, kitas atrašo ar ne, neaišku, bent jau jo atsakymai nespausdinami. Taigi rašo niekam nežinoma, negarsi, eilinė miesto „pelė“ (sprendžiant iš vyriškosios būdvardžių giminės – pelėnas) ir rašo netgi ne apie tai, ką mato priešais švytinčiame lange ar pro rakto skylutę, ir štai paradoksas – šie laiškai iš tiesų įdomūs. Paradoksų čia yra ir daugiau – pirmasis, kaip jau minėta, tas, jog tūkstantmetę intelektualaus susirašinėjimo tradiciją pratęsia... du šalia gyvenantys ir vienas kitam didelių simpatijų nejaučiantys kaimynai. Antra, ir pats susirašinėjimo stilius neretai pagrįstas paradokso poetika, kurią, bent jau remiantis pirmuoju laišku, galima pavadinti tokiu racionaliu, nesusapnuotu, agrariniu siurrealizmu. Arba dar kitaip – savitu lietuviško mentaliteto bruožu, kai į šiandienos ir vakardienos žmonių rūpesčius rūpestėlius, politinio ir agrarinio gyvenimo realybę bei anapusybę pažvelgiama ir kandžiu cinišku, ir nuoširdžiai nustebusiu naiviu (bet gudriai nutaisytu!), ir eilinio valdžia bei netvarka valstybėje pasipiktinusio piliečio žvilgsniu. Visa tai pinasi tame pačiame tekste ir, nors neverčia susiėmus pilvą kvatotis, priverčia nusišypsoti ne kartą.

„Penkiuose vakaruose su mizantropu“ paradoksų kiek mažiau, o pokalbių temos daugiausia sukasi apie šiandienos realijas. Laidos vedėjas mizantropas kalbina tuos, kuriuos iš tiesų ir kalbina dabartinės televizijos laidų vedėjai, – bankininkus, teisininkus, filantropus ir taip toliau. Įtariu, laidos vedėjas ir yra tas (arba labai jau į jį panašus) kaimyno laiškų adresatas – toks įžvalgumu nepasižymintis, jautrumu prilygstantis begemotui vyriškis. Be to, dar ir nevykėlis – visos jo parengtos laidos prodiuserių buvo išbrokuotos. Šiame cikle pateikiama tarsi kokia laidos vedėjo smegenėlių vingiuose vykstančių procesų rentgeno nuotrauka. Tuose vingiuose klaidžioja ir pinasi įvairios beprotiško pasaulio naujienos bei visokie pikantiški faktai, ir laidos vedėjas netikėtai, tiesiog makabriškai juos susieja ne tik su Lietuvos įvykiais, bet ir su asmenine pašnekovo patirtimi. Visų šių netikėtų paralelių rezultatas – juodasis humoras. Ką gi, belieka tik apgailestauti, kad šios originalios laidos eterio, regis, taip ir nepasiekė.

Labiausiai prie šių pagret sudėtų ciklų kompanijos tiktų knygos viduryje atsidūrusi psichoterapijos seansų stenograma „Mėlyna kušetė“. Manau, Lietuvos psichoterapeutai daug ko matę, ir vis dėlto R. Šerelytės sukurtas personažas – neeilinis pacientas. Kartais jis toks mielas, simpatiškas, netgi stebinantis savo racionaliomis mintimis, o kartais atrodo, kad jau laikas jam išrašyti siuntimą į rimtesnę įstaigą. Perskaičius šį ciklą pasirodė, kad rašytoja jį drąsiai galėtų pasiūlyti paskaityti scenoje, na, tarkime, per kokį humoro vakarą, bet po kurio laiko pagalvojau apie apgailėtiną Lietuvos scenos humoro ir humoristų lygį ir, tiesą sakant, dar kurį laiką nuo tokio pasiūlymo susilaikyčiau.

Taigi šie trys minėti ciklai – šmaikščiausi, stiliaus požiūriu – gyviausi. Visus juos vienija kalbėjimas pirmuoju asmeniu (kalba ne pasakotojas ar pati rašytoja, o jos sukurti personažai – kaimynas, laidos vedėjas, kvaištelėjęs psichoterapeuto pacientas ir kt.) ir nuolatinė dialogo imitacija (pokalbis su žiūrovais, pašnekovu, gydytoju arba kaimynu). Apie antrojo pokalbio dalyvio reakciją dažniausiai sužinome iš pirmojo kalbų ir išvedžiojimų, kitaip tariant, refleksijų. Bene porą dešimtmečių tokį poetikos bruožą savo romanuose ir novelėse demonstravo Jurgis Kunčinas, – jo personažas šnekučiuodavosi su mylimąja, pašnekovu ar klausytoju ir retkarčiais sulaukdavo jo reakcijos. Žinoma, taip rašė arba bent jau bandė rašyti ne vien J. Kunčinas, bet, atrodo, jo kūryba iki šiol buvo vienas geriausių tokios retorikos pavyzdžių lietuvių prozoje. Dabar skaitytojams vertinti dar vieną įdomų tokios dialoginės humoristinės prozos pavyzdį pateikė R. Šerelytė.

Kiti šios knygos ciklai, beje, kai kurie iš jų parašyti eilėmis, ir atskiri tekstai humoro scenai veikiausiai netiktų. Juose netrūksta juodojo humoro, bet šalia jo neretai atsiranda ir juodosios (ne sentimentaliosios!) lyrikos intarpų, ypač cikle „Lelijų rekviem“. Šie tekstai artimi rašytojos romanų ir novelių poetikai, pavyzdžiui:

Šiurkšti epocha, atšiaurios ir mūsų sielos, geriančios vandenį iš gilių aistros šulinių.

Ilgai trunka kelionė kūno žemėlapiu, bet per greitai atrandamos salos, aprašoma flora ir fauna, ir kūnas staiga lieka tuščias – nei paukščių, nei žvėrių.

Gėlės pakelia sparnus į tviskančius tolius, į sėklas pavirsta žuvys, ir jaučiame karštą ugnies pėdsaką, kurį palieka mums ant kaktos paukščiai dievų veidais.

Plyti kūnas kaip dykuma, sakytum išnuodyta viskas prakeiktais pesticidais, kad neliktų vietos drugelio sparnui trapiam (...)

O man šviečia pragare lelijos, šachtoj šviečia, ir joks velnias stachanovietis kirtikliu jų neįveiks!.. (p. 54).

Ten, kur protarpiais iš tiesų priartėjama prie esė žanro, atsiranda moralizavimo, retkarčiais – pernelyg tiesmuko, pajuntamas stiprus kontrastas tarp smagių kandžių humoreskų ir publicistinių pamąstymų. Deja, čia nelieka juoko – nei pikto, nei švelnaus, tik rimti, geri teisuolio, visuomenės kritiko pastebėjimai, ir tiek. Tiesa, tokių ekskursų rinktinėje nėra daug, norint jų galima ir nepastebėti. Bendrą šios knygos nuotaiką galima nusakyti kaip siurrealizmą su socrealizmo reminiscencijom ir sockapitalizmo realijom. Ši gremėzdiška konstrukcija iš tiesų apibūdina ir stilių, ir tematiką.

Pabaigoje vis kažkaip nerišliai pinasi girdėti intelektualų ir liaudies išminčių sukurti ar perfrazuoti posakiai apie juoką, neva juokas išgelbės pasaulį, juoktis sveika ir taip toliau, o štai ir šios knygos priešlapyje Gintaras Beresnevičius rašo, kad pasaulis toks baisus ir bukas, kad net juokina... Visi jie tikriausiai teisūs – ir dėl terapinių juoko galių, ir dėl jo reikšmės į apokalipsę sparčiai žengiančiame pasaulyje. Tik dar norisi pridurti, kad juokas išgelbės ir šią knygą. Kartais nutrūkstantis (juk juoktis sunkiau, nei, tarkim, verkšlenti ar pamokslauti) juokas iš pasaulio, iš savęs, praeities ir dabarties absurdų, kandus, juodas, kitąsyk – iš nevilties, o kartais – mielas ir užkrečiantis. Tad vertingiausia ir įdomiausia šioje rinktinėje – ne eseistika, o humoristika: juodasis humoras su juodosios lyrikos intarpais. Nors, tiesą sakant, čia tik mano subjektyvaus skonio reikalas, o skonis, kaip sakoma, draugų neturi.

 

Skaitytojų vertinimai


31463. žanras2006-10-02 05:18
o Dievuliau, Dievuliau...Mūsų kritikams svarbiausia apibrėžti žanrą. Jei į tą žanrą, kurio jie išmoko filologyne, neįsirašo, galima dar pavartyti kokias užsienines enciklopedijas; jei ir jose nerandi, kokiam žanrui reikėtų priskirti, tada jau gali knygą nuvertinti: žinomo žanro nėr...Po to taip pat reikia, kad knygos stilius būtų toks, kaip mokė filologyne, literatūra, žinote, žodžio menas...Todėl jei žodis neišplautas su Ariel tiek, kad net spindi švara, knygą galima tp pasmerkti. Štai ir visa kritikų virtuvė. Tiesa, dar yra Avinienė. Pagal jos vertinimo kriterijus kūrinys turi būti "beveik Parulskis". Gink Die,aukščiau, pasmerks, reikia tik žemiau, bet kad tame pačiame parulskiškame kelyje, kiek atsiliekant nuo Šventojo, tada atlaidžiai motiniškai avinieniškai pagirs, išgėrusi kavos su draugu, grįžusiu iš ežero.

31477. to žanras2006-10-02 16:36
Tai kurioj gi vietoj čia kas smerkia ar nuvertina Šerelytę? Čiagi, kiek suprantu, kaip tik labai teigiamai knyga įvertinta, o dėl žanro tik padiskutuota. Nesuprantu, ar jau dabartiniai skaitytojai tik sugeba pirmą straipsnio pastraipą paskaityt ir daugiau jau nepatempia, tipo, bendram išsilavinimui užteks.

31478. to 4772006-10-02 17:05
tu pats nemoki skaityti. komentare kalbama ne apie šerelytę, o apie lietuvių kritikus.

31485. to 4782006-10-02 21:37
O aš kalbu ne apie komentarą, o apie recenziją, taigi joje rašoma ne apie kritikus, o apie Šerelytę. O komentaras man įdomus tik tiek, jog aiškiai matosi, kad jo rašytojas, na kaip čia pasakius, tarkim, į recenzijas labai jautriai reaguoja... Tipo, pamatė, kad straipsnio žanras yra recenzija, ir iš karto nutarė, kad jau ten knyga baisiai iškritikuota ir pasmerkta.

31489. to 4852006-10-03 05:05
bet tu gi paskaityk:"Paėmiau į rankas Renatos Šerelytės „Laukinius mėnesius“, atsiverčiau, pirmajame puslapyje po pavadinimo pasidairiau knygos žanro apibrėžimo"," Nuspręsti, koks jų žanras, nėra lengva, lygiai taip pat, kaip ir tiksliai pasakyti, o kas gi yra esė. Čia netgi menkai gelbsti Vytauto Kubiliaus „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ pateiktas esė, kaip žanrinės formos, atsiradusios tarp filosofijos, politikos ir meno, apibrėžimas","Ten, kur protarpiais iš tiesų priartėjama prie esė žanro...", Tad vertingiausia ir įdomiausia šioje rinktinėje – ne eseistika, o humoristika..."

31491. knyge2006-10-03 09:28
Gerai parašyta apie Šerelytę, tik tiek, kad apie tokias tradiciškas knygas nelabai įdomu skaityti. Černiauskaitė galėtų palaužyti kritikos ietis į Anilionytės romaną, bet turbūt baugu:)

31492. Raimis2006-10-03 10:19
Omnyje recenzija Sarros P.(oisson?) apie Anilionytės romaną" O kas po to?"( Anilionytės romano š i t a s pavadinimas...na, kažkoks represyvus, slaviškas, lyg gercenas ar černyševskis klaustų: "Ką daryti?"...netikęs pavadinimas, neefektingas, gal ir dėlto romanas "neįsikala" pirkėjams į akis ir smegenis?).O R. Šerelytės knygos pavadinimas - subtilus ir gražus. Subtiliai ir savitai parašyta ši D. Černiauskaitės recenzija, pastebinti esmines Šerlytės knygos trajektorijas, ypač subtilus pastebėjimas apie sąsajas su a.a. J. Kunčino kūrinių pasakojimo stlistika.

31493. 311 to raimis2006-10-03 10:37
man tai kaip tik tas pavadinimas įdomus. įsikala jis pakankamai,kaip debiutinei knygai. iš mano pažįstamų praktiškai visi skaitę. toje saros recenzijoje pagautas kampas anilionytės romano, kad kūniškas yra vyras. o baranova nematė to sumanymo, todėl jai sekso scena atrodė tik porno be tikslo.

31494. Raimis2006-10-03 11:26
Daug gerų įžvalgų Saros P. recenzijoje apie Anilionytės romaną : keliakampė Saros interpretacija. Betgi nepeikim ir J. Baranovos: filosofė, protinga ir įžvalgi lit.kritikė, eseistė ir tekstų interpretatorė, - niekinga tokį žmogų aviniene vadinti...Na, gal pavydas užpakaliuką Jūratei B. kutena, kad Anilionytė stiprų ir savitą romaną išleido? Betgi mes čia dėl Renatos Šerelis( - ytės-) kalbamės: apie ją ir jos knygos recenziją, tiesa?

31504. Cyptyp2006-10-03 16:10
Sudomino. Norėčiau perskaityti Šerelytės knygą. Bet truputį bijau nusivilti. Sukaupsiu drąsos, nebijosiu vilko ir eisiu į mišką, kai ta knyga pati pasipins po ranka. Kas jau kas, o juodasis humoras ir juodoji lyrika turbūt geriausia, kas gali ištikti. Nekantrauju. Galėtų parašyti skaitę. Ne ne, ne Anilionytę.

31518. bloc raimiui ir cyp typ2006-10-04 07:04
Dėl ANILIONYTĖS. Pavadinimas, manau, tikrai skonio reikalas. Betgi tam, kad knygą pastebėtų, reikia, kad būtų apie ją VIEŠAI pranešta, ypač jei tai debiutas. O neteko pastebėti "O kas po to?" pristatymo nei Knygų mugėje, nei kitur (bent Vilniuj), nemačiau jokių interviu, pristatančių autorę, spaudoje. Bet čia jau aišku klausimėlis Almai Literrai, kodėl taip.ALMA LITERRA, kas nutiko?; knyga labai originali ir aktuali, o juk buvo ir Eurovizija, kodėl nors šita proga pristatyti knygą nebuvo pasinaudota, belieka spėlioti. Dėl ŠERELYTĖS. Jos eseistika geresnė negu proza, ypač "Ledynmečio žvaigždės". Manau, jai visai nereikėtų rašyti prozos, nes...nes... nenoriu įžeisti. Tik tuose "Laukiniuose..." daug esė, kurios jau buvo publikuotos periodikoje, todėl skaičiusiam nebeįdomu. Be to, kai sudėtos į viena, išryškėja minties schematizmas, ten, kur ji nueina į "maivymąsi", lieka viena stilistinė ornamentika, dingsta gyvybė. Nesutinku su recenzijos autore dėl priskyrimo postmodernizmui, man visai į jį nepanašu. Man labiau patinka skaityti atskiras Šerelytės esė periodikoje, bet kad jau pas mus mada paskui viską perleisti knygomis. Gal ir būtų įdomu, jei autorė parašytų nepyublikuotos eseistikos knygą. Viskas, skubu darban, pavėluosiu. ate.

31519. Korra2006-10-04 07:09
Ta Anilionytė kažkoks Šekspyras? Kad apie ją tiek šnekama? Juk ten visiškai prasta, nuobodi knyga.

31521. Korrai2006-10-04 08:36
Visiškai su Tamsta sutinku.

31523. prosali to korra2006-10-04 10:09
ar tu aklas, ar apsimeti? paskaityk kad ir tos saro p luis recenzija. Ne kiek neabejoju, jei apie ka nors bus kalbama velesneje lietuviu lit istorijoje po keliu desimtmeciu aptaraint si laikotarpi, tai tik apie anilionyte. pirmas atvirai nihilistinis romanas, todel gal nepriimtinas i "madam" serijas besiorientuojantiems. sujungta pop ir rimtoji literatura - zanro prasme. sutinku su kazkada cia jau buvusia mintimi, kad panasu i jelinek. ne stiliumi, bet nihilistine nuostata priimtu visuomenes vertybiu atzvilgiu.be to, idomu tai, kad parasyta taip, kad ta kritika butu suprantama herojaus lygio zmonems, ne tik savai aplinkai.gal net pirmaiusia jiems. kulturos zmogus, kritikuojantis kultura, kurioje sedi, nebus populiaru ir visada issauks protesto banga. bet negi tu nematai, kad tai originalus darbas. stebina.

31592. Juodas lyrikas2006-10-09 00:32
Šerelytė gali tapti panaši į Kunčiną tik vien atveju - jei, neduokdie, numirtų. Tada vienas panašumas iš tiesų atsirastų - abu būtų mirę. Atleiskit už juodą humorą. Kitų panašumų tarp taikliaakio Jurgio ir davatkiškos Renatos neįžvelgiu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gruodžio

PATKPŠS

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 11 iš 11 
14:21:04 Dec 19, 2011   
Dec 2010 Dec 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba